URANTIJOS KNYGA - 105 Dokumentas. Dievybė ir tikrovė

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

105 Dokumentas. Dievybė ir tikrovė



105 Dokumentas. Dievybė ir tikrovė

105:0.1 (1152.1) NET ir visatos protingų būtybių aukštos kategorijos begalybę suvokia tiktai iš dalies, o tikrovės užbaigtumą supranta tiktai santykinai. Žmogiškajam protui, kada jis stengiasi įsiskverbti į viso to, kas yra vadinama realus, prigimties ir likimo amžinybės paslaptį, gali būti naudinga pažvelgti į šią problemą taip, kad amžinybę-begalybę suvoktų kaip beveik begalinę elipsę, kurią sukuria viena absoliuti priežastis ir kuri veikia visame šitame visuotiniame begalinės įvairovės apskritime, visą laiką siekdama kokio nors absoliutaus ir begalinio likimo potencialo.

105:0.2 (1152.2) Kada mirtingojo intelektas mėgina suvokti tikrovės visumos koncepciją, tada toks ribinis protas akivaizdžiai susiduria su begalybės tikrove; tikrovės visuma yra begalybė ir dėl to niekada jos negali iki galo suvokti joks protas, kuris koncepciniu potencialu yra ikibegalinis.

105:0.3 (1152.3) Žmogiškasis protas vargu ar gali suformuoti adekvačią sampratą apie amžinąsias egzistencijas, o be tokio suvokimo neįmanoma pavaizduoti net ir mūsų sampratų apie tikrovės visumą. Nepaisant šito, mes galime pamėginti tai pateikti, nors visiškai gerai žinome, jog mūsų sampratas reikia labai smarkiai iškreipti, jas išverčiant-modifikuojant į mirtingojo proto suvokiamus lygius.

1. Filosofinė šio AŠ ESU koncepcija

105:1.1 (1152.4) Absoliučiai pirminę begalybės priežastį visatų filosofai priskiria Visuotiniam Tėvui, kuris veikia kaip begalinis, amžinasis, ir absoliutus AŠ ESU.

105:1.2 (1152.5) Mirtingajam intelektui perteikiant šitą idėją apie begalinį AŠ ESU, atsiranda daug pavojingų elementų, kadangi šitoji koncepcija yra tokia tolima žmogiškajam patirtiniam supratimui, jog sukelia rimtus prasmių iškraipymus ir neteisingą vertybių sampratą. Ir vis tik, šio AŠ ESU filosofinė samprata iš tiesų ribinėms būtybėms suteikia tam tikrą pagrindą mėginant iš dalies suvokti absoliučias ištakas ir begalinius likimus. Bet visuose mūsų mėginimuose nušviesti tikrovės genezę ir atsiradimą, tebūnie aišku, jog šita koncepcija AŠ ESU yra, visomis asmenybės prasmėmis ir vertybėmis, sinonimiška Pirmajam Dievybės Asmeniui, visų asmenybių Visuotiniam Tėvui. Bet šio AŠ ESU šitas postulatas nėra taip aiškiai identifikuojamas visuotinės tikrovės nesudievintose sferose.

105:1.3 (1152.6) Šis AŠ ESU yra Begalinysis; šis AŠ ESU taip pat yra begalybė. Sekos, laiko požiūriu, visa tikrovė atsiranda iš šio begalinio AŠ ESU, kurio atskiras egzistavimas praeities begalinėje amžinybėje turi būti ribinio tvarinio pirmaeilis filosofinis postulatas. Šio AŠ ESU koncepcija pažymi beribę begalybę, nediferencijuotą tikrovę viso to, kas kada nors galėtų būti per visą begalinę amžinybę.

105:1.4 (1153.1) Kaip egzistenciali koncepcija, šis AŠ ESU nėra nei sudievintas, nei nesudievintas, nei aktualus, nei potencialus, nei asmenis, nei neasmenis, nei statinis, nei dinaminis. Begaliniajam negalima pritaikyti jokio apibūdinimo, išskyrus tai, jog būtų konstatuota, kad šis AŠ ESU yra. Šio AŠ ESU filosofinis postulatas yra vienintelė visatos sąvoka, kurią suvokti kažkuria prasme yra sunkiau negu Beribio Absoliuto sąvoką.

105:1.5 (1153.2) Ribiniam protui tiesiog turi būti pradžia, ir nors niekada nebuvo tikrovės realios pradžios, bet vis tiek yra tam tikri priežastiniai ryšiai, kurių dėka tikrovė pasireiškia begalybei. Apie ikitikrovę, pirminę, amžinybės situaciją, galima mąstyti maždaug taip: Kažkuriuo be galo tolimu, hipotetiniu, praeities amžinybės momentu, šį AŠ ESU buvo galima suvokti tiek kaip substanciją, tiek kaip ne substanciją, tiek kaip priežastį, tiek kaip pasekmę, tiek kaip valios išreiškimą, tiek kaip reakciją. Šituo hipotetiniu amžinybės momentu nėra jokio diferencijavimosi per visą begalybę. Begalybę užpildo Begalinysis; Begalinysis apglėbia begalybę. Tai yra hipotetinis statinis amžinybės momentas; aktualai vis dar tabėra savo potencialų viduje, o potencialai dar nepasirodė šio AŠ ESU begalybėje. Bet net ir šitoje tariamoje situacijoje mes turime daryti prielaidą dėl galimybės, jog egzistuoja asmenė valia.

105:1.6 (1153.3) Visada atsiminkite, jog tai, kaip Visuotinį Tėvą suvokia žmogus, yra asmeninis patyrimas. Dievą, kaip savo dvasinį Tėvą, galima suvokti jums ir visiems kitiems mirtingiesiems; bet jūsų patirtinė garbinimo samprata apie Visuotinį Tėvą visada bus mažesnė už jūsų filosofinį Pirmojo Šaltinio ir Centro, šio AŠ ESU, begalybės postulatą. Kada mes kalbame apie Tėvą, tada mes turime omeny tokį Dievą, kokį gali suprasti jo tvariniai tiek aukšti, tiek žemi, bet didesnioji Dievybės dalis yra tokia, kurios visatų tvariniai suvokti negali. Dievas, jūsų Tėvas ir mano Tėvas, yra ta Begaliniojo fazė, kurią mes suvokiame savo asmenybėmis kaip aktualią patirtinę tikrovę, bet šis AŠ ESU mums visą laiką išlieka kaip hipotezė atžvilgiu viso to, ko pažinti apie Pirmąjį Šaltinį ir Centrą mes jaučiame, jog negalima. Ir galbūt net ir toji hipotezė toli gražu negali perteikti pirminės tikrovės nesuvokiamos begalybės.

105:1.7 (1153.4) Visatų visata, su savo gyvenančių asmenybių nesuskaičiuojamomis gausybėmis, yra milžiniškas ir sudėtingas organizmas, bet Pirmasis Šaltinis ir Centras yra be galo daug sudėtingesnis negu šios visatos ir asmenybės, kurios tapo realios reaguodamos į jo valinius mandatus. Kada jūs jaučiate pagarbią baimę pagrindinės visatos didybei, susimąstykite minutėlę, jog net ir šitoji nesuvokiama kūrinija negali būti kas nors daugiau negu Begaliniojo dalinis atskleidimas.

105:1.8 (1153.5) Begalybė iš tiesų yra toli nuo mirtingojo suvokimo patirtinio lygio, bet net ir šitame amžiuje Urantijoje jūsų sampratos apie begalybę auga, ir jos augs ir toliau per jūsų visą begalinę karjerą, nusidriekiančią tolyn į ateities amžinybę Beribė begalybė ribiniam tvariniui yra beprasmė, bet begalybė sugeba save apriboti ir gali būti kaip tikrovė išreikšta visais egzistavimo lygiais visatoje. Ir tas veidas, kurį Begalinysis atsuka į visas visatų asmenybes yra Tėvo, meilės Visuotinio Tėvo, veidas.

2. Šis AŠ ESU kaip Trivienybė ir kaip Septinkartis

105:2.1 (1153.6) Nagrinėjant tikrovės genezę, visą laiką turėkite minty, kad visa absoliuti tikrovė yra iš amžinybės ir egzistencijos pradžios neturi. Absoliučia tikrove mes laikome Dievybės tris egzistencialius asmenis, Rojaus Salą, ir tris Absoliutus. Šitos septynios realybės yra lygiaverčiai amžinos, nepaisant to, jog mes vartojame laiko-erdvės kalbą tam, kad žmogiškosioms būtybėms perteiktume jų kilmę sekos požiūriu.

105:2.2 (1154.1) Remiantis tikrovės kilmės chronologišku pavaizdavimu, turi būti postuluojamas teorinis “pirmosios” valinės išraiškos ir “pirmosios” pasekminės reakcijos momentas šio AŠ ESU viduje. Mėgindami pavaizduoti tikrovės genezę ir atsiradimą, šitą etapą galėtume suvokti kaip Begaliniojo atsiskyrimą nuo Begalumo, bet šito dualaus ryšio postulavimas visada turi būti išplečiamas iki trivienybės koncepcijos, pripažįstant Begalybės, šio AŠ ESU, amžinąjį tęsimąsi.

105:2.3 (1154.2) Šio AŠ ESU savo paties metamorfozė aukščiausiąjį tašką pasiekia įvairiai diferencijuodama sudievintą tikrovę ir nesudievintą tikrovę, potencialią ir aktualią realybę, ir kai kurias kitas realybes, kurias vargu ar būtų galima šitaip klasifikuoti. Šio teorinio monistinio AŠ ESU šituos diferencijavimus amžinai integruoja vienu ir tuo pačiu metu atsirandantys ryšiai šito paties AŠ ESU viduje—ikipotenciali, ikireali, ikiasmenė, vienoviška ikitikrovė, kuri, nors yra begalinė, bet Pirmojo Šaltinio ir Centro akivaizdoje yra atskleidžiama kaip absoliuti ir kaip asmenybė yra atskleidžiama Visuotinio Tėvo beribėje meilėje.

105:2.4 (1154.3) Šitomis vidinėmis metamorfozėmis šis AŠ ESU sukuria pagrindą savojo aš septinkarčiam ryšiui. Filosofinė (laiko) samprata apie atskirą AŠ ESU ir pereinamoji (laiko) samprata apie šį AŠ ESU kaip trivienybę dabar gali būti išplėstos, kad aprėptų šį AŠ ESU kaip septinkartį. Šitą septinkartę—arba septynių fazių—prigimtį geriausiai galima įsivaizduoti Septynių Begalybės Absoliutų atžvilgiu:

105:2.5 (1154.4) 1. Visuotinis Tėvas. Amžinojo Sūnaus AŠ ESU tėvas. Tai yra aktualybių pirminis asmenybės ryšys. Sūnaus absoliuti asmenybė Dievo tėvystės realybę padaro absoliučią ir sukuria potencialią visų asmenybių sūnystę. Šitas ryšys sukuria Begaliniojo asmenybę ir užbaigia savo dvasinį atskleidimą Pirminio Sūnaus asmenybe. Šio AŠ ESU šitą fazę dvasiniuose lygiuose iš dalies gali patirti net ir mirtingieji, kurie, nors dar yra materialiame kūne, mūsų Tėvą gali garbinti.

105:2.6 (1154.5) 2. Visuotinis Kontrolierius. AŠ ESU yra Amžinojo Rojaus priežastis. Tai yra aktualybių pirminis neasmenis ryšys, pirmasis nedvasinis susivienijimas. Visuotinis Tėvas yra Dievas-kaip-meilė; Visuotinis Kontrolierius yra Dievas-kaip-modelis. Šitas ryšys sukuria formos—konfigūracijos—potencialą ir nulemia neasmenio ir nedvasinio ryšio pirminį modelį—pirminį modelį, pagal kurį yra daromos visos kopijos.

105:2.7 (1154.6) 3. Visuotinis Kūrėjas. AŠ ESU kaip vienas su Amžinuoju Sūnumi. Šita Tėvo ir Sūnaus sąjunga (esant Rojui) pradeda kūrybinį ciklą, kuris yra užbaigiamas bendros asmenybės ir amžinosios visatos atsiradimu. Ribinio mirtingojo požiūriu, tikrovė savo tikrąją pradžią gauna su Havonos kūrinio atsiradimu amžinybėje. Šitas Dievybės kūrybinis veiksmas yra įvykdytas Veiksmo Dievo ir per Veiksmo Dievą, kuris iš esmės yra Tėvo—Sūnaus vienybė, pasireiškianti visuose aktualo lygiuose ir visiems aktualo lygiams. Dėl to dieviškąjį kūrybiškumą būtinai apibūdina vienybė, o šitoji vienybė yra Tėvo—Sūnaus dualybės ir Tėvo—Sūnaus—Dvasios Trejybės absoliučios vienovės išorinis atspindėjimas.

105:2.8 (1155.1) 4. Begalinis Rėmėjas. AŠ ESU kaip pats save suvienijantis. Tai yra tikrovės statikos ir potencialų pirminis susivienijimas. Šitame ryšyje, visi ribiniai ir beribiai yra kompensuojami. Šio AŠ ESU šitoji fazė geriausiai yra suprantama kaip Visuotinis Absoliutas—Dievybės Absoliuto ir Beribio Absoliuto vienytojas.

105:2.9 (1155.2) 5. Begalinis Potencialas. AŠ ESU kaip save apribojantis. Tai yra begalybės etalonas, kuris amžinai liudija šio AŠ ESU valinį savęs apribojimą, kurio dėka buvo pasiekta trikartė saviraiška ir savęs atskleidimas. Šio AŠ ESU šitoji fazė paprastai yra suprantama kaip Dievybės Absoliutas.

105:2.10 (1155.3) 6. Begalinis Sugebėjimas. AŠ ESU statinis—reaguojantis. Tai yra begalinė matrica, galimybė visos ateities kosminiam plėtimuisi. Šitoji AŠ ESU fazė galbūt geriausiai yra suvokiama kaip Beribio Absoliuto viršgravitacinis buvimas.

105:2.11 1155.4) 7. Begalybės Visuotinysis. AŠ ESU kaip AŠ ESU. Tai yra Begalybės sąstingis arba savo pačios ryšys, begalybės—tikrovės amžinasis faktas ir tikrovės—begalybės visuotinė tiesa. Tiek, kiek šitas ryšys yra matomas kaip asmenybė, tai jis visatoms yra atskleidžiamas kaip visų asmenybių—net ir absoliučios asmenybės—dieviškasis Tėvas. Tiek, kiek šitą ryšį galima išreikšti neasmeniu požiūriu, tai visata su juo kontaktuoja kaip grynos energijos ir grynos dvasios absoliutus koherentiškumas Visuotinio Tėvo akivaizdoje. Tiek, kiek šitą ryšį galima suvokti kaip absoliutą, tai jis yra atskleidžiamas kaip Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumas; jame visi mes gyvename ir judame ir turime savo būtį, pradedant erdvės tvariniais ir baigiant Rojaus piliečiais; ir tai yra lygiai tiek pat tiesa dėl pagrindinės visatos, kiek ir dėl iki begalybės mažo ultimatono, lygiai tiek pat tai yra tiesa dėl to, kas bus, kaip ir dėl to, kas yra ir kas buvo.

3. Septyni Begalybės Absoliutai

105:3.1 (1155.5) Tie septyni pirminiai ryšiai šio AŠ ESU viduje įsiamžina kaip Septyni Begalybės Absoliutai. Bet nors mes ir galime pavaizduoti tikrovės kilmes ir begalybės diferenciaciją nuosekliu pasakojimu, vis tik iš tikrųjų visi septyni Absoliutai yra besąlygiškai ir lygiaverčiai amžini. Galbūt mirtingųjų protui reikalinga suvokti jų pradžią, bet visada šitą sampratą turėtų nustelbti tas suvokimas, jog šie septyni Absoliutai pradžios neturi; jie yra amžini ir tokie buvo visada. Septyni Absoliutai yra tikrovės prielaida. Šituose dokumentuose jie buvo pavaizduoti tokiu būdu:

105:3.2 (1155.6) 1. Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmasis Dievybės Asmuo ir pirminis nedievybės modelis, Dievas, Visuotinis Tėvas, kūrėjas, kontrolierius, ir rėmėjas; visuotinė meilė, amžinoji dvasia, ir begalinė energija; visų potencialų potencialas ir visų aktualų šaltinis; visos statikos stabilumas ir visų pakitimų dinamiškumas; modelio šaltinis ir asmenų Tėvas. Kolektyviai, visi septyni Absoliutai prilygsta amžinybei, bet pats Visuotinis Tėvas yra iš tikrųjų begalinis.

105:3.3 (1155.7) 2. Antrasis Šaltinis ir Centras. Dievybės Antrasis Asmuo, Amžinasis ir Pirminis Sūnus; absoliučios šio AŠ ESU asmenybės realybės ir pagrindas tam, kad būtų įgyvendinama-atskleidžiama “AŠ ESU asmenybė.” Nė viena asmenybė negali turėti vilties, jog pasieks Visuotinį Tėvą kaip nors kitaip, kaip tik per jo Amžinąjį Sūnų; taip pat nė viena asmenybė negali pasiekti egzistencijos dvasinių lygių be šito absoliutaus modelio visoms asmenybėms veikimo ir pagalbos. Antrajame Šaltinyje ir Centre dvasia yra beribė, tuo tarpu asmenybė yra absoliuti.

105:3.4 (1156.1) 3. Rojus Šaltinis ir Centras. Antrasis nedievybės modelis, amžinoji Rojaus Sala; pagrindas tam, kad būtų įgyvendinama-atskleidžiama “AŠ ESU jėga,” ir pagrindas tam, kad būtų sukuriama gravitacijos kontrolė per visas visatas. Kas susiję su visa aktualizuota, nedvasine, neasmene, ir nevaline tikrove, tai Rojus yra modelių absoliutas. Lygiai taip, kaip dvasinę energiją su Visuotiniu Tėvu susieja Motinos-Sūnaus absoliuti asmenybė, taip visą kosminę energiją sugriebia Pirmojo Šaltinio ir Centro gravitacijos kontrolė per Rojaus Salos absoliutų modelį. Rojus nėra erdvėje; erdvė egzistuoja Rojaus atžvilgiu, ir judėjimo ryšį su laiku nulemia Rojus. Amžinoji Sala yra absoliučios ramybės būsenoje; visa kita organizuota ir organizuojama energija yra amžinojo judėjimo būsenoje; visoje erdvėje, tiktai Beribio Absoliuto buvimas yra nejudantis, ir šis Beribis yra lygiavertis Rojui. Rojus egzistuoja erdvės centre, Beribis pripildo jį, ir visa santykinė egzistencija turi savo būtį tarp šitos sferos ribų.

105:3.5 (1156.2) 4. Trečiasis Šaltinis ir Centras. Dievybės Trečiasis Asmuo, Bendrai Veikiantysis; Rojaus kosminių energijų begalinis suvienytojas su Amžinojo Sūnaus dvasinėmis energijomis; valios motyvų ir jėgos mechanikos tobulas koordinatorius; visos aktualizuotos ir aktualizuojamos tikrovės vienytojas; Begalinė Dvasia daugybės savo vaikų tarnavimu atskleidžia Amžinojo Sūnaus gailestingumą, nors tuo pačiu metu ji veikia kaip begalinis manipuliatorius, amžinai įaudžiantis Rojaus modelį į erdvės energijas. Šitas pats Bendrai Veikiantysis, šitas Veiksmo Dievas, yra Tėvo-Sūnaus begalinių planų ir tikslų tobulas išreiškimas, tuo tarpu pats veikia kaip proto šaltinis ir intelekto padovanotojas toli nusidriekiančio kosmoso visiems tvariniams.

105:3.6 (1156.3) 5. Dievybės Absoliutas. Priežastinės, potencialiai asmenės visuotinės tikrovės galimybės, viso Dievybės potencialo visuma. Dievybės Absoliutas yra beribių, absoliučių, ir nedievybės realybių tikslinis ribotojas. Dievybės Absoliutas yra absoliuto ribotojas ir absoliutintojas to, kas yra apribota—likimo pradėjėjas.

105:3.7 (1156.4) 6. Beribis Absoliutas. Statinis, reaguojantis, laikinai sustabdantis veikimą; šio AŠ ESU neapreikšta kosminė begalybė; nesudievintos tikrovės visuma ir viso neasmenio potencialo užbaigtumas. Erdvė apriboja Beribio veikimą, bet Beribio buvimas yra be apribojimo, begalinis. Pagrindinė visata turi koncepcinę periferiją, tačiau Beribio buvimas yra neribotas; net ir amžinybė negali išnaudoti šito nedievybės Absoliuto beribės ramybės.

105:3.8 (1156.5) 7. Visuotinis Absoliutas. Suvienytojas to, kas yra sudievinta, ir to, kas yra nesudievinta; suderintojas to, kas yra absoliutus, ir to, kas yra santykinis. Visuotinis Absoliutas (būdamas statinis, potencialus, ir asociatyvus) kompensuoja įtampą tarp to, kas egzistuoja amžinai, ir to, kas yra neužbaigtas.

105:3.9 (1156.6) Septyni Begalybės Absoliutai sudaro tikrovės ištakas. Mirtingųjų proto požiūriu, Pirmasis Šaltinis ir Centras atrodytų, kad yra pirmesnis už visus absoliutus. Bet tokį postulatą, kad ir koks jis būtų naudingas, paverčia nepagrįstu Sūnaus, Dvasios, trijų Absoliutų, ir Rojaus Salos amžinybės sambūvis.

105:3.10 (1157.1) Tai yra tiesa, jog Absoliutai yra šio AŠ ESU-Pirmojo Šaltinio ir Centro pasireiškimai; tai yra faktas, jog šitie Absoliutai niekada neturėjo pradžios, bet yra lygiaverčiai amžinieji su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru. Amžinybėje absoliutų ryšių niekada negalima pateikti be paradoksų laiko kalba ir erdvės sampratos modeliais. Tačiau nepaisant visokios painiavos, susijusios su Septynių Begalybės Absoliutų kilme, vis tiek tai yra tiek faktas, tiek tiesa, jog visa tikrovė remiasi jų amžinu egzistavimu ir begalybės ryšiais.

4. Vienybe, Dualybė, ir Trivienybė

105:4.1 (1157.2) Visatos filosofai šio AŠ ESU amžinąjį egzistavimą postuluoja kaip visos tikrovės pirminį šaltinį. Ir tuo pačiu metu su šituo jie postuluoja šio AŠ ESU savo paties segmentavimąsi į pirminius savo paties ryšius—į septynias begalybės fazes. Irgi tuo pačiu metu su šita prielaida egzistuoja trečiasis postulatas—Septynių Begalybės Absoliutų atsiradimas amžinybėje ir šio AŠ ESU ir šitų septynių absoliutų septynių fazių dualaus susivienijimo įsiamžinimas.

105:4.2 (1157.3) Šio AŠ ESU savęs atskleidimas tokiu būdu prasideda nuo statiškojo savojo aš, eina per savojo aš segmentavimąsi ir ryšius su savuoju aš ir baigiasi absoliučiais ryšiais, ryšiais su iš savęs kilusiais Absoliutais. Tokiu būdu dualybė ima egzistuoti Septynių Begalybės Absoliutų amžinajame susivienijime su save atskleidžiančio AŠ ESU savo paties segmentuotų fazių septinkarte begalybe. Šitie dualūs ryšiai, visatoms įsiamžinantys kaip Septyni Absoliutai, įamžina bazinius pagrindus visai visatų tikrovei.

105:4.3 (1157.4) Kažkada buvo konstatuota, jog vienybė pagimdo dualybę, jog dualybė pagimdo trivienybę, ir jog trivienybė yra visų daiktų amžinasis protėvis. Iš tikrųjų, egzistuoja pirminių ryšių trys didžiosios klasės, ir jos yra tokios:

105:4.4 (1157.5) 1. Vienybės ryšiai. Ryšiai, egzistuojantys šio AŠ ESU viduje kaip jo vienybė, yra suvokiami kaip trikartis, o tada kaip septinkartis savęs paties diferencijavimas.

105:4.5 (1157.6) 2. Dualybės ryšiai. Ryšiai, egzistuojantys tarp šio AŠ ESU kaip septinkarčio ir Septynių Begalybės Absoliutų.

105:4.6 (1157.7) 3. Trivienybės ryšiai. Tai yra Septynių Begalybės Absoliutų funkciniai susivienijimai.

105:4.7 (1157.8) Trivienybės ryšiai iškyla ant dualybės pamatų dėl to, jog Absoliutų tarpusavio susivienijimai yra neišvengiami. Tokie trivienybės susivienijimai įamžina visos tikrovės potencialą; jie aprėpia tiek sudievintą, tiek ir nesudievintą tikrovę.

105:4.8 (1157.9) Šis AŠ ESU yra beribė begalybė kaip vienybė. Dualybės įamžina tikrovės pamatus. Trivienybės ima įgyvendinti begalybę kaip visuotinę funkciją.

105:4.9 (1157.10) Ikiegzistencialai ima egzistuoti šiuose septyniuose Absoliutuose, o egzistencialai tampa funkciniai trivienybėse, baziniame Absoliutų susivienijime. Ir kartu su trivienybių įamžinimu yra parengta visatos arena—potencialai egzistuoja ir aktualai yra atsiradę—o amžinybės pilnatvė liudija kosminės energijos diversifikaciją, Rojaus dvasios išplitimą, ir proto padovanojimą kartu su asmenybės dovana, šito dėka visi vediniai iš šitų Dievybių ir Rojaus yra suvienyti patyrimo dėka tvarinių lygyje, o kitų metodų pagalba yra suvienyti aukštesniame negu tvarinių lygyje.

5. Ribinės tikrovės paskleidimas

105:5.1 (1158.1) Lygiai taip, kaip šio AŠ ESU pirminė diversifikacija turi būti priskirta neatsiejamam ir savaiminiam valios aktui, taip ir ribinės tikrovės paskleidimas turi būti priskirtas Rojaus Dievybės valiniams veiksmams ir funkcinių trivienybių ataidintiems suderinimams.

105:5.2 (1158.2) Anksčiau negu buvo sudievinta ribinė tikrovė, atrodytų, jog visos tikrovės diversifikavimas įvyko absoliučiuose lygiuose; bet tas valinis veiksmas, paskleidžiantis ribinę tikrovę, pažymi absoliutumo apribojimą ir reiškia santykinumų atsiradimą.

105:5.3 (1158.3) Nors šitą pasakojimą mes pateikiame kaip seką ir istorinį atsiradimą to, kas yra ribinis, pavaizduojame kaip tiesioginį absoliuto vedinį, bet omeny reikėtų turėti tai, jog transcendentalai buvo tiek iki viso to, kas yra ribinis, tiek ir po viso to, kas yra ribinis. Transcendentiniai galutinumai yra, ribinio atžvilgiu, tiek priežastiniai, tiek užbaigtiniai.

105:5.4 (1158.4) Ribinė galimybė yra neatskiriama nuo Begaliniojo, bet galimybės pavertimas į tikimybę ir neišvengiamybę turi būti priskiriamas Pirmojo Šaltinio ir Centro, sužadinančio visus trivienybės susivienijimus, savaiminei laisvai valiai. Tiktai Tėvo valios begalybė galėjo absoliutų egzistencijos lygį amžinai apriboti taip, kad atsirastų galutinysis arba, kad sukurtų ribinį.

105:5.5 (1158.5) Atsiradus santykinei ir apribotai erdvei, pradeda egzistuoti naujas tikrovės ciklas—augimo ciklas—didingas šuolis žemyn iš begalybės aukštumų į ribinę sferą, amžinai besisukančią į vidų, link Rojaus ir Dievybės, visada siekiančią šitų aukščiausiųjų tikslų, kurie prilygsta amžinybės šaltiniui.

105:5.6 (1158.6) Šitos nesuvokiamos transakcijos pažymi visatos istorijos pradžią, pažymi paties laiko atsiradimą. Tvariniui, pradžia to, kas yra ribinis, yra tikrovės genezė; tvarinio proto požiūriu, nėra suvokiamos aktualybės, kuri būtų ankstesnė už ribinę. Šita naujai atsirandanti ribinė tikrovė egzistuoja dviejose pirminėse fazėse:

105:5.7 (1158.7) 1. Pirminiuose maksimumuose, aukščiausiuoju laipsniu tobuloje tikrovėje, visatos ir tvarinio Havonos tipas.

105:5.8 (1158.8) 2. Antriniuose maksimumuose, aukščiausiuoju laipsniu ištobulintoje tikrovėje, supervisatos tipo tvariniai ir kūriniai.

105:5.9 (1158.9) Tada, yra šitie du pirminiai pasireiškimai: iš esmės tobuli ir evoliuciškai ištobulinti. Abu jie yra suderinti amžinybės ryšiuose, bet laiko sferose jie atrodo skirtingi. Laiko faktorius reiškia augimą tam, kas auga; antriniai ribiniai auga; dėl to tie, kurie auga, turi atrodyti kaip neužbaigti laike. Bet šitie skirtumai, kurie yra tokie svarbūs šitoje Rojaus pusėje, neegzistuoja amžinybėje.

105:5.10 (1158.10) Mes kalbame apie tuos, kuri yra tobuli ir ištobulinti, kaip apie pirminius ir antrinius maksimumus, bet yra dar ir kitas tipas: Dėl sutrejybinančių ir kitokių ryšių tarp pirminių ir antrinių atsiranda tretiniai maksimumai — daiktai, prasmės, ir vertybės, kurios nėra nei tobulos, nei ištobulintos, ir vis tiek yra suderintos su abiem protėviniais faktoriais.

6. Ribinės tikrovės atgarsiai

105:6.1 (1159.1) Visas ribinių egzistencijų paskleidimas reiškia perėjimą iš potencialų į aktualus tarp funkcinės begalybės absoliučių susivienijimų ribų. Iš tų daugelio atgarsių į ribinio kūrybinį aktualizavimą galima būtų paminėti:

105:6.2 (1159.2) 1. Dievybės reagavimą, patirtinės aukštybės trijų lygių atsiradimą; asmenės dvasios aukštybės aktualybę Havonoje, potencialą asmenės-galios aukštybei ateities didžiojoje visatoje, ir patirtinio proto, veikiančio aukštybės tam tikrame lygyje, sugebėjimą kažkokiai nežinomai funkcijai ateities pagrindinėje visatoje.

105:6.3 (1159.3) 2. Visatos reagavimą, įsitraukusį į architektūrinių planų sužadinimą supervisatos erdvės lygiui, ir šitoji evoliucija vis dar tebeprogresuoja per visą septynių supervisatų fizinę organizaciją.

105:6.4 (1159.4) 3. Tvarinio atgarsis į ribinės tikrovės paskleidimą baigėsi Havonos amžinųjų gyventojų ir iš septynių supervisatų ištobulintų evoliucinių kylančiųjų kategorijos tobulų būtybių atsiradimu. Bet pasiekti tobulumą evoliuciniu (laiko kūrybiniu) patyrimu reiškia kažką kitą negu pradinio taško tobulumą. Tokiu būdu evoliuciniuose kūriniuose atsiranda netobulumas. Ir tai yra potencialaus blogio kilmė. Netinkamas prisitaikymas, disharmonija, ir konfliktas, visi šitie dalykai yra neatskiriami nuo evoliucinio augimo, pradedant fizinėmis visatomis ir baigiant asmeniais tvariniais.

105:6.5 (1159.5) 4. Dieviškumo reagavimą į netobulumą, neatskiriamą nuo evoliucijos laiko atsilikimo, atskleidžia Dievo Septinkarčio kompensuojantis buvimas, kurio veiklos dėka tai, kas tobulėja, yra integruojama tiek su tuo, kas yra tobula, tiek ir su tuo, kas yra ištobulinta. Šitas laiko atsilikimas yra neatskiriamas nuo evoliucijos, kuri yra kūryba laike. Dėl šito, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, Aukščiausiojo visagalybė remiasi Dievo Septinkarčio dieviškumo sėkmėmis. Šitas laiko atsilikimas įgalina tvarinį dalyvauti dieviškajame kūrime leisdamas tvarinių asmenybėms tapti partneriais su Dievybe siekiant maksimalaus išsivystymo. Net mirtingojo tvarinio materialus protas šitokiu būdu tampa dieviškojo Derintojo partneriu dualizuojant nemirtingą sielą. Dievas Septinkartis taip pat suteikia kompensavimo metodus įgimto tobulumo patirtiniams apribojimams, o taip pat kompensuoja netobulumo apribojimus, esančius iki kilimo.

7. Transcendentalų atsiradimas

105:7.1 (1159.6) Transcendentalai yra ikibegaliniai ir ikiabsoliutūs, bet viršribiniai ir virštvarininiai. Transcendentalai atsiranda kaip integruojantis lygis absoliutų supervertybes abipusiškai susiedamas su ribinių maksimaliomis vertybėmis. Tvarinio požiūriu, tai, kas yra transcendentalus, atrodytų, jog atsirado kaip ribinio pasekmė; amžinybės požiūriu, tai yra anksčiau už ribinį; ir yra tokių, kurie transcendentalą laiko ribinio “iki-aidu.”

105:7.2 (1159.7) Tas, kas yra transcendentalus, nebūtinai yra nesivystantis, bet ribinio prasme jis yra virševoliucinis; taip pat jis nėra ir nepatirtinis, bet jis yra viršpatirtinis, kaip tą supranta tvariniai. Galbūt tokio paradokso geriausia iliustracija yra centrinė tobulumo visata: Ji vargu ar yra absoliuti—tiktai Rojaus Sala yra tikrai absoliuti “materializuota” prasme. Nėra ji ir ribinis evoliucinis kūrinys, kaip yra septynios supervisatos. Havona yra amžina, bet nėra nesikeičianti ta prasme, jog būtų neauganti visata. Joje gyvena tvariniai (Havonos vietiniai gyventojai), kurie iš tikrųjų niekada nebuvo sukurti, nes jie egzistuoja amžinai. Tokiu būdu Havona iliustruoja kažką, kas nėra tiksliai ribinis, bet nėra dar ir absoliutus. Havona toliau veikia kaip buferis tarp absoliutaus Rojaus ir ribinių kūrinių, dar toliau iliustruojanti transcendentalų funkciją. Bet pati Havona nėra transcendentalas—ji yra Havona.

105:7.3 (1160.1) Kaip Aukščiausiasis yra sujungtas su ribiniais, taip Galutinysis yra tapatinamas su transcendentalais. Bet, nors mes tokiu būdu palyginame Aukščiausiąjį ir Galutinįjį, vis tik jie skiriasi kažkuo daugiau negu tiktai laipsniu; tas skirtumas taip pat yra ir kokybės dalykas. Galutinysis yra kažkas daugiau negu virš—Aukščiausiasis, veikiantis transcendentiniame lygyje. Galutinysis yra visa tai, ir dar daugiau: Galutinysis yra naujų Dievybės realybių atsiradimas, naujų iki tol neapribotų fazių apribojimas.

105:7.4 (1160.2) Tarp šitų realybių, kurios yra sujungtos su transcendentiniu lygiu, yra tokios:

105:7.5 (1160.3) 1. Galutiniojo Dievybės buvimas.

105:7.6 (1160.4) 2. Pagrindinės visatos koncepcija.

105:7.7 (1160.5) 3. Pagrindinės Visatos Architektai.

105:7.8 (1160.6) 4. Rojaus jėgos organizatorių dvi kategorijos.

105:7.9 (1160.7) 5. Erdvės potencialo kai kurie pakeitimai.

105:7.10 (1160.8) 6. Dvasios kai kurios vertybės.

105:7.11 (1160.9) 7. Proto kai kurios prasmės.

105:7.12 (1160.10) 8. Absonitinės savybės ir realybės.

105:7.13 (1160.11) 9. Visagališkumas, visažinumas, ir buvimas visur.

105:7.14 (1160.12) 10. Erdvė.

105:7.15 (1160.13) Apie visatą, kurioje mes dabar gyvename, galime galvoti kaip apie egzistuojančią ribiniame, transcendentiniame, ir absoliučiame lygiuose. Tai yra kosminė scena, kurioje yra vaidinama asmenybės veikimo ir energijos metamorfozės begalinė drama.

105:7.16 (1160.14) Ir visas šitas įvairias realybes absoliučiai suvienija kelios trivienybės, funkciškai suvienija Pagrindinės Visatos Architektai, ir santykinai suvienija Septynios Pagrindinės Dvasios, Dievo Septinkarčio dieviškumo ikiaukščiausieji koordinatoriai.

105:7.17 (1160.15) Dievas Septinkartis išreiškia Visuotinio Tėvo asmenybės ir dieviškumo atskleidimą tiek maksimalaus, tiek iki maksimalaus statuso tvariniams, bet yra Pirmojo Šaltinio ir Centro kiti septinkarčiai ryšiai, kurie nėra susiję su Dievo, kuris yra dvasia, dieviškojo dvasinio tarnavimo pasireiškimu.

105:7.18 (1160.16) Praeities amžinybėje Absoliutų jėgos, Dievybių dvasios, ir Dievų asmenybės sujudėjo, reaguodamos į savaime egzistuojančios savo pačių valios pirminę savo pačių valią. Šitame visatos amžiuje mes visi esame visų šitų realybių beribių potencialų ikiabsoliučių pasireiškimų toli nusidriekusios kosminės panoramos gausybės atgarsių liudininkai. Ir visiškai įmanoma, jog tebesitęsianti Pirmojo Šaltinio ir Centro pirminės tikrovės diversifikacija gali tęstis ir toliau ir į išorę per amžių amžius, vis toliau ir toliau į tolimas ir nesuvokiamas absoliučios begalybės tolybes.

105:7.19 (1161.1) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top