URANTIJOS KNYGA - 104 Dokumentas. Sampratos apie Trejybę augimas

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

104 Dokumentas. Sampratos apie Trejybę augimas



104 Dokumentas. Sampratos apie Trejybę augimas

104:0.1 (1143.1) APREIKŠTOS religijos sampratos apie Trejybę nereikia painioti su evoliucinių religijų triadų tikėjimais. Triadų idėjos kilo iš didelės dalies tokių ryšių, kurie sukelia minčių, bet daugiausia dėl rankos pirštų trijų sąnarių, dėl to, kad mažiausia trimis kojomis galima stabilizuoti taburetę, dėl to, kad trys atramos taškai gali išlaikyti pastatytą palapinę, dar daugiau, primityvusis žmogus ilgą laiką nesugebėjo suskaičiuoti daugiau negu iki trijų.

104:0.2 (1143.2) Be tam tikrų natūralių derinių, tokių, kaip praeitis ir dabartis, diena ir naktis, karšta ir šalta, ir vyras ir moteris, žmogus apskritai turi polinkį galvoti triadomis: vakar, šiandien, ir rytoj; saulėtekis, vidurdienis, ir saulėlydis; tėvas, motina, ir vaikas. Triskart valio šūksniu pagerbiamas nugalėtojas. Mirusieji yra laidojami trečiąją dieną, o vėlė nuraminama triskart apiplovus vandeniu.

104:0.3 (1143.3) Dėl šitų natūralių asociacijų žmogiškajame patyrime, religijoje atsirado triados, ir tai įvyko likus daug laiko iki to, kai Dievybių Rojaus Trejybė, arba netgi bet kuris iš jų atstovų, buvo apreikštas žmonijai. Vėliau, persai, indusai, graikai, egiptiečiai, babiloniečiai, romėnai, ir skandinavai visi turėjo triadų dievus, bet jie vis dar buvo netikros trejybės. Visos triadų dievybės buvo natūralios kilmės, ir vienu ar kitu metu atsirado išmintingiausiose Urantijos tautose. Kartais evoliucinės triados samprata susipainiodavo su apreikštos Trejybės samprata; šitokiais atvejais dažnai neįmanoma vienos atskirti nuo kitos.

1. Trejybės samprata Urantijoje

104:1.1 (1143.4) Urantijai pirmąjį apreiškimą, vedantį į Rojaus Trejybės suvokimą, perteikė Princo Kaligastijos personalas maždaug prieš pusę milijono metų. Šitą seniausiąją Trejybės sampratą pasaulis prarado neramiais laikais po planetinio maišto.

104:1.2 (1143.5) Antrą kartą sampratą apie Trejybę perteikė Adomas ir Ieva pirmajame ir antrajame soduose. Šitie mokymai nebuvo iki galo užmiršti net ir Makiventos Melkizedeko laikais, praėjus maždaug trisdešimt penkiems tūkstančiams metų, nes setitų samprata apie Trejybę išsilaikė tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte, bet ypač Indijoje, kur ji buvo įamžinta Agni, Vedų trigalvio ugnies dievo, įvaizdžiu.

104:1.3 (1143.6) Trečiąjį Trejybės pristatymą pateikė Makiventa Melkizedekas, ir šią doktriną simbolizavo trys koncentriniai apskritimai, pavaizduoti ant metalinės plokštelės, kurią Salemo išminčius nešiojo ant krūtinės. Bet Makiventai buvo labai sunku mokyti Palestinos beduinus sampratos apie Visuotinį Tėvą, Amžinąjį Sūnų, ir Begalinę Dvasią. Didžioji dalis jo mokinių manė, jog Trejybę sudaro Norlatiadeko tie trys Patys Aukštieji; nedaug buvo tokių, kurie manė, jog Trejybę sudaro Sistemos Valdovas, Žvaigždyno Tėvas, ir vietinės visatos Dievybė Kūrėjas; dar mažiau net ir neaiškiai suvokė idėją apie Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios susivienijimą Rojuje.

104:1.4 (1144.1) Salemo misionierių veiklos dėka Melkizedeko mokymai apie Trejybę palaipsniui išplito didelėje Euroazijos ir Šiaurės Afrikos dalyje. Vėlesniųjų anditų amžiais ir per epochas, kurios ėjo po Melkizedeko, dažnai sunku pamatyti skirtumą tarp triadų ir trejybių, kada abi sampratos tam tikru laipsniu susiliejo ir suaugo.

104:1.5 (1144.2) Indusai trejybiškumą suvokia kaip Būtybę, Intelektą, ir Džiaugsmą. (Vėlesnioji indų samprata buvo Brahma, Šiva, ir Višnu). Nors ankstesniuosius Trejybės apibūdinimus į Indiją atnešė dvasininkai setitai, bet vėlesniąsias idėjas apie Trejybę atsinešė Salemo misionieriai, o jas išvystė vietiniai Indijos mąstytojai, šitas doktrinas sujungdami su evoliucinėmis triadų sampratomis.

104:1.6 (1144.3) Budistų tikėjimas sukūrė dvi trejybiško pobūdžio doktrinas: Ankstyvesnioji buvo Mokytojas, Įstatymas, ir Brolystė; tai buvo Gautamos Sidhartos požiūris. Vėlesniąją idėją, išplitusią tarp šiaurinės atšakos Budos pasekėjų, sudarė Aukščiausiasis Viešpats, Šventoji Dvasia, ir Įsikūnijęs Išgelbėtojas.

104:1.7 (1144.4) Ir šitos indusų ir budistų idėjos buvo tikri trejybiškumo postulatai, tai yra, monoteistinio Dievo trikarčio pasireiškimo idėja. Tikroji trejybės koncepcija nėra tiesiog trijų atskirų dievų sugrupavimas draugėn.

104:1.8 (1144.5) Hebrajai žinojo apie Trejybę iš kenitų pasakojimų apie Melkizedeko laikus, bet jų monoteistinis uolumas, siekiant vieno Dievo, Jahvės, taip užtemdė visus tokius mokymus, jog iki to meto, kada pasirodė Jėzus, Elohimo doktrina iš žydų teologijos iš esmės buvo išrauta. Hebrajų protas negalėjo suderinti trejybiškos sampratos su monoteistiniu tikėjimu į Vienintelį Viešpatį, Izraelio Dievą.

104:1.9 (1144.6) Islamiškojo tikėjimo pasekėjai lygiai taip nesugebėjo suvokti Trejybės idėjos. Atsirandančiam monoteizmui visada sunku toleruoti trinariškumą, kada susiduriama su politeizmu. Trejybės idėja geriausiai įsitvirtina tose religijose, kurios turi tvirtą monoteistinę tradiciją drauge su lanksčia doktrina. Didiesiems monoteistams, hebrajams ir mohamedonams, buvo sunku matyti skirtumą tarp to, kada yra garbinimi trys dievai, politeizmas, ir trinariškumo, kada yra garbinama viena Dievybė, egzistuojanti dieviškumo ir asmenybės trivieniame pasireiškime.

104:1.10 (1144.7) Jėzus savo apaštalus mokė tiesos, susijusios su Rojaus Trejybės asmenimis, bet jie manė, kad jis kalba perkeltine prasme ir simboliškai. Išauklėtiems hebrajiško monoteizmo įtakoje, jiems buvo sunku puoselėti bet kokį kitą tikėjimą, kuris atrodė, jog prieštarauja viešpataujančiai jų sampratai apie Jahvę. Ir pirmieji krikščionys paveldėjo tą hebrajišką prietarą, nukreiptą prieš Trejybės sampratą.

104:1.11 (1144.8) Pirmoji krikščionybės Trejybė buvo paskelbta Antioke, ir ją sudarė Dievas, jo Žodis, ir jo Išmintis. Paulius žinojo apie Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Rojaus Trejybę, bet jis retai kada ją skelbė, ir ją paminėjo tiktai keliuose savo laiškuose naujai besiformuojančioms bažnyčioms. Net ir tada, kaip ir jo bičiuliai apaštalai, Paulius painiojo Jėzų, vietinės visatos Sūnų Kūrėją, su Dievybės Antruoju Asmeniu, Rojaus Amžinuoju Sūnumi.

104:1.12 (1144.9) Trejybės krikščioniškąją sampartą, kuri pripažinimą ėmė išsikovoti baigiantis pirmajam amžiui po Kristaus, sudarė Visuotinis Tėvas, Nabadono Sūnus Kūrėjas, ir Salvingtono Dieviškoji Dvasia—vietinės visatos Motina Dvasia ir Sūnaus Kūrėjo kuriančioji partnerė.

104:1.13 (1145.1) Nuo Jėzaus laikų Rojaus Trejybės tikroji tapatybė Urantijoje nebuvo žinoma (išskyrus nedidelį skaičių individų, kuriems ji buvo apreikšta specialiai) iki jos pavaizdavimo šituose apreiškiamuose dokumentuose. Bet, nors krikščioniškoji samprata praktiškai ir buvo klaidinga, vis tik ji iš esmės buvo teisi dvasinių ryšių atžvilgiu. Tiktai dėl savo filosofinių reikšmių ir kosmologinių pasekmių šitoji samprata iš tikrųjų patiria sunkumų: Daugeliui tų, kurie turi kosminį mąstymą, sunku patikėti, jog Dievybės Antrasis Asmuo, begalinės Trejybės antrasis narys, kažkada gyveno Urantijoje; ir nors dvasiniu požiūriu tai yra teisinga, bet tai nėra tikrovės faktas. Kūrėjai Mykolai visiškai įkūnija Amžinojo Sūnaus dieviškumą, bet jie nėra toji absoliuti asmenybė.

2. Trejybės vienybe ir Dievybės daugiskaitiškumas

104:2.1 (1145.2) Monoteizmas iškilo kaip filosofinis protestas prieš politeizmo nenuoseklumą. Iš pradžių jis išsivystė panteono organizacijų pavidalu, išskaidžius viršgamtines veiklas į atskirus skyrius, vėliau henoteistiškai iškėlus vieną dievą virš kitų, ir galiausiai, pašalinus visus, išskyrus galutinės vertybės Vienintelį Dievą.

104:2.2 (1145.3) Trinariškumas atsiranda iš patirtinio protesto prieš negalėjimą suvokti tokios atskiros Dievybės, kurios pagal savo reikšmingumą negalima visatoje susieti su niekuo kitu ir kuri neturi žmogaus bruožų, vienovės. Gavusi pakankamai laiko, filosofija yra linkusi iš gryno monoteizmo Dievybės sampratos išimti asmenes savybes, šitaip šitą idėją apie nesusietą Dievą sumažindama iki panteistinio Absoliuto statuso. Visada buvo sunku suvokti asmenę prigimtį tokio Dievo, kuris neturi jokių lygiateisių asmeninių ryšių su kitomis ir lygiavertėmis asmenėmis būtybėmis. Asmenybė Dievybėje reikalauja, jog tokia Dievybė egzistuotų ryšyje su kita ir lygiaverte asmene Dievybe.

104:2.3 (1145.4) Trejybės sąvokos supratimo dėka žmogaus protas gali tikėtis suvokti kažką panašaus į meilės ir dėsnio tarpusavio ryšius laiko-erdvės kūriniuose. Dvasinio įtikėjimo dėka žmogus pasiekia įžvalgą į Dievo meilę, bet greitai pamato, jog šitas dvasinis įtikėjimas neturi jokio poveikio nustatytiems materialios visatos dėsniams. Nepriklausomai nuo žmogaus tikėjimo į Dievą, kaip savo Rojaus Tėvą, tvirtumo, besiplečiantys kosmoso horizontai reikalauja, kad jis suvoktų Rojaus Dievybę kaip visuotinio dėsnio tikrovę, kad jis suvoktų Trejybės aukščiausiąją valdžią, į išorę nusidriekiančią iš Rojaus ir užgožiančią net ir besivystančias visatas, kurias sukuria tų trijų amžinųjų asmenų, kurių dieviškoji sąjunga yra Rojaus Trejybės faktas ir tikrovė ir amžinasis nedalomumas, Sūnūs Kūrėjai ir Kuriančiosios Dukros.

104:2.4 (1145.5) Ir šitoji pati Rojaus Trejybė yra reali esybė—ne asmenybė, bet, nepaisant šito, tikra ir absoliuti realybė; ne asmenybė, bet vis tiek suderinama su kartu egzistuojančiomis asmenybėmis—Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmenybėmis. Trejybė yra viršvisuminės Dievybės realybė, atsirandanti iš tų trijų Rojaus Dievybių susijungimo. Trejybės savybės, bruožai, ir funkcijos nėra šitų trijų Rojaus Dievybių požymių paprasta suma; Trejybės funkcijos yra kažkas unikalaus, originalaus, ir ne iki galo nuspėjama iš Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios savybių analizės.

104:2.5 (1146.1) Pavyzdžiui, Mokytojas, gyvendamas žemėje, savo pasekėjams aiškino, kad teisingumas niekada nebūna asmeninis veiksmas; jis visada yra grupinė funkcija. Taip pat ir Dievai, kaip asmenys, tikrai nevykdo teisingumo. Bet būtent pačią šitą funkciją jie atlieka kaip kolektyvinė visuma, kaip Rojaus Trejybė.

104:2.6 (1146.2) Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Trejybės susivienijimo koncepcinis suvokimas parengia žmogiškąjį protą tam, jog toliau būtų pateikiami kai kurie kiti trikarčiai ryšiai. Teologinis samprotavimas gali būti visiškai patenkintas Rojaus Trejybės samprata, bet filosofinis ir kosmologinis samprotavimas reikalauja, jog būtų pripažįstami Pirmojo Šaltinio ir Centro kiti trivieniai susivienijimai, tos trivienybės, kuriose Begalinysis veikia visatinio pasireiškimo įvairiomis ne kaip Tėvo savybėmis—Dievo jėgos, energijos, įtampos, priežastingumo, reagavimo, potencialo, realumo, traukos, įsitempimo, modelio, principo, ir vienybės ryšiuose.

3. Trejybės ir Trivienybės

104:3.1 (1146.3) Nors žmonija kartais pasiekdavo Dievybės trijų asmenų Trejybės supratimą, bet nuoseklumas reikalauja, jog žmogiškasis intelektas suvoktų, kad yra tam tikri ryšiai tarp visų septynių Absoliutų. Bet visa tai, kas yra teisinga Rojaus Trejybės atžvilgiu, nebūtinai yra teisinga trivienybės atžvilgiu, nes trivienybė yra kažkas kita negu viena iš trejybių. Kai kuriais funkciniais aspektais trivienybė gali būti analogiška trejybei, bet prigimtimi ji niekada neatitinka nė vienos iš trejybių.

104:3.2 (1146.4) Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką.

104:3.3 (1146.5) Kokiu nors būdu amžinoji bagalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti.

104:3.4 (1146.6) Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.

104:3.5 (1146.7) Šituose dokumentuose visuminė tikrovė (begalybė) buvo pateikta tokia, kokia ji egzistuoja Septyniuose Absoliutuose:

104:3.6 (1146.8) 1. Visuotinis Tėvas.

104:3.7 (1146.9) 2. Amžinasis Sūnus.

104:3.8 (1146.10) 3. Begalinė Dvasia.

104:3.9 (1147.1) 4. Rojaus Sala.

104:3.10 (1147.2) 5. Dievybės Absoliutas.

104:3.11 (1147.3) 6. Visuotinis Absoliutas.

104:3.12 (1147.4) 7. Beribis Absoliutas.

104:3.13 (1147.5) Pirmasis Šaltinis ir Centras, kuris yra Tėvas Amžinajam Sūnui, taip pat yra ir Modelis Rojaus Salai. Jis kaip asmenybė yra beribis Sūnuje, bet kaip asmenybė potencialą turi Dievybės Absoliute. Tėvas yra energija, atskleista Rojuje-Havonoje, ir tuo pačiu metu energija, paslėpta Beribiame Absoliute. Begalinysis per amžius yra atskleidžiamas Bendrai Veikiančiojo nenutrūkstamuose veiksmuose tuo metu, kada jis amžinai funkcionuoja kompensuojančioje, bet paslėptoje Visuotinio Absoliuto veikloje. Tokiu būdu Tėvas iš tiesų yra susijęs su šešiais lygiaverčiais Absoliutais, ir tokiu būdu iš tiesų visi septyni aprėpia begalybės apskritimą per visus nesibaigiančius amžinybės ciklus.

104:3.14 (1147.6) Atrodytų, jog absoliučių ryšių trivienybė yra neišvengiama. Asmenybė ieško susivienijimo su kita asmenybe absoliuto lygiu, o taip pat ir visais kitais lygiais. Ir šitų Rojaus trijų asmenų susivienijimas įamžina pirmąją trivienybę, Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmenybių sąjungą. Nes, kada šitie trys asmenys, kaip asmenys, susijungia suvienytam veikimui, tada šituo jie sudaro funkcinės vienybės trivienybę, ne trejybę—organinę esybę—bet vis vien trivienybę, trikartę funkcinę sankaupinę vienovę.

104:3.15 (1147.7) Rojaus Trejybė nėra trivienybė; ji nėra funkcinė vienovė; vietoje šito ji yra nepadalinta ir nedaloma Dievybė. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia (kaip asmenys) gali palaikyti ryšį su Rojaus Trejybe, nes Trejybė yra jų nepadalinta Dievybė. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia nepalaiko jokio tokio asmeninio ryšio su pirmąja trivienybe, nes tai ir yra jų funkcinė kaip trijų asmenų sąjunga. Tiktai kaip Trejybė—nepadalinta Dievybė—jie iš tiesų kolektyviai palaiko išorinį ryšį su savo asmenės sankaupos trivienybe.

104:3.16 (1147.8) Tokiu būdu iš tiesų Rojaus Trejybė užima unikalią vietą tarp absoliučių ryšių, yra kelios egzistencialios trivienybės, bet yra tiktai viena egzistenciali Trejybė. Trivienybė nėra esybė. Ji yra daugiau funkcinė negu organinė. Jos nariai yra daugiau partneriai, o ne sudėtinės dalys. Trivienybės sudedamosiomis dalimis gali būti esybės, bet pati trivienybė yra susivienijimas.

104:3.17 (1147.9) Tačiau, trejybę ir trivienybę galima palyginti vienu požiūriu: Abi atsiranda funkcijose, kurios yra kažkas kita, o ne sudedamųjų narių matoma požymių suma. Bet tuo metu, kai jos šitaip yra palygintinos funkciniu požiūriu, tai kitais požiūriais jos nedemonstruoja jokio kategorinio ryšio. Apytiksliai jos yra susietos taip, kaip funkcija yra susijusi su struktūra. Bet trivienybės susivienijimo funkcija nėra trejybės struktūros arba esybės funkcija.

104:3.18 (1147.10) Ir vis tik trivienybės yra realios; jos yra labai realios. Jose iš tiesų yra funkcionalizuota visuminė tikrovė, ir per jas iš tikrųjų Visuotinis Tėvas vykdo betarpišką ir asmeninę pagrindinių begalybės funkcijų kontrolę.

4. Septynios Trivienybės

104:4.1 (1147.11) Mėginant apibūdinti septynias trivienybes, reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, jog kiekvienos iš jų pirminis narys yra Visuotinis Tėvas. Jis yra, buvo, ir amžinai bus: Pirmasis Visuotinis Tėvas-Šaltinis, Absoliutus Centras, Pirminė Priežastis, Visuotinis Kontrolierius, Beribis Energizuotojas, Pirminė Vienybė, Beribis Parėmėjas, Dievybės Pirmasis Asmuo, Pirminis Kosminis Modelis, ir Begalybės Esmė. Visuotinis Tėvas yra asmenė Absoliutų priežastis; jis yra Absoliutų absoliutas.

104:4.2 (1148.1) Septynių trivienybių prigimtį ir prasmę galima įsivaizduoti tokią:

104:4.3 (1148.2) Pirmoji Trivienybė—asmenė-tikslinė trivienybė. Tai šių trijų Dievybės asmenybių grupuotė:

104:4.4 (1148.3) 1. Visuotinis Tėvas.

104:4.5 (1148.4) 2. Amžinasis Sūnus.

104:4.6 (1148.5) 3. Begalinė Dvasia.

104:4.7 (1148.6) Tai yra meilės, gailestingumo, ir tarnavimo trikartė sąjunga—trijų amžinųjų Rojaus asmenybių tikslinis ir asmenis susivienijimas. Tai yra dieviškai broliškas, tvarinius mylintis, tėviškai veikiantis, ir kilimą skatinantis susivienijimas. Šitos pirmosios trivienybės dieviškosios asmenybės yra asmenybę suteikiantys, dvasią padovanojantys, ir protą duodantys Dievai.

104:4.8 (1148.7) Tai yra begalinės valios trivienybė; ji veikia per visą amžiną dabartį ir visoje laiko praeities-dabarties-ateities tėkmėje. Šitas susivienijimas sukuria valinę begalybę ir aprūpina tais mechanizmais, kurių dėka asmenė Dievybė tampa save atskleidžianti besivystančio kosmoso tvariniams.

104:4.9 (1148.8) Antroji Trivienybė—jėgos modelio trivienybė. Nesvarbu, ar tai būtų mažytis ultimatonas, daganti žvaigždė, ar skriejantis ūkas, ar net centrinė visata ar supervisatos, nuo mažiausiųjų iki didžiausiųjų materialių organizacijų, visada būna fizinis modelis— kosminė konfigūracija—kilusi iš šitos trivienybės funkcijos. Šitą susivienijimą sudaro:

104:4.10 (1148.9) 1. Tėvas-Sūnus.

104:4.11 (1148.10) 2. Rojaus Sala.

104:4.12 (1148.11) 3. Bendrai Veikiantysis.

104:4.13 (1148.12) Energiją organizuoja Trečiojo Šaltinio ir Centro kosminiai įgaliotiniai; energija yra modeliuojama pagal Rojaus, absoliučios materializacijos, modelį; bet už visos šitos nenutrūkstamos manipuliacijos yra Tėvo-Sūnaus buvimas, kurių sąjunga pirmiausia sužadino Rojaus modelį atsiradant Havonai kartu su Begalinės Dvasios, Bendrai Veikiančiojo, gimimu.

104:4.14 (1148.13) Religiniame patyrime, tvariniai užmezga ryšį su Dievu, kuris yra meilė, bet tokia dvasinė įžvalga niekada neturi užtemdyti šio modelio, kuris yra Rojus, visatos realybės protingo suvokimo. Rojaus asmenybės visiems tvariniams žadina garbinimą laisva valia dieviškosios meilės priverčiančios galios dėka ir visas tokias dvasios pagimdytas asmenybes veda į Dievo užbaigtųjų sūnų nesibaigiančios tarnystės dieviškuosius malonumus. Antroji trivienybė yra architektas tos erdvės arenos, kurioje vyksta šitos transakcijos; ji nulemia kosminės konfigūracijos modelius.

104:4.15 (1148.14) Meilė gali apibūdinti pirmosios trivienybės dieviškumą, bet modelis yra antrosios trivienybės galaktinis pasireiškimas. Kas pirmoji trivienybė yra besivystančioms asmenybėms, tas antroji trivienybė yra besivystančioms visatoms. Modelis ir asmenybė yra Pirmojo Šaltinio ir Centro veiksmų du didieji pasireiškimai; ir nesvarbu, kad ir kaip būtų sunku šitą suvokti, bet vis tiek tai yra tiesa, kad jėga-modelis ir šis mylintis asmuo yra viena ir ta pati visuotinė tikrovė; Rojaus Sala ir Amžinasis Sūnus yra lygiaverčiai, bet diametraliai priešingi nesuvokiamos Visuotinio Tėvo-Jėgos prigimties atskleidimai.

104:4.16 (1149.1) Trečioji Trivienybė—dvasinė-evoliucinė trivienybė. Dvasinio pasireiškimo visumos pradžia ir pabaiga yra šitame susivienijime, kurį sudaro:

104:4.17 (1149.2) 1. Visuotinis Tėvas.

104:4.18 (1149.3) 2. Sūnus-Dvasia.

104:4.19 (1149.4) 3. Dievybės Absoliutas.

104:4.20 (1149.5) Nuo dvasinio potencialo iki Rojaus dvasios, bet kokios dvasios tikrovės išraiška būna šitame trivienybės susivienijime, kurį sudaro Tėvo grynai dvasinė esmė, Sūnaus-Dvasios aktyvios dvasinės vertybės, ir Dievybės Absoliuto neapriboti dvasiniai potencialai. Egzistencialios dvasinės vertybės savo pirminę genezę, užbaigtą pasireiškimą, ir galutinį likimą turi šitoje trivienybėje.

104:4.21 (1149.6) Tėvas egzistuoja iki dvasios; Sūnus-Dvasia veikia kaip aktyvi kuriančioji dvasia; Dievybės Absoliutas egzistuoja kaip visaapimanti dvasia, net pranokstantis dvasią.

104:4.22 (1149.7) Ketvirtoji Trivienybė—energijos begalybės trivienybė. Šitoje trivienybėje įsiamžina visos energijos tikrovės pradžia ir pabaiga, pradedant potencialu ir baigiant monota. Šitą grupę sudaro:

104:4.23 (1149.8) 1. Tėvas-Dvasia.

104:4.24 (1149.9) 2. Rojaus Sala.

104:4.25 (1149.10) 3. Beribis Absoliutas.

104:4.26 (1149.11) Rojus yra kosmoso jėgos-energijos sužadinimo centras—Pirmojo Šaltinio ir Centro visatinė buvimo vieta, Beribio Absoliuto kosminis centras, ir visos energijos šaltinis. Šitoje trivienybėje egzistencialiai yra begalinio kosmoso energetinis potencialas, kurio tiktai dalinis pasireiškimas yra didžioji visata ir pagrindinė visata.

104:4.27 (1149.12) Ketvirtoji trivienybė kosminės energijos pagrindinius vienetus valdo absoliučiai ir juos išlaisvina iš Beribio Absoliuto grybšnio tiesiog proporcingai potencialo besikeičiantį kosmosą valdyti ir stabilizuoti atsiradimui patirtinėse Dievybėse.

104:4.28 (1149.13) Šitoji trivienybė yra jėga ir energija. Beribio Absoliuto begalinės galimybės yra koncentruojamos apie Rojaus Salos absoliutumą, iš kur pasklinda Beribio šiaip jau statiškos ramybės neįsivaizduojami sužadinimai. Ir begalinio kosmoso nesibaigiantis materialiojo Rojaus širdies plakimas muša harmoningai su Begalinio Energizuotojo, Pirmojo Šaltinio ir Centro, nesuvokiamu modeliu ir neištiriamu planu.

104:4.29 (1149.14) Penktoji Trivienybė—reaguojančios begalybės trivienybė. Šitą susivienijimą sudaro:

104:4.30 (1149.15) 1. Visuotinis Tėvas.

104:4.31 (1149.16) 2. Visuotinis Absoliutas.

104:4.32 (1149.17) 3. Beribis Absoliutas.

104:4.33 (1149.18) Šita grupė įamžina viso to, ką galima aktualizuoti nedievybės tikrovės sferose, funkcinės begalybės įgyvendinimą. Šita trivienybė demonstruoja sugebėjimą be apribojimų reaguoti į valinius, priežastinius, įtampinius, ir tėviškuosius kitų trivienybių veiksmus ir buvimus.

104:4.34 (1150.1) Šeštoji Trivienybė—kosmiškai suvienytos Dievybės trivienybė. Šitą grupę sudaro:

104:4.35 (1150.2) 1. Visuotinis Tėvas.

104:4.36 (1150.3) 2. Dievybės Absoliutas.

104:4.37 (1150.4) 3. Visuotinis Absoliutas.

104:4.38 (1150.5) Tai yra Dievybės-kosmose susivienijimas, Dievybės imanentiškumas kartu su Dievybės transcendentalumu. Tai yra paskutinysis dieviškumo nusidriekimas begalybės lygiuose į tas realybes, kurios yra už sudievintos tikrovės sferų.

104:4.39 (1150.6) Septintoji Trivienybė—begalinės vienybės trivienybė. Tai yra begalybės vienybė funkciškai pasireiškianti laike ir amžinybėje, lygiavertis aktualų ir potencialų suvienijimas. Šitą grupę sudaro:

104:4.40 (1150.7) 1. Visuotinis Tėvas.

104:4.41 (1150.8) 2. Bendrai Veikiantysis.

104:4.42 (1150.9) 3. Visuotinis Absoliutas.

104:4.43 (1150.10) Bendrai Veikiantysis visuotinai integruoja visos aktualizuotos tikrovės skirtingus funkcinius aspektus visuose pasireiškimo lygiuose, pradedant ribiniais, einant per transcendentinius ir toliau iki pat absoliučių. Visuotinis Absoliutas tobulai kompensuoja tuos skirtumus, kurie yra būdingi įvairiems visos neužbaigtos tikrovės aspektams, pradedant aktyvios-valinės ir priežastinės Dievybės tikrovės beribiais potencialais ir baigiant statinės, reakcinės, nedievybės tikrovės beribėmis galimybėmis nesuvokiamose Beribio Absoliuto sferose.

104:4.44 (1150.11) Kada jie veikia šitoje trivienybėje, tada Bendrai Veikiantysis ir Visuotinis Absoliutas vienodai reaguoja į Dievybės ir nedievybės buvimus, lygiai taip, kaip ir Pirmasis Šaltinis ir Centras, kuris šitame ryšyje iš esmės yra konceptualiai neatskiriamas nuo šio AŠ ESU.

104:4.45 (1150.12) Šitų prisiartinimų užtenka tam, jog būtų nušviesta šių trivienybių samprata. Nežinodami trivienybių galutiniojo lygio, jūs negalite iki galo suvokti pirmųjų septynių. Nors mes nemanome, jog būtų išmintinga mėginti ką nors aiškinti toliau, bet galime konstatuoti, jog yra penkiolika Pirmojo Šaltinio ir Centro trivienybių susivienijimų, iš kurių aštuoni šituose dokumentuose nėra apreiškiami. Šitie neapreikšti susivienijimai yra susiję su realybėmis, aktualybėmis, ir potencialybėmis, kurios pranoksta aukštybės patirtinį lygį.

104:4.46 (1150.13) Trivienybės yra begalybės funkcinis pusiausvyros ratas, Septynių Begalybės Absoliutų unikalumo suvienijimas. Būtent egzistencialus trivienybių buvimas Tėvą-AŠ ESU įgalina patirti begalybės funkcinę vienybę, nepaisant begalybės pasidalinimo į septynis Absoliutus. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visų trivienybių vienijantis narys; jame viskas turi beribę pradžią, amžinąjį egzistavimą, ir begalinius likimus—“iš jo susideda viskas.”

104:4.47 (1150.14) Nors šitie susivienijimai Tėvo-AŠ ESU begalybės padidinti negali, bet jie tikrai susidaro tam, jog padarytų įmanomus jo realybės ikibegalinius ir ikiabsoliučius pasireiškimus. Šios septynios trivienybės padaugina daugiapusiškumą, įamžina naujas gelmes, sudievina naujas vertybes, atskleidžia naujus potencialus, apreiškia naujas prasmes, ir visi šitie įvairūs pasireiškimai laike ir erdvėje ir amžinajame kosmose egzistuoja šio AŠ ESU pirminės begalybės hipotetiniame sąstingyje.

5. Trisajungos

104:5.1 (1151.1) Egzistuoja kai kurie kiti trivieniai ryšiai, kurie savo struktūroje neturi Tėvo narystės, bet jie nėra tikrosios trivienybės, ir visada jie skiriasi nuo Tėvo trivienybių. Jie vadinami įvairiai, pagalbinės trivienybės, lygiavertės narystės trivienybės, ir trisąjungos. Jie yra trivienybių egzistavimo pasekmė. Du iš šitų susivienijimų yra sudaryti šitaip:

104:5.2 (1151.2) Aktualybės Trisąjunga. Šitą trisąjungą sudaro trijų absoliučių aktualų tarpusavio ryšys:

104:5.3 (1151.3) 1. Amžinasis Sūnus.

104:5.4 (1151.4) 2. Rojaus Sala.

104:5.5 (1151.5) 3. Bendrai Veikiantysis.

104:5.6 (1151.6) Amžinasis Sūnus yra dvasinės realybės absoliutas, absoliuti asmenybė. Rojaus Sala yra kosminės realybės absoliutas, absoliutus modelis. Bendrai Veikiantysis yra proto realybės absoliutas, lygiavertis dvasinės realybės absoliutui, ir asmenybės ir jėgos egzistencialios Dievybės sintezė. Dėl šito trivienio susivienijimo atsiranda aktualizuotos tikrovės—dvasinės, kosminės, ir protinės—visumos koordinavimas. Jis yra beribis aktualybėje.

104:5.7 (1151.7) Potencialumo Trisąjunga. Šitą trisąjungą sudaro trijų potencialumo Absoliutų susivienijimas:

104:5.8 (1151.8) 1. Dievybės Absoliutas.

104:5.9 (1151.9) 2. Visuotinis Absoliutas.

104:5.10 (1151.10) 3. Beribis Absoliutas.

104:5.11 (1151.11) Šitokiu būdu tarpusavyje yra susieti visos paslėptos energetinės tikrovės—dvasinės, protinės, ar kosminės—begalybės rezervuarai. Šitas susivienijimas įgyvendina visos paslėptos energetinės realybės integraciją. Savo potencialu jis yra begalinis.

104:5.12 (1151.12) Kaip trivienybės pirmiausia yra susijusios su funkciniu begalybės suvienijimu, taip trisąjungos yra iš tiesų įsitraukusios į patirtinių Dievybių kosminį atsiradimą. Trivienybės yra susijusios netiesiogiai, bet trisąjungos yra susijusios betarpiškai, su patirtinėmis Dievybėmis—Aukščiausiąja, Galutiniąja, ir Absoliučia. Jos susidaro atsirandančioje Aukščiausiosios Būtybės jėgos-asmenybės sintezėje. Ir erdvės laiko tvariniams Aukščiausioji Būtybė yra šio AŠ ESU vienybės atsiskleidimas.

104:5.13 (1151.13) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top