URANTIJOS KNYGA - 101 Dokumentas. Tikroji religijos prigimtis

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

101 Dokumentas. Tikroji religijos prigimtis



101 Dokumentas. Tikroji religijos prigimtis

101:0.1 (1104.1) RELIGIJA, kaip žmogiškasis patyrimas, apima tokį spektrą, kuris prasideda nuo besivystančio laukinio primityvios baimės vergovės ir baigiasi tų civilizuotų mirtingųjų, kurie nuostabiai sąmoningai suvokia sūnystę su amžinuoju Dievu, didinga ir nuostabia įtikėjimo laisve.

101:0.2 (1104.2) Religija yra besivystančios visuomeninės evoliucijos išvystytos etikos ir moralės protėvis. Bet religija, kaip tokia, nėra tiesiog moralinis judėjimas, net jeigu religijos išorinius ir visuomeninius pasireiškimus smarkiai įtakoja žmogiškosios visuomenės etinė ir moralinė varomoji jėga. Religija visada įkvepia žmogaus besivystančią prigimtį, bet ji nėra tos evoliucijos paslaptis.

101:0.3 (1104.3) Religija, tas asmenybės įsitikinimas-įtikėjimas, visada gali triumfuoti prieš paviršutiniškai prieštaringą nevilties logiką, kilusią netikinčiame materialiame prote. Iš tikrųjų yra tikras ir nuoširdus vidinis balsas, ta “tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį.” Ir šitas dvasios vadovavimas skiriasi nuo žmogiškosios sąmonės etinio sufleravimo. Religinės garantijos jausmas yra daugiau negu emocinis jausmas. Religijos garantija pranoksta intelekto pagrindimą, net ir filosofijos logiką. Religija yra įtikėjimas, pasitikėjimas kitu, ir garantija.

1. Tikroji religija

101:1.1 (1104.4) Tikroji religija nėra filosofinio tikėjimo, kurį galima išprotauti ir pagrįsti natūraliais įrodymais, sistema, ji taip pat nėra ir ekstazės, kurią gali patirti tiktai romantiški atsidavėliai misticizmui, neapibūdinamų jausmų fantastinis ir mistinis patyrimas. Religija nėra protavimo produktas, bet į ją žvelgiant iš vidaus, ji yra visiškai pagrįsta. Religija nėra kilusi iš žmogiškosios filosofijos logikos, bet kaip mirtingojo patyrimas ji yra visiškai logiška. Religija yra patiriamas dieviškumas evoliucinės kilmės moralios būtybės sąmonėje; ji išreiškia tikrąjį patyrimą su amžinosiomis realybėmis laike, dvasinių pasitenkinimų įgyvendinimą dar tebesant materialiame kūne.

101:1.2 (1104.5) Minties Derintojas neturi specialaus mechanizmo, kurio pagalba galėtų pasiekti saviraišką; nėra jokių mistinių religinių gabumų, kurių dėka būtų suvokiamos arba išreiškiamos religinės emocijos. Šitie patyrimai paverčiami tokiais, kad būtų prieinami natūraliai iš anksto parengto mirtingojo proto mechanizmo dėka. Ir tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl Derintojui sunku tiesiogiai bendrauti su tuo materialiu protu, kurio viduje jis nuolat gyvena.

101:1.3 (1104.6) Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Būtent jūsų mintys, o ne jausmai jus veda link Dievo. Dieviškąją prigimtį galima suvokti tiktai vaizduote. Bet tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. “Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties.” Visa tokia vidinė ir dvasinė komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl to poveikio žmogaus protui, kurį daro Derintojo ir Tiesos Dvasios bendri veiksmai, kada jie veikia tarp besivystančių Dievo sūnų idėjų, idealų, įžvalgų, ir dvasinių siekių ir visam šitam turi įtakos.

101:1.4 (1105.1) Religija gyvena ir klesti, tuomet, ne regos ir jausmo dėka, bet įtikėjimo ir įžvalgos dėka. Ją sudaro ne naujų faktų atradimas arba unikalaus patyrimo įgavimas, bet naujų ir dvasinių prasmių atradimas tuose faktuose, kurie žmonijai jau yra gerai žinomi. Aukščiausias religinis patyrimas nepriklauso nuo iki tol buvusio tikėjimo, tradicijų, ir autoriteto pasireiškimų; taip pat religija nėra kilnių jausmų ir grynai mistinių emocijų palikuonis. Ji yra, greičiau, nepaprastai gilus ir realus patyrimas dvasiškai bendraujant su dvasinėmis esybėmis, gyvenančiomis žmogiškojo proto viduje, ir tiek, kiek tokį patyrimą galima apibūdinti psichologijos požiūriu, tai ji tiesiog yra tas patyrimas, kai tikėjimo į Dievą tikrovė yra patiriama kaip tokio grynai asmeninio patyrimo tikrovė.

101:1.5 (1105.2) Nors religija ir nėra materialios kosmologijos racionalių spekuliavimų padarinys, nepaisant šito, ji yra visiškai racionalios įžvalgos, atsirandančios žmogaus proto patyrime, kūrinys. Religija negimsta nei iš mistinių meditavimų, nei iš atskirų apmąstymų, nors visą laiką ji yra daugiau ar mažiau paslaptinga ir visada neapibrėžiama ir nepaaiškinama grynai intelektualaus proto ir filosofinės logikos požiūriu. Tikrosios religijos pradmenys užsimezga žmogaus moralios sąmonės sferoje, ir jie atsiskleidžia vystantis žmogaus dvasinei įžvalgai, tam žmogiškosios asmenybės sugebėjimui, kuris didėja dėl Dievą apreiškiančio Derintojo buvimo tokiame mirtingojo prote, kuris trokšta Dievo.

101:1.6 (1105.3) Įtikėjimas moralinę įžvalgą suvienija su sugebėjimu sąmoningai suvokti vertybes, ir prieš tai buvęs evoliucinis pareigos jausmas užbaigia tikrosios religijos protėvių liniją. Religinis patyrimas galiausiai suteikia tvirtą Dievo suvokimą ir neabejotiną užtikrintumą dėl tikinčios asmenybės išlikimo.

101:1.7 (1105.4) Taigi galima matyti, jog religiniai troškimai ir dvasiniai akstinai nėra tokios prigimties, kad tiesiog žmones atvestų į tai, kad jie norėtų tikėti į Dievą, bet vietoje šito jie yra tokios prigimties ir galios, jog žmonės būna giliai veikiami įsitikinimo, kad jiems reikia tikėti į Dievą. Evoliucinės pareigos jausmas ir tie įsipareigojimai, kurie atsiranda dėl apreiškimo apšvietimo, žmogaus moralinei prigimčiai daro tokį giluminį poveikį, kad jis pagaliau pasiekia tokią proto būseną ir tokį sielos požiūrį, kur jis padaro išvadą, kad jis neturi teisės netikėti į Dievą. Tokių apšviestų ir disciplinuotų individų aukštesnė ir viršfilosofinė išmintis juos galutinai moko, jog abejoti Dievu arba nepasitikėti jo gerumu būtų neteisinga realiausios ir giliausios esybės, esančios žmogiškojo proto ir sielos viduje— dieviškojo Derintojo— atžvilgiu.

2. Religijos faktas

101:2.1 (1105.5) Religijos faktą sudaro protingų ir vidutinių žmogiškųjų būtybių vien tiktai religinis patyrimas. Ir tiktai šita prasme religiją galima laikyti moksline ar net psichologine. Įrodymas, jog apreiškimas yra apreiškimas yra pats tas žmogiškojo patyrimo faktas: tas faktas, jog apreiškimas iš tikrųjų sintezuoja akivaizdžiai skirtingus gamtos mokslus ir religijos teologiją į nuoseklią ir loginę visatos filosofiją, tiek mokslo, tiek religijos suderintą ir vientisą paaiškinimą, tokiu būdu sukurdamas proto harmoniją ir dvasios pasitenkinimą, kuris žmogiškajame patyrime atsako į tuos klausimus, kuriuos kelia mirtingojo protas, trokštantis žinoti, kaip Begalinysis įgyvendina savuosius norus ir planus materijoje, su protais, ir dvasios atžvilgiu.

101:2.2 (1106.1) Argumentavimas yra mokslo metodas; įtikėjimas yra religijos metodas; logika yra tas metodas, kurį mėgina taikyti filosofija. Apreiškimas kompensuoja tai, kad nėra morontinio požiūrio, suteikdamas metodą tam, jog būtų pasiekta vienybė suvokiant tikrovę ir materijos ir dvasios ryšius proto meditavimo dėka. Ir tikrasis apreiškimas niekada mokslo nepaverčia nenatūraliu, religijos nepadaro neprotinga, arba filosofijos neparodo nelogiška.

101:2.3 (1106.2) Argumentavimas, remiantis mokslo tyrinėjimais, gali vesti atgal per gamtą prie Pirmosios Priežasties, bet reikalingas religinis įtikėjimas tam, kad mokslo Pirmoji Priežastis būtų transformuota į išgelbėjimo Dievą; ir tokio įtikėjimo, tokios dvasinės įžvalgos, patvirtinimui toliau reikalingas apreiškimas.

101:2.4 (1106.3) Tikėjimui į Dievą, kuris skatina žmogiškąjį išlikimą, yra dvi pagrindinės priežastys:

101:2.5 (1106.4) 1. Žmogiškasis patyrimas, asmeninis įsitikinimas, kokiu nors būdu užregistruota viltis ir pasitikėjimas kitu, kuriuos sukelia viduje gyvenantis Minties Derintojas.

101:2.6 (1106.5) 2. Tiesos apreiškimas, nesvarbu, ar jis būtų perteikiamas asmeniniu Tiesos Dvasios tarnavimu, dieviškųjų Sūnų save padovanojančiu įsikūnijimu pasaulyje, arba užrašyto žodžio apreiškimu.

101:2.7 (1106.6) Mokslas užbaigia priežastingumo ieškojimą hipoteze apie Pirmąją Priežastį. Religija savo įtikėjimo skrydžio nesustabdo tol, kol nebūna tikra dėl išgelbėjimo Dievo. Niuansus pastebinčio mokslo studijos logiškai daro prielaidą apie kažkokio Absoliuto realybę ir egzistavimą. Religija be išlygų tiki, kad egzistuoja ir yra realus toks Dievas, kuris puoselėja asmenybės išlikimą. Ko metafizikai padaryti nepavyksta iš viso ir ko iš dalies nepavyksta padaryti net filosofijai, tą padaro apreiškimas; tai yra, patvirtina, kad šita mokslo Pirmoji Priežastis ir religijos išgelbėjimo Dievas yra viena ir ta pati Dievybė.

101:2.8 (1106.7) Argumentai yra mokslo įrodymas, įtikėjimas yra religijos įrodymas, logika yra filosofijos įrodymas, bet apreiškimą patvirtina tiktai žmogiškasis patyrimas. Mokslas suteikia žinių; religija suteikia laimę; filosofija suteikia vienybę; apreiškimas patvirtina šito trivienio požiūrio į visuotinę tikrovę patirtinę harmoniją.

101:2.9 (1106.8) Apmąstymai apie gamtą gali tiktai apreikšti kažkokį gamtos Dievą, judėjimo Dievą. Gamtoje yra tiktai materija, judėjimas, ir animacija—gyvybė. Materija plius energija, esant tam tikroms sąlygoms, pasireiškia gyvomis formomis, bet tuo metu, kai natūrali gyvybė tokiu būdu yra santykinai nenutrūkstanti kaip reiškinys, tai ji yra visiškai laikina individams. Gamta nesuteikia pagrindo logiškam tikėjimui į žmogaus asmenybės išlikimą. Tas religingas žmogus, kuris Dievą suranda gamtoje, jau ir iš pradžių tą patį asmenį Dievą yra suradęs savo paties sieloje.

101:2.10 (1106.9) Įtikėjimas apreiškia Dievą sieloje. Apreiškimas, morontinės įžvalgos pakaitalas evoliuciniame pasaulyje, įgalina žmogų pamatyti tą patį Dievą gamtoje, kurį įtikėjimas demonstruoja sieloje. Tokiu būdu iš tiesų apreiškimas sėkmingai nutiesia tiltą tarp to, kas yra materialus, ir to, kas yra dvasinis, net tarp tvarinio ir Kūrėjo, tarp žmogaus ir Dievo.

101:2.11 (1107.1) Gamtos apmąstymas iš tikrųjų logiškai nurodo, jog yra protingas vadovavimas, net gyva priežiūra, bet nė menkiausiu patenkinamu būdu jis neapreiškia asmenio Dievo. Iš kitos pusės, gamta neatskleidžia nieko tokio, kas trukdytų į visatą žvelgti kaip į religijos Dievo rankdarbį. Dievo negalima surasti vien tiktai gamtos dėka, bet žmogui, jį suradusiam kitokiu būdu, gamtos studijavimas tampa visiškai suderinamu su aukštesniu ir dvasingesniu visatos aiškinimu.

101:2.12 (1107.2) Apreiškimas kaip epochinis reiškinys yra periodiškas; kaip asmeninis žmogiškasis patyrimas jis yra nepertraukiamas. Dieviškumas mirtingojo asmenybėje veikia kaip Tėvo padovanotas Derintojas, kaip Sūnaus Tiesos Dvasia, ir kaip Visatos Dvasios Šventoji Dvasia, tuo tarpu šitie trys viršmirtingieji padovanojimai yra suvienyti žmogiškojoje patirtinėje evoliucijoje kaip Aukščiausiojo tarnavimas.

101:2.13 (1107.3) Tikroji religija yra įžvalga į tikrovę, moralios sąmonės įtikėjimo vaikas, o ne vien tiktai intelektualus kilimas į bet kokią dogmatinių doktrinų sankaupą. Tikrąją religiją sudaro tas patyrimas, jog “pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, jog mes esame Dievo vaikai.” Religiją sudaro ne teologiniai tvirtinimai, bet dvasinė įžvalga ir sielos tikėjimo išaukštinimas.

101:2.14 (1107.4) Jūsų giliausia prigimtis—dieviškasis Derintojas—sukelia jūsų viduje alkį ir troškulį teisumui, tvirtą troškimą dieviškojo tobulumo. Religija yra įtikėjimo veiksmas suvokiant šitą vidinį poreikį dieviškajam pasiekimui; ir tokiu būdu atsiranda tas sielos tikėjimas ir tikrumas, kuriuos jūs imate sąmoningai suvokti kaip išgelbėjimo kelią, kaip asmenybės ir visų tų vertybių, kurias jūs pradėjote vertinti kaip tikras ir geras, išlikimo metodą.

101:2.15 (1107.5) Religijos suvokimas niekada nepriklausė, ir niekada nepriklausys, nuo didžiulio išsimokymo ar protingos logikos. Ji yra dvasinė įžvalga, ir būtent dėl šitos priežasties kai kurie pasaulio didžiausi religijos mokytojai, net ir pranašai, kartais turėdavo taip mažai išminties apie šį pasaulį. Religinis įtikėjimas yra vienodai prieinamas mokytiems ir nemokytiems.

101:2.16 (1107.6) Religija visą laiką turi būti sau kritikas ir teisėjas; jos niekada negalima stebėti, tuo labiau suprasti, iš išorės. Vienintelę jūsų garantiją dėl asmenio Dievo sudaro jūsų pačių įžvalga, susijusi su jūsų tikėjimu į dvasinius dalykus, ir jūsų patyrimas su dvasiniais dalykais. Visiems jūsų bičiuliams, kurie turėjo panašų patyrimą, joks argumentas apie Dievo asmenybę ar realybę nereikalingas, tuo tarpu visiems kitiems žmonėms, kurie nėra tiek tikri dėl Dievo, nė vienas iš įmanomų argumentų niekada nebus iki galo įtikinantis.

101:2.17 (1107.7) Psichologija iš tiesų gali mėginti nagrinėti religinių reakcijų į visuomeninę aplinką reiškinius, bet ji niekada neturės vilties įsikverbti į tikruosius ir vidinius religijos motyvus ir poveikius. Tiktai teologija, įtikėjimo sritis ir apreiškimo metodas, gali pateikti gamtos ir religinio patyrimo turinio tam tikrą išmintingą paaiškinimą.

3. Religijos savybės

101:3.1 (1107.8) Religija yra tokia gyvybinga, kad ji išsilaiko, kai nėra ir išsimokymo. Ji egzistuoja, nepaisant to, jog yra užkrėsta klaidingomis kosmologijomis ir neteisingomis filosofijomis; ji išlieka net ir po metafizikos supainiojimų. Per visus istorinius religijos vingius visada išsilaiko tai, be ko negali apsieiti žmogiškasis žengimas į priekį ir išlikimas: etinė sąžinė ir morali sąmonė.

101:3.2 (1108.1) Įtikėjimo įžvalga, arba dvasinė intuicija, yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui. Dvasinis protas, sielos intelektas, yra Šventosios Dvasios padovanojimas, Kuriančiosios Dvasios dovana žmogui. Dvasinė filosofija, dvasinių realybių išmintis yra Tiesos Dvasios padovanojimas, save padovanojančių Sūnų bendra dovana žmonių vaikams. Ir šitų dvasinių padovanojimų suderinimas ir tarpusavio suvienijimas sudaro žmogaus dvasinę asmenybę su jos potencialiu likimu.

101:3.3 (1108.2) Būtent tai yra ta pati dvasinė asmenybė, primityvioje ir embriono formoje, kuri Derintojo globoje išlieka po natūralios materialaus kūno mirties. Šita dvasinės kilmės sudėtinė esybė kartu su žmogiškuoju patyrimu yra įgalinta, to gyvenimo būdo, kurį suteikia dieviškieji Sūnūs, išlikti (Derintojo globoje) po materialaus savojo aš proto ir materijos suirimo, kada tokią laikiną partnerystę tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis, nutraukia gyvybingo judėjimo užbaigimas.

101:3.4 (1108.3) Per religinį įtikėjimą žmogaus siela atskleidžia save ir demonstruoja savo iškylančios prigimties potencialų dieviškumą tipišku būdu, kuriuo ji priverčia mirtingąją asmenybę reaguoti į tam tikras varginančias intelektualias ir išmėginančias visuomenines situacijas. Nuoširdų dvasinį įtikėjimą (tikrą moralią sąmonę) atskleidžia tai, kad jis:

101:3.5 (1108.4) 1. Sukelia etikos ir moralės žengimą į priekį, nepaisant įgimtų ir priešiškų gyvulinių polinkių.

101:3.6 (1108.5) 2. Sukuria didingą pasitikėjimą Dievo gerumu net ir kartaus nusivylimo ir triuškinančio pralaimėjimo akivaizdoje.

101:3.7 (1108.6) 3. Gimdo giluminę drąsą ir pasitikėjimą, nepaisant gamtos priešiškumo ir fizinės nelaimės.

101:3.8 (1108.7) 4. Demonstruoja nepaaiškinamą savitvardą ir sustiprinančią ramybę nežiūrint sunkių ligų ir net aštraus fizinio skausmo.

101:3.9 (1108.8) 5. Išlaiko paslaptingą asmenybės savitvardą ir ramybę netinkamo elgesio ir grubiausio neteisingumo akivaizdoje.

101:3.10 (1108.9) 6. Išlaiko dieviškąjį pasitikėjimą galutine pergale nepaisant tariamai aklo likimo žiaurumų ir akivaizdžiai visiško gamtos jėgų abejingumo žmogaus gerovei.

101:3.11 (1108.10) 7. Išlaiko nepalaužiamą tikėjimą į Dievą nepaisant visų tam prieštaraujančių logikos įrodymų ir sėkmingai atsilaiko prieš visus kitus intelektualius išvedžiojimus.

101:3.12 (1108.11) 8. Toliau demonstruoja drąsų įtikėjimą į sielos išlikimą nepaisant netikro mokslo apgaulingų mokymų ir neprotingos filosofijos įtikinėjančių apgavysčių.

101:3.13 (1108.12) 9. Gyvena ir triumfuoja nepriklausomai nuo dabartinių laikų sudėtingų ir iš dalies išvystytų civilizacijų triuškinančiai sunkios naštos.

101:3.14 (1108.13) 10. Prisideda prie to, jog nuolat išliktų altruizmas, nepaisant žmogiškojo savanaudiškumo, visuomeninių antagonizmų, pramoninio godumo, ir politinio menko prisiderinimo prie gyvenimo aplinkybių.

101:3.15 (1108.14) 11. Atkakliai laikosi drąsaus tikėjimo visatos vienybe ir dieviškuoju vadovavimu, nepaisant blogio ir nuodėmės supainiojančio buvimo.

101:3.16 (1108.15) 12. Toliau garbina Dievą į nieką nekreipdamas dėmesio. Išdrįsta pareikšti, “Net jeigu jis mane ir sunaikins, vis tiek aš tarnausiu jam.”

101:3.17 (1108.16) Mes žinome, tada, pagal tris reiškinius, jog žmogus turi dieviškąją dvasią arba dvasias, gyvenančias jo viduje: pirma, pagal jo asmeninį patyrimą—religinį įtikėjimą; antra, pagal apreiškimą—asmeninį ir rasinį; ir trečia, pagal stebinantį tokių nepaprastų ir nenatūralių reakcijų į savo materialią aplinką demonstravimą, kaip tą iliustruoja anksčiau išvardinti panašūs į dvasinius dvylika pasireiškimų tikros žmogiškosios egzistencijos aktualių ir išbandančių situacijų akivaizdoje. Ir yra dar ir kitokių.

101:3.18 (1109.1) Ir būtent kaip tik tokia gyvybinga ir energinga įtikėjimo veikla religijos sferoje įgalina mirtingąjį žmogų patvirtinti tai, kad jis asmeniškai turi tą aukščiausiąją žmogiškosios prigimties dovaną, religinį patyrimą, ir kad yra tos aukščiausiosios žmogiškosios prigimties dvasinė tikrovė, religinis patyrimas.

4. Apreiškimo apribojimai

101:4.1 (1109.2) Kadangi jūsų pasaulis apskritai nieko nežino apie kilmę, net ir apie fizinę kilmę, tai atrodė, jog būtų išmintinga kartas nuo karto pateikti mokymą kosmologijos srityje. Ir visada tai sukeldavo problemų ateičiai. Apreiškimo dėsniai mus labai smarkiai suvaržo uždrausdami perteikti neužtarnautas arba per ankstyvas žinias. Bet kokia kosmologija, perteikta kaip apreikštos religijos dalis, turi lemtį, jog per labai trumpą laiką pasens. Dėl to, ateities žmonės, susipažindami su tokiu apreiškimu, bet kokį tikros religinės tiesos elementą, kuris jame gali būti, jaučia pagundą atmesti, kadangi jie atranda klaidų spręsdami iš pirmo žvilgsnio apie jame pateiktas asocijuotas kosmologijas.

101:4.2 (1109.3) Žmonija turėtų suprasti, jog mus tuos, kurie dalyvauja tiesos apreiškime, labai griežtai suvaržo mūsų vyresnybės pamokymai. Mes nesame laisvi, kad galėtume anksčiau laiko pasakyti, kokie bus padaryti moksliniai atradimai per tūkstantį metų. Apreiškėjai turi veikti sutinkamai su tais nurodymais, kurie sudaro apreiškimo mandato dalį. Mes nematome galimybės, kaip šitą sunkumą galėtume įveikti, nei dabar, nei bet kuriuo metu ateityje. Mes visiškai gerai suvokiame, jog nors šitos serijos apreiškiami istoriniai faktai ir religinės tiesos išliks užregistruoti per ateities amžius, bet po kelerių trumpų metų daugelį mūsų teiginių, susijusių su fiziniais mokslais, reikės peržiūrėti dėl to, kad mokslas vystysis toliau ir bus pasiekti nauji atradimai. Šituos naujus įvykius mes net ir dabar numatome, bet mums yra uždrausta į apreiškiamus dokumentus įtraukti tokius žmogaus neatrastus faktus. Tebūnie aišku, jog apreiškimai nebūtinai yra įkvėpti. Šitų apreiškimų kosmologija nėra įkvėpta. Ji apsiriboja mums suteiktu leidimu dabartines žinias suderinti ir susisteminti. Nors dieviškoji arba dvasinė įžvalga yra dovana, bet žmogiškoji išmintis turi vystytis.

101:4.3 (1109.4) Tiesa visada yra apreiškimas: autoapreiškimas, kada jis iškyla dėl viduje gyvenančio Derintojo darbo; epochinis apreiškimas, kada jį pateikia kokios nors kitos dangiškosios agentūros, grupės, ar asmenybės veikimas.

101:4.4 (1109.5) Pagaliau, apie religiją reikia spręsti pagal jos vaisius, pagal tą būdą ir tą laipsnį, kuriuo ji demonstruoja nuo jos pačios neatskiriamą ir dievišką nuostabumą.

101:4.5 (1109.6) Tiesa tiktai santykinai gali būti įkvėpta, nors apreiškimas būtinai yra dvasinis reiškinys. Nors teiginiai, susiję su kosmologija, niekada nebūna įkvėpti, bet tokie apreiškimai turi milžiniškos vertės dėl to, kad bent jau laikinai žinias paaiškina šitaip:

101:4.6 (1109.7) 1. Sumažindami supainiojimą, autoritetingai pašalindami suklydimus.

101:4.7 (1109.8) 2. Suderindami žinomus arba netrukus tapsiančius žinomais faktus ir stebėjimus.

101:4.8 (1110.1) 3. Atstatydami prarastas žinias apie tolimojoje praeityje epochinių įvykių svarbius fragmentus.

101:4.9 (1110.2) 4. Suteikdami informaciją, kuri užpildys gyvybiškai svarbias trūkstamas grandis šiaip jau užsitarnautose žiniose.

101:4.10 (1110.3) 5. Kosminius duomenis pateikdami tokiu būdu, kad nušviestų tuos dvasinius mokymus, kurie yra lydinčiame apreiškime.

5. Religija išplėsta apreiškimo

101:5.1 (1110.4) Apreiškimas yra toks metodas, kuriuo sutaupoma amžių amžiai laiko, skirto reikalingam darbui, kad iš dvasiškai įgytų tiesų būtų atrinktos ir atsijotos evoliucijos klaidos.

101:5.2 (1110.5) Mokslas nagrinėja faktus; religija rūpinasi tiktai vertybėmis. Apšviestos filosofijos dėka protas stengiasi suvienyti tiek faktų, tiek vertybių prasmes, šito dėka pasiekdamas pilnutinės tikrovės sampratą. Prisiminkite, jog mokslas yra žinių sritis, filosofija yra išminties valda, o religija yra įtikėjimo patyrimo sfera. Bet, nepaisant šito, religija turi dvi pasireiškimo fazes:

101:5.3 (1110.6) 1. Evoliucinę religiją. Primityvaus garbinimo patyrimą, tokią religiją, kurią sukūrė protas.

101:5.4 (1110.7) 2. Apreikštą religiją. Visatos požiūrį, kuris yra dvasinės kilmės; įsitikinimą ir tikėjimą, jog amžinosios realybės yra išsaugomos, jog asmenybė išlieka, ir galiausiai, jog yra pasiekiama kosminė Dievybė, kurios valios dėka visa tai tapo įmanoma. Tokia yra visatos plano dalis, jog, anksčiau ar vėliau, evoliucinė religija turi lemtį gauti dvasinį apreiškimo išplėtimą.

101:5.5 (1110.8) Tiek mokslas, tiek religija prasideda nuo prielaidų dėl tam tikrų bendrai priimtų pagrindų loginei dedukcijai. Tokiu būdu, filosofija, taip pat, turi prasidėti nuo tokių prielaidų, jog tikrovėje egzisuoja trys dalykai:

101:5.6 (1110.9) 1. Materialus kūnas.

101:5.7 (1110.10) 2. Žmogiškosios būtybės viršmateriali fazė, siela arba net viduje gyvenanti dvasia.

101:5.8 (1110.11) 3. Žmogiškasis protas, tas mechanizmas tarpusavio bendravimui ir tarpusavio ryšiui tarp dvasios ir materijos, tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis.

101:5.9 (1110.12) Mokslininkai surenka faktus, filosofai derina idėjas, tuo tarpu pranašai išaukština idealus. Jausmai ir emocijos neišvengiamai lydi religiją, bet jie nėra religija. Religija gali būti patyrimo jausmas, bet vargu ar ji yra jausmo patyrimas. Nei logika (racionalumas), nei emocijos (jausmai) iš esmės nėra religinio patyrimo dalis, nors abu gali būti įvairiai susiję su įtikėjimo panaudojimu prisidedant prie dvasinės įžvalgos į tikrovę, viskas vyksta sutinkamai su individualaus proto būsena ir temperamento savybėmis.

101:5.10 (1110.13) Evoliucinė religija yra vietinės visatos pagalbinės proto dvasios, kuri yra atsakinga už tai, jog besivystančiame žmoguje būtų sukurta ir puoselėjama garbinimo savybė, dovanos pasireiškimas praktikoje. Tokios primityvios religijos yra tiesiogiai susijusios su etika ir morale, žmogiškosios pareigos jausmu. Tokios religijos yra grindžiamos sąžinės garantija ir sukuria santykinai etinių civilizacijų stabilumą.

101:5.11 (1111.1) Asmeniškai apreikštas religijas remia šios save padovanojančios dvasios, atstovaujančios trims Rojaus Trejybės asmenims ir yra ypač susietos su tiesos išplėtimu. Evoliucinė religija individui įsąmonina asmeninės pareigos idėją; apreikšta religija daugiau pabrėžia mylėjimą, auksinę taisyklę.

101:5.12 (1111.2) Evoliucinė religija remiasi vien tiktai įtikėjimu. Apreiškimas turi savo išplėsto pateikimo apie dieviškumą ir tikrovės tiesas papildomą garantiją ir dar vertingesnį paliudijimą apie šį realų patyrimą, kuris susikaupia dėl praktiškai veikiančios sąjungos tarp evoliucinio įtikėjimo ir apreiškimo tiesos. Tokia žmogiškojo įtikėjimo ir dieviškosios tiesos veikianti sąjunga reiškia, jog yra toks charakteris, kuris tvirtai žengia į tai, kad realiai būtų įgyta morontinė asmenybė.

101:5.13 (1111.3) Evoliucinė religija suteikia tiktai įsitikinimą, kylantį iš įtikėjimo, ir sąžinės patvirtinimą; apreiškiama religija suteikia įsitikinimą, kylantį iš įtikėjimo, plius gyvojo patyrimo tiesą apreiškimo realybėse. Trečioji pakopa religijoje arba trečioji religinio patyrimo fazė, yra susijusi su morontine būsena, tvirtesniu motos suvokimu. Vis didesniu laipsniu apreikštos religijos tiesos yra išplečiamos per morontinį žengimą į priekį; jūs vis daugiau ir daugiau sužinosite tiesos apie aukščiausiasias vertybes, dieviškąjį gėrį, visuotinius ryšius, amžinąsias realybes, ir galutiniuosius likimus.

101:5.14 (1111.4) Morontinio žengimo į priekį metu įsitikinimą, kylantį iš įtikėjimo, vis didesniu laipsniu pakeičia įsitikinimas, kurį pagimdo tiesa. Kada jūs pagaliau būsite priimti į realų dvasinį pasaulį, tada vietoje įsitikinimų, kylančių iš įtikėjimo arba tiesos, veiks įsitikinimai, kylantys grynai iš dvasinės įžvalgos, arba, greičiau, kartu su šitais ankstesniaisiais asmenybės įsitikinimo metodais, ir juos papildant, kada jie vienas ant kito būna užklojami.

6. Augantis religinis patyrimas

101:6.1 (1111.5) Apreikštos religijos morontinė fazė yra susijusi su išlikimo patyrimu, o jos didžiulis akstinas yra dvasinio tobulumo siekimas. Taip pat yra aukštesnis garbinimo akstinas, susietas su skatinančiu raginimu didesnei etinei tarnystei. Morontinę įžvalgą sudaro visą laiką besiplečiantis Septinkarčio, Aukščiausiojo, ir net Galutiniojo sąmoningas suvokimas.

101:6.2 (1111.6) Per visą religinį patyrimą, nuo pačios jo pradžios materialiame lygyje iki pat to meto, kada bus pasiektas visiškas dvasinis statusas, Derintojas yra asmeninio suvokimo apie Aukščiausiojo egzistavimo tikrovę paslaptis; ir šitas pats Derintojas taip pat saugo ir jūsų įtikėjimo į transcendentinį Galutiniojo pasiekimą paslaptis. Besivystančio žmogaus patirtinė asmenybė, suvienyta su egzistencialaus Dievo Derintojo esme, sudaro potencialų aukščiausiosios egzistencijos užbaigimą ir natūraliai yra pagrindas viršribiniam transcendentinės asmenybės atsiradimui.

101:6.3 (1111.7) Morali valia apima sprendimus, kurie yra grindžiami argumentuotomis žiniomis, padidinami išminties, ir patvirtinami religinio įtikėjimo. Tokie sprendimai yra moralios prigimties veiksmai ir liudija, kad egzistuoja morali asmenybė, morontinės asmenybės ir galiausiai tikrojo dvasinio statuso pirmtakas.

101:6.4 (1111.8) Evoliucinio tipo žinios yra ne kas kita, kaip protoplazminės atminties medžiagos sukaupimas; tai yra pati primityviausioji tvarinio sąmonės forma. Išmintis apima tas idėjas, kurios yra suformuluojamos iš protoplazminės atminties vykstant suvienijimo ir naujo suderinimo procesui, ir tokie reiškiniai žmogiškąjį protą atskiria nuo tiesiog grynai gyvulinio proto. Gyvūnai turi žinių, bet tiktai žmogus turi išmintį. Tiesa tampa prieinama išmintimi apdovanotam individui, kada tokiam protui yra padovanojama Tėvo ir Sūnų dvasios, Minties Derintojas ir Tiesos Dvasia.

101:6.5 (1112.1) Kristus Mykolas, kada save dovanojo Urantijoje, iki savo krikšto gyveno valdomas evoliucinės religijos. Nuo to momento iki nukryžiavimo, įskaitant ir nukryžiavimo akimirką, jis dirbo savo darbą esant sujungtam evoliucinės ir apreikštos religijos vadovavimui. Nuo prisikėlimo ryto iki pakilimo jis perėjo per įvairias morontinio gyvenimo fazes, skirtas mirtingųjų perėjimui iš materijos pasaulio į dvasinį pasaulį. Po savojo pakilimo Mykolas įsisavino Aukštybės patyrimą, Aukščiausiojo įgyvendinimą; ir Nebadone yra vienintelis asmuo, turintis neribotą sugebėjimą patirti Aukščiausiojo tikrovę, jis tuoj pat pasiekė aukštybės suverenumo statusą savo vietinėje visatoje ir savo vietinei visatai.

101:6.6 (1112.2) Kai dėl žmogaus, tai galiausiai įvykstantis susiliejimas ir dėl to atsirandanti vienovė su viduje gyvenančiu Derintoju—žmogaus ir Dievo esmės sintezė asmenybėje—paverčia jį, potencialiai, Aukščiausiojo gyvąja dalimi ir užtikrina tokiai kažkada buvusiai mirtingajai būtybei amžinąją prigimtinę teisę be pabaigos siekti užbaigtumo visatos tarnystėje Aukščiausiajam ir su Aukščiausiuoju.

101:6.7 (1112.3) Apreiškimas mirtingąjį žmogų moko, jog tam, kad jis pradėtų tokią nuostabią ir intriguojančią kelionę per erdvę laiko judėjimo pirmyn dėka, jis turėtų pradėti nuo žinių organizavimo į idėjas-sprendimus; po šito, suteikti mandatą išminčiai, kad ji be perstojo darbuotųsi ties kilnia užduotimi savojo aš laikomas idėjas transformuodama į vis praktiškesnius, bet vis tiek dieviškus idealus, net į tas sampratas, kurios kaip idėjos yra tokios protingos ir kaip idealai yra tokios logiškos, kad Derintojas drįsta jas taip suderinti ir sudvasinti, padarydamas jas prieinamas tokiam susivienijimui ribiniame prote, kad jos taptų realiu žmogaus papildiniu, šitokiu būdu parengtų šių Sūnų Tiesos Dvasios veikimui, Rojaus tiesos—visuotinės tiesos—laiko-erdvės pasireiškimams. Idėjų-sprendimų, logiškų idealų, ir dieviškosios tiesos koordinavimas sudaro teisaus charakterio turėjimą, tas būtinas sąlygas mirtingojo priėmimui į morontinių pasaulių visą laiką besiplečiančias ir vis didesniu laipsniu dvasines realybes.

101:6.8 (1112.4) Jėzaus mokymai tapo Urantijos pirmąja religija, kuri taip išsamiai apėmė žinių, išminties, įtikėjimo, tiesos, ir meilės harmoningą koordinavimą, kad taip užbaigtai ir vienu ir tuo pačiu metu suteiktų laikiną ramybę, intelektualų tikrumą, moralinį apšvietimą, filosofinį stabilumą, etinį jautrumą, Dievo-sąmonę, ir tvirtą asmeninio išlikimo garantiją. Jėzaus įtikėjimas nurodė kelią į galutinį žmogaus išgelbėjimą, į galutinį mirtingojo pasiekimą visatoje, kadangi šis įtikėjimas užtikrino:

101:6.9 (1112.5) 1. Išgelbėjimą iš materialių pančių asmeninės sūnystės su Dievu, kuris yra dvasia, įgyvendinimo dėka.

101:6.10 (1112.6) 2. Išgelbėjimą iš intelektualios vergystės; žmogus tikrai sužinos tiesą, ir tiesa jį tikrai išvaduos.

101:6.11 (1112.7) 3. Išgelbėjimą iš dvasinio aklumo, mirtingųjų būtybių brolystės žmogiškąjį įgyvendinimą ir visų visatos tvarinių brolystės morontinį supratimą; dvasinės tikrovės tarnystę-atradimą ir dvasinių vertybių gėrio tarnavimą-apreiškimą.

101:6.12 (1113.1) 4. Išgelbėjimą iš savojo aš neužbaigtumo pasiekiant visatos dvasinius lygius ir galiausiai įgyvendinant Havonos harmoniją ir Rojaus tobulumą.

101:6.13 (1113.2) 5. Išgelbėjimą iš savojo aš; išlaisvinimą iš savimonės apribojimų pasiekiant Aukščiausiojo proto kosminius lygius ir susiderinant su visų kitų savimoningų būtybių pasiekimais.

101:6.14 (1113.3) 6. Išgelbėjimą iš laiko, amžinojo gyvenimo pasiekimą be pabaigos vystant Dievo suvokimą ir Dievo tarnystę.

101:6.15 (1113.4) 7. Išgelbėjimą iš to, kas yra ribinis, ištobulintą vienovę su Dievybe Aukščiausiajame ir su Aukščiausiuoju, ir šituo tvarinys mėgina transcendentiškai atrasti Galutinįjį absonito použbaigtuosiuose lygiuose.

101:6.16 (1113.5) Toks septinkartis išgelbėjimas yra Visuotinio Tėvo galutinio patyrimo įgyvendinimo pilnatvės ir tobulumo ekvivalentas. Ir visa tai, potencialiai, savyje talpina žmogiškojo religinio patyrimo įtikėjimo tikrovė. Ir tai šitaip gali būti talpinama, kadangi Jėzaus įtikėjimas naudojo ir apreiškė net ir tokias realybes, kurios yra už galutinybės ribų; Jėzaus įtikėjimas prie absoliuto statuso visatoje priartėjo tokiu laipsniu, kokiu tik yra įmanoma, kad jis pasireikštų besivystančiame laiko ir erdvės kosmose.

101:6.17 (1113.6) Įgaudamas Jėzaus įtikėjimą, mirtingasis žmogus gali laike iš anksto pajusti amžinybės realybes. Jėzus, žmogiškajame patyrime, atrado Galutinį Tėvą, ir jo broliai mirtingojo gyvenimo materialiame kūne gali eiti paskui jį pajusdami tą patį Tėvo atradimo patyrimą. Jie net gali pasiekti, tokie, kokie yra dabar, šitame patyrime su Tėvu tokį patį pasitenkinimą, kokį pasiekė Jėzus tada, kada jis buvo. Po Mykolo paskutiniojo savęs padovanojimo Nebadono visatoje buvo realizuoti nauji potencialai, ir vienas iš jų buvo naujas apšvietimas amžinybės kelio, kuris veda pas visų Tėvą, ir kuriuo gali žengti net ir materialų kūną ir kraują turintys mirtingieji savo pradiniame gyvenime erdvės planetose. Jėzus buvo ir yra tas naujasis ir gyvasis kelias, kuriuo žmogus gali ateiti prie dieviškojo palikimo, kuris, kaip Tėvas pareiškė, tikrai bus jo, jeigu tiktai jis šito paprašys. Jėzus nuodugniai pademonstravo žmonijos, net dieviškosios žmonijos, įtikėjimo patyrimo tiek pradžią, tiek ir pabaigą.

7. Asmeninė religijos filosofija

101:7.1 (1113.7) Idėja yra tiktai teorinis planas veikimui, tuo tarpu teigiamas sprendimas yra patvirtintas veikimo planas. Stereotipas yra veikimo planas, priimtas be patvirtinimo. Medžiagos, iš kurių turi būti kuriama asmeninė religijos filosofija, yra kilusios iš individo tiek vidinio, tiek ir išorinio patyrimo. Individo laiko ir vietos visuomeninis statusas, ekonominės sąlygos, išsilavinimo galimybės, moralinės srovės, instituciniai poveikiai, politiniai įvykiai, rasinės tendencijos, ir religiniai mokymai, visa tai tampa faktoriais, formuluojant asmeninę religijos filosofiją. Net įgimtas temperamentas ir intelektualus polinkis žymia dalimi nulemia religinės filosofijos modelį. Profesija, santuoka, ir giminės visa tai veikia žmogaus asmeninio gyvenimo normų evoliuciją.

101:7.2 (1113.8) Religijos filosofija išsivysto iš bazinio idėjų augimo ir eksperimentinio gyvenimo, nes ir vieną, ir kitą modifikuoja tendencijos imituoti partnerius. Filosofinių išvadų teisingumas priklauso nuo gilaus, doro, ir skvarbaus mąstymo, kas susiję su jautrumu prasmėms ir įvertinimo tikslumu. Moraliniai bailiai niekada nepasiekia filosofinio mąstymo aukštumų; norint įsiveržti į naujus patyrimo lygius ir pamėginti ištyrinėti intelektualaus gyvenimo nežinomas sferas būtina drąsa.

101:7.3 (1114.1) Netrukus ima atsirasti naujos vertybių sistemos; naujai suformuluojami principai ir normos; iš naujo peržiūrimi papročiai ir idealai; pasiekiama tam tikra asmeninio Dievo idėja, po kurios eina besiplečiančios sampratos apie ryšį su juo.

101:7.4 (1114.2) Didįjį skirtumą tarp religinės ir nereliginės gyvenimo filosofijos sudaro suvoktų vertybių prigimtis ir lygis ir atsidavimo objektas. Religinės filosofijos evoliucijoje yra keturios fazės: Toks patyrimas gali tapti tiesiog susitaikėliškas, linkęs pasiduoti tradicijai ir valdžiai. Arba jis gali pasitenkinti nedideliais pasiekimais, tiesiog pakankamais tam, kad stabilizuotų kasdienį gyvenimą, ir dėl to greitai užsifiksuoja tokiame atsitiktiniame lygyje. Tokie mirtingieji tiki, jog viskas susitvarkys savaime. Trečioji grupė vystosi iki logiško intelektualumo lygio, bet čia ji sustabarėja dėl kultūrinės vergystės. Iš tikrųjų apgailėtina matyti, kaip intelekto milžinus taip stipriai laiko žiaurūs kultūrinės vergovės gniaužtai. Lygiai taip pat gaila stebėti ir tuos, kurie kultūrinę vergovę iškeičia į materialistines grandines to, kas klaidingai yra vadinama mokslu. Ketvirtasis filosofijos lygmuo išsivaduoja nuo visų įprastinių ir tradicinių apribojimų ir išdrįsta mąstyti, veikti, ir gyventi dorai, ištikimai, be baimės, ir teisingai.

101:7.5 (1114.3) Bandomąjį religinės filosofijos patikrinimą sudaro tai, ar ji skiria ar neskiria materialias realybes nuo dvasinių pasaulių, nors tuo pačiu metu suvokdama jų suvienijimą intelektualiame siekyje ir visuomeninėje tarnystėje. Protinga religinė filosofija Dievo reikalų nesuplaka draugėn su Cezario reikalais. Taip pat ji nepripažįsta ir estetinio gryno stebuklo kulto kaip religijos pakaitalo.

101:7.6 (1114.4) Filosofija tą primityvią religiją, kuri didele dalimi buvo sąžinės pasaka, transformuoja į kosminės tikrovės kylančių vertybių gyvąjį patyrimą.

8. Įtikejimas ir tikėjimas

101:8.1 (1114.5) Tikėjimas yra pasiekęs įtikėjimo lygį tada, kada jis motyvuoja gyvenimą ir formuoja gyvenimo būdą. Mokymo pripažinimas teisingu nėra įtikėjimas; tiesiog tai yra tikėjimas. Taip pat nei tikrumas, nei įsitikinimas nėra įtikėjimas. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tiktai tada, kada ji realiai valdo gyvenimo būdą. Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymys. Žmogus tiki tiesa, žavisi grožiu, ir rodo pagarbą gėriui, bet jų negarbina; toks išgelbstinčio įtikėjimo požiūris yra sutelkiamas tiktai į vieną vienintelį Dievą, kuris yra jų visų įasmeninimas ir be galo daug daugiau.

101:8.2 (1114.6) Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas; jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimai gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupei įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tiktai atskiro religininko širdyje.

101:8.3 (1114.7) Įtikėjimas jam reiškiamą pasitikėjimą falsifikuoja tada, kada leidžia sau paneigti realybes ir išgalvotas žinias primesti tiems, kurie yra jam atsidavę. Įtikėjimas tampa išdaviku tada, kada jis skatina intelektualaus vientisumo išdavystę ir nuvertina atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms ir dieviškiesiems idealams. Įtikėjimas niekada nesišalina nuo pareigos spręsti mirtingojo gyvenimo problemas. Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo.

101:8.4 (1115.1) Įtikėjimas nevaržo kūrybinės vaizduotės, taip pat jis neturi ir neprotingų išankstinių nusistatymų mokslinių atradimų atžvilgiu. Įtikėjimas religijai suteikia gyvasties ir priverčia religininką gyvenime didvyriškai vadovautis auksine taisykle. Įtikėjimo uolumas atitinka žinias, o jo siekiai yra preliudas į didingą ramybę.

9. Religija ir moralė

101:9.1 (1115.2) Nė vieno išpažįstamo religijos apeiškimo negalima laikyti autentišku, jeigu jis nepripažįsta etinio įsipareigojimo pareigos reikalavimų, kuriuos sukūrė ir puoselėjo ankstesnė evoliucinė religija. Apreiškimas neišvengiamai plečia evoliucinės religijos etinį horizontą ir tuo pačiu metu ir būtinai išplečia visų ankstesniųjų apreiškimų moralinius įsipareigojimus.

101:9.2 (1115.3) Kada jūs drįstate kritikuoti žmogaus primityvią religiją (arba primityviojo žmogaus religiją), tada jūs turėtumėte prisiminti, jog spręsti apie tokius laukinius ir įvertinti jų religinį patyrimą turėtumėte sutinkamai su jų apsišvietimu ir sąžinės būsena. Nedarykite tokios klaidos ir nespręskite apie kitų religiją, remdamiesi savo žinių ir tiesos standartais.

101:9.3 (1115.4) Tikroji religija yra sielos viduje tas išaukštintas ir gilus įsitikinimas, kuris žmogų įtikinėja, kad jis klystų netikėdamas tomis morontinėmis realybėmis, kurios sudaro jo aukščiausiąsias etines ir moralines sampratas, jo aukščiausiąjį aiškinimą apie gyvenimo didžiausias vertybes ir visatos giliausias realybes. Ir tokia religija yra tiesiog tas patyrimas, kuris sukuria intelektualų atsidavimą dvasinės sąmonės aukščiausiems postūmiams.

101:9.4 (1115.5) Grožio siekis yra religijos dalis tiktai tiek, kiek jis yra etiškas, ir tik tokiu laipsniu, kokiu jis turtina moralės sampratą. Menas yra religinis tiktai tada, kada susilieja su tikslu, kuris yra kilęs iš aukščiausiosios dvasinės motyvacijos.

101:9.5 (1115.6) Civilizuoto žmogaus apšviesta dvasinė sąmonė yra ne tiek susijusi su kokiu nors konkrečiu intelektualiu tikėjimu ar kokiu nors konkrečiu gyvenimo būdu, kiek su tuo, jog atrastų gyvenimo tiesą, gerą ir teisingą metodą, kaip reaguoti į amžinai pasikartojančias mirtingojo egzistencijos situacijas. Morali sąmonė yra tiktai pavadinimas, taikomas tam, jog žmogus pripažintų ir suvoktų tas etines ir atsirandančias morontines vertybes, kurių žmogui laikytis diena iš dienos valdant ir kontroliuojant savo elgesį reikalauja pareiga.

101:9.6 (1115.7) Nors ir pripažįstant tai, jog religija yra netobula, bet yra bent jau du praktiniai jos prigimties ir veikimo pasireiškimai:

101:9.7 (1115.8) 1. Religijos dvasinis akstinas ir filosofinis spaudimas turi polinkį versti žmogų nukreipti moralinių vertybių įvertinimą tiesiai išorėn į savo bičiulių reikalus—religijos etinė reakcija.

101:9.8 (1115.9) 2. Religija žmogiškajam protui sukuria dieviškosios tikrovės sudvasintą sąmonę, besiremiančią ankstesnėmis moralinių vertybių sampratomis, ir dėka įtikėjimo kilusią iš ankstesniųjų moralinių vertybių sampratų ir suderintą su ant jų užklotomis naujomis dvasinių vertybių sampratomis. Šituo religija tampa mirtingojo reikalų cenzoriumi, tam tikra pašlovinto moralinio pasitikėjimo kitais ir tikėjimo tikrove, laiko išplėstomis realybėmis ir patvaresnėmis amžinybės realybėmis, forma.

101:9.9 (1116.1) Įtikėjimas tampa jungtimi tarp moralios sąmonės ir dvasinės sampratos apie ilgalaikę tikrovę. Religija žmogui tampa tuo keliu, kuriuo jis išsiveržia iš laikino ir gamtinio pasaulio materialių apribojimų į amžinojo ir dvasinio pasaulio dieviškąsias realybes išgelbėjimo metodo dėka ir šituo išgelbėjimo metodu, progresine morontine transformacija.

10. Religija kaip žmogaus išlaisvintoja

101:10.12 (1116.2) Išmintingas žmogus žino, kad jis yra gamtos vaikas, materialios visatos dalis; jis lygiai taip pat nemato jokio individualios asmenybės išlikimo energetinės visatos matematinio lygio judėjimuose ir įsitempimuose. Taip pat žmogus niekada negalės pamatyti ir dvasinės tikrovės tyrinėdamas fizines priežastis ir pasekmes.

101:10.13 (1116.3) Žmogiškoji būtybė taip pat žino, kad ji yra idėjų kosmoso dalis, ir nors samprata gali išsilaikyti ilgiau negu mirtingojo gyvenimo tarpsnis, bet pačioje sampratoje nėra nieko tokio, kas pažymėtų suvokiančios asmenybės asmeninį išlikimą. Taip pat ir logikos ir protavimo galimybių išnaudojimas niekada neatskleis logikui ar samprotautojui amžinosios tiesos apie asmenybės išlikimą.

101:10.14 (1116.4) Materialus dėsnio lygis užtikrina priežastingumo tęstinumą, nesibaigiantį pasekmės reagavimą į anksčiau buvusį veiksmą; proto lygis numato idėjų tęstinumo įamžinimą, nenutrūkstamą koncepcinio potencialo tekėjimą iš anksčiau egzistavusių koncepcijų. Bet nė vienas iš šitų visatos lygių besidominčiam mirtingajam neatskleidžia kelio, kaip išsivaduoti iš dalinio statuso ir iš nepakenčiamos nežinomybės, susijusios su tuo, kad visatoje jis yra laikina realybė, laikina asmenybė, pasmerkta užgęsti po to, kada bus išeikvotos ribotos gyvybės energijos.

101:10.15 (1116.5) Būtent tiktai morontiniu keliu, vedančiu į dvasinę įžvalgą, žmogus sugeba sutraukyti grandines, neatskiriamas nuo savo mirtingojo statuso visatoje. Energija ir protas iš tikrųjų veda atgal į Rojų ir Dievybę, bet nei energijos dovana, nei proto dovana žmogui neateina tiesiai iš tokios Rojaus Dievybės. Tiktai dvasiniu požiūriu žmogus tikrai yra Dievo vaikas. Ir tai yra tiesa, nes būtent tiktai dvasine prasme žmogui šiuo metu yra padovanotas ir jo viduje gyvena Rojaus Tėvas. Žmonija niekada negalės atrasti dieviškumo, išskyrus tiktai tada, kada eis religinio patyrimo ir tikrojo įtikėjimo keliu. Dievo tiesos priėmimas įtikėjimo dėka įgalina žmogų išsivaduoti iš apibrėžtų materialių apribojimų uždarumo ir jam suteikia racionalią viltį, kad jis saugiai pereis iš materialios sferos, kurioje ištinka mirtis, į dvasinę sferą, kurioje gyvenimas yra amžinas.

101:10.16 (1116.6) Religijos tikslas yra ne patenkinti smalsumą apie Dievą, bet vietoje šito suteikti intelektualų pastovumą ir filosofinį saugumą, stabilizuoti ir praturtinti žmogaus gyvenimą, suliejant tai, kas yra mirtingas, su tuo, kas yra dieviškas, tą, kas yra dalinis, su tuo, kas yra tobulas, žmogų ir Dievą. Būtent religinio patyrimo dėka žmogaus sampratos apie idealumą yra apdovanojamos tikrove.

101:10.17 (1116.7) Niekada negali būti mokslinių arba loginių dieviškumo įrodymų. Vien tiktai protas niekada negali pagrįsti religinio patyrimo vertybių ir gėrio. Bet visada teisinga bus šitai: Kas tiktai nori vykdyti Dievo valią, tas tikrai suvokia dvasinių vertybių pagrįstumą. Tai yra daugiausia, ką būtų galima pasiekti mirtingojo lygyje, kad būtų pateikti religinio patyrimo tikrovės įrodymai. Toks įtikėjimas suteikia vienintelį išsivadavimą iš materialaus pasaulio mechaninių gniaužtų ir iš intelektualaus pasaulio neužbaigtumo klaidinančio iškraipymo; būtent tai ir yra vienintelis atrastas sprendimas iš aklavietės žmogui mąstant apie individualios asmenybės tebesitęsiantį išlikimą. Tai yra vienintelis kelias į tikrovės užbaigtumą ir į gyvenimo amžinybę meilės, įstatymo, vienybės, ir vis augančio Dievybės pasiekimo visatinėje kūrinijoje.

101:10.18 (1117.1) Religija veiksmingai išgydo žmogaus idealistinės izoliacijos arba dvasinio vienišumo jausmą; ji tikintįjį išlaisvina kaip Dievo sūnų, naujos ir prasmingos visatos pilietį. Religija žmogui garantuoja, kad eidamas su teisumo šviesos spinduliu, pastebimu jo sieloje, jis šitaip susitapatina su Begaliniojo planu ir Amžinojo tikslu. Tokia išlaisvinta siela tuoj pat ima jaustis kaip namuose šitoje naujoje visatoje, savojoje visatoje.

101:10.19 (1117.2) Kada jūs patiriate tokią įtikėjimo transformaciją, tada jūs daugiau nebebūnate matematinio kosmoso vergiška dalis, bet vietoje šito jūs esate išlaisvintas Visuotinio Tėvo sūnus turintis valią. Nuo šiol toks išlaisvintas sūnus prieš negailestingą dalią, kuri užbaigia žemiškąją egzistenciją, kovoja nebe vienas; daugiau jis iš tiesų nebekovoja prieš visą gamtą, kada visos jėgos yra atsigręžusios prieš jį; daugiau jis nebepraranda drąsos dėl paralyžuojančios baimės, jog, galbūt, jis pasitikėjo beviltiška iliuzija arba savo įtikėjimą susiejo su fantastiniu klydimu.

101:10.20 (1117.3) Dabar, greičiau, Dievo sūnūs iš tikrųjų ima bendrai kovoti tokiame mūšyje, kada tikrovė triumfuoja prieš dalinius egzistencijos šešėlius. Pagaliau visi tvariniai ima sąmoningai suvokti tą faktą, jog Dievas ir beveik beribės visatos visos dieviškosios gausybės yra jų pusėje dangiškoje kovoje dėl to, kad būtų pasiekta gyvenimo amžinybė ir statuso dieviškumas. Tokie įtikėjimu išlaisvinti sūnūs tikrai dalyvauja laiko kovose amžinybės aukščiausiųjų jėgų ir dieviškųjų asmenybių pusėje; net ir savo orbitomis skriejančios žvaigždės dabar kovoja jų labui; į visatą jie pagaliau žvelgia iš vidaus, iš Dievo požiūrio taško, ir iš materialios izoliacijos netikrumo viskas yra transformuojama į amžinojo dvasinio žengimo į priekį užtikrintumą. Net ir pats laikas tampa ne kuo nors kitu, bet tik amžinybės šešėliu, kurį Rojaus realybės meta ant erdvės judančio puikumo.

101:10.21 (1117.4) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top