URANTIJOS KNYGA - 100 Dokumentas. Religija žmogiškajame patyrime

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

100 Dokumentas. Religija žmogiškajame patyrime



100 Dokumentas. Religija žmogiškajame patyrime

100:0.1 (1094.1) DINAMIŠKAS religinio gyvenimo patyrimas vidutinį individą transformuoja į idealistinės galios asmenybę. Religija tarnauja visų vystymuisi tuo, jog puoselėja kiekvieno individo vystymąsi, o kiekvieno individo pažangą padidina visų pasiekimai.

100:0.2 (1094.2) Dvasinį augimą abipusiškai skatina artimas bendravimas su kitais religininkais. Meilė religiniam augimui suteikia dirvą—objektyvią vilionę vietoje subjektyvaus pasitenkinimo—ir nežiūrint šito, ji suteikia aukščiausią subjektyvų pasitenkinimą. Ir įprastą kasdienio gyvenimo varginantį darbą religija sukilnina.

1. Religinis augimas

100:1.1 (1094.3) Nors dėl religijos vystosi prasmės ir auga vertybės, bet visada kyla blogis, kada grynai asmeniniai vertinimai yra iškeliami į absoliutų lygius. Vaikas patyrimą vertina pagal malonumo turinį; subrendimas yra tiesiog proporcingas tam, kiek aukštesnės prasmės, net atsidavimas įvairiapusių gyvenimo situacijų ir kosminių ryšių aukščiausiosioms sampratoms, pakeičia asmeninį malonumą.

100:1.2 (1094.4) Kai kurie asmenys yra per daug užsiėmę, kad augtų, ir dėl to jiems iškyla rimtas dvasinio sustabarėjimo pavojus. Privalu pasirūpinti sąlygomis prasmių augimui skirtinguose amžiuose, viena po kitos einančiose kultūrose, ir besivystančios civilizacijos praeinančiuose etapuose. Pagrindiniai augimo slopintojai yra prietarai ir neišmanymas.

100:1.3 (1094.5) Kiekvienam besivystančiam vaikui suteikite galimybę augti su savo paties religiniu patyrimu; neužkraukite jam parengto suaugusiojo patyrimo. Prisiminkite, metai iš metų žengimas į priekį nustatytos švietimo tvarkos dėka nebūtinai reiškia intelektualų vystymąsi, tuo labiau dvasinį augimą. Žodžių atsargos išplėtimas nerodo charakterio vystymosi. Tikrąjį augimą rodo ne rezultatai, o žengimas į priekį. Tikrąjį švietimo augimą pažymi aukštesni idealai, gilesnis vertybių suvokimas, naujos vertybių prasmės, ir padidinta ištikimybė aukščiausiosioms vertybėms.

100:1.4 (1094.6) Vaikams nuolat įspūdį daro tiktai jų suaugusių draugų ištikimybė, pamokymai ar net ir pavyzdys įtaką daro neilgai. Ištikimi asmenys yra augantys asmenys, o augimas yra jaudinanti ir įkvepianti tikrovė. Gyvenk ištikimai šiandien—auk—ir rytojus pats pasirūpins savimi. Buožgalviui greičiausias kelias tapti varle yra kiekvieną akimirksnį ištikimai nugyventi buožgalviu.

100:1.5 (1094.7) Toji dirva, kuri yra būtina religiniam augimui, numato vis didėjantį savojo aš suvokimo gyvenimą, natūralių polinkių derinimą, smalsumo ir protingą rizikos panaudojimą, pasitenkinimo jausmo patyrimą, baimės akstino keliamą dėmesingumą ir atsargumą, stebuklų viliones, ir normalią mažumo, nusižeminimo, sąmonę. Augimas taip pat yra grindžiamas savojo aš atradimu, kurį lydi savikritika—sąžinė, nes sąžinė iš tikrųjų yra savęs kritikavimas remiantis savo paties vertybėmis-įpročiais, asmeniniais idealais.

100:1.6 (1095.1) Religinį patyrimą žymiu laipsniu įtakoja fizinė sveikata, paveldėtas temperamentas, ir visuomeninė aplinka. Bet šitos žemiškosios sąlygos netrukdo tam, kad tokia siela, kuri yra atsidavusi Tėvo danguje valios vykdymui, viduje dvasiškai žengtų į priekį. Visi normalūs mirtingieji turi tam tikrus įgimtus augimo ir savojo aš suvokimo postūmius, kurie veikia, jeigu jiems nėra ypatingai trukdoma. Patikimas metodas, puoselėjantis šitą esminę dvasinio augimo potencialo dovaną, yra begalinio atsidavimo aukščiausiosioms vertybėms požiūrio išsaugojimas.

100:1.7 (1095.2) Religijos negalima padovanoti, gauti, pasiskolinti, išmokti, ar prarasti. Tai yra asmeninis patyrimas, kuris didėja tiesiog proporcingai galutinių vertybių ieškojimo augimui. Tokiu būdu kosminis augimas lydi prasmių sukaupimą ir visą laiką augantį vertybių išaukštinimą. Bet pats kilnumas visada yra nesąmoningas augimas.

100:1.8 (1095.3) Religinio mąstymo ir veikimo įpročiai prisideda prie dvasinio augimo sferos. Žmogus gali išvystyti religinius polinkius teigiamai reaguoti į dvasinius akstinus, kažką panašaus į sąlyginį dvasinį refleksą. Palankias religiniam augimui savybes sudaro išlavintas jautrumas dieviškosioms vertybėms, kitų žmonių religinio gyvenimo suvokimas, reflektyvus kosminių prasmių apmąstymas, problemos sprendimas meldžiantis, dalinimasis dvasiniu gyvenimu su bičiuliais, savanaudiškumo vengimas, atsisakymas piktnaudžiauti gailestingumu, gyvenimas kaip Dievo akivaizdoje. Religinio augimo faktoriai gali būti sąmoningi, bet pats augimas būtinai yra nesąmoningas.

100:1.9 (1095.4) Tačiau, religinio augimo nesąmoninga prigimtis nereiškia, jog tokia veikla yra žmogiškojo intelekto įsivaizduojamose pasąmonės sferose; vietoje šito ji iš tiesų reiškia kūrybinę veiklą mirtingojo proto viršsąmoniniuose lygiuose. Patyrimas, kada yra suvokiama nesąmoningo religinio augimo tikrovė, yra tas vienintelis teigiamas įrodymas, jog egzistuoja funkcinė viršsąmonė.

2. Dvasinis augimas

100:2.1 (1095.5) Dvasinis vystymasis priklauso, pirma, nuo to, kad būtų palaikomas gyvas dvasinis ryšys su tikromis dvasinėmis jėgomis ir, antra, nuo to, kad būtų nuolat vedami dvasiniai vaisiai: tarnavimas savo bičiuliams, suteikiant jiems tai, kas buvo gauta iš savo dvasinių geradarių. Dvasinis žengimas į priekį yra grindžiamas tuo, kad intelektualiai yra suvokiamas dvasinis skurdas drauge su tokia savimone, kuri yra išalkusi tobulumo, troškimo pažinti Dievą ir būti tokiu, kaip jis, iš visos širdies siekia vykdyti Tėvo danguje valią.

100:2.2 (1095.6) Dvasinis augimas pirmiausia yra poreikių supratimas, vėliau prasmių suvokimas, ir tada vertybių atradimas. Tikrojo dvasinio vystymosi įrodymą sudaro tai, kad pasireiškia tokia žmogiškoji asmenybė, kurią motyvuoja meilė, sužadina nesavanaudiškas darbas, ir valdo begalinis dieviškumo tobulumo idealų garbinimas. Ir visas šitas patyrimas sudaro religijos tikrovę kaip kontrastą vien tik teologiniams tikėjimams.

100:2.3 (1095.7) Religija gali vystytis iki tokio patyrimo lygio, kuriame ji tampa dvasinio reagavimo į visatą apšviestu ir išmintingu metodu. Tokia pašlovinta religija gali funkcionuoti žmogiškosios asmenybės trijuose lygiuose: intelektualiame, morontiniame, ir dvasiniame; prote, besivystančioje sieloje, ir su viduje gyvenančia dvasia.

100:2.4 (1096.1) Dvasingumas iš karto parodo kiekvieno artumą Dievui ir yra kiekvieno naudingumo savo bičiuliams matas. Dvasingumas padidina sugebėjimą matyti grožį daiktuose, suvokti tiesą prasmėse, ir atrasti gėrį vertybėse. Dvasinį vystymąsi nulemia sugebėjimas šitaip vystytis ir jis yra tiesiog proporcingas tam, kaip yra šalinamos meilės savanaudiškos savybės.

100:2.5 (1096.2) Realus dvasinis statusas yra Dievybės pasiekimo, susiderinimo su Derintoju, matas. Dvasingumo užbaigtumo pasiekimas yra ekvivalentiškas tikrovės maksimalaus lygio, maksimalaus panašumo į Dievą lygio pasiekimui. Amžinasis gyvenimas yra begalinių vertybių ieškojimas be pabaigos.

100:2.6 (1096.3) Žmogiškosios saviraiškos tikslas turėtų būti dvasinis, ne materialus. Vienintelės realybės, kurių verta siekti, yra dieviškos, dvasinės, ir amžinos. Mirtingasis žmogus turi teisę patirti fizinį malonumą ir jis turi teisę patirti pasitenkinimą iš žmogiškosios meilės; jis gauna naudos iš atsidavimo žmogiškiesiems susivienijimams ir žemiškoms institucijoms; bet visa tai nėra amžini pamatai, ant kurių būtų formuojama nemirtinga asmenybė, kuri turi pranokti erdvę, nugalėti laiką, ir pasiekti dieviškojo tobulumo ir užbaigtojo tarnystės amžinąjį likimą.

100:2.7 (1096.4) Jėzus pavaizdavo pažįstančio Dievą mirtingojo giluminį užtikrintumą, kada jis sakė: “Dievą pažįstančiam karalystės tikinčiajam, ką ten reiškia, net jeigu ir visi žemiškieji dalykai subyrės?” Žemiškasis saugumas yra pažeidžiamas, bet dvasinis užtikrintumas yra nepažeidžiamas. Kada žmogiškojo priešiškumo, savanaudiškumo, žiaurumo, neapykantos, blogio, ir pavydo potvynio didžioji banga plaka mirtingojo sielą, tada jūs galite būti visiškai tikri, jog yra viena vidinė tvirtovė, dvasios citadelė, kuri yra absoliučiai neįveikiama; bent jau tai yra tiesa dėl kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri savo sielą patikėjo viduje gyvenančiai amžinojo Dievo dvasiai.

100:2.8 (1096.5) Po tokio dvasinio pasiekimo, ar jis būtų dėl palaipsnio augimo, ar dėl specifinės krizės, atsiranda nauja asmenybės orientacija, o taip pat išsivysto ir naujas vertybių standartas. Tokie iš dvasios gimusieji individai yra taip iš naujo motyvuoti gyvenime, kad jie išlieka ramūs tuo metu, kada žlunga jų didžiausi troškimai ir kada dūžta jų reikšmingiausios viltys; jie tikrai žino, jog tokios katastrofos yra ne kas kita, kaip tik į naują kelią nukreipiantys kataklizmai, kurie sugriauna žmogaus žemiškuosius kūrinius prieš tai, kada išugdomos visatos pasiekimo naujo ir didingesnio lygio kilnesnės ir tvirtesnės realybės.

3. Samprata apie aukščiausiąją vertybę

100:3.1 (1096.6) Religija nėra metodas tam, jog būtų pasiekta statinė ir palaiminga proto ramybė; ji yra impulsas, organizuojantis sielą dinamiškai tarnystei. Ji yra savojo aš visumos įtraukimas į ištikimą tarnystę mylėti Dievą ir tarnauti žmogui. Religija sumoka bet kokią kainą, reikalingą aukščiausiojo tikslo, amžinojo atlygio, pasiekimui. Religinėje ištikimybėje, kuri yra nuostabiai didinga, yra pašventintas užbaigtumas. Ir šitoji ištikimybė yra visuomeniškai veiksminga ir dvasiškai besivystanti.

100:3.2 (1096.7) Religininkui žodis Dievas yra simbolis, pažymintis prisiartinimą prie aukščiausiosios tikrovės ir dieviškosios vertybės suvokimo. Tai, ką žmogus mėgsta ir ko nemėgsta, neišreiškia gėrio ir blogio; moralinės vertybės negimsta iš norų išsipildymo arba emocinio nusivylimo.

100:3.3 (1096.8) Apmąstydami vertybes, jūs turite atskirti tai, kas yra vertybė ir tai, kas turi vertybę. Jūs turite suvokti ryšį tarp malonios veiklos ir jos prasmingo integravimo ir išplėsto įgyvendinimo nuolat vis augančiuose ir augančiuose žmogiškojo patyrimo lygiuose.

100:3.4 (1097.1) Prasmė yra kažkas tai, ką patyrimas prideda vertybei; ji yra vertybes įvertinanti sąmonė. Izoliuotas ir grynai savanaudiškas malonumas gali reikšti tikrą prasmių nuvertinimą, beprasmį pasitenkinimą, besiribojantį su santykiniu blogiu. Vertybės yra patirtinės tada, kada realybės yra apmąstytos ir intelektualiai susietos, kada tokius ryšius pripažįsta ir suvokia protas.

100:3.5 (1097.2) Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis—yra potencialus blogis. Kuo yra didesnis sugebėjimas kosmiškai prisitaikyti, tuo daugiau prasmės turi bet koks patyrimas. Vertybės nėra konceptualios iliuzijos; jos yra realios, bet jos visada priklauso nuo santykių. Visada vertybės yra tiek realios, tiek potencialios—ne tai, kas buvo, bet, kas yra ir kas bus.

100:3.6 (1097.3) Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.

100:3.7 (1097.4) Žmogus negali sukelti augimo, bet jis gali pasirūpinti palankiomis sąlygomis. Augimas visada yra nesąmoningas, nesvarbu, ar jis būtų fizinis, intelektualus, ar dvasinis. Tokiu būdu auga meilė; jos negalima sukurti, pagaminti, ar nupirkti; ji turi išaugti. Evoliucija yra kosminis augimo metodas. Visuomeninio augimo negalima užtikrinti įstatymais, o moralinio augimo negalima pasiekti pagerintu administravimu. Žmogus gali pagaminti mašiną, bet jos tikroji vertė turi atsirasti iš žmogiškosios kultūros ir asmeninio suvokimo. Žmogaus pagrindinis indėlis į augimą yra jo asmenybės visų galių sutelkimas— gyvas įtikėjimas.

4. Augimo problemos

100:4.1 (1097.5) Religinis gyvenimas yra gyvenimas atsidavus, o gyvenimas atsidavus yra kūrybingas gyvenimas, originalus, ir spontaniškas. Naujos religinės įžvalgos kyla iš konfliktų, kurie inicijuoja naujų ir geresnių reagavimo įpročių pasirinkimą vietoje senesnių ir blogesnių reagavimo modelių. Naujos prasmės iškyla tiktai konfliktuose; o konfliktai išlieka tiktai tada, kada atsisakoma palaikyti aukštesnes vertybes, kurios yra išreikštos aukštesnėse prasmėse.

100:4.2 (1097.6) Religiniai kėblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Ir žmogaus intelektas protestuoja prieš tai, kad būtų atjunkintas nuo maitinimosi žemiškosios egzistencijos nedvasinėmis energijomis. Tingus gyvulinis protas maištauja prieš tas pastangas, kurios yra reikalingos sprendžiant kosmines problemas.

100:4.3 (1097.7) Bet religinio gyvenimo didžiąją problemą sudaro užduotis asmenybės sielos galias suvienyti MEILĖS viešpatavimo dėka. Sveikata, protinis sumanumas, ir laimė atsiranda iš fizinių sistemų, proto sistemų, ir dvasios sistemų suvienijimo. Apie sveikatą ir protingumą žmogus supranta daug, bet apie laimę jis iš tikrųjų suvokia labai mažai. Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.

100:4.4 (1098.1) Fiziniame gyvenime pojūčiai pasako apie daiktų egzistavimą; protas atranda prasmių realybę; bet dvasinis patyrimas individui atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes. Šitie žmogiškojo gyvenimo aukščiausieji lygiai yra pasiekiami mylint Dievą aukščiausiu laipsniu, o žmogų mylint nesavanaudiška meile. Jeigu jūs mylite savo bičiulius žmones, tuomet jūs turite būti atradę jų vertybes. Jėzus mylėjo žmones taip smarkiai, nes žmogų jis vertino taip aukštai. Jūs galite geriausiai atrasti savo draugų vertybes, sužinodami jų motyvaciją. Jeigu koks nors žmogus jus erzina, sukelia nepasitenkinimo jausmus, tuomet jūs turėtumėte supratingai stengtis pamatyti jo požiūrį, jo tokio nepageidautino elgesio priežastis. Jeigu kartą jūs suprasite savo artimą, tuomet tapsite pakantus, ir šitas pakantumas išaugs į draugystę ir subręs į meilę.

100:4.5 (1098.2) Vaizduotės dėka įsivaizduokite vieną iš savo primityviųjų protėvių iš tų laikų, kada jie gyveno urvuose—neaukštą, deformuotą, purviną, urzgiantį nerangų vyrą, stovintį išskėstomis kojomis, su pakelta lazda, kvėpuojantį neapykanta ir priešiškumu, kada jis įtemptai žiūri tiesiog prieš save. Toks vaizdas vargu ar išreiškia žmogaus dieviškąjį kilnumą. Bet leiskite mums išplėsti šitą vaizdą. Prieš šitą gyvą žmogystą sėlina kardadantis tigras. Už jo nugaros stovi moteris su dviem vaikais. Tuoj pat jūs suvoksite, jog toks vaizdas išreiškia pradžią tam, kas didele dalimi yra gražu ir kilnu žmogiškojoje rasėje, bet abiejuose vaizdiniuose yra tas pats vyras. Tiktai antrajame vaizde jums yra pateikta išplėsta perspektyva. Jūs čia matote šito besivystančio mirtingojo motyvaciją. Jo požiūris tampa pagirtinas, nes jūs jį suprantate. Jeigu tiktai jūs galėtumėte išmatuoti savo draugų motyvus, kiek daug geriau jūs juos suprastumėte. Jeigu tiktai jūs galėtumėte pažinti savo bičiulius, tuomet jūs galiausiai įsimylėtumėte juos.

100:4.6 (1098.3) Jūs negalite savo bičiulių tikrai mylėti vien tik valios pastangomis. Meilė gimsta tiktai tada, kada jūsų artimo motyvai ir jausmai būna giliai suprantami. Ne tiek svarbu mylėti visus žmones šiandien, kiek svarbu, jog kiekvieną dieną jūs išmoktumėte pamilti dar vieną žmogiškąją būtybę. Jeigu kiekvieną dieną arba kiekvieną savaitę jūs imsite suprasti dar vieną savo bičiulį, ir jeigu tai yra jūsų sugebėjimų riba, tuomet jūs iš tikrųjų visuomeninate ir tikrai sudvasinate savo asmenybę. Meilė yra užkrečiama, ir kada žmogiškasis atsidavimas yra protingas ir išmintingas, tada meilė yra labiau užkrečiama negu neapykanta. Bet tiktai nuoširdi ir nesavanaudiška meilė yra tikrai užkrečiama. Jeigu tiktai kiekvienas mirtingasis galėtų tapti dinamiškos meilės sankaupa, tada šitas gėrybinis meilės virusas greitai persmelktų žmonijos sentimentalią emocijų srovę tokiu laipsniu, jog visą civilizaciją apgaubtų meilė, ir tai būtų žmogaus brolystės įgyvendinimas.

5. Atsivertimas ir misticizmas

100:5.1 (1098.4) Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme, klajojančių aplinkui susipainiojus tarp kupinos nusivylimų filosofinės eros izmų ir kultų. Perdaug mažai yra tokių, kurie išmoko, kaip gyvenimo filosofiją įvesti vietoje religinės valdžios. (Suvisuomenintos religijos simboliai neturi būti niekinami kaip augimo keliai, nors upės vaga nėra toji upė.)

100:5.2 (1098.5) Religinio augimo vystymasis veda iš sąstingio per konfliktą į koordinavimą, iš nesaugumo į tvirtą įtikėjimą, iš kosminės sąmonės susipainiojimo į asmenybės suvienijimą, nuo laikinojo tikslo į amžinąjį, iš baimės vergystės į dieviškosios sūnystės laisvę.

100:5.3 (1099.1) Reikėtų aiškiai pasakyti, jog ištikimybės išpažinimas aukščiausiesiems idealams—psichiniam, emociniam, ir dvasiniam Dievo-sąmonės supratimui—gali būti natūralus ir palaipsnis augimas arba kartais gali būti patiriamas tam tikrose sandūrose, kaip, pavyzdžiui, krizėje. Apaštalas Paulius patyrė kaip tik tokį staigų ir įspūdingą atsivertimą tą įsimintiną dieną Damasko kelyje. Gautama Sidharta turėjo panašų patyrimą tą naktį, kada jis vienas sėdėjo ir stengėsi įsiskverbti į galutinės tiesos paslaptį. Daugelis kitų patyrė panašią patirtį, ir daug tikrų tikinčiųjų žengė į priekį dvasioje be staigaus atsivertimo.

100:5.4 (1099.2) Didžioji dalis įspūdingų reiškinių, susijusių su vadinamaisiais religiniais atsivertimais, yra visiškai psichologinės prigimties, bet kartas nuo karto iš tikrųjų įvyksta tokie patyrimai, kurie yra taip pat ir dvasinės kilmės. Kada protinis mobilizavimas yra absoliučiai visuminis, bet kuriame psichinio siekio aukštyn link dvasinio laimejimo lygyje, kada egzistuoja atsidavimo dieviškajai idėjai žmogiškojo motyvavimo tobulumas, tada labai dažnai viduje gyvenanti dvasia staiga užvaldo žemiau esantį protą tam, jog sinchronizuotųsi su tikinčiojo mirtingojo viršsąmoninio proto sutelkta ir pašventinta valia. Ir būtent tokie suvienytų intelektualių ir dvasinių reiškinių patyrimai sudaro tą atsivertimą, kuris susideda iš faktorių, esančių aukščiau už ir pranokstančių grynai psichologinį lygį.

100:5.5 (1099.3) Bet vien tiktai emocijos yra netikras atsivertimas; žmogus turi turėti įtikėjimą, o taip pat ir jausmą. Tokiu laipsniu, kokiu toks psichinis mobilizavimas yra dalinis, ir tiek, kiek tokia žmogaus ištikimybės motyvacija yra ne iki galo, tokiu laipsniu to atsivertimo patyrimas bus intelektualios, emocinės, ir dvasinės tikrovės derinys.

100:5.6 (1099.4) Jeigu žmogus yra linkęs pripažinti teorinį ikisąmoninį protą kaip praktinę darbinę hipotezę šiaip jau suvienytoje intelektualioje gyvybėje, tada, kad būtų išlaikytas nuoseklumas, tas žmogus turėtų postuluoti kylančios intelektualios veiklos panašią ir atitinkamą sferą kaip viršsąmoninį lygį, betarpiško kontakto su viduje gyvenančia dvasios esybe, Minties Derintoju, zoną. Visose šitose psichinėse spekuliacijose yra didžiulis pavojus dėl to, kad vizijos ir kitokie vadinamieji mistiniai patyrimai, drauge su neįprastais sapnais, gali būti palaikyti dieviškaisiais pranešimais žmogiškajam protui. Praeityje, dieviškosios būtybės buvo apsireiškusios kai kuriems Dievą pažįstantiems asmenims, ne dėl jų mistinių transų arba sutrikusio proto vizijų, bet nežiūrint visų šitų reiškinių.

100:5.7 (1099.5) Priešingai negu stengimasis atsiversti, geresnis prisiartinimas prie galimo ryšio su Minties Derintoju morontinės zonos būtų gyvo įtikėjimo ir nuoširdaus garbinimo, atsidavusios ir nesavanaudiškos maldos, dėka. Iš viso perdaug dažnai žmogaus proto nesąmoningų lygių prisiminimų skrydis buvo painiojamas su dieviškaisiais apreiškimais ir dvasios vedimais.

100:5.8 (1099.6) Didžiulis pavojus yra susijęs su įprasta religinio svajojimo praktika; misticizmas gali tapti tikrovės vengimo metodu, nors kartais jis yra buvęs tikrosios dvasinės komunijos priemonė. Trumpi periodai, kada pasišalinama iš gyvenimo sumaišties, negali kelti rimto pavojaus, bet užsitęsusi asmenybės izoliacija yra didžiausiu laipsniu nepageidautina. Kad ir kokios būtų aplinkybės, bet panaši į transą vizinės sąmonės būsena neturi būti praktikuojama kaip religinis patyrimas.

100:5.9 (1099.7) Mistinės būsenos bruožai yra sąmonės išskaidymas su koncentruoto dėmesio ryškiomis salelėmis, veikiančiomis santykinai pasyviame intelekte. Visa tai sąmonę traukia labiau į pasąmonės lygį negu į dvasinio ryšio zoną, viršsąmonę. Daugelis mistikų savo protinę disociaciją pakėlė iki anomalių protinių pasireiškimų lygio.

100:5.10 (1100.1) Sveikesnį dvasinės meditacijos požiūrį sudaro apmąstantis garbinimas arba padėkos malda. Tiesioginė komunija su savo Minties Derintoju, tokia, kokia buvo Jėzaus gyvenimo materialiame kūne vėlesniaisiais metais, neturėtų būti painiojama su šitais vadinamaisiais mistiniais patyrimais. Tie faktoriai, kurie prisideda prie mistinės komunijos pradžios, liudija tokių psichinių būsenų pavojų. Mistinei būsenai yra palankūs tokie dalykai, kaip: fizinis nuovargis, pasninkavimas, psichinė disociacija, gilūs estetiniai patyrimai, stiprūs lytiniai impulsai, baimė, nerimas, įtūžis, ir siautulingi šokiai. Didelė dalis tos medžiagos, kuri atsiranda kaip tokio preliminaraus pasirengimo rezultatas, gimsta pusąmoniniame prote.

100:5.11 (1100.2) Kad ir kokios galėjo būti palankios sąlygos mistiniams reiškiniams, reikėtų aiškiai suprasti, kad Jėzus iš Nazareto bendraudamas su Rojaus Tėvu tokiais metodais niekada nesinaudojo. Jėzus nepatyrė pasąmonės haliucinacijų arba viršsąmonės iliuzijų.

6. Religinio gyvenimo požymiai

100:6.1 (1100.3) Evoliucinės religijos ir apreikštos religijos gali žymiai skirtis savo metodu, bet savo motyvu jos yra labai panašios. Religija nėra specifinė gyvenimo funkcija; ji daugiau yra gyvenimo būdas. Tikroji religija yra begalinis atsidavimas tam tikrai realybei, kurią religininkas laiko aukščiausiąja vertybe sau pačiam ir visai žmonijai. Ir visų religijų ryškūs bruožai yra: neabejotina ištikimybė ir begalinis atsidavimas aukščiausiosioms vertybėms. Šitą religinį atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms rodo tariamai nereligingos motinos ryšys su savo vaiku ir nereligininkų karštas atsidavimas jų palaikomam reikalui.

100:6.2 (1100.4) Aukščiausioji vertybė, kuriai pritaria religininkas, gali būti niekinga arba net ir melaginga, bet vis tiek ji yra religinė. Bet kokia religija yra tikra lygiai tokiu laipsniu, kokiu laipsniu toji vertybė, kuri, manoma, jog yra aukščiausioji, iš tiesų yra tikros dvasinės vertės kosminė tikrovė.

100:6.3 (1100.5) Žmogaus reagavimo į religinius impulsus požymiai apima kilnumo ir grožio savybes. Nuoširdus religininkas sąmoningai suvokia visatos pilietybę ir žino apie tai, kad jis užmezga ryšį su viršžmogiškosios galios šaltiniais. Jis jaučia virpulį ir energijos prisipildymą dėl to tikrumo, kad priklauso Dievo sūnų aukštesnei ir sukilnintai bičiulijai. Savojo aš vertės sąmonę padidina aukštesniųjų visatos tikslų—aukščiausiųjų tikslų— ieškojimo akstinai.

100:6.4 (1100.6) Savasis aš nusileido intriguojančiai visaapimančios motyvacijos traukai, kuri įveda išaukštintą savęs drausminimą, sumažina emocinį konfliktą, ir mirtingojo gyvenimą padaro tokį, kad jį tikrai verta gyventi. Skausmingas žmogiškųjų apribojimų suvokimas pasikeičia į natūralų sąmoningą mirtingojo trūkumų suvokimą, susietą su moraliniu pasiryžimu ir dvasiniu troškimu siekti aukščiausiųjų visatos ir supervisatos tikslų. Ir šitam didžiuliam viršmirtingųjų idealų siekimui yra būdinga augantis kantrumas, susivaldymas, tvirtumas, ir pakantumas.

100:6.5 (1100.7) Tačiau tikroji religija yra gyva meilė, gyvenimas tarnaujant. Religininko atsitraukimas nuo didelės dalies to, kas yra grynai žemiška ir smulkmeniška, niekada neveda į visuomeninę izoliaciją, ir tai neturėtų sunaikinti humoro jausmo. Tikroji religija iš žmogiškosios egzistencijos neatima nieko, bet ji iš tikrųjų viskam, kas yra gyvenime, suteikia naujas prasmes; ji sukuria naujus entuziazmo, uolumo, ir drąsos tipus. Ji net gali pagimdyti kryžiuočio dvasią, kuri yra daugiau negu pavojinga, jeigu jos nekontroliuos dvasinė įžvalga ir ištikimas pasišventimas žmogiškojo atsidavimo kasdieniams visuomeniniams įsipareigojimams.

100:6.6 (1101.1) Vienas iš labiausiai stebinančių religinio gyvenimo požymių yra ta dinamiška ir išaukštinta ramybė, toji ramybė, kuri pranoksta bet kokį žmogiškąjį supratimą, tas kosminis šaltakraujiškumas, kuris reiškia, kad nėra jokių abejonių ir neramumų. Tokių dvasinio stabilumo lygių negali pažeisti nusivylimai. Tokie religininkai yra kaip tas Apaštalas Paulius, kuris sakė: “Aš esu įsitikinęs, jog nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei aukštesniosios jėgos, nei galios, nei kas yra dabar, nei kas bus, nei kas yra viršuje, nei kas yra apačioje, nei bet kas kitas tikrai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.”

100:6.7 (1101.2) Saugumo jausmas, susijęs su triumfuojančios šlovės suvokimu, yra religininko, suvokusio Aukščiausiojo realybę, ir siekiančio Galutiniojo tikslo, sąmonėje.

100:6.8 (1101.3) Net evoliucinė religija, atsidavimo ir didingumo požiūriu, yra visa tai, nes tai yra tikras patyrimas. Bet apreikštoji religija yra tiek nuostabi, tiek ir tikra. Išplėstos dvasinės vizijos nauja ištikimybė sukuria meilės ir atsidavimo, tarnystės ir bičiulystės naujus lygius; ir visas šitas padidintas visuomeninis požiūris sukuria Dievo Tėvystės ir žmogaus brolystės išplėstą sąmonę.

100:6.9 (1101.4) Būdingas skirtumas tarp evoliucinės ir apreikštos religijos yra nauja dieviškosios išminties kokybė, kuri yra pridedama prie grynai patirtinės žmogiškosios išminties. Bet būtent patyrimas žmogiškosiose religijose ir su žmogiškosiomis religijomis išvysto sugebėjimą vėliau priimti padidintą dieviškosios išminties ir kosminės įžvalgos padovanojimą.

7. Religinio gyvenimo viršūnė

100:7.1 (1101.5) Nors vidutinis Urantijos mirtingasis negali tikėtis to, kad pasiektų didžiulį charakterio, kurį Jėzus iš Nazareto įgijo gyvendamas materialiame kūne, tobulumą, bet remiantis ištobulintais Jėzaus asmenybės bruožais visiškai įmanoma kiekvienam mirtingajam tikinčiajam išvystyti stiprią ir suvienytą asmenybę. Mokytojo asmenybės unikalus bruožas buvo ne tiek jos tobulumas, kiek jos simetrija, jos nuostabus ir subalansuotas suvienijimas. Patį efektyviausią Jėzaus apibūdinimą pateikė tas, kuris rodydamas į Mokytoją, stovintį prieš savo kaltintojus, pasakė, “Štai žmogus!”

100:7.2 (1101.6) Neišsenkantis Jėzaus gerumas žmonių širdis jaudino, bet jo charakterio nepalaužiama tvirtybė jo pasekėjus stebino. Jis buvo tikrai nuoširdus; jame nebuvo jokio veidmainiškumo. Jam buvo svetimas dirbtinumas; jis visada buvo taip žvalinančiai nuoširdus. Jis niekada nenusileido iki apsimetinėjimo ir niekada nesinaudojo apgaule. Jis gyveno tiesa lygiai taip, kaip jos ir mokė. Jis buvo tiesa. Jis buvo priverstas skelbti gelbstinčią tiesą savo kartai, nors retsykiais toks nuoširdumas sukeldavo skausmo. Jis be jokių išlygų buvo ištikimas visai tiesai.

100:7.3 (1101.7) Bet Mokytojas buvo toks protingas, toks prieinamas. Jis buvo toks praktiškas per visą savo tarnavimą, tuo tarpu jo visus planus apibūdino toks šventas blaivus protas. Jis neturėjo jokių nenormalių, iškreiptų, ir ekscentrinių polinkių. Jis niekada nebuvo kaprizingas, įnoringas, ar isteriškas. Visuose jo mokymuose ir nesvarbu, ką jis bedarė, visada buvo nuostabus įžvalgumas, susijęs su nepaprastu padorumo jausmu.

100:7.4 (1102.1) Žmogaus Sūnus visada buvo puikios savitvardos asmenybė. Net ir jo priešai jam rodė sveiką pagarbą; jie net bijojo jo buvimo. Jėzus buvo bebaimis. Jis buvo kupinas dieviškojo entuziazmo, bet jis niekada nebuvo fanatiškas. Emocionaliai jis buvo aktyvus, bet niekada nebuvo lengvabūdiškas. Jis buvo kūrybingas, bet visada praktiškas. Jis atvirai žvelgė į gyvenimo realybę, bet niekada nebuvo niūrus ar nuobodus. Jis buvo drąsus, bet niekada nebuvo nutrūktgalviškas; buvo atsargus, bet niekada nebuvo bailus. Jis buvo užjaučiantis, bet ne sentimentalus; unikalus, bet ne ekscentriškas. Jis buvo pamaldus, bet ne šventeiviškas. Ir jis išlaikė tokią gerą pusiausvyrą, nes buvo taip tobulai suvienytas.

100:7.5 (1102.2) Jėzaus originalumas buvo nesuvaržytas. Jo nepančiojo tradicijos ar vergavimas siauro požiūrio papročiams. Jis kalbėjo su neabejotinu pasitikėjimu ir mokė su absoliučiu autoritetu. Bet jo didžiulis originalumas netapo priežastimi tam, kad jis nepastabėtų tiesos perlų savo pirmtakų ir bendraamžių mokymuose. Ir pats originaliausias iš jo mokymų buvo vietoje baimės ir aukojimo pabrėžti meilę ir gailestingumą.

100:7.6 (1102.3) Jėzus laikėsi labai plataus požiūrio. Savo pasekėjus jis nuoširdžiai ragino skelbti evangeliją visoms tautoms. Jis neturėjo jokių prietarų. Jo užjaučianti širdis apglėbė visą žmoniją, net ir visatą. Visada jo kvietimas buvo: “Kas tiktai nori, tegu ateina.”

100:7.7 (1102.4) Apie Jėzų buvo teisingai pasakyta, “Jis pasitikėjo Dievu.” Kaip žmogus tarp žmonių jis be galo pasitikėjo Tėvu danguje. Jis savo Tėvu pasitikėjo taip, kaip mažas vaikas pasitiki savo žemiškaisiais tėvais. Jo įtikėjimas buvo tobulas, bet niekada nebuvo arogantiškas. Kad ir kokia žiauri galėjo atrodyti gamta arba kad ir kokia ji galėjo būti abejinga žmogaus gerovei žemėje, Jėzaus tikėjimas visada buvo nepalenkiamas. Jo negalėjo pažeisti nusivylimas ir jo neveikė persekiojimai. Jo nepaveikdavo akivaizdi nesėkmė.

100:7.8 (1102.5) Jis žmones mylėjo kaip brolius, tuo pačiu metu matė, kokie jie yra skirtingi įgimtais sugebėjimais ir įgytomis savybėmis. “Jis vaikščiojo darydamas gėrį.”

100:7.9 (1102.6) Jėzus buvo nepaprastai linksmas asmuo, bet jis nebuvo aklas ir neprotingas optimistas. Jo nuolatinis raginimo žodis buvo, “Būk geros nuotaikos.” Tokį pasitikintį požiūrį jis galėjo išlaikyti dėl savo nepalaužiamo pasitikėjimo Dievu ir tvirto įsitikinimo dėl žmogaus. Jis visada buvo jaudinančiai rūpestingas visiems žmonėms, nes jis mylėjo juos ir tikėjo jais. Vis tiktai jis visada buvo ištikimas savo įsitikinimams ir nuostabiai tvirtas savo atsidavimui vykdyti Tėvo valią.

100:7.10 (1102.7) Mokytojas visada buvo dosnus. Jis niekada nepavargdavo kartoti “Didesnė palaima yra duoti negu gauti.” Jis sakė, “Veltui jūs gavote, veltui ir atiduokite.” Ir vis tik, nežiūrint viso savo nevaržomo dosnumo, jam niekada nebuvo būdingas švaistymas arba ekstravagantiškumas. Jis mokė, jog tam, kad gautumėte išgelbėjimą, jūs turite tikėti. “Nes kiekvienas, kuris prašo, tikrai gaus.”

100:7.11 (1102.8) Jis buvo tiesus, bet visada nuoširdus. Jis sakė, “Jeigu būtų ne taip, tai aš būčiau jums pasakęs.” Jis buvo atviras, bet visada draugiškas. Jis atvirai išreikšdavo savo meilę darančiajam nuodėmę ir neapykantą nuodėmei. Bet visame šitame stebinančiame atvirume jis buvo nepriekaištingai doras.

100:7.12 (1102.9) Jėzus buvo pastoviai geros nuotaikos, nepaisant to, jog kartais iš žmogaus kančių taurės jam tekdavo išgerti daug. Jis be baimės pasitikdavo egzistencijos tikrovę, bet vis tiek jis buvo kupinas susižavėjimo karalystės evangelija. Bet savo susižavėjimą valdė jis, niekada susižavėjimas nevaldė jo. Jis buvo be galo atsidavęs “Tėvo reikalui.” Dėl šito dieviškojo susižavėjimo jo nedvasingi sielos broliai manė, kad jis yra pamišęs, bet stebinti visata jį vertino kaip sveiko proto etaloną ir aukščiausio mirtingojo atsidavimo dvasinio gyvenimo aukščiausiosioms normoms modelį. Ir jo valdomas susižavėjimas buvo užkrečiantis; jo pagalbininkai buvo priversti pajusti jo dieviškąjį optimizmą.

100:7.13 (1103.1) Šitas žmogus iš Galilėjos nebuvo liūdesio žmogus; jis buvo džiugesio siela. Visada jis sakydavo, “Džiaukitės ir būkite linksmi.” Tačiau kuomet pareiga to reikalavo, jis buvo pasirengęs drąsiai eiti per “mirties šešėlio slėnį.” Jis buvo linksmas, bet tuo pačiu metu nuolankus.

100:7.14 (1103.2) Jo drąsai prilygo tiktai jo kantrybė. Kada jis būdavo spaudžiamas veikti per anksti, tada jis tik tiek teatsakydavo, “Manoji valanda dar neatėjo.” Jis niekada neskubėjo; jo ramumas buvo didingas. Bet dažnai jis pasipiktindavo blogiu, buvo nepakantus nuodėmei. Dažnai jis būdavo stipriai sujaudintas, kad pasipriešintų tam, kas buvo žalinga jo vaikų žemėje gerovei. Bet jo pasipiktinimas nuodėme niekada nevirsdavo pykčiu nusidėjėliui.

100:7.15 (1103.3) Jo drąsa buvo nuostabi, bet niekada jis nebuvo nutrūktgalvis. Jo šūkis buvo “Nebijok.” Jo bebaimiškumas buvo didingas, o jo drąsa dažnai būdavo didvyriška. Bet jo drąsa buvo susieta su apdairumu ir valdoma proto. Tai buvo drąsa, gimusi iš įtikėjimo, o ne aklo įžūlumo nutrūktgalviškumas. Jis buvo tikrai drąsus, bet niekada nebuvo įžūlus.

100:7.16 (1103.4) Mokytojas buvo garbinimo modelis. Net ir jaunystėje jo malda prasidėdavo, “Tėve mūsų, kurs esi danguje, tebūnie pagarbintas tavo vardas.” Jis net gerbė savo bičiulių klaidingą garbinimą. Bet tai nesutrukdė jam kritikuoti religines tradicijas arba griežtai pulti žmogiškojo tikėjimo klaidas. Jis garbino tikrą šventumą, ir vis tik jis galėjo pagrįstai kreiptis į savo bičiulius, sakydamas: “Kas iš jūsų kaltina mane dėl nuodėmės?”

100:7.17 (1103.5) Jėzus buvo didis, nes jis buvo geras, ir tuo pačiu jis buvo artimas su mažais vaikais. Jis buvo švelnus ir neįžūlus savo asmeniniame gyvenime, ir vis tik jis buvo tas ištobulintas visatos žmogus. Jo draugai savo noru jį vadino Mokytoju.

100:7.18 (1103.6) Jėzus buvo tobulai suvienyta žmogiškoji asmenybė. Ir šiandien, kaip ir Galilėjoje, jis toliau vienija mirtingąjį patyrimą ir koordinuoja žmogiškuosius siekius. Jis vienija gyvybę, kilnina charakterį, ir paprastina patyrimą. Jis įeina į žmogiškąjį protą tam, kad jį išaukštintų, transformuotų, ir pakeistų. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Jeigu bet kuris žmogus turi Kristų Jėzų savo viduje, tai jis yra naujas tvarinys; seni daiktai išnyksta; žiūrėkite, visi daiktai tampa naujais.”

100:7.19 (1103.7) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top