URANTIJOS KNYGA - 81 Dokumentas. Šiuolaikinės civilizacijos vystymasis

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

81 Dokumentas. Šiuolaikinės civilizacijos vystymasis



81 Dokumentas. Šiuolaikinės civilizacijos vystymasis

81:0.1 (900.1) NEPRIKLAUSOMAI nuo neįgyvendintų planų dėl pasaulio pagerinimo, numatytų Kaligastijos ir Adomo misijose, pakilimų ir nuosmukių, žmogiškųjų rūšių pagrindinė organinė evoliucija ir toliau rases nešė pirmyn žmogiškosios pažangos ir rasinio vystymosi skalėje. Evoliuciją galima uždelsti, bet jos negalima sustabdyti.

81:0.2 (900.2) Violetinės rasės, nors kiekiu ir mažesnės negu buvo planuota, įtaka sukėlė tokį civilizacijos vystymąsi, kuris nuo Adomo dienų, nepalyginamai pranoko tą žmonijos pažangą, kuri buvo pasiekta per jos visą ankstesnę beveik milijono metų egzistenciją.

1. Civilizacijos lopšys

81:1.1 (900.3) Maždaug trisdešimt penkis tūkstančius metų laikmečiu po Adomo, civilizacijos lopšys buvo pietvakarių Azijoje, nusidriekęs nuo Nilo slėnio į rytus ir šiek tiek į šiaurę skersai šiaurinės Arabijos, per Mesopotamiją ir tolyn į Turkestaną. Ir toje teritorijoje civilizacijos sukūrimui lemiamas faktorius buvo klimatas.

81:1.2 (900.4) Būtent didieji klimato ir geologiniai pasikeitimai šiaurės Afrikoje ir vakarų Azijoje ir užbaigė Adomitų ankstyvuosius migravimus, užtverdami jiems kelią į Europą išsiplėtusia Viduržemio jūra ir migracijos srovę nukreipdami šiaurės ir rytų kryptimis į Turkestaną. Iki to laiko, kada šitie sausumos iškilimai ir su tuo susiję klimato pasikeitimai baigėsi, maždaug 15.000 m. pr. Kr., civilizacija buvo patekusi į pasaulinio masto aklavietę, išskyrus anditų kultūrinį fermentavimąsi ir biologinius rezervus, kuriems kelią į rytus vis dar buvo užtvėrę kalnai Azijoje, o į vakarus judėti trukdė vis besiplečiantys miškai Europoje.

81:1.3 (900.5) Klimato evoliucija dabar netrukus turi užbaigti tai, ko padaryti nepavyko visoms kitoms pastangoms, tai yra, priversti Euroazijos žmogų atsisakyti medžioklės dėl pažangesnių užsiėmimų gyvulininkyste ir žemdirbyste. Evoliucija gali būti lėta, bet ji yra nepaprastai efektyvi.

81:1.4 (900.6) Kadangi ankstyvieji žemdirbiai taip visur panaudodavo vergus, tai į fermerį anksčiau iš aukšto žiūrėjo tiek medžiotojas, tiek piemuo. Per amžius buvo manoma, kad žemę dirbti yra žema; iš čia kilo ir toji mintis, kad žemę dirbti yra prakeikimas, tuo tarpu tai yra didingiausias iš visų palaiminimų. Net Kaino ir Abelio dienomis ganyklinės gyvybės aukos buvo vertinamos labiau už žemdirbystės aukas.

81:1.5 (900.7) Žmogus paprastai iš medžiotojo išsivystydavo į žemdirbį, pereidamas per piemens erą, tas taip pat tiko ir anditams, bet dažniau klimatinės būtinybės evoliucinis spaudimas priversdavo ištisas gentis iš medžiotojų pereiti tiesiai į sėkmingai dirbančius žemdirbius. Bet šitas tiesioginio perėjimo nuo medžioklės prie žemdirbystės reiškinys buvo tiktai tuose regionuose, kur buvo didžiulio laipsnio rasinis susimaišymas su violetinės rasės palikuonimis.

81:1.6 (901.1) Evoliucinės tautos (ypač kinai) anksti išmoko sėti sėklas ir auginti javus, pastebėję, kaip dygsta sėklos, kada jos atsitiktinai sudrėkdavo, arba kurios būdavo padedamos į kapus kaip maistas mirusiesiems. Bet per visą pietvakarių Aziją, palei derlingų upių vagas ir greta esančias lygumas, anditai įgyvendino pagerintus žemdirbystės metodus, paveldėtus iš savo protėvių, kurie žemdirbystę ir sodininkystę buvo pavertę savo pagrindiniu užsiėmimu tarp antrojo sodo ribų.

81:1.7 (901.2) Per tūkstančius metų Adomo palikuonys augino kviečius ir miežius, kaip jų auginimas buvo patobulintas Sode, visose kalnų vietovėse iki pat šiaurinės Mesopotamijos sienos. Čia Adomo ir Adomsono palikuonys susitikdavo, prekiaudavo, ir bendraudavo vieni su kitais.

81:1.8 (901.3) Būtent dėl šitų priverstinių gyvenimo sąlygų pasikeitimų ir atsirado tokia didžiulė žmogiškosios rasės proporcija, kuri savo dietoje vartojo tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą. O kviečių, ryžių, ir daržovių dietos suderinimas su ganomų gyvulių mėsa reiškė didžiulį žingsnį į priekį stiprinant šitų senųjų tautų sveikatą ir gyvybingumą.

2. Civilizacijos priemonės

81:2.1 (901.4) Kultūros augimas remiasi civilizacijos priemonių vystymu. Ir tos priemonės, kurias žmogus naudojo tam, kad pakiltų iš laukinio pakopos, buvo veiksmingos tiktai tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jos žmogaus energiją išlaisvino tam, kad jis vykdytų aukštesnes užduotis.

81:2.2 (901.5) Jūs tie, kurie dabar gyvenate pastarųjų dienų aplinkoje, kada ima skleistis kultūra ir kada prasideda pažanga visuomeniniuose reikaluose, kurie realiai turite šiek tiek laisvo laiko, kada galite pagalvoti apie visuomenę ir civilizaciją, tada turite neišleisti iš akiračio to fakto, kad jūsų ankstyvieji protėviai turėjo mažai arba neturėjo laisvalaikio, kuris galėtų būti paskirtas giliems apmąstymams ir samprotavimams apie visuomenę.

81:2.3 (901.6) Žmogiškojoje civilizacijoje pirmieji keturi didieji žingsniai į priekį buvo:

81:2.4 (901.7) 1. Ugnies sutramdymas.

81:2.5 (901.8) 2. Gyvūnų prisijaukinimas.

81:2.6 (901.9) 3. Belaisvių pavertimas vergais.

81:2.7 (901.10) 4. Privati nuosavybė.

81:2.8 (901.11) Nors ugnis, pirmasis didysis atradimas, galiausiai atrakino mokslo pasaulio duris, bet šiuo požiūriu primityviajam žmogui ji turėjo nedidelės vertės. Jis atsisakė įprastus reiškinius paaiškinti natūraliomis priežastimis.

81:2.9 (901.12) Paklausus, iš kur atsirado ugnis, paprasta istorija apie Andoną ir titnagą greitai buvo pakeista legenda, kaip kažkoks Prometėjas ją pavogė iš dangaus. Senovės žmonės ieškojo viršgamtinio paaiškinimo visiems gamtos reiškiniams, kurie pranoko jų asmeninio suvokimo ribas; ir daugelis šiuolaikinių žmonių daro tą patį iki šiol. Vadinamųjų gamtinių reiškinių nuasmeninimui prireikė amžių, ir tai dar nėra užbaigta. Bet nuoširdus, sąžiningas, ir bebaimis tikrųjų priežasčių ieškojimas pagimdė šiuolaikinį mokslą: Jis astrologiją pavertė astronomija, alchemiją išvystė į chemiją, ir magiją padarė medicina.

81:2.10 (901.13) Amžiuje iki mašinų vienintelis būdas, kuriuo žmogus galėjo padaryti darbą jo pats nedirbdamas buvo panaudojus gyvulį. Gyvulių prijaukinimas jam suteikė gyvus instrumentus, kurių išmintingas panaudojimas parengė dirvą tiek žemdirbystei, tiek transportui. Ir be šitų gyvūnų žmogus nebūtų galėjęs iškilti iš primityvaus būvio iki vėlesnės civilizacijos lygių.

81:2.11 (902.1) Didžioji dalis gyvūnų, geriausiai tinkamų prijaukinimui, buvo Azijoje, ypač centriniuose regionuose ir iki pietvakarinių regionų. Tai buvo viena priežastis, kodėl civlizacija toje vietovėje vystėsi greičiau negu kitose pasaulio dalyse. Didelė dalis šitų gyvūnų iki to meto buvo prijaukinti du kartus, ir anditų amžiuje jie buvo iš naujo prijaukinti dar kartą. Bet šuo buvo likęs su medžiotojais visą tą laiką nuo to momento prieš daug daug metų, kada jį priėmė mėlynasis žmogus.

81:2.12 (902.2) Turkestano anditai buvo pirmosios tautos, kurios plačiai prijaukino arklį, ir tai yra antroji priežastis, kodėl jų kultūra taip ilgai buvo vyraujanti. Iki 5.000 m. pr. Kr. Mesopotamijos, Turkestano, ir Kinijos fermeriai buvo pradėję auginti avis, ožkas, karves, kupranugarius, arklius, vištas, ir dramblius. Nešuliams gabenti jie naudojo jaučius, kupranugarius, arklius, ir jakus. Vienu metu žmogus ir pats buvo nešulių gyvulys. Kažkada vienas mėlynosios rasės valdovas savo kolonijoje turėjo vieną šimtą tūkstančių vyrų nešulių nešikų.

81:2.13 (902.3) Vergovės ir žemės privačios nuosavybės institutai atėjo drauge su žemdirbyste. Vergovė pakėlė šeimininko pragyvenimo lygį ir suteikė daugiau laisvalaikio visuomeninei kultūrai.

81:2.14 (902.4) Laukinis yra gamtos vergas, bet mokslinė civilizacija žmonijai palaipsniui suteikia vis daugiau laisvės. Gyvulių, ugnies, vėjo, vandens, elektros, ir kitų neatrastų energijos šaltinių dėka žmogus išsilaisvino, ir toliau laisvinsis, iš būtinybės nepaliaujamai sunkiai dirbti. Nepriklausomai nuo praeinančių rūpesčių, kuriuos sukelia mašinų išradimų išplitimas, galutinė nauda, kuri turi būti gauta dėl tokių mechaninių išradimų, yra neįkainojama. Civilizacija niekada negali klestėti, tuo labiau jos negalima sukurti tol, kol žmogus neturi laisvalaikio tam, kad mąstytų, planuotų, ir įsivaizduotų naujus ir geresnius metodus, kaip nuveikti darbus.

81:2.15 (902.5) Iš pradžių žmogus tiesiog įsitaisė sau pastogę, gyveno po išsikišusiomis uolomis arba apsistodavo urvuose. Vėliau jis pritaikė tokias natūralias medžiagas, kaip medį ir akmenį, tam, kad sukurtų šeimos pirkelę. Pagaliau jis įžengė į namų statybos kūrybinį etapą, išmoko pagaminti plytas ir kitokias statybines medžiagas.

81:2.16 (902.6) Turkestano kalnų tautos buvo pirmosios iš labiau šiuolaikinių rasių, kurios statėsi namus iš medžio, namus, kurie buvo visiškai panašūs į Amerikos pionierių gyventojų pirmąsias iš rąstų suręstas pirkeles. Visur tose lygumose žmogaus būstai buvo statomi iš plytų; vėliau, iš degtų plytų.

81:2.17 (902.7) Senesnės paupių rasės savo trobeles statydavosi, įsmeigdamos aukštus polius į žemę apskritimu; tada viršūnes sujungdavo, padarydamos pirkelei karkaso rėmus, kurie skersai būdavo perpinami nendrėmis, visas kūrinys primindavo didžiulį apverstą krepšį. Tada šitą statinį iš išorės buvo galima apdrėbti moliu, ir, kada jis saulėje išdžiūdavo, tada tapdavo labai naudingu būstu, atspariu įvairiems orams.

81:2.18 (902.8) Būtent iš šitų pirmųjų trobelių savarankiškai kilo vėlesnė mintis pinti įvairių rūšių krepšius. Vienoje grupėje mintis padaryti molinių indų kilo tada, kada buvo pastebėta, kokį rezultatą duoda drėgno molio užtepimas ant tokių polių karkaso. Molio dirbinių užgrūdinimo degimu galimybė buvo atrasta tada, kada viena iš tokių moliu dengtų primityvių trobelių atsitiktinai sudegė. Senovės dienų veiklos rūšys daug kartų kildavo iš atsitiktinių įvykių, kurie lydėdavo ankstyvųjų tautų kasdienį gyvenimą. Bent jau tai buvo beveik visiška tiesa, kalbant apie žmonijos evoliucinį vystymąsi iki Adomo atvykimo.

81:2.19 (903.1) Nors keramiką pirmą kartą įvedė Princo personalas maždaug prieš pusę milijono metų, bet molinių indų gaminimas buvo nutrūkęs daugiau negu vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų. Tiktai Persijos įlankos pakrantės noditai, gyvenę iki šumerų, tebedirbo molinius indus. Keramika buvo atgaivinta Adomo laikais. Šito meno platinimas buvo tuo pačiu metu, kada plėtėsi dykumų teritorijos Afrikoje, Arabijoje, ir centrinėje Azijoje, ir iš Mesopotamijos, viena po kitos einančiomis tobulėjančio metodo bangomis jis pasklido po rytų pusrutulį.

81:2.20 (903.2) Šitas anditų amžiaus civilizacijas nevisada galima nustatyti pagal jų keramikos ar kitų menų etapus. Žmogiškosios evoliucijos sklandų kursą milžinišku laipsniu sukomplikavo tiek Dalamatijos, tiek Edeno režimai. Dažnai pasirodo, jog vėlesnės vazos ir namų apyvokos daiktai yra menkesni už grynesnių anditų tautų ankstesniuosius produktus.

3. Miestai, gamyba, ir prekyba

81:3.1 (903.3) Dėl klimatinių sąlygų pasikeitimo Turkestano turtingų, atvirų žole apaugusių medžioklės ir ganyklų teritorijų sunaikinimas, prasidėjęs apie 12.000 m. pr. Kr., šitų regionų žmones privertė imtis naujų veiklos formų ir primityvios gamybos. Vieni ėmė auginti naminius gyvulius, kiti tapo žemdirbiais arba iš vandens gaunamo maisto surinkėjais, bet aukštesnio tipo anditų intelektai pasirinko prekybą ir gamybą. Tai net tapo ir papročiu ištisoms gentims pasišvęsti vienos veiklos rūšies vystymui. Nuo Nilo slėnio iki Hindukušo kalnų grandinės ir nuo Gango iki Geltonosios upės pagrindiniu labiau išsivysčiusių tautų verslu tapo žemės dirbimas, su prekyba kaip šalutine veikla.

81:3.2 (903.4) Prekybos padidėjimas ir išaugęs įvairių prekybinių prekių gaminimas iš žaliavų buvo tiesioginė įtaka tam, jog susikurtų tos ankstyvosios ir pusiau taikios bendruomenės, kurios buvo tokios įtakingos skleidžiant kultūrą ir civilizacijos pasiekimus. Iki intensyvios pasaulio prekybos eros, visuomeninės bendruomenės buvo gentinės—išsiplėtusios šeimyninės grupės. Prekyba suartino skirtingas žmogiškųjų būtybių rūšis, tokiu būdu prisidėdama prie greitesnio kultūros sukryžminimo.

81:3.3 (903.5) Maždaug prieš dvylika tūkstančių metų aušo nepriklausomų miestų aušra. Ir šituos primityvios prekybos ir gamybos miestus visuomet supo žemdirbystės ir galvijų auginimo zonos. Nors tai yra tiesa, jog gamybą skatino pragyvenimo lygio kilimas, bet jūs neturėtumėte susidaryti klaidingos nuomonės apie ankstyvojo miestietiško gyvenimo įmantrumus. Ankstyvosios rasės nebuvo per daug tvarkingos ir švarios, ir vidutinė primityvi bendruomenė tiesiog dėl purvo ir šiukšlių sankaupų pakildavo nuo vienos iki dviejų pėdų kas dvidešimt penkerius metus. Kai kurie senieji miestai taip pat labai greitai kilo virš aplinkui buvusios žemės, nes juose stovėjusios nedegto purvo pirkelės buvo trumpalaikės, ir buvo paprotys naujus būstus statyti tiesiai ant senojo būsto griuvėsių.

81:3.4 (903.6) Platus metalų panaudojimas buvo ankstyvųjų pramonės ir prekybos miestų eros bruožas. Jūs jau suradote bronzos kultūrą Turkestane, kuri buvo iki 9.000 m. pr. Kr., ir anditai taip pat anksti išmoko apdirbti geležį, auksą, ir varį. Bet sąlygos buvo visiškai skirtingos toli nuo labiau išsivysčiusių civilizacijos centrų. Nebuvo atskirų periodų, tokių, kaip akmens, bronzos, ir geležies amžių; visi trys egzistavo tuo pačiu metu skirtingose vietovėse.

81:3.5 (904.1) Auksas buvo pirmasis metalas, kurio ieškojo žmogus; jį buvo lengva apdirbti, ir iš pradžių jis buvo naudojamas tiktai kaip papuošalas. Po to buvo imtas naudoti varis, bet pradėtas naudoti plačiai tiktai tada, kada buvo sumaišytas su alavu, kad sudarytų kietesnę bronzą. Vario sumaišymą su alavu, kad pasidarytų bronza, atrado vienas iš Turkestano adomsonitų, kurių vario šachtos atsitiktinai buvo išsidėsčiusios išilgai alavo klodų.

81:3.6 (904.2) Atsiradus primityviai gamybai ir pramonės pradmenims, prekyba greitai tapo pačiu galingiausiu poveikiu skleidžiant kultūrinę civilizaciją. Prekybinių kelių atsiradimas sausumoje ir jūroje smarkiai palengvino keliavimą ir kultūrų susimaišymą, o taip pat ir civilizacijų susiliejimą. Iki 5.000 m. pr. Kr. arklys buvo plačiai naudojamas visuose civilizuotuose ir pusiau civilizuotuose kraštuose. Šitos vėlesnės rasės turėjo ne tik prijaukintą arklį, bet taip pat ir įvairių rūšių vežimų ir dviejų ratų kinkinių. Per amžius iki to laiko, buvo naudojamas ratas, bet dabar taip sumontuoti vežimai buvo panaudojami visuotinai tiek prekyboje, tiek kare.

81:3.7 (904.3) Keliaujantis prekybininkas ir klajojantis tyrinėtojas istorinės civilizacijos vystymuisi padarė daugiau negu visi kiti poveikiai kartu paimti. Kariniai užkariavimai, kolonizavimas, ir misionieriškos misijos, kurias puoselėjo vėlesniosios religijos, taip pat buvo kultūros skleidimo faktoriai; bet jie visi buvo antraeiliai palyginus su prekybiniais ryšiais, kuriuos visą laiką spartino greitai besivystančios veiklos taikomieji menai ir mokslai.

81:3.8 (904.4) Adominių rūšių palikuonių įliejimas į žmogiškąsias rases ne tik pagreitino civilizacijos spartą, bet taip pat smarkiai skatino jų polinkį rizikuoti ir tyrinėti, taip, kad didžiąją dalį Eurazijos ir šiaurinės Azijos greitai užėmė sparčiai gausėjantys anditų mišrūs palikuonys.

4. Mišrios rasės

81:4.1 (904.5) Pasiekus istorinių laikų aušrą, visoje Euroazijoje, šiaurinėje Afrikoje, ir Ramiojo vandenyno salose gyvena sumaišytos žmonijos rasės. Ir šiandieninės rasės yra kilusios iš Urantijos penkių pagrindinių žmogiškųjų rasių palikuonių daugiakarčio susimaišymo.

81:4.2 (904.6) Kiekvienai iš Urantijos rasių buvo būdingos tam tikros išskiriančios fizinės savybės. Adomitai ir noditai buvo pailgaveidžiai; Andonitai buvo plačiaveidžiai. Sangikų rasės buvo apskritaveidės, geltonieji ir mėlynieji žmonės turėjo polinkį į plačiaveidiškumą. Mėlynosios rasės, kada susimaišė su Andonitų rūšimis, tapo aiškiai plačiaveidėmis. Antriniai sangikai buvo nuo apskritaveidžių iki pailgaveidžių.

81:4.3 (904.7) Nors šitie kaukolės matmenys yra naudingi iššifruojant rasinę kilmę, bet griaučiai kaip visuma yra nepalyginamai patikimesni. Ankstyvajame Urantijos rasių vystymosi etape iš pradžių buvo penki skirtingi skeleto struktūros tipai.

81:4.4 (904.8) 1. Andoninis, Urantijos aborigenų.

81:4.5 (904.9) 2. Pirminių sangikų, raudonasis, geltonasis, ir mėlynasis.

81:4.6 (904.10) 3. Antrinių sangikų, oranžinis, žaliasis, ir indigo.

81:4.7 (904.11) 4. Noditų, dalamatijiečių palikuonys.

81:4.8 (904.12) 5. Adomitų, violetinė rasė.

81:4.9 (904.13) Kada šitos penkios didžiosios rasinės grupės plačiai maišėsi, tada nuolatinis susimaišymas turėjo polinkį užtemdyti Andonitų tipą sangikų paveldėjimo dominavimu. Laplandai ir eskimai yra Andonitų ir sangikų mėlynųjų rasių mišinys. Jų skeletai priartėja arčiausiai prie to, kas yra išsaugota iš aborigeninio andoninio tipo. Bet Adomitai ir noditai su kitomis rasėmis taip susimaišė, kad juos galima būtų nustatyti tiktai kaip apibendrintą kaukazoido kategoriją.

81:4.10 (905.1) Todėl, apskritai, kada paskutiniųjų dvidešimties tūkstančių metų žmogiškosios liekanos bus iškasamos iš žemės, tada bus neįmanoma aiškiai atskirti tų penkių pirminių tipų. Tokių skeleto struktūrų studijavimas atskleis, jog žmonija dabar yra suskirstyta į apytiksliai tris klases:

81:4.11 (905.2) 1. Kaukazoidinę— noditų ir Adominių rasių palikuonių anditų mišinį, kurį toliau modifikavo pirminių ir (šiek tiek) antrinių sangikų priemaišos ir žymus andoninis hibridizavimas. Į šitą grupę yra įtrauktos Vakarų baltosios rasės, drauge su kai kuriomis Indijos ir Uralo-Altajaus tautomis. Šitoje atšakoje vienijantis faktorius yra anditų palikimo didesnis ar mažesnis santykis.

81:4.12 (905.3) 2. Mongoloidinę— pirminių sangikų tipą, įskaitant pirmines raudonųjų, geltonųjų, ir mėlynųjų rases. Kinai ir Amerindai priklauso šitai grupei. Europoje mongoloido tipą modifikavo antrinių sangikų ir andoninis mišinys; dar daugiau modifikavo anditų įsiliejimas. Į šitą klasifikaciją yra įtrauktos malajų ir kitos Indonezijos tautos, nors antrinių sangikų kraujo jos turi didesnį procentą.

81:4.13 (905.4) 3. Negroidinę— antrinių sangikų tipą, kuris iš pradžių apėmė oranžinę, žaliąją, ir indigo rases. Tai yra tas tipas, kurį geriausiai iliustruoja negrai, ir jis yra sutinkamas visoje Afrikoje, Indijoje, ir Indonezijoje, kur gyveno antrinių sangikų rasės.

81:4.14 (905.5) Šiaurės Kinijoje yra tam tikras kaukazoido ir mongoloido tipų mišinys; Levante kaukazoidas ir negroidas susimaišė; Indijoje, kaip ir Pietų Amerikoje, yra visi trys tipai. Ir šitų trijų išlikusių tipų griaučių duomenys vis dar tebėra nepasikeitę ir padeda identifikuoti šiandieninių žmogiškųjų rasių protėvius.

5. Kultūrinė visuomenė

81:5.1 (905.6) Biologinė evoliucija ir kultūrinė civilizacija nebūtinai yra tarpusavyje susijusios; organinė evoliucija bet kuriame amžiuje gali netrukdomai vystytis į priekį per patį kultūros nuosmukį. Tačiau kada bus apžvelgiami žmogiškosios istorijos ilgi laikotarpiai, tada bus pastebima, kad galiausiai evoliucija ir kultūra yra susietos taip, kaip priežastis ir pasekmė. Evoliucija gali vystytis be kultūros, bet kultūrinė civilizacija neklesti be atitinkamo ankstesniojo rasinio išsivystymo pagrindo. Adomas ir Ieva neįvedė nė vieno civilizacijos atributo, kuris būtų buvęs svetimas žmogiškosios visuomenės vystymuisi, bet Adominis kraujas iš tikrųjų padidino rasių įgimtus sugebėjimus ir iš tikrųjų paspartino ekonominio vystymosi ir pramonės pažangos žingsnį. Adomo savęs padovanojimas pagerino rasių smegenų pajėgumą, tuo smarkiai paspartindamas natūralios evoliucijos procesus.

81:5.2 (905.7) Žemdirbystės, gyvulių prijaukinimo, ir pagerintos architektūros dėka žmonija palaipsniui nugalėjo tai, kas buvo blogiausia nenutrūkstamoje kovoje gyventi, ir ėmė svarstyti, kuo pasaldinti gyvenimo procesą; ir tai buvo siekimo pradžia visą laiką turėti aukštesnį materialių patogumų standartą. Gamybos ir pramonės dėka žmogus palaipsniui padidina mirtingojo gyvenimo malonumų turinį.

81:5.3 (906.1) Bet kultūrinė visuomenė nėra paveldėtos teisės didis ir geradariškas klubas, kuriame žmonės gimsta su laisva naryste ir visiška lygybe. Vietoje šito tai yra išaukštinta ir visą laiką besivystanti žemės darbininkų gildija, į savo gretas priimanti tiktai šių sunkiai dirbančiųjų kilminguosius, kurie stengiasi pasaulį paversti geresne vieta, kurioje jų vaikai ir jų vaikų vaikai galės gyventi ir vystytis vėlesniaisiais amžiais. Ir šita civilizacijos gildija reikalauja didžiulio stojamojo mokesčio, verčia laikytis griežtos ir rūsčios drausmės, skiria sunkias bausmes visiems sektantams ir neprisitaikėliams, tuo tarpu ji suteikia labai nedaug asmeninių teisių ar privilegijų, išskyrus tai, jog padidina saugumą nuo bendrų pavojų ir rasinės pražūties.

81:5.4 (906.2) Visuomeninis susivienijimas yra išlikimo apsidraudimo forma, kurią žmogiškosios būtybės suvokė kaip esančią naudinga; dėl to didžioji dauguma individų noriai sumoka savojo aš paaukojimo ir asmeninės laisvės suvaržymo kainą, kurios iš savo narių reikalauja visuomenė už šitą padidintą grupinę apsaugą. Trumpai sakant, šiandieninis visuomeninis mechanizmas yra mėginimų ir klaidų draudimo planas, sumanytas tam, jog suteiktų tam tikrą garantijos ir apsaugos laipsnį, kad nebūtų sugrįžta prie tų baisių ir antivisuomeninių sąlygų, kurios buvo būdingos žmogiškosios rasės ankstyviesiems patyrimams.

81:5.5 (906.3) Tokiu būdu visuomenė tampa bendradarbiaujančiu organizmu tam, jog užtikrintų pilietinę laisvę institucijų dėka, ekonominę laisvę kapitalo ir išradimų dėka, visuomeninę laisvę kultūros dėka, ir laisvę nuo prievartos viešosios tvarkos palaikymo dėka.

81:5.6 (906.4) Galia netampa teisumu, bet ji tikrai priverčia įgyvendinti kiekvienos vėlesniosios kartos bendrai pripažintas teises. Pirminė valdymo misija yra teisės apibrėžimas, klasinių skirtumų teisingas ir sąžiningas reguliavimas, ir galimybių lygybės įgyvendinimas sutinkamai su įstatymų taisyklėmis. Kiekviena žmogiškoji teisė yra susijusi su visuomenine pareiga; grupinė teisė yra draudimo mechanizmas, kuris neišvengiamai reikalauja, jog griežta įmoka už grupinę tarnystę būtų sumokėta iki galo. O grupinės teisės, taip pat ir individų teisės, turi būti saugomos, įskaitant ir lytinių polinkių reguliavimą.

81:5.7 (906.5) Laisvė, pavaldi grupės reguliavimui, yra visuomeninės evoliucijos teisėtas tikslas. Laisvė be apribojimo yra tuščia ir užgaidi nepastovių ir maištingų žmogiškųjų protų svajonė.

6. Civilizacijos išsaugojimas

81:6.1 (906.6) Nors biologinė evoliucija visą laiką vystėsi į viršų, bet didelė dalis kultūrinės evoliucijos iš Eufrato slėnio išėjo bangomis, kurios, laikui einant, viena po kitos silpnėjo, kol galiausiai visi grynosios linijos Adominiai palikuonys buvo pasklidę, kad praturtintų Azijos ir Europos civilizacijas. Rasės susimaišė ne iki galo, bet jų civilizacijos iš tiesų susimaišė žymiu laipsniu. Kultūra palaipsniui tikrai plito po visą pasaulį. Ir šitą civilizaciją privalu išlaikyti ir puoselėti, kadangi šiandien neegzistuoja jokių naujų kultūros šaltinių, nėra anditų, kad suteiktų gyvybingumą ir stimuliuotų civilizacijos evoliucijos lėtą pažangą.

81:6.2 (906.7) Toji civilizacija, kuri dabar vystosi Urantijoje, iškilo iš tokių faktorių ir remiasi tokiais faktoriais, kaip:

81:6.3 (906.8) 1. Gamtinės aplinkybės. Materialios civilizacijos prigimtį ir laipsnį didele dalimi apsprendžia prieinami gamtiniai resursai. Klimatas, oras, ir daugybė fizinių sąlygų yra faktoriai kultūros evoliucijoje.

81:6.4 (907.1) Prasidedant anditų erai, visame pasaulyje tebuvo tiktai dvi atviros didžiulės ir turtingos medžioklės teritorijos. Viena buvo Šiaurės Amerikoje, ir joje buvo išplitę Amerindai; kita buvo į šiaurę nuo Turkestano, ir ją iš dalies užėmė andoninė-geltonoji rasė. Rasė ir klimatas buvo lemiami faktoriai aukštesnės kultūros evoliucijoje pietvakarių Azijoje. Anditai buvo didi tauta, bet lemiamas faktorius, nulėmęs jų civilizacijos kursą, buvo didėjantis sausringumas Irane, Turkestane, ir Sinkiange, kuris juos privertė išrasti ir priimti naujus ir išvystytus metodus, kaip išsimaitinti iš savo vis mažėjančio derlingumo žemių.

81:6.5 (907.2) Žemynų konfigūracija ir kitos kraštų išsidėstymo padėtys turi didžiulės įtakos nulemiant taiką ar karą. Taip vystytis ilgą laiką ir netrukdomai labai mažai urantų kada nors turėjo tokią palankią galimybę, kokią turėjo Šiaurės Amerikos tautos—iš esmės iš visų pusių apsaugotos milžiniškų vandenynų.

81:6.6 (907.3) 2. Gamybos priemonės. Kultūra niekada nevystoma skurdo sąlygomis; civilizacijos pažangai esminis yra poilsis. Individualų moralinės ir dvasinės vertės charakterį galima išugdyti ir neturint materialaus turto, bet kultūrinė civilizacija yra kilusi tiktai iš tų materialaus klestėjimo sąlygų, kurios skatina laisvalaikį, suderintą su ambicija.

81:6.7 (907.4) Primityvaisiais laikais gyvenimas Urantijoje buvo rimtas ir svarbus dalykas. Ir būtent dėl to, kad būtų išvengta šios nenutrūkstančios kovos ir nesibaigiančio sunkaus darbo, žmonija nuolat turėjo polinkį judėti link palankaus tropikų klimato. Nors šitos šiltesnės gyvenamosios zonos kažkiek sušvelnino intensyvią kovą dėl egzistencijos, bet tos rasės ir gentys, kurios tokiu būdu ieškojo palengvinimo, retai kada savo neuždirbtą poilsį panaudodavo civilizacijos vystymui. Visuomeninė pažanga visada kildavo iš minčių ir planų tų rasių, kurios, savo išmintingu sunkiu darbu, išmoko, kaip iš žemės pragyventi mažesnių pastangų ir trumpesnės darbo dienos dėka, ir tokiu būdu galėjo naudotis dorai uždirbta ir naudinga poilsio atsarga.

81:6.8 (907.5) 3. Mokslinės žinios. Civilizacijos materialūs aspektai turi palaukti tol, kol bus sukaupti moksliniai duomenys. Daug laiko praėjo po to, kada buvo išrastas lankas ir strėlė ir kada gyvulius imta naudoti jėgos tikslais, kol žmogus išmoko pažaboti vėją ir vandenį, o po jų ėmė naudoti garą ir elektrą. Bet palaipsniui civilizacijos priemonės tobulėjo. Po audimo, keramikos, gyvūnų prijaukinimo, ir metalo apdirbimo amžiaus atėjo rašto ir spausdinimo amžius.

81:6.9 (907.6) Žinios yra jėga. Išradimai visada būna prieš kultūros vystymosi paspartėjimą pasauliniu mastu. Mokslas ir išradimai daugiausia naudos turėjo iš spausdinimo mašinos, o visos šitos kultūrinės ir išradimų veiklos tarpusavio veikimas milžiniškai paspartino kultūros vystymosi greitį.

81:6.10 (907.7) Mokslas žmogų išmoko kalbėti nauja matematikos kalba, ir jo mintis lavina sutinkamai su griežtu tikslumu. Ir mokslas taip pat stabilizuoja filosofiją, panaikindamas klaidas, tuo tarpu jis išgrynina religiją, sunaikindamas prietarus.

81:6.11 (907.8) 4. Žmogiškieji resursai. Skleidžiant civilizaciją be žmogaus neįmanoma apsieiti. Kada visos sąlygos yra vienodos, tada didelė tauta nustelbs mažesniosios rasės civilizaciją. Todėl, jeigu gyventojų skaičius nepasiekia tam tikro lygio, tuomet yra užkertamas kelias nacionalinio tikslo įgyvendinimui iki galo, bet gyventojų skaičiui didėjant, pasiekiamas toks taškas, kada tolimesnis augimas tampa pražūtingu. Gyventojų gausėjimas viršijantis normalaus žmogaus-žemės santykio optimalumą reiškia arba pragyvenimo lygio smukimą, arba tiesioginį teritorinių sienų išplėtimą taikiu įsiskverbimu arba kariniu užkariavimu, prievartine okupacija.

81:6.12 (908.1) Kartais jus pritrenkia karo nuniokojimai, bet turėtumėte suvokti, jog yra būtina sukurti didžiulį kiekį mirtingųjų tam, kad būtų suteiktos plačios galimybės visuomeniniam ir moraliniam vystymuisi; su tokiu gimstamumu planetoje greitai iškyla per didelio gyventojų skaičiaus rimta problema. Didžioji dauguma apgyvendintų pasaulių yra maži. Urantija yra vidutinė, gal truputėlį mažesnė už vidutinę. Nacionalinio gyventojų skaičiaus optimalus stabilizavimas kelia kultūrą ir užkerta kelią karui. Ir tokia nacija, kuri žino, kada jai nustoti augus, yra išmintinga.

81:6.13 (908.2) Bet tas žemynas, kuris turi turtingiausius gamtinius išteklius ir labiausiai išvystytą mechaninę įrangą, nepasieks didelės pažangos, jeigu jo tautos intelektas smuks. Žinias galima įgyti išsilavinimu, bet išmintį, be kurios negali apsieiti tikroji kultūra, gali užtikrinti tiktai patyrimas ir tie vyrai ir moterys, kurie yra protingi iš prigimties. Tokios tautos žmonės sugeba mokytis iš patyrimo, jie gali tapti iš tiesų išmintingais.

81:6.14 (908.3) 5. Materialių resursų efektyvumas. Daug kas priklauso nuo išminties, kaip panaudoti gamtinius išteklius, mokslines žinias, gamybos priemones, ir žmogiškuosius sugebėjimus. Ankstyvojoje civilizacijoje pagrindinis faktorius buvo ta jėga, kurią demonstravo išmintingi visuomenės valdovai; primityviajam žmogui civilizaciją tiesiogine prasme užkrovė jo labiau išsivystę amžininkai. Šitą pasaulį didele dalimi valdė gerai organizuotos ir labiau išsivysčiusios mažumos.

81:6.15 (908.4) Jėga netampa teisumu, bet jėga padaro tą, kas yra ir kas buvo istorijoje. Tiktai neseniai Urantija pasiekė tokį lygį, kada visuomenė yra pasirengusi apsvarstyti jėgos ir teisės etiką.

81:6.16 (908.5) 6. Kalbos efektyvumas. Civilizacijos pasklidimas neįmanomas be kalbos. Gyvos ir besivystančios kalbos užtikrina civilizuoto mąstymo ir planavimo plitimą. Ankstyvaisiais amžiais svarbūs laimėjimai buvo pasiekti kalbos evoliucijoje. Šiandien, yra tolimesnio lingvistinio vystymosi didžiulis poreikis tam, kad būtų palengvinta besivystančios minties išraiška.

81:6.17 (908.6) Kalba išsivystė iš grupinių susivienijimų, kiekviena vietinė grupė išvystė savo pačios keitimosi žodžiais sistemą. Kalba išaugo iš gestų, ženklų, šūksnių, imituojančių garsų, intonacijos, ir vėlesnių abėcėlių balsių sustiprinto ištarimo. Kalba yra žmogaus didingiausia ir naudingiausia mąstymo priemonė, bet ji niekada neklestėjo iki to meto, kol visuomeninės grupės neturėjo laisvalaikio. Polinkis žaisti su kalba vysto naujus žodžius—žargoną. Jeigu žargoną ima vartoti dauguma, tada jo vartojimas sudaro kalbą. Tarmių atsiradimą iliustruoja mėgavimasis “kūdikio šneka” šeimyninėje grupėje.

81:6.18 (908.7) Skirtingos kalbos visą laiką buvo didžiulė kliūtis taikos užtikrinimui. Tarmių įveikimas turi eiti anksčiau už kultūros išplitimą visoje rasėje, visame žemyne, arba visame pasaulyje. Visuotinė kalba skatina taiką, užtikrina kultūrą, ir padidina laimę. Net ir tada, kada pasaulio kalbų skaičius sumažėja iki kelių, tai, kad jas įsisavina pagrindinės kultūringos tautos, turi galingos įtakos tam, jog būtų pasiekta taika ir suklestėjimas pasauliniu mastu.

81:6.19 (908.8) Nors Urantijoje tarptautinės kalbos sukūrimo kryptimi buvo pasiekta labai nedidelė pažanga, bet buvo daug padaryta kuriant tarptautinę prekybą. Ir visus šituos tarptautinius ryšius reikėtų puoselėti, ar jie būtų susiję su kalba, prekyba, menu, mokslu, varžybomis, ar religija.

81:6.20 (909.1) 7. Mechaninių prietaisų veiksmingumas. Civilizacijos vystymasis yra tiesiogiai susijęs su instrumentų, mašinų, ir paskirstymo kanalų sukūrimu ir turėjimu. Patobulinti įrankiai, išmoningos ir efektyvios mašinos nulemia besivaržančių grupių išlikimą besivystančios civilizacijos arenoje.

81:6.21 (909.2) Ankstyvosiomis dienomis vienintelė energija, taikoma žemės apdirbimui, buvo žmogaus jėga. Vyko ilgas pasipriešinimas, kol žmogų pakeitė jaučiai, nes dėl šito žmonės neteko darbo. Pastaruoju metu, mašinos pradėjo pakeisti žmones, ir kiekvienas toks žingsnis į priekį tiesiogiai prisideda prie visuomenės pažangos, nes jis išlaisvina žmogaus energiją vertingesnių užduočių įgyvendinimui.

81:6.22 (909.3) Mokslas, vadovaujant išminčiai, gali tapti žmogaus didžiuoju visuomeniniu išvaduotoju. Mechaninis amžius gali tapti katastrofišku tiktai tokiai nacijai, kurios intelektualus lygis yra perdaug žemas tam, jog atrastų tuos išmintingus būdus ir racionalius metodus, kad sėkmingai prisitaikytų prie laikinų sunkumų, kylančių dėl to, jog dėl perdaug greito našių mašinų naujų tipų išradimo staiga darbą praranda didžiulis skaičius žmonių.

81:6.23 (909.4) 8. Deglo nešėjų charakteris. Visuomeninis paveldėjimas įgalina žmogų atsiremti į visus savo pirmtakus, kurie, kuo tik galima, prisidėjo prie kultūros ir žinių visumos. Šitame darbe, perduodant kultūros deglą kitai kartai, šeima visada bus pagrindinė institucija. Po to eina laisvalaikis ir visuomeninis gyvenimas, o mokykla eina paskutinioji, bet be kurios lygiai taip neįmanoma apsieiti sudėtingoje ir aukštu laipsniu organizuotoje visuomenėje.

81:6.24 (909.5) Vabzdžiai gimsta visiškai išlavinti ir parengti gyvenimui—iš tikrųjų, labai siaura ir visiškai instinktyvi egzistencija. Žmogiškasis kūnas gimsta be išsilavinimo; dėl to žmogus turi tą galią, kada, valdydamas jaunesniosios kartos šviečiamąjį lavinimą, gali smarkiai modifikuoti civilizacijos evoliucinį kursą.

81:6.25 (909.6) Didžiausi dvidešimtojo amžiaus poveikiai, prisidedantys prie civilizacijos puoselėjimo ir kultūros vystymo, yra žymus kelionių po pasaulį išplitimas ir neprilygstami patobulinimai ryšio priemonių srityje. Bet švietimo tobulinimas atsiliko nuo besiplečiančios visuomeninės struktūros; taip pat ir šiuolaikinis etikos suvokimas nesivystė taip, kaip visuomenė vystėsi grynesne intelektualia ir moksline kryptimi. Ir šiuolaikinė civilizacija visiškai nesivysto dvasiškai ir šeimos institucijos išsaugojimo srityje.

81:6.26 (909.7) 9. Rasiniai idealai. Vienos kartos idealai parengia likimo kelius tiesioginiams palikuonims. Visuomeninių deglų nešėjų kokybė nulems, ar civilizacija žengs į priekį ar atgal. Vienos kartos šeimos, bažnyčios, ir mokyklos institutai iš anksto apsprendžia vėliau einančios kitos kartos charakterio pakraipą. Rasės arba nacijos moralinis ir dvasinis pagreitis didele dalimi nulemia tos civilizacijos kultūros greitį.

81:6.27 (909.8) Idealai iškelia visuomeninės srovės šaltinį. Ir nė viena srovė nė truputėlio neiškils aukščiau už savo šaltinį, nesvarbu, koks gali būti naudojamas spaudimo metodas ar direktyvinė kontrolė. Kultūrinės civilizacijos net ir pačių materialiausių aspektų varomąją jėgą sudaro mažiausiai materialūs visuomenės pasiekimai. Intelektas civilizacijos mechanizmą gali valdyti, išmintis jį gali reguliuoti, bet dvasinis idealizmas yra toji energija, kuri iš tikrųjų kelia ir vysto žmogiškąją kultūrą nuo vieno pasiekimo lygio į kitą.

81:6.28 (910.1) Iš pradžių gyvenimas buvo kova dėl egzistencijos; dabar jis yra kova dėl pragyvenimo standarto; vėliau jis bus kova dėl mąstymo kokybės, artėjantis žmogiškosios egzistencijos žemiškasis tikslas.

81:6.29 (910.2) 10. Specialistų koordinavimas. Civilizaciją milžinišku laipsniu išvystė ankstyvas darbo pasidalijimas ir dėl to vėliau atsiradusi specializacija. Dabar civilizacija priklauso nuo efektyvaus specialistų koordinavimo. Visuomenei vystantis, privalu surasti tam tikrus metodus, kaip įvairūs specialistai turėtų sąveikauti tarpusavyje.

81:6.30 (910.3) Visuomenės, meno, technikos, ir pramonės specialistai ir toliau kels ir plės savo meistriškumą ir sumanumą. Ir šitas sugebėjimų skirtumas ir darbo nepanašumas galiausiai susilpnins ir suardys žmogiškąją visuomenę, jeigu nebus sukurtos efektyvios koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės. Bet tas intelektas, kuris sugeba pasiekti tokio kūrybingumo ir tokios specializacijos, turėtų būti visiškai pajėgus išrasti adekvačius kontrolės ir suderinimo metodus visoms problemoms, kylančioms dėl spartaus išradimų augimo ir pagreitinto kultūros plitimo tempo.

81:6.31 (910.4) 11. Įdarbinimo vietų suradimas. Kitas visuomeninio vystymosi amžius įkūnys geresnį ir efektyvesnį visą laiką augančios ir besiplečiančios specializacijos kooperavimą ir bendradarbiavimą. Ir kada darbas tampa vis įvairesnis, tada turi būti surastas kažkoks būdas, kurio pagalba individas būtų nukreipiamas į tinkamą įdarbinimą. Mašinos nėra vienintelė Urantijos civilizuotų tautų nedarbo priežastis. Ekonomikos sudėtingumas ir nuolatinis pramonės ir profesinis specializavimo augimas sukuria papildomas įdarbinimo problemas.

81:6.32 (910.5) Nepakanka išmokyti žmones dirbti; sudėtingoje visuomenėje taip pat turi būti pasirūpinama efektyviais įdarbinimo metodais. Prieš išmokant gyventojus labai specializuotų pragyvenimą suteikiančių metodų, juos reikėtų išmokyti vieno ar daugiau bendro pobūdžio darbų, profesijų, ar užsiėmimų, kuriais jie galėtų pasinaudoti, kada būna laikinai atleisti iš savo specializuoto darbo. Nė viena civilizacija negali išlikti ilgą laiką išlaikydama didžiules klases nedirbančiųjų. Su laiku, net ir patys geriausi gyventojai bus suluošinti ir demoralizuoti, priimdami paramą iš visuomenės iždo. Net ir privati labdara tampa pražūtinga, kada ilgą laiką suteikiama darbingiems gyventojams.

81:6.33 (910.6) Tokia labai smarkiai specializuota visuomenė nebenorės sugrįžti prie senovės tautų senovinės bendruomeninės ir feodalinės gyvensenos. Tas yra tiesa, didelė dalis bendros tarnystės gali būti tinkamai ir naudingai suvisuomeninta, bet labai išsilavinusias ir ultraspecializuotas žmogiškąsias būtybes geriausia valdyti kokiu nors išmintingo bendradarbiavimo būdu. Modernizuotas koordinavimas ir broliškas reguliavimas sukurs ilgalaikiškesnį bendradarbiavimą už senesnių ir primityvesnių komunizmo arba diktatoriškai reguliuojamų institucijų, grindžiamų jėga, sukuriamą bendradarbiavimą.

81:6.34 (910.7) 12. Noras bendradarbiauti. Viena didžiausių kliūčių žmogiškosios visuomenės pažangai yra konfliktas tarp didesnių, labiau suvisuomenintų žmogiškųjų grupių interesų ir gerovės ir mažesnių, priešingai mąstančių žmonijos asocialių susivienijimų interesų ir gerovės, nekalbant jau apie antivisuomeniškai mąstančius atskirus individus.

81:6.35 (910.8) Nė viena nacionalinė civilizacija neišsilaikys ilgai, jeigu jos švietimo metodai ir religijos idealai neįkvėps aukšto tipo išmintingo patriotizmo ir nacionalinio atsidavimo. Be tokio tipo išmintingo patriotizmo ir kultūrinio solidarumo visos nacijos turi tendenciją suirti dėl provincialaus pavydo ir vietinių egoistinių interesų.

81:6.36 (911.1) Pasaulinio masto civilizacijos išsaugojimas priklauso nuo to, kaip žmogiškosios būtybės išmoksta taikiai ir draugiškai sugyventi kartu. Be efektyvaus koordinavimo, industrinei civilizacijai iškyla grėsmė dėl ultraspecializacijos pavojų: monotonijos, siaurumo, ir polinkio sukelti nepasitikėjimą ir pavydą.

81:6.37 (911.2) 13. Efektyvus ir išmintingas vadovavimas. Civilizacijoje daug kas, labai daug kas priklauso nuo įkvepiančios ir efektyvios kolektyviškumo dvasios. Keliant didžiulį krovinį, dešimt žmonių turi tik šiek tiek daugiau naudos už vieną žmogų, jeigu jo jie nekelia drauge—visi vienu metu. Ir toks komandinis darbas—visuomeninis bendradarbiavimas—priklauso nuo vadovavimo. Praeities ir dabarties kultūrinės civilizacijos rėmėsi piliečių protingu bendradarbiavimu su išmintingais ir pažangiais vadovais; ir tol, kol žmogus neišsivystys į aukštesnius lygius, tol civilizacija ir toliau priklausys nuo išmintingo ir energingo vadovavimo.

81:6.38 (911.3) Aukštai išvystytos civilizacijos gimsta išmintingai tarpusavyje susiejant materialų turtą, intelektualų didingumą, moralines vertybes, visuomeninį protingumą, ir kosminę įžvalgą.

81:6.39 (911.4) 14. Visuomeninės permainos. Visuomenė nėra dieviška institucija; ji yra besivystančios evoliucijos reiškinys; ir visuomenės vystymasis visada yra uždelsiamas, kada jos vadovai visuomeninėje organizacijoje neskuba įvykdyti tokių permainų, kurios yra esminės, žengiant koja kojon su to amžiaus moksliniais pasiekimais. Nepaisant viso šito, nereikia niekinti to, kas yra sena, vien tiktai dėl to, kad tai yra sena, lygiai taip pat nevertėtų be išlygų pritarti minčiai vien tiktai dėl to, kad ji yra naujoviška ir nauja.

81:6.40 (911.5) Žmogus turėtų nebijoti eksperimentuoti su visuomenės mechanizmais. Bet šituos rizikingus žingsnius kultūriniame prisiderinime visada turėtų kontroliuoti tie, kurie yra iki galo susipažinę su visuomeninės evoliucijos istorija; ir visada tokiems novatoriams turėtų patarti išmintis tų, kurie turėjo praktinio patyrimo svarstomo visuomeninio ar ekonominio eksperimento srityje. Nė vienos didžiulės visuomeninės ar ekonominės permainos negalima imtis staiga. Laikas yra esminis faktorius visų rūšių žmogiškiesiems prisiderinimams—fiziniams, visuomeniniams, ar ekonominiams. Tiktai moraliniai ir dvasiniai suderinimai gali įvykti staiga, ir net ir jiems reikia kažkiek laiko, kad iki galo pasireikštų jų materialios ir visuomeninės pasekmės. Rasės idealai yra pagrindinė atrama ir garantija kritiniais laikotarpiais, kada civilizacija pereina iš vieno lygio į kitą.

81:6.41 (911.6) 15. Kelio užkirtimas žlugimui pereinamuoju laikotarpiu. Visuomenė yra per amžius trunkančių bandymų ir suklydimų palikuonis; ji yra tai, kas išliko po selektyvių prisiderinimų ir po to vėl naujų prisiderinimų, žmonijai per amžius kylant iš planetinio gyvulinio lygio į žmogiškuosius lygius per vieną po kito einančius etapus. Didžiulis pavojus bet kokiai civilizacijai—bet kokiu momentu—yra žlugimo pavojus tada, kada yra pereinama nuo nusistovėjusių praeities metodų prie naujų ir geresnių, bet neišmėgintų ateities procedūrų.

81:6.42 (911.7) Vadovavimas yra gyvybiškai svarbus pažangai. Be išminties, įžvalgos, ir numatymo į priekį neapsieina nacijų ilgalaikiškumas. Civilizacijai niekada iš tikrųjų nekyla grėsmės tol, kol nepradeda nykti gabus vadovavimas. O tokių išmintingų vadovų skaičius niekada neviršijo vieno procento visų gyventojų skaičiaus.

81:6.43 (911.8) Ir būtent šitais evoliucinių kopėčių laipteliais civilizacija užlipo iki tos vietos, kur galėjo inicijuoti šituos galingus poveikius, kurių kulminaciniu tašku tapo sparčiai plintanti dvidešimtojo amžiaus kultūra. Ir tiktai laikydamasis šitų esminių principų žmogus gali tikėtis išsaugoti šiandienines civilizacijas, tuo pačiu pasirūpindamas jų tolimesniu vystymu ir garantuotu išlikimu.

81:6.44 (912.1) Tai yra pasakojimo esmė apie ilgą ilgą žemės tautų kovą dėl to, jog būtų sukurta civilizacija nuo Adomo laikų. Šiandieninė kultūra yra šitos įtemptos evoliucijos galutinė pasekmė. Iki spausdinto žodžio atradimo, vystymasis buvo santykinai lėtas, kadangi nauja karta negalėjo taip greitai pasinaudoti savo pirmtakų pasiekimais. Bet dabar žmogiškoji visuomenė neria į priekį, veikiama visų amžių, per kuriuos civilizacija sau kelią prasiskynė kovodama, sukaupto pagreičio jėgos.

81:6.45 (912.2) [Parengta Nebadono Archangelo.]





Back to Top