URANTIJOS KNYGA - 82 Dokumentas. Santuokos evoliucija

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

82 Dokumentas. Santuokos evoliucija



82 Dokumentas. Santuokos evoliucija

82:0.1 (913.1) SANTUOKA—poravimasis—kyla iš dvilytiškumo. Santuoka yra žmogaus reaguojantis prisiderinimas prie tokio dvilytiškumo, tuo tarpu šeimyninis gyvenimas yra visuminė pasekmė, kylanti iš visų tokių evoliucinių ir prisitaikančių prisiderinimų. Vedybos yra ilgalaikės; jos nėra neatskiriamos nuo biologinės evoliucijos, bet jos yra visos visuomeninės evoliucijos pagrindas, ir dėl šito jos yra garantuotos, jog kokia nors forma egzistuos ir toliau. Santuoka suteikė šeimos židinį, o šeimos židinys yra visos ilgos ir atkaklios evoliucinės kovos vainikuojanti šlovė.

82:0.2 (913.2) Nors religinės, visuomeninės, ir švietimo institucijos visos yra esminės kultūrinės civilizacijos išlikimui, bet pagrindinis civilizuotojas yra šeima. Vaikas didžiosios dalies gyvenimo pagrindinių dalykų išmoksta iš savo šeimos ir artimųjų.

82:0.3 (913.3) Senųjų laikų žmonės neturėjo labai turtingos visuomeninės civilizacijos, bet ir tokią, kokią turėjo, jie patikimai ir veiksmingai perduodavo kitai kartai. Ir jūs turėtumėte suvokti tai, kad didžioji dalis praeities civilizacijų vystėsi toliau, patirdamos patį minimumą kitų institucijų įtakos, nes savo funkciją veiksmingai atlikdavo šeima. Šiandien žmogiškosios rasės turi turtingą visuomeninį ir kultūrinį palikimą, ir jį reikėtų išmintingai ir veiksmingai perduoti ateinančioms kartoms. Šeimą privalu išlaikyti kaip lavinimo instituciją.

1. Poravimosi instinktas

82:1.1 (913.4) Nepaisant asmenybės prarajos tarp vyrų ir moterų, lytinio potraukio užtenka tam, kad būtų užtikrintas jų suartėjimas rūšių reprodukcijai. Šitas instinktas veiksmingai veikė daug anksčiau negu žmonės patyrė didelę dalį to, kas vėliau buvo pavadinta meile, atsidavimu, ir vedybine ištikimybe. Poravimasis yra įgimtas polinkis, o vedybos yra jo evoliucinė visuomeninė pasekmė.

82:1.2 (913.5) Lytinis susidomėjimas ir troškimas nebuvo viešpataujančios aistros primityviose tautose; jos šitą laikė tiesiog savaime suprantamu dalyku. Visas reprodukcinis patyrimas neturėjo jokių vaizduotės pagražinimų. Daug labiau civilizuotų tautų viską įtraukianti lytinė aistra iš esmės yra dėl rasinių susimaišymų, ypač ten, kur evoliucinę prigimtį skatino noditų ir Adomitų asociatyvus įsivaizdavimas ir grožio suvokimas. Bet šitą anditų palikimą evoliucinės rasės asimiliavo tokiais ribotais kiekiais, kad jie neužtikrino pakankamos savikontrolės gyvulinėms aistroms, kurias tokiu būdu sužadino ir sustiprino aštresnės lytinės sąmonės ir stipresnių poravimosi akstinų padovanojimas. Iš evoliucinių rasių, raudonasis žmogus turėjo aukščiausią lytinį kodeksą.

82:1.3 (913.6) Lytinis reguliavimas, sąsajoje su vedybomis, pažymi:

82:1.4 (913.7) 1. Civilizacijos santykinę pažangą. Civilizacija vis daugiau reikalavo, kad lytinis potraukis būtų patenkinamas naudinga pakraipa ir sutinkamai su papročiais.

82:1.5 (914.1) 2. Anditų rasinio palikimo kiekį bet kurioje tautoje. Tokiose grupėse lytinis potraukis ėmė išreikšti tiek tai, kas yra aukščiausia, tiek ir tai, kas yra žemiausia, tiek fizinėje, tiek emocinėje prigimtyje.

82:1.6 (914.2) Sangikų rasės turėjo normalią gyvulinę aistrą, bet jų įsivaizdavimas arba priešingos lyties grožio ir fizinio patrauklumo suvokimas buvo menkas. To, kas yra vadinama lytiniu potraukiu, praktiškai neturi net ir šiandieninės primityvios rasės; šitos nesusimaišiusios tautos turi aiškų poravimosi instinktą, bet nepakankamą lytinį potraukį tam, kad sukeltų rimtų problemų, kurioms reikėtų visuomeninės kontrolės.

82:1.7 (914.3) Poravimosi instinktas yra žmogiškųjų būtybių viena iš pagrindinių varomųjų jėgų; tai yra vienintelis jausmas, kuris, prisidengęs individualaus pasitenkinimo forma, savanaudį žmogų veiksmingai apgauna, kad jis rasės gerovę ir giminės pratęsimą iškeltų daug aukščiau virš individo komforto ir virš asmeninės laisvės nuo atsakomybės.

82:1.8 (914.4) Kaip institutas, vedybos, nuo pat savo pradžios iki šiandieninių laikų, pavaizduoja savojo aš pratęsimo biologinės tendencijos visuomeninę evoliuciją. Besivystančių žmonių rūšių pratęsimą garantuoja šito rasinio poravimosi instinkto buvimas, toks akstinas, kuris yra netiksliai vadinamas lytiniu potraukiu. Šitas didysis biologinis akstinas tampa impulsų centru su juo susijusiems visų rūšių instinktams, jausmams, ir papročiams—fiziniams, intelektualiems, moraliniams, ir visuomeniniams.

82:1.9 (914.5) Laukiniams, apsirūpinimas maistu buvo priverstinis motyvas, bet, kada civilizacija užtikrina užtektinai maisto, tada lytinis akstinas dažnai tampa vyraujančiu impulsu, ir dėl to visada turi būti visuomeniškai reguliuojamas. Gyvūnuose, instinktinis periodiškumas polinkį poruotis kontroliuoja, bet kadangi žmogus tokia didele dalimi yra pati save kontroliuojanti būtybė, tai lytinis troškimas iš viso nėra periodiškas, dėl to iš tikrųjų visuomenė individui turi įvesti savikontrolę.

82:1.10 (914.6) Nė vienas žmogiškasis jausmas ar impulsas, kada nepažabojamas arba į kurį per daug pasineriama, negali pridaryti tiek daug žalos ir sukelti tiek daug vargo, kiek tą gali padaryti šitas galingas lytinis potraukis. Šito impulso išmintingas patikėjimas visuomenės reguliavimui yra pats aukščiausias bet kokios civilizacijos realumo išmėginimas. Savikontrolė, vis didesnis ir didesnis savikontrolės laipsnis, yra nuolat augantis besivystančios žmonijos poreikis. Slaptumas, nenuoširdumas, ir apgaudinėjimas lytines problemas gali užgožti, bet visa tai nepateikia sprendimų, taip pat tai nevysto ir etikos.

2. Ribojantys tabu

82:2.1 (914.7) Santuokos istorija yra tiesiog lytinės kontrolės istorija, taikant visuomeninių, religinių, ir pilietinių suvaržymų spaudimą. Gamta vargu ar pripažįsta individus, ji nežino vadinamosios moralės; ji vien tiktai ir išskirtinai yra suinteresuota rūšių reprodukcija. Gamta priverstinai reikalauja reprodukcijos, bet dėl pasekmių kylančias problemas abejingai palieka spręsti visuomenei, šitaip sukurdama visą laiką esančią ir pagrindinę problemą evoliucinei žmonijai. Šitą visuomeninį konfliktą sudaro nesibaigiantis karas tarp pagrindinių instinktų ir besivystančios etikos.

82:2.2 (914.8) Ankstyvosios rasės turėjo nedidelį lytinių santykių reguliavimą arba jo iš viso neturėjo. Dėl šitokios lytinės laisvės neegzistavo jokios prostitucijos. Šiandien, pigmėjai ir kitos atsilikusios grupės santuokos institucijos neturi; šitų tautų tyrinėjimai atskleidžia tuos paprastus poravimosi papročius, kurių laikėsi primityvios rasės. Bet visas senovines tautas visada reikėtų tyrinėti ir vertinti jų pačių laikais egzistavusių papročių moralinių standartų šviesoje.

82:2.3 (915.1) Tačiau, laisva meilė niekada neturėjo gero vertinimo aukštesniame negu laukinių lygyje. Nuo to momento, kada ėmė formuotis visuomeninės grupės, pradėjo vystytis vedybų kodeksai ir vedybiniai suvaržymai. Tokiu būdu poravimasis vystėsi pereidamas per gausybę laikinųjų formų, pradedant beveik visiška lytine laisve ir baigiant dvidešimtojo amžiaus santykinai visiško lytinio suvaržymo standartais.

82:2.4 (915.2) Per gentinio vystymosi ankstyviausius etapus papročiai ir suvaržantys tabu buvo labai primityvūs, bet jie iš tiesų lytis išlaikė atskirtas—tai prisidėjo prie ramybės, tvarkos, ir darbštumo—ir ilga santuokos ir šeimos evoliucija buvo prasidėjusi. Lyčių papročiai rengtis, puoštis, ir laikytis religinių ritualų kilo iš šitų ankstyvųjų tabu, kurie apibrėžė lyties laisvių spektrą, ir tokiu būdu galiausiai sukūrė sampratas apie ydą, nusikaltimą, ir nuodėmę. Bet ilgą laiką vyravo toks paprotys, kad jokių lytinių suvaržymų buvo nesilaikoma didžiųjų švenčių dienomis, ypač Gegužės Pirmąją.

82:2.5 (915.3) Moterims visada būdavo taikomi griežtesni tabu negu vyrams. Ankstyvieji papročiai netekėjusiai moteriai suteikdavo tokį patį lytinės laisvės laipsnį, kaip ir vyrams, bet iš žmonų visada būdavo reikalaujama, kad savo vyrams jos būtų ištikimos. Primityviosios vedybos nedaug kuo apribodavo vyro lytines laisves, bet jos iš tikrųjų uždėdavo tolimesnį lytinės laisvės tabu žmonai. Ištekėjusios moterys visuomet turėdavo kokį nors ženklą, kuris jas išskirdavo kaip atskirą klasę, kaip antai, šukuoseną, drabužius, vualį, nuošalumą, papuošalus, ir žiedus.

3. Ankstyvieji vedybiniai papročiai

82:3.1 (915.4) Santuoka yra visuomeninio organizmo institucinis reagavimas į vyro nenutrūkstamo potraukio į reprodukciją—savojo aš propagavimo—visą laiką esančią biologinę įtampą. Poravimasis yra visuotinai natūralus, ir visuomenei išsivysčius iš paprastos į sudėtingą, taip pat vyko ir atitinkama poravimosi papročių evoliucija, vedybinio instituto genezė. Kur tik visuomeninė evoliucija išsivystė iki tokios pakopos, kurioje sukuriami papročiai, ten santuoka bus sutinkama kaip besivystantis institutas.

82:3.2 (915.5) Visada buvo ir bus vedybų dvi sferos: papročiai, tie įstatymai, kurie reguliuoja poravimosi išorinius aspektus, ir iš kitos pusės vyrų ir moterų slapti ir asmeniniai santykiai. Visada individas maištavo prieš lytinius suvaržymus, kuriuos jam primesdavo visuomenė; ir būtent dėl šitos priežasties yra šita amžius trunkanti lytinė problema: Savęs aprūpinimas yra individualus, bet jį įgyvendina grupė; giminės pratęsimas yra visuomeninis, bet jį užtikrina individualus impulsas.

82:3.3 (915.6) Papročiai, kada jie yra gerbiami, turi didžiulės galios tam, jog apribotų ir kontroliuotų lytinį potraukį, kaip tą patvirtina visos rasės. Vedybų standartai visada buvo papročių galios ir pilietinio valdymo funkcinio vientisumo tikrasis indikatorius. Bet ankstyvieji lytiniai ir poravimosi papročiai buvo nenuoseklių ir primityvių suvaržymų masė. Tėvai, vaikai, giminaičiai, ir visuomenė—jie visi turėjo prieštaringų interesų vedybinėse taisyklėse. Bet nepaisant viso šito, tos rasės, kurios santuokai teikė didžiulės svarbos ir ją praktikavo, natūraliai išsivystė į aukštesnius lygius ir išliko didesniais kiekiais.

82:3.4 (915.7) Primityviaisiais laikais vedybos buvo toji kaina už visuomeninę padėtį; žmonos turėjimas buvo išskirtinumo ženklas. Laukinis savo vedybų dieną laikė pažyminčia jo įžengimą į atsakomybę ir brandą. Viename amžiuje, į santuoką buvo žiūrima kaip į visuomeninę pareigą; kitame amžiuje, kaip į religinį įsipareigojimą, o dar kitame, kaip į politinį reikalavimą valstybę aprūpinti piliečiais.

82:3.5 (916.1) Daug ankstyvųjų genčių reikalaudavo įžulaus svetimo turto pagrobimo tam, jog būtų įrodytas pasirengimas vedyboms; vėliau tautos tokius grobiamuosius antpuolius pakeitė atletikos rungtynėmis ir varžybiniais žaidimais. Tokių varžybų nugalėtojai būdavo apdovanojami pirmuoju prizu—sezono nuotakų pasirinkimu. Galvų medžiotojas jaunuolis negalėdavo vesti tol, kol jis neturėdavo bent jau vienos galvos, nors kartais tokias kaukoles buvo galima ir nusipirkti. Kada žmonų pirkimas mažėjo, tada jas laimėdavo mįslių konkursuose, toks paprotys vis dar tebeegzistuoja daugelyje juodojo žmogaus grupių.

82:3.6 (916.2) Civilizacijai vystantis, kai kurios gentys žiaurius vyrų ištvermės išbandymus, susijusius su santuoka, atidavė į moterų rankas; tokiu būdu jos galėjo pasirinkti patinkančius vyrus. Šitie vedybiniai išmėginimai apėmė sumanumą medžioklėje, kovoje, ir sugebėjimą aprūpinti šeimą. Ilgą laiką iš jaunikio buvo reikalaujama ateiti į jaunosios šeimą bent jau vieneriems metams, čia gyventi ir dirbti ir įrodyti, kad jis yra vertas tos žmonos, kurios ir siekia.

82:3.7 (916.3) Žmonos kvalifikacija buvo jos sugebėjimas nudirbti sunkų darbą ir gimdyti vaikus. Iš jos buvo reikalaujama atlikti tam tikrą žemės ūkio darbą per tam tikrą laiką. Ir jeigu ji vaiką pagimdydavo iki vedybų, tuomet ji būdavo vertinama dar daugiau; šitaip būdavo patvirtinamas jos vaisingumas.

82:3.8 (916.4) Tas faktas, kad senosios tautos manė, jog būti nevedusiu yra nešlovė, netgi nuodėmė, tai paaiškina vedybų tarp vaikų kilmę; kadangi kiekvienas turėjo būti vedęs, tai kuo anksčiau, tuo geriau. Taip pat buvo bendras tikėjimas, jog nevedę asmenys negali įeiti į dvasios žemę, ir tai buvo tolesnis vaikų vedybų skatinimas, netgi gimimo metu, o kartais ir prieš gimimą, priklausomai nuo lyties. Senovės žmonės tikėjo, kad net ir mirusieji turi būti vedę. Pirmieji piršliai būdavo samdomi tam, kad derėtųsi dėl vedybų su mirusiais individais. Vienas iš tėvų pasirūpindavo tais tarpininkais, kad jie mirusį sūnų sutuoktų su kitos šeimos mirusia dukra.

82:3.9 (916.5) Vėlesnėse tautose, įprastu amžiumi vedyboms būdavo lytinė branda, bet tas vystėsi tiesiog proporcingai civilizacijos pažangai. Visuomeninėje evoliucijoje anksti atsirado tiek vyrų, tiek moterų ypatingos ir susilaikančios nuo lytinio santykiavimo kategorijos. Jas pirmieji sukūrė ir palaikė tokie individai, kurie daugiau ar mažiau neturėjo normalaus lytinio potraukio.

82:3.10 (916.6) Daugelis genčių valdančiosios grupės nariams leido lytiškai santykiauti su nuotaka prieš pat ją perduodant savo vyrui. Kiekvienas iš šitų vyrų tai merginai padovanodavo dovaną, ir taip atsirado vedybinių dovanų dovanojimo paprotys. Kai kuriose grupėse būdavo tikimasi, kad jauna moteris užsidirbs sau kraitį, kurį sudarydavo tos dovanos, kurias ji gaudavo kaip atlygį už savo lytines paslaugas nuotakos demonstravimo vietoje.

82:3.11 (916.7) Kai kurios gentys apvesdindavo jaunus vyrus su našlėmis arba su vyresnėmis moterimis, o kada jie vėliau likdavo našliai, tada jiems leisdavo vesti jaunas mergaites, tokiu būdu būdavo užtikrinama, kaip jie tą aiškindavo, jog abu tėvai nebus kvailiai, kaip tą jie suvokdavo, jog taip atsitiks, jeigu bus leidžiama turėti vedybinių santykių dviems jaunuoliams. Kitos gentys apribodavo vedybinius santykius tarp to paties amžiaus grupių. Būtent vedybų apribojimas tam tikro amžiaus grupėse pirmą kartą pagimdė mintis apie kraujomaišą. (Indijoje net ir dabar nėra amžiaus apribojimų vedyboms.)

82:3.12 (916.8) Esant tam tikriems papročiams, moterys labai bijodavo našlystės, našles arba užmušdavo, arba joms leisdavo nusižudyti prie savo vyro kapo, nes buvo manoma, kad jos su savo sutuoktiniu turi vykti į dvasios žemę. Likusi gyva žmona būdavo beveik neišvengiamai apkaltinama dėl savo vyro mirties. Kai kurios gentys jas sudegindavo gyvas. Jeigu našlė toliau gyvendavo, tai jos gyvenimas būdavo nuolatinis gedulas ir nepakenčiamas visuomeninis suvaržymas, kadangi naujai santuokai būdavo apskritai nepritariama.

82:3.13 (917.1) Senovėje daugelis veiksmų, kurie dabar yra laikomi amoraliais, būdavo skatinami. Primityviosios žmonos neretai labai didžiuodavosi savo vyrų santykiais su kitomis moterimis. Mergaičių skaistybė būdavo didžiulė kliūtis vedyboms; vaiko pagimdymas iki vedybų labai smarkiai padidindavo troškimą turėti tą merginą žmona, nes vyras būdavo tikras, jog turės vaisingą partnerę.

82:3.14 (917.2) Daugelis primityviųjų genčių leisdavo bandomąsias vedybas tol, kol moteris pastodavo, tada įvykdavo įprastų vedybų ceremonija; kitose grupėse vedybos būdavo nešvenčiamos tol, kol negimdavo pirmasis vaikas. Jeigu žmona būdavo nevaisinga, tada ją turėdavo išsipirkti jos tėvai, ir santuoka būdavo anuliuojama. Papročiai reikalavo, jog kiekviena pora turėtų vaikų.

82:3.15 (917.3) Šitos primityvios bandomosios vedybos buvo visiškai nepanašios į palaidumą; jos buvo tiesiog nuoširdus vaisingumo patikrinimas. Susitariantys individai vesdavo visam laikui, kai tiktai būdavo patvirtintas vaisingumas. Kada veda šiuolaikinės poros, mintyje turėdamos palankių skyrybų galimybę, jeigu jos nebus visiškai patenkintos savo vedybiniu gyvenimu, tai tikrovėje jos susitaria dėl tam tikros bandomųjų vedybų formos, ir tokios formos, kurios statusas yra nepalyginamai žemesnis už jų mažiau civilizuotų protėvių nuoširdžiai rizikingų veiksmų statusą.

4. Vedybos, esant nuosavybės papročiams

82:4.1 (917.4) Vedybos visada buvo glaudžiai susijusios tiek su nuosavybe, tiek su religija. Nuosavybė buvo vedybų stabilizatorius; religija, moralizuotojas.

82:4.2 (917.5) Primityviosios vedybos buvo investicija, ekonominė spekuliacija; tai buvo daugiau verslo dalykas negu flirto romanas. Senovės žmonės vesdavo dėl grupės naudos ir gerovės; todėl jų vedybas planuodavo ir organizuodavo grupė, jų tėvai ir senoliai. O tai, kad nuosavybės papročiai buvo veiksmingi stabilizuojant santuokos institutą, rodo tas faktas, jog vedybos buvo ilgalaikiškesnės ankstyvosiose gentyse negu jos yra daugelyje šiuolaikinių tautų.

82:4.3 (917.6) Civilizacijai vystantis ir papročiams toliau pripažįstant privačią nuosavybę, vagystė tapo dideliu nusikaltimu. Neištikimybė buvo pripažįstama viena iš vagystės formų, vyro nuosavybės teisių pažeidimu; dėl to ji nėra konkrečiai paminima ankstyvuosiuose įsakymuose ir papročiuose. Iš pradžių moteris buvo savo tėvo nuosavybė, kuris savo teises perdavė jos vyrui, ir visi teisėti lytiniai santykiai kilo iš šitų iki to meto egzistavusių nuosavybės teisių. Senasis Testamentas su moterimis elgiasi kaip su nuosavybės forma; Koranas moko apie jų menkesnį lygį. Vyras turėjo teisę savo žmoną paskolinti draugui ar svečiui, ir šitas paprotys kai kuriose šalyse dar tebeegzistuoja.

82:4.4 (917.7) Šiuolaikinis lytinis pavydas nėra įgimtas; tai yra besivystančių papročių produktas. Primityvusis vyras savo žmonos nepavydėjo; jis tiktai saugojo savo nuosavybę. Ta priežastis, dėl kurios žmona turėjo griežčiau negu jos vyras atsiskaityti už savo lytinį elgesį buvo dėl to, kad jos vedybinė neištikimybė siejosi su palikuonimi ir įpėdinyste. Labai anksti, civilizacijai žengiant pirmyn, nesantuokinis vaikas pateko į nepagarbą. Iš pradžių už neištikimybę būdavo baudžiama tiktai moteris; vėliau, papročiai taip pat reikalavo kūno bausmės ir jos partneriui, ir per ilgus amžius įžeistas vyras arba saugotojas tėvas turėjo visišką teisę užmušti vyriškosios lyties pažeidėją. Šiuolaikinės tautos išsaugojo tuos papročius, kurie leidžia vadinamuosius garbės nusikaltimus remiantis nerašytais įstatymais.

82:4.5 (917.8) Kadangi skaistybės tabu kilo kaip nuosavybės papročių aspektas, tai iš pradžių jis buvo taikomas ištekėjusioms moterims, bet ne netekėjusioms mergaitėms. Vėlesniaisiais metais, skaistybės daugiau reikalavo tėvas, o ne siekiantysis merginos rankos; nekalta mergina būdavo komercinis turtas tėvui—galima būdavo prašyti didesnės kainos. Kada skaistybės poreikis vis augo, tada atsirado paprotys tėvui sumokėti nuotakos mokestį pripažįstant tarnystę tinkamai išauklėjus skaisčią nuotaką būsimajam vyrui. Kada vieną kartą prasidėjusi, šita moteriškosios pusės skaistybės idėja tiek užvaldė rases, jog tapo įprasta mergaites tiesiogine prasme uždaryti, tikrovėje jas įkalinti metų metais tam, kad būtų užtikrinta jų nekaltybė. Ir šitokiu būdu ne tokių senų laikų standartai ir nekaltybės patikrinimai automatiškai pagimdė profesionalių prostitučių klases; jomis buvo tos atstumtos nuotakos, tos moterys, kurias jaunikių motinos pripažindavo, jog nebėra nekaltos.

5. Endogamija ir eksogamija

82:5.1 (918.1) Labai anksti laukiniai pastebėjo, kad rasių susimaišymas palikuonių kokybę pagerina. Tai nebuvo dėl to, jog palikuonys iš tos pačios genties tėvų visada būdavo blogi, bet dėl to, jog palikuonys iš skirtingų genčių tėvų visada būdavo santykinai geresni; todėl papročiai turėjo polinkį kristalizuotis į lytinių santykių tarp artimų giminaičių suvaržymą. Buvo pripažinta, jog palikuonys iš skirtingų genčių tėvų labai smarkiai padidina selekcinę galimybę evoliuciniam įvairavimui ir vystymuisi. Individai, gimę iš skirtingų genčių tėvų, būdavo įvairiapusiškesni ir turėjo didesnį sugebėjimą išlikti priešiškame pasaulyje; palikuonys iš tos pačios genties tėvų, drauge su savo papročiais, palaipsniui išnyko. Visa tai vystėsi palaipsniui; sąmoningai tokių problemų laukiniai nesuvokė. Bet vėlesnės ir labiau išsivysčiusios tautos tą suprato, ir jos taip pat pastebėjo, kad bendras nusilpimas kartais būdavo dėl didžiulio poravimosi genčių viduje.

82:5.2 (918.2) Nors gerų palikuonių tarpusavio poravimasis kartais pagerindavo stiprias gentis, bet labai akivaizdūs blogų pasekmių atvejai, kada palikuonių sulaukdavo vienos giminės silpnapročiai, žmogaus protą didesniu laipsniu paveikė priverstinai, ir šito pasekmės buvo tokios, jog besivystantys papročiai vis daugiau suformuluodavo tabu prieš visas vedybas tarp artimų giminaičių.

82:5.3 (918.3) Religija ilgą laiką buvo veiksmingas barjeras prieš vedybas su kitų genčių gentainiais; daugelis religinių mokymų draudė vedybas už tikėjimo ribų. Moteris paprastai linko į vedybas genties viduje; vyrai linko į vedybas už genties ribų. Nuosavybė visada darė įtaką santuokai, ir kartais, mėginant apsaugoti nuosavybę klano viduje, atsirasdavo papročiai, verčiantys moteris rinktis vyrus iš savo tėvo genties. Tokio pobūdžio reikalavimai atvedė prie to, jog labai išplito pusbrolių ir pusseserių vedybos. Vidinis poravimasis taip pat buvo praktikuojamas ir dėl to, kad būtų išsaugotos amato paslaptys; sumanūs darbininkai savo amato žinias stengdavosi išlaikyti šeimos viduje.

82:5.4 (918.4) Labiau išsivysčiusios grupės, kada būdavo izoliuotos, visada sugrįždavo prie santuokos tarp artimų giminių. Noditai daugiau negu vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų buvo viena iš didžiųjų grupių, kuriose vedybos buvo tarp savosios grupės narių. Vėlesniųjų dienų vidinių vedybų papročius milžinišku laipsniu paveikė violetinės rasės tradicijos, kurioje iš pradžių buvo, būtinai, vedybos tarp brolio ir sesers. O brolio ir sesers santuoka buvo įprasta senovės Egipte, Sirijoje, Mesopotamijoje, ir visose žemėse, kurias kažkada buvo užėmę anditai. Egiptiečiai ilgą laiką praktikavo brolio ir sesers vedybas, mėgindami išlaikyti karališkąjį kraują gryną, tas paprotys net ir ilgiau išsilaikė Persijoje. Tarp mesopotamijiečių, iki Abraomo laikų, vedybos tarp pusbrolių ir pusseserių buvo privalomos; pusbroliai ir pusseserės turėjo pirmumo teisę vesti pusseseres ir pusbrolius. Pats Abraomas vedė savo pusseserę, bet vėlesnieji žydų papročiai tokias sąjungas uždraudė.

82:5.5 (919.1) Pirmasis atsitraukimas nuo brolio ir sesers vedybų įvyko maždaug tada, kada atsirado daugiapatystės papročiai, nes sesuo-žmona įžūliai valdydavo kitą žmoną ar žmonas. Kai kurių genčių papročiai draudė santuoką su mirusio brolio našle, bet reikalavo, kad gyvas brolis turėtų vaikų vietoje savo mirusio brolio. Nėra jokio biologinio instinkto prieš vedybas tarp bet kokio laipsnio giminių; tokie suvaržymai yra vien tiktai tabu reikalas.

82:5.6 (919.2) Vedybos tarp kitų genčių narių galiausiai ėmė dominuoti, nes šitam pirmenybę teikė vyras; gauti žmoną iš svetur reiškė didesnę laisvę nuo žmonos giminaičių. Kuo geriau pažįsti, tuo mažiau gerbi; taigi, kada poruojantis ėmė viešpatauti individualaus pasirinkimo elementas, tada tapo papročiu partnerius pasirinkti už genties ribų.

82:5.7 (919.3) Galiausiai daugelis genčių santuoką klano viduje uždraudė, kitos gentys vedybas apribojo tam tikrose kastose. Tabu prieš santuoką su savo paties totemo moterimi suteikė akstiną papročiui moteris vogti iš kaimyninių genčių. Vėliau, santuoka būdavo labiau reguliuojama pagal gyvenamąją vietovę negu pagal giminystę. Santuokos tarp tos pačios genties narių evoliucijoje buvo daug žingsnių, kol buvo pereita į šiuolaikines vedybas ne su giminaičiais. Net ir vėliau, kada paprastiems žmonėms santuoką tarp giminaičių tabu uždraudė, tai vadams ir karaliams artimus giminaičius vesti buvo leidžiama dėl to, jog karališkasis kraujas išliktų sukoncentruotas ir grynas. Papročiai valdovams paprastai suteikdavo tam tikrų laisvių lytinių santykių srityje.

82:5.8 (919.4) Vėlesniųjų anditų tautų buvimas daug prisidėjo prie to, jog sangikų rasės jautė vis didesnį norą tuoktis už savo genčių ribų. Bet vedybos tarp narių iš kitų genčių įsivyravo tiktai tada, kada kaimyninės grupės išmoko gyventi drauge santykinai taikiai.

82:5.9 (919.5) Pačios vedybos tarp narių iš kitų genčių taiką skatino; vedybos tarp genčių mažino priešiškumą. Tarpgentinės santuokos vedė į genčių koordinavimą ir į karines sąjungas; jos ėmė dominuoti, nes suteikė padidintą jėgą; jos buvo nacijos kūrėjos. Tarpgentines vedybas taip pat labai smarkiai skatino ir besivystantys prekybiniai ryšiai; kelionės ir tyrinėjimai prisidėjo prie vedybinių ryšių išplėtimo ir smarkiai palengvino rasinių kultūrų susikryžminimą.

82:5.10 (919.6) Šiaip jau rasinių vedybinių papročių nepaaiškinami nenuoseklumai didele dalimi yra dėl šito tarpgentinių vedybų papročio, kurį lydėjo žmonų vogimas ir jų pirkimas iš svetimų genčių, ir visa tai baigėsi atskirų gentinių papročių apjungimu. Tai, kad šitie tabu, susiję su santuoka genties viduje, buvo visuomeniniai, ne biologiniai, gerai parodo tabu vedyboms tarp giminių, apėmusių daugelį žmonos arba vyro giminaičių, kurie visiškai neturėjo jokio kraujo ryšio.

6. Rasiniai mišiniai

82:6.1 (919.7) Šiandien pasaulyje grynųjų rasių nėra. Ankstyvosios ir pirmosios spalvotosios evoliucinės rasės turi tiktai dvi atstovaujamas rases, išlikusias pasaulyje: geltonąjį žmogų ir juodąjį žmogų; ir net šitos dvi rasės yra labai daug susimaišiusios su išnykusiomis spalvotosiomis tautomis. Nors vadinamoji baltoji rasė didžiąja dalimi yra kilusi iš senovės mėlynojo žmogaus, bet daugiau ar mažiau ją papildė visos kitos rasės, panašiai, kaip ir Amerikų raudonąjį žmogų.

82:6.2 (919.8) Iš šešių spalvotųjų sangikų rasių, trys buvo pirminės ir trys buvo antrinės. Nors pirminės rasės—mėlynoji, raudonoji, ir geltonoji—daugeliu atžvilgių buvo pranašesnės už tris antrines rases, bet reikėtų prisiminti, kad šitos antrinės rasės turėjo daug pageidautinų bruožų, kurie būtų žymiai pagerinę pirmines tautas, jeigu būtų buvę asimiliuoti jų geresnieji palikuonys.

82:6.3 (920.1) Dabartiniai prietarai prieš “metisus,” “hibridus,” ir “mišrūnus” yra dėl to, kad šiuolaikinis rasinis susikryžminimas yra, didžiąja dalimi, tarp atitinkamų rasių smarkiai sumenkusių palikuonių. Jūs taip pat sulaukiate menkaverčių palikuonių, kada tuokiasi tos pačios rasės degeneruotos rūšys.

82:6.4 (920.2) Jeigu šiandienines Urantijos rases būtų galima išlaisvinti nuo degraduotų, antivisuomeninių, silpnapročių, ir netinkamų egzempliorių žemiausiųjų sluoksnių naštos, tada būtų mažai prieštaravimų dėl riboto rasių susivienijimo. Ir jeigu tokie rasiniai susimaišymai įvyktų tarp kelių rasių labiausiai išsivysčiusių tipų, tai dėl to būtų prieštaraujama dar mažiau.

82:6.5 (920.3) Labiau išsivysčiusių ir nepanašių palikuonių hibridizavimas yra naujų ir gyvybingesnių palikuonių sukūrimo paslaptis. Ir tą galima taikyti augalams, gyvūnams, ir žmogaus rūšims. Hibridizavimas išplečia fizinę ir protinę jėgą ir padidina vaisingumą. Įvairių tautų vidutinių ar labiau išsivysčiusių sluoksnių rasinis susimaišymas smarkiai padidina kūrybinį potencialą, ką rodo dabartiniai Šiaurės Amerikos Jungtinių Valstijų gyventojai. Kada vedybiniai ryšiai būna tarp žemesniųjų ar menkesniųjų sluoksnių, tada kūrybingumas yra sumažinamas, kaip tą rodo pietinės Indijos dabartinės tautos.

82:6.6 (920.4) Rasių suliejimas labai daug prisideda prie to, jog staiga atsiranda nauji požymiai, ir jeigu toks hibridizavimas yra sąjunga tarp labiau išsivysčiusių palikuonių, tuomet šitie naujieji požymiai taip pat bus labiau išsivystę bruožai.

82:6.7 (920.5) Tol, kol dabartinės rasės bus taip perkrautos menkesniais ir degeneruotais palikuonimis, tol rasių susimaišymas dideliu mastu būtų kuo labiausiai pražūtingas, bet prieštaravimai dėl tokių eksperimentų daugiausia remiasi visuomeniniais ir kultūriniais prietarais, o ne biologiniais svarstymais. Net ir tarp menkesniųjų rūšių palikuonių, hibridai dažnai yra geresni už savo protėvius. Hibridizavimas rūšis pagerina dominuojančių genų dėka. Tarprasinis susimaišymas didina tikimybę, jog hibridas turės didesnį skaičių pageidaujamų dominantų.

82:6.8 (920.6) Per praėjusį šimtą metų rasinio hibridizavimo Urantijoje buvo daugiau negu per tūkstantmečius. Didžiulės disharmonijos pavojus dėl žmogiškųjų rūšių sukryžminimo yra labai smarkiai perdėtas. Pagrindinės “metisų” problemos kyla dėl visuomeninių prietarų.

82:6.9 (920.7) Pitkerno salų eksperimentas sumaišant baltąją rasę su polineziečių rase gerai pavyko, nes baltieji vyrai ir Polinezijos moterys buvo kilę iš gana gerų rasinių palikuonių. Baltosios, raudonosios, ir geltonosios rasių labiausiai išsivysčiusių tipų sukryžminimas tuoj pat sukurtų daug naujų ir biologiškai veiksmingų bruožų. Šitos trys tautos priklauso pirminėms sangikų rasėms. Baltosios ir juodosios rasių sumaišymai tokių pageidautinų tiesioginių rezultatų neduoda, bet ir palikuonys mulatai nėra tokie nepageidaujami, kokiais juos stengėsi padaryti visuomeniniai ir rasiniai prietarai. Fiziniu požiūriu, tokie baltai-juodi hibridai yra nuostabūs žmonijos pavyzdžiai, nepaisant savo nežymaus nepilnavertiškumo kai kuriais kitais atžvilgiais.

82:6.10 (920.8) Kada pirminė sangikų rasė susivienija su antrine sangikų rase, tada pastaroji yra žymiai pagerinama pirmosios sąskaita. Ir savo gerąsias savybes atiduodant nedideliu laipsniu—išsitęsiančiu per ilgus laiko periodus—gali kilti nedaug rimtų prieštaravimų dėl tokio pirminių rasių pasiaukojančio indėlio gerinant antrines grupes. Biologiniu požiūriu, antriniai sangikai tam tikrais atžvilgiais buvo labiau išsivystę už pirmines rases.

82:6.11 (921.1) Galų gale, žmogiškosioms rūšims tikrąjį pavojų privalu įžvelgti dėl to, kada be apribojimų dauginasi įvairių civilizuotų tautų menkesnieji ir degeneruoti palikuonys, o ne bet kokiame tariamame pavojuje dėl savo rasinio kryžminimosi.

82:6.12 (921.2) [Pateikta Serafimų Vadovo, dislokuoto Urantijoje.]





Back to Top