URANTIJOS KNYGA - 63 Dokumentas. Pirmoji žmogiškoji šeima

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

63 Dokumentas. Pirmoji žmogiškoji šeima



63 Dokumentas. Pirmoji žmogiškoji šeima

63:0.1 (711.1) URANTIJA buvo užregistruota kaip apgyvendintas pasaulis, kada pirmosios dvi žmogiškosios būtybės—šie dvyniai—buvo vienuolikos metų, ir prieš tai, kada jie tapo tikrųjų žmogiškųjų būtybių antrosios kartos pirmagimių tėvais. Ir archangelo pranešimas iš Salvingtono, šita oficialaus planetinio pripažinimo proga, baigėsi tokiais žodžiais:

63:0.2 (711.2) “Satanijos 606-ojoje planetoje atsirado žmogaus protas, ir šitie naujosios rasės tėvai bus vadinami Andonu ir Fonta. Ir visi archangelai meldžiasi, kad šitie tvariniai būtų greitai apdovanoti Visuotinio Tėvo dvasios dovana, kuri asmeniškai apsigyventų jų viduje.”

63:0.3 (711.3) Andonas yra Nebadono vardas, kuris reiškia “pirmąjį į Tėvą panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui.” Fonta pažymi “pirmąjį į Sūnų panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui.” Andonas ir Fonta šituos vardus sužinojo tiktai tada, kada jie buvo jiems suteikti tuo metu, kai jie susiliejo su savo Minties Derintojais. Per visą savo mirtingąjį gyvenimą Urantijoje jie vienas kitą vadino Sonta-an ir Sonta-en, Sonta-an reiškia “motinos mylimas,” Sonta-en reiškia “tėvo mylimas.” Šituos vardus jie suteikė patys sau, o jų reikšmė yra svarbi jų abipusiam dėmesiui ir meilei.

1. Andonas ir Fonta

63:1.1 (711.4) Daugeliu atžvilgių Andonas ir Fonta buvo nuostabiausia žmogiškųjų būtybių pora, kuri kada nors gyveno žemėje. Šita pora, tikrieji visos žmonijos tėvai, buvo visais atžvilgiais pranašesni už daugelį savo tiesioginių palikuonių, ir jie visiškai skyrėsi nuo savo visų protėvių, tiek tiesioginių, tiek tolimųjų.

63:1.2 (711.5) Šitos pirmosios žmogiškosios poros tėvai akivaizdžiai mažai kuo skyrėsi nuo savo vidutinių gentainių, nors jie buvo tarp protingesniųjų genties narių, toje grupėje, kuri pirmoji išmoko mėtyti akmenis ir panaudoti lazdas kovojant. Jie taip pat naudojo akmens, titnago, ir kaulo aštriai nusmailintas šukes.

63:1.3 (711.6) Dar gyvendamas su savo tėvais, Andonas buvo pritvirtinęs aštrų titnago gabalą prie lazdos galo, šitam tikslui panaudojęs gyvūnų sausgysles, ir ne mažiau kaip tuziną kartų jis puikiai pasinaudojo tokiu ginklu, išgelbėdamas tiek savo paties gyvybę, tiek ir savo lygiai tokios pačios smalsios ir nuotykių ieškančios sesutės, kuri visuomet jį lydėdavo visose tyrinėjimo kelionėse.

63:1.4 (711.7) Andono ir Fontos sprendimas pabėgti iš tos primatų genties rodo proto lygį, kuris buvo daug aukštenis už menkesnį intelektą, kuris buvo būdingas tokiam dideliam skaičiui jų vėlesniųjų palikuonių, kurie nusmuko tiek, kad susiporavo su savo atsilikusiais pusbroliais iš žmogbeždžionių genčių. Bet jų neaiškus jausmas, kad jie yra kažkas daugiau negu tik gyvuliai, buvo dėl to, kad jie turėjo asmenybę, ir jį didino viduje gyvenančių Minties Derintojų buvimas.

2. Dvynių pabegimas

63:2.1 (712.1) Po to, kada Andonas ir Fonta nusprendė bėgti į šiaurę, kažkurį laiką juos buvo apėmusi baimė, ypač baimė įskaudinti savo tėvus ir betarpišką šeimą. Jie įsivaizdavo, kad juos gali užpulti priešiški giminaičiai, ir tokiu būdu suvokė galimybę, jog gali žūti nuo savo jau ir taip pavydžių gentainių rankų. Vaikystėje, didžiąją laiko dalį dvyniai praleido vienas kito draugijoje, ir dėl šitos priežasties tarp savo primatų genties gyvulinių pusbrolių jie niekada nebuvo per daug mėgiami. Savo padėties gentyje nepagerino įsirengę atskirą, ir daug aukštesnio lygio, būstą medyje.

63:2.2 (712.2) Ir būtent šitame naujame būste tarp medžių viršūnių, vieną naktį, po to, kai juos pažadino smarki audra, ir kai iš baimės ir švelnumo jie laikė vienas kitą apkabinę, tuomet jie galutinai ir visiškai apsisprendė pabėgti iš genties gyvenamosios vietos ir iš namų medžių viršūnėse.

63:2.3 (712.3) Jie jau buvo parengę paprastą slėptuvę medžio viršūnėje maždaug už pusės dienos kelio į šiaurę. Tai buvo jų slapta ir saugi slėpimosi vieta per pirmąją dieną palikus namus miške. Nežiūrint to, kad dvyniai jautė tą pačią primatų mirtiną baimę būti ant žemės nakties metu, bet slapta jie pabėgo į sunkią kelionę į šiaurę prieš pat prasidedant nakčiai. Nors jiems prireikė nepaprastos drąsos leistis į šitą naktinę kelionę, net ir šviečiant mėnulio pilnačiai, bet jie priėjo teisingos išvados, jog šitaip mažiau tikėtina, kad jų pasiges ir ims juos vytis jų gentainiai ir giminaičiai. Ir anksčiau pasiruoštą vietą jie saugiai pasiekė tuoj po vidurnakčio.

63:2.4 (712.4) Kelionės į šiaurę metu jie atrado atvirą titnago klodą ir, susiieškoję daugybę akmenų, turinčių tinkamą formą įvairiems poreikiams, jie prisirinko atsargų ateičiai. Šituos titnagus mėgindami suskaldyti taip, kad jie būtų geriau pritaikyti įvairiems tikslams, Andonas atrado jų kibiršktį skeliančią savybę ir suvokė ugnies užkūrimo idėją. Bet tuo metu ši sąvoka jo neužvaldė tvirtai, kadangi klimatas vis dar buvo palankus ir ugnies poreikis buvo mažas.

63:2.5 (712.5) Bet rudens saulė vis žemėjo danguje, o jiems keliaujant į šiaurę, naktys darėsi vis vėsesnės ir vėsesnės. Jie jau prieš tai buvo priversti pasinaudoti gyvulių odomis, kad susišildytų. Iki to meto, kai nuo jų pabėgimo iš namų buvo praėjęs vienas mėnuo, Andonas savo partnerei paaiškino, kad jis mano, jog galėtų titnagu įkurti ugnį. Du mėnesius jie mėgino panaudoti titnago kibiršktį tam, jog įkurtų ugnį, bet visą laiką nesėkmingai. Kiekvieną dieną šita pora skeldavo titnagus ir stengėsi uždegti medį. Galiausiai, vieną vakarą, maždaug tuo metu, kai leidosi saulė, buvo atskleista šito metodo paslaptis, kada Fontai šovė mintis užlipti į netoliese augusį medį paimti apleistą paukščio lizdą. Lizdas buvo sausas ir labai degus, ir dėl to iš karto užsiliepsnojo, vos tik ant jo užkrito kibirkštis. Jie buvo taip nustebinti ir išgąsdinti savosios sėkmės, jog vos neprarado ugnies, bet išsaugojo ją, papildydami tinkamu kuru, ir tuomet visos žmonijos tėvai pradėjo pirmąją malkų paiešką laužui.

63:2.6 (712.6) Tai buvo viena džiaugsmingiausių akimirkų jų trumpame, bet kupiname įvykių gyvenime. Visą naktį jie sėdėjo nemiegodami ir stebėjo, kaip dega jų laužas, vargu ar suvokdami, kad jie atliko atradimą, kuris jiems leis mesti iššūkį klimatui ir šitokiu būdu amžinai būti nepriklausomiems nuo savo pietinių kraštų gyvulinių giminaičių. Po trijų dienų poilsio ir pasidžiaugimo laužu, jie iškeliavo tolyn.

63:2.7 (712.7) Andono primatai protėviai dažnai iki tol kurstydavo ugnį, kurią uždegdavo žaibas, bet niekada prieš tai žemės tvariniai neturėjo tokio metodo, kurio dėka įkurtų laužą užėjus norui. Bet praėjo daug laiko, kol dvyniai sužinojo, kad sausos samanos ir kitos medžiagos ugnį palaiko lygiai taip, kaip ir paukščių lizdai.

3. Andono šeima

63:3.1 (713.1) Praėjo beveik dveji metai nuo dvynių pabėgimo iš namų nakties, kol jiems gimė pirmasis vaikas. Jie pavadino jį Sontadu; ir Sontadas buvo pirmasis tvarinys, gimęs Urantijoje, kuris gimimo metu buvo suvyniotas į apsauginius apdangalus. Žmogiškoji rasė gavo pradžią, ir su šitokia nauja evoliucija atsirado instinktas tinkamai rūpintis vis labiau bejėgiais kūdikiais, kas apibūdintų intelektualios kategorijos vis didesnį proto vystymąsi palyginus su daugiau gyvuliniu tipu.

63:3.2 (713.2) Andonas ir Fonta iš viso turėjo devyniolika vaikų, ir jie gyveno mėgaudamiesi beveik pusės šimto anūkų ir pusės tuzino proanūkių draugija. Šeima gyveno keturiose viena greta kitos buvusiose uolų pastogėse arba pusiau urvuose, iš kurių trys buvo tarpusavyje sujungti perėjimais, kuriuos minkštame kalkakmenyje iškasė su titnaginiais instrumentais, kuriuos sugalvojo Andono vaikai.

63:3.3 (713.3) Šitie ankstyvieji andonitai rodė labai aiškiai išreikštą klaninę dvasią; jie medžiodavo grupėmis ir niekada nenuklysdavo toli nuo savo gyvenamosios vietos. Jie atrodo suvokė, kad yra izoliuota ir unikali gyvų būtybių grupė, ir dėl šito turėtų vengti atsiskyrimo. Šitas artimos giminystės jausmas be jokios abejonės buvo dėl pagalbinių proto dvasių padidinto proto veikimo.

63:3.4 (713.4) Andonas ir Fonta visą laiką dirbo tam, kad auklėtų ir lavintų klaną. Jie gyveno iki keturiasdešimt dvejų metų, kai per žemės drebėjimą juos abu užmušė krentanti viršuje kabojusi uola. Jų penki vaikai ir vienuolika anūkų žuvo kartu, ir beveik dvidešimt jų palikuonių buvo sunkiai sužaloti.

63:3.5 (713.5) Žuvus tėvams, Sontadas, nepaisydamas smarkiai sužeistos pėdos, tuoj pat ėmėsi vadovauti klanui, o jam sumaniai padėjo žmona, jo vyriausioji sesuo. Jų pirmoji užduotis buvo užridenti akmenis, kad būtų gerai palaidoti žuvę tėvai, broliai, seserys, ir vaikai. Šitas laidojimo veiksmas neturi būti per daug sureikšmintas. Jų suvokimas apie išlikimą po mirties buvo labai menkas ir nekonkretus, daugiausia kylantis iš jų fantastinio ir margo sapnų gyvenimo.

63:3.6 (713.6) Šita Andono ir Fontos šeima kartu laikėsi iki dvidešimtosios kartos, kada tiek konkurencija dėl maisto, tiek visuomeninė trintis tapo jų pasklidimo pradžios priežastimi.

4. Andoniniai klanai

63:4.1 (713.7) Primityvusis žmogus—andonitai—turėjo juodas akis ir tamsios spalvos odą, tam tikra prasme tarpinę tarp geltonos ir raudonos. Melaninas yra dažanti medžiaga, kuri yra visų žmogiškųjų būtybių odoje. Tai yra pirminis andoninės odos pigmentas. Savo bendra išvaizda ir odos spalva ankstyvieji andonitai labiau panašėjo į šiandieninius eskimus negu į kitus gyvų žmogiškųjų būtybių tipus. Jie buvo pirmieji tvariniai, kurie gyvulių odas naudojo apsisaugoti nuo šalčio; plaukų ant kūno jie turėjo nedaug kuo daugiau už šiandieninius žmones.

63:4.2 (713.8) Šitų ankstyvųjų žmonių gyvulinių protėvių gentinis gyvenimas buvo iš anksto numatęs įvairių visuomeninių susitarimų pradžią, ir šitų būtybių emocijoms plečiantis ir smegenų pajėgumui augant, betarpiškai vystėsi visuomeninė organizacija ir naujas klaninio darbo pasidalijimas. Jie labai gerai pamėgdžiodavo, bet žaidimų instinktas išsivystė tik šiek tiek, o humoro jausmo beveik nebuvo iš viso. Primityvieji žmonės kartais šypsodavosi, bet niekada nesijuokdavo iš širdies. Humoras buvo vėlesniosios Adominės rasės palikimas. Šitos ankstyvosios žmogiškosios būtybės nebuvo tokios jautrios skausmui, taip pat ne taip smarkiai reaguodavo į nemalonias situacijas, ne taip, kaip daugelis vėliau besivystančių mirtingųjų. Fontai ir jos tiesioginiams palikuonims vaikų gimdymas nebuvo nei skausmingas, nei sekinantis išbandymas.

63:4.3 (714.1) Jie buvo puiki gentis. Vyrai didvyriškai kovėsi už savo žmonų ir savo palikuonių saugumą; moterys buvo su meile atsidavusios savo vaikams. Bet jų patriotizmas apsiribodavo vien tiktai savo tiesioginiu klanu. Jie buvo labai ištikimi savo šeimoms; be jokių dvejonių žūdavo gindami savo vaikus, bet jie nesugebėjo suvokti tokios minties, jog pamėgintų pasaulį paversti geresne vieta savo anūkams. Altruizmas dar nebuvo gimęs žmogaus širdyje, nepaisant to, kad visos tos emocijos, kurios yra esminės religijos atsiradimui, šituose Urantijos aborigenuose jau egzistavo.

63:4.4 (714.2) Šitie ankstyvieji žmonės turėjo jaudinantį švelnumą savo draugams, ir tikrai turėjo realų, nors ir primityvų, supratimą apie draugystę. Vėlesniaisiais laikais, per nuolat kylančius mūšius su menkesnėmis gentimis, buvo įprastas reginys matyti, kaip kuris nors iš šitų primityviųjų žmonių drąsiai kovodavo toliau su viena ranka, bandydamas apsaugoti ir išgelbėti savo sužeistą bičiulį karį. Daugelis iš pačių kilniausių ir kuo labiausiai žmogiškų vėlesnio evoliucinio išsivystymo bruožų buvo jaudinančiai išpranašauti šituose primityviuose žmonėse.

63:4.5 (714.3) Pirminis andoninis klanas nepertrauktą vadovavimo liniją išlaikė iki dvidešimt septintosios kartos, kada, tarp Sontado tiesioginių palikuonių nebesant vyriškosios giminės palikuonio, du besirungiantys kandidatai į klano valdovo vietą ėmė kovoti dėl aukščiausios valdžios.

63:4.6 (714.4) Iki to meto, kada andoniniai klanai pasklido plačiu mastu, jau buvo gerai išsivysčiusi kalba dėl to, kad jie stengėsi bendrauti tarpusavyje. Šita kalba vystėsi toliau, ir beveik kasdien ji būdavo papildoma dėl naujų išradimų ir prisitaikymų prie aplinkos, ką padarydavo šitie aktyvūs, nerimstantys, ir smalsūs žmonės. Ir šita kalba tapo Urantijos kalba, ankstyvosios žmogiškosios šeimos kalba iki vėlesniojo spalvotųjų rasių atsiradimo.

63:4.7 (714.5) Laikui bėgant, andoninių klanų skaičius išaugo, ir besiplečiančių šeimų ryšiai ėmė sukelti trintį ir nesusipratimus. Šitų žmonių protą ėmė užvaldyti tiktai du dalykai: medžioklė dėl to, kad gautų maisto, ir kariavimas, norint atkeršyti už kaimyninių genčių kokį nors tikrą ar tariamą neteisingumą ar įžeidimą.

63:4.8 (714.6) Šeimyniniai vaidai augo, kildavo gentiniai karai, ir būdavo patiriami rimti nuostoliai tarp pačių geriausių atstovų iš gabesnių ir labiau išsivysčiusių grupių. Kai kurie tokie nuostoliai būdavo neatitaisomi; kai kurias vertingiausias palikuonių gimines gabumų ir intelekto požiūriu šitas pasaulis prarado amžinai. Šitai ankstyvajai rasei ir jos primityviajai civilizacijai grėsė išnykimas dėl tokio nesibaigiančio klanų kariavimo.

63:4.9 (714.7) Šitų primityvių būtybių neįmanoma priversti, kad jos ilgai drauge gyventų taikiai. Žmogus yra kovojančių gyvulių palikuonis, ir, kada yra bendraujama artimai, tai nekultūringi žmonės vieni kitus suerzina ir įžeidinėja. Gyvybės Nešėjai žino šitą polinkį tarp evoliucinių tvarinių, ir atitinkamai pasirūpina galutiniu besivystančių žmogiškųjų būtybių atskyrimu bent jau į tris, o dažniau į šešias, skirtingas ir atskiras rases.

5. Andonitų pasklidimas

63:5.1 (715.1) Ankstyvosios Andono rasės neįsiskverbė toli į Aziją, ir iš pradžių jos nenuėjo ir į Afriką. Tų laikų geografija jiems kelią rodė į šiaurę, ir šitie žmonės keliavo vis tolyn ir tolyn į šiaurę, kol juos sustabdė trečiojo ledyno lėtai slenkantis ledas.

63:5.2 (715.2) Prieš tai, kada šita didžiulė ledo danga pasiekė Prancūziją ir Britų salas, Andono ir Fontos palikuonys buvo pasukę vakarų kryptimi per Europą ir buvo įkūrę daugiau negu vieną tūkstantį atskirų gyvenviečių palei didžiąsias upes, tekėjusias į tuo metu šiltus Šiaurės jūros vandenis.

63:5.3 (715.3) Šitos andoninės gentys buvo ankstyvieji gyventojai prie Prancūzijos upių; jie gyveno išilgai Somės upės dešimtis tūkstančių metų. Somės upė yra ta vienintelė upė, kurios ledynai nepakeitė, tomis dienomis ji tekėjo į jūrą didele dalimi taip, kaip ji teka ir dabar. Ir tai paaiškina, kodėl tiek daug įrodymų apie andonitų palikuonis yra surandama slėnyje palei šitos upės vagą.

63:5.4 (715.4) Šitie Urantijos aborigenai negyveno medžiuose, nors iškilus pavojui jie vis dar lipdavo į medžių viršūnes. Jie paprastai gyvendavo po pakibusių stačių uolų pastogėmis išilgai upių ir kalvų šlaitų urvuose, kas jiems sudarė sąlygas stebėti prieigas ir saugojo juos nuo stichijų. Tokiu būdu jie galėjo naudotis laužais, neperdaugiausiai patirdami nepatogumų dėl dūmų. Jie taip pat nebuvo ir tikrieji urvų gyventojai, nors vėlesniaisiais laikais vėlesnės ledo dangos pasistūmėjo toliau į pietus ir jų palikuonis suvarė į urvus. Jie buvo linkę apsistoti miško pakraštyje ir prie upės.

63:5.5 (715.5) Jie labai anksti tapo stebėtinai protingi maskuodami savo iš dalies uždengtas pastoges ir demonstravo didžiulius sugebėjimus įrengdami iš akmenų miegamuosius kambarius, kupolo formos akmenines pašiūres, į kurias jie įšliauždavo naktį. Įėjimas į tokią pašiūrę būdavo uždaromas, užridenant prieš jį akmenį, didžiulį akmenį, kuris tam tikslui būdavo patalpinamas viduje prieš tai, kai stogo akmenys būdavo visiškai sudedami į vietas.

63:5.6 (715.6) Andonitai buvo bebaimiai ir puikūs medžiotojai, ir maitinosi, išskyrus laukines uogas ir kai kuriuos medžių vaisius, išimtinai mėsa. Kaip Andonas buvo sugalvojęs akmeninį kirvį, taip jo palikuonys anksti atrado ir efektyviai panaudojo svaidomąją lazdą ir harpūną. Pagaliau sukuriantis instrumentus protas veikė kartu su instrumentą naudojančia ranka, ir šitie ankstyvieji žmonės buvo labai sumanūs suteikiant titnaginiams instrumentams formą. Jie nukeliaudavo toli ir įvairiomis kryptimis ieškodami titnago, panašiai, kaip šiandieniniai žmonės nukeliauja iki žemės pakraščių ieškodami aukso, platinos, ir deimantų.

63:5.7 (715.7) Ir daugeliu kitokių būdų šitos Andono gentys rodė tokį intelekto laipsnį, kurio jų regresuojantys palikuonys nepasiekė per pusę milijono metų, nors jie vėl ir vėl iš naujo atrasdavo įvairių būdų, kaip įkurti ugnį.

6. Onagaras — pirmasis Tiesos Mokytojas

63:6.1 (715.8) Andoniniam pasklidimui plečiantis, klanų kultūrinis ir dvasinis statusas regresavo per beveik dešimt tūkstančių metų iki tų dienų, kada gyveno Onagaras, kuris ėmėsi vadovauti šitoms gentims, užtikrino tarp jų taiką, ir pirmą kartą, visus juos vedė į “Gyvybės Suteikėjo žmonėms ir gyvuliams” garbinimą.

63:6.2 (716.1) Andono filosofija buvo labai paini; jis vos išvengė to, kad netaptų ugnies garbintoju dėl didžiulio pasitenkinimo, kurį pajuto atsitiktinai atradęs ugnį. Tačiau, protas jį nukreipė nuo savojo atradimo prie saulės, kaip aukštesnio ir daugiau baimingos pagarbos keliančio karščio ir šviesos šaltinio, bet ji buvo perdaug toli, ir todėl jis netapo saulės garbintoju.

63:6.3 (716.2) Andonitai anksti išsiugdė stichijos—griaustinio, žaibo, lietaus, sniego, krušos, ir ledo—baimę. Bet tomis tolimomis dienomis alkis būdavo nuolat atsinaujinantis akstinas, ir kadangi jie didžiąja dalimi maitinosi gyvūnais, tai galų gale jie sukūrė gyvūnų garbinimo formą. Andonui, didesnieji maistiniai gyvūnai buvo kūrybinės galios ir stiprinančios jėgos simboliai. Kartas nuo karto tapdavo papročiu šituos įvairius didesnius gyvūnus laikyti garbinimo objektais. Tuo metu, kada madingas būdavo konkretus gyvūnas, tada jo primityvūs kontūrai būdavo piešiami ant urvų sienų, o vėliau, nuolat vystantis menui, toks gyvulinis dievas būdavo išraižomas įvairiuose ornamentuose.

63:6.4 (716.3) Andoniniai žmonės labai anksti suformavo įprotį nevalgyti genties garbinamo gyvūno mėsos. Netrukus, tam, kad tinkamiau būtų paveiktas jaunimo protas, jie sukūrė garbinimo ritualą, kuris būdavo atliekamas aplink vieno iš šitų garbinamų gyvulių kūną; o dar vėliau, šitas primityvus vaidinimas išsivystė į jų palikuonių labiau pakylėtą aukojimo ritualą. Ir tai yra aukojimo, kaip garbinimo dalies, kilmė. Šitą idėją Mozė išvystė hebrajų ritualuose, ir, iš principo, Apaštalas Paulius išsaugojo ją kaip doktriną apie atpirkimą už nuodėmę “kraujo praliejimo dėka.”

63:6.5 (716.4) Tai, jog šitų primityviųjų žmonių gyvenime pats svarbiausias dalykas buvo maistas, parodo malda, kurios šituos paprastus žmones mokė Onagaras, jų didysis mokytojas. O šita malda buvo tokia:

63:6.6 (716.5) “O Gyvybės Įkvėpėjau, duok mums šią dieną mūsų kasdienio maisto, išlaisvink mus nuo ledo prakeikimo, išgelbėk mus nuo mūsų miško priešų, ir su gailestingumu priimk mus Didingame Pomirtiniame Anapus.”

63:6.7 (716.6) Onagaras turėjo būstinę senosios Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje, dabartinės Kaspijos jūros regione, gyvenvietėje, vadintoje Obanu, toje sustojimo vietoje, kur kelias, vedantis į šiaurę iš Mesopotamijos pietinių žemių suko į vakarus. Iš Obano į tolimas gyvenvietes jis pasiuntė mokytojus tam, kad išplatintų jo naujas doktrinas apie vieną Dievybę ir jo supratimą apie pomirtinį pasaulį, kurį jis pavadino Didingu Pomirtiniu Anapus. Šitie Onagaro emisarai buvo pirmieji šio pasaulio misionieriai; taip pat jie buvo pirmieji žmogiškieji tvariniai, kurie ėmė virti mėsą, pirmieji, kurie reguliariai naudojo ugnį gamindami maistą. Jie kepė mėsą ant lazdų galiukų, o taip pat ant karštų akmenų; vėliau jie kepė didžiulius gabalus lauže, bet jų palikuonys beveik visiškai sugrįžo prie žalios mėsos vartojimo.

63:6.8 (716.7) Onagaras gimė prieš 983.323 metus (nuo 1934 m. po Kr. gim.), ir jis gyveno iki šešiasdešimt devynerių metų amžiaus. Iki Planetos Princo atvykimo laikų šito originalaus proto ir dvasinio vadovo pasiekimų perteikimas yra jaudinantis pasakojimas, kaip šitie primityvūs žmonės buvo organizuojami į tikrą visuomenę. Jis įvedė veiksmingą gentinį valdymą, tokį, kokio vėlesnės kartos nepasiekė per daugelį tūkstantmečių. Niekada iki to laiko, kol atvyko Planetos Princas, žemėje nebuvo tokios aukštos dvasinės civilizacijos. Šitie paprasti žmonės turėjo tikrą, nors primityvią religiją, bet ją vėliau prarado jų vis labiau menkėjantys palikuonys.

63:6.9 (717.1) Nors tiek Andonas, tiek Fonta buvo gavę Minties Derintojus, kaip ir daugelis jų palikuonių, bet būtent Onagaro laikais Minties Derintojai ir serafimai sargybiniai didžiuliais kiekiais atvykdavo į Urantiją. Tai buvo, iš tikrųjų, primityviojo žmogaus aukso amžius.

7. Andono ir Fontos išlikimas

63:7.1 (717.2) Andonas ir Fonta, nuostabieji žmogiškosios rasės įkūrėjai, gavo pripažinimą tuo metu, kai Urantijai buvo skelbiamas nuosprendis, atvykus Planetos Princui, ir deramu laiku jie pasirodė po morontijos gyvenamųjų pasaulių mokymo, turėdami Jerusemo pilietybės statusą. Nors jiems niekada nebuvo leista sugrįžti į Urantiją, bet jie žino rasės, kurią jie įkūrė, istoriją. Jie liūdėjo dėl Kaligastijos išdavystės, nusiminė dėl Adominės nesėkmės, bet labai džiaugėsi, kada buvo gautas pranešimas, jog Mykolas jų pasaulį pasirinko savo baigiamojo savęs padovanojimo vieta.

63:7.2 (717.3) Jeruseme tiek Andonas, tiek Fonta susiliejo su savo Minties Derintojais, kaip ir keletas jų vaikų, įskaitant Sontadą, bet didžioji dalis net jų tiesioginių palikuonių pasiekė tiktai susiliejimą su Dvasia.

63:7.3 (717.4) Andonas ir Fonta, netrukus po jų atvykimo į Jerusemą, gavo leidimą iš Sistemos Aukščiausiojo Valdovo sugrįžti į pirmąjį morontinį gyvenamąjį pasaulį tam, kad tarnautų su tomis morontinėmis asmenybėmis, kurios dangiškosiose sferose pasveikina laiko piligrimus iš Urantijos. Ir jie į šitą tarnystę buvo paskirti neribotam laikui. Sąsajoje su šitais apreiškimais jie stengėsi pasiųsti sveikinimus į Urantiją, bet šitas jų pageidavimas buvo išmintingai nepatenkintas.

63:7.4 (717.5) Ir tai yra pasakojimas apie didvyriškiausią ir nuostabiausią skyrių visoje Urantijos istorijoje, pasakojimas apie visos žmonijos unikalių tėvų evoliuciją, gyvenimo kovas, mirtį, ir amžinąjį išlikimą.

63:7.5 (717.6) [Pateikta Gyvybės Nešėjo, gyvenančio Urantijoje.]





Back to Top