URANTIJOS KNYGA - 62 Dokumentas. Pirmykščio žmogaus aušros rasės

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

62 Dokumentas. Pirmykščio žmogaus aušros rasės



62 Dokumentas. Pirmykščio žmogaus aušros rasės

62:0.1 (703.1) MAŽDAUG prieš vieną milijoną metų pasirodė tiesioginiai žmonijos protėviai trimis viena po kitos ėjusiomis ir staigiomis mutacijomis, kilusiomis iš placentinių žinduolių lemūro tipo ankstyvųjų palikuonių. Šitų ankstyvųjų lemūrų dominuojantys tarpininkai kilo iš besivystančios gyvybės plazmos vakarinės arba vėlesniosios Amerikos grupės. Bet iki to laiko, kada buvo sukurta žmogiškųjų protėvių tiesioginė linija, šituos palikuonis sustiprino indėlis iš gyvybės centrinės implantacijos, išsivysčiusios Afrikoje. Rytinė gyvybės grupė mažai kuo prisidėjo arba niekuo neprisidėjo prie žmogiškųjų rūšių realaus sukūrimo.

1. Ankstyvieji lemūrų tipai

62:1.1 (703.2) Ankstyvieji lemūrai, susiję su žmogiškųjų rūšių protėviais, nebuvo tiesiogiai susiję su gibonų ir beždžionių, tuomet gyvenusių Euroazijoje ir šiaurinėje Afrikoje, kurių palikuonys išgyveno iki dabartinių laikų, anksčiau egzistavusiomis gentimis. Nebuvo jie ir šiuolaikinio lemūrų tipo palikuonys, nors atsirado iš tokio protėvio, kuris buvo bendras abiems, bet kuris jau seniai išnyko.

62:1.2 (703.3) Nors šitie ankstyvieji lemūrai išsivystė Vakarų pusrutulyje, bet žmonijos tiesioginių žinduolinių protėvių įkūrimas įvyko Azijos pietvakariuose, gyvybės centrinio implantavimo pirminėje teritorijoje, bet ties rytinių regionų pasieniu. Prieš keletą milijonų metų Šiaurės Amerikos tipo lemūrai buvo išmigravę vakarų kryptimi per Beringo sausumos tiltą, ir palaipsniui buvo nukeliavę į pietvakarius išilgai Azijos pakrantės. Galiausiai šitos migruojančios gentys pasiekė tinkamą regioną, nusidriekusį tarp tuometinės išsiplėtusios Viduržemio jūros ir Indijos pusiasalio kylančių kalnuotų regionų. Šitose teritorijose į vakarus nuo Indijos jie susijungė su kitomis palankiomis atmainomis, tokiu būdu sukurdami žmogiškosios rasės protėvius.

62:1.3 (703.4) Einant laikui, Indijos pakrantė į pietvakarius nuo šių kalnų palaipsniui nugrimzdo, visiškai izoliavusi šito regiono gyvybę. Nebuvo jokio kito kelio patekti į šitą Mesopotamijos arba Persų pusiasalį, arba iš jo išeiti, išskyrus kelią į šiaurę, o ir jį periodiškai atkirsdavo ledynų pietiniai įsiveržimai. Ir būtent šitoje tuo metu beveik rojiškoje teritorijoje, ir iš šito žinduolių lemūrų tipo labiau išsivysčiusių palikuonių, atsirado dvi didžiulės grupės, dabartinių laikų žmogbeždžionių gentys ir šiandieninės žmogiškosios rūšys.

2. Aušros žinduoliai

62:2.1 (703.5) Šiek tiek daugiau negu prieš vieną milijoną metų staiga pasirodė Mesopotamijos aušros žinduoliai, placentinių žinduolių Šiaurės Amerikos lemūrų tipo tiesioginiai palikuonys. Jie buvo aktyvūs mažyčiai tvariniai, beveik trijų pėdų aukščio; ir nors jiems nebuvo įprasta vaikščioti ant užpakalinių kojų, bet jie lengvai galėjo stovėti vertikalioje padėtyje. Jie buvo plaukuoti ir vikrūs ir tauškė beždžioniška maniera, bet ne taip, kaip žmogbeždžionių gentys, jie buvo mėsėdžiai. Jie turėjo primityvų priešpriešinį nykštį, o taip pat labai naudingą sugriebiantį didįjį kojos pirštą. Nuo šito momento ikižmogiškosios rūšys palaipsniui vystė priešpriešinį nykštį, tuo tarpu jos vis labiau ėmė prarasti didžiojo kojos piršto sugriebiamąją galią. Vėlesniosios beždžionių gentys sugriebiantį kojos didįjį pirštą išsaugojo, bet niekada neišvystė žmogiškojo tipo nykščio.

62:2.2 (704.1) Šitie aušriniai žinduoliai visiškai suaugdavo tada, kada sulaukdavo trejų ar ketverių metų amžiaus, vidutiniškai, potencialiai gyvendami apie dvidešimt metų. Kaip taisyklė, palikuonys gimdavo po vieną, nors kartais pasitaikydavo ir dvynių.

62:2.3 (704.2) Šitos naujos rūšies nariai palyginti su savo ūgiu turėjo didžiausias smegenis iš visų gyvūnų, kurie kada nors buvo egzistavę žemėje iki tol. Jie turėjo daug tokių pačių emocijų ir instinktų, kurie vėliau apibūdino primityvųjį žmogų, buvo labai smalsūs ir rodydavo ryškų pasitenkinimą, kada pavykdavo atlikti bet kokią užduotį. Alkis maistui ir lytinis potraukis buvo gerai išsivystytę, o konkretus lytinis atsirinkimas pasireiškė primityvios formos asistavimu ir partnerio pasirinkimu. Jie aršiai kovodavo gindami savo giminę ir buvo visiškai švelnūs šeimyniniuose ryšiuose, turėjo savęs pažeminimo jausmą, besiribojantį ties gėdos ir savigraužos riba. Jie buvo labai prieraišūs ir jaudinančiai ištikimi savo partneriui, bet jeigu aplinkybės juos išskirdavo, tuomet jie pasirinkdavo naujus partnerius.

62:2.4 (704.3) Būdami nedidelio ūgio ir turėdami įžvalgų protą, kad suvoktų tuos pavojus, kuriuos jiems kelia gyvenimas miške, jie išvystė nepaprastą baimės jausmą, kuris juos atvedė prie tų išmintingų atsargumo priemonių, kurios labai daug prisidėjo prie jų išlikimo, tokių, kaip paprasčiausių pastogių įsirengimas aukštų medžių viršūnėse, ir tai leisdavo jiems išvengti daugelio pavojų, kurie tykodavo gyvenant ant žemės. Žmonijos polinkis į baimę prasideda kaip tik nuo tų laikų.

62:2.5 (704.4) Šitie aušriniai žinduoliai gentinės dvasios išsiugdė daugiau negu jos kada nors buvo pademonstruota anksčiau. Jie, iš tikrųjų, buvo labai gentiški, bet vis vien nepaprastai linko muštis, kada kokiu nors būdu būdavo sutrikdomas jų įprastinio gyvenimo ritmas, ir jie parodydavo ūmų būdą, kada visiškai supykdavo. Tačiau jų karingas būdas pasitarnavo ir geram tikslui; labiau išsivysčiusios grupės nedvejodavo dėl to, jog sukeltų karą prieš savo menkesnius kaimynus, ir šitaip, selekcinio išlikimo būdu, rūšys buvo vis labiau gerinamos. Labai greitai jie ėmė viešpatauti šito regiono mažesniųjų tvarinių gyvenime, o senesniųjų nemėsėdžių į beždžiones panašių genčių išliko labai mažai.

62:2.6 (704.5) Šitie maži agresyvūs gyvūnai dauginosi ir plito Mesopotamijos pusiasalyje daugiau negu vieną tūkstantį metų, nuolat gerindami fizinį tipą ir bendrą nuovokumą. Ir kai tik praėjo septyniasdešimt generacijų po to, kada šita naujoji gentis buvo kilusi iš lemūrinio protėvio aukščiausiojo tipo, tuomet atsitiko kitas epochinis įvykis—žmogiškųjų būtybių evoliucijoje Urantijoje staiga diferencijavosi kitos gyvybiškai svarbios pakopos protėviai.

3. Vidurinieji žinduoliai

62:3.1 (704.6) Anksti aušros žinduolių karjeroje, šitų vikrių tvarinių labiau išsivysčiusios poros gyvenamoje buveinėje medžio viršūnėje gimė dvyniai, vienas vyriškosios lyties, kitas moteriškosios lyties. Palyginus su savo protėviais, jie buvo iš tikrųjų gražūs mažyliai tvariniai. Ant jų kūnų buvo mažai plaukų, bet tai nebuvo trūkumas, nes jie gyveno šiltame ir pastoviame klimate.

62:3.2 (705.1) Šitie vaikai išaugo šiek tiek didesnio negu keturių pėdų ūgio. Visais atžvilgiais jie buvo didesni už savo tėvus, turėjo ilgesnes kojas ir trumpesnes rankas. Jie turėjo beveik visiškai priešpriešius nykščius, beveik lygiai taip gerai pritaikytus įvairiapusiškam darbui, kaip ir dabartinio žmogaus nykštys. Jie vaiščiojo stovėdami vertikaliai, turėjo pėdas, kurios buvo beveik lygiai taip gerai pritaikytos vaikščiojimui, kaip ir vėlesniųjų žmogškųjų rasių pėdos.

62:3.3 (705.2) Jų smegenys buvo menkesnės ir mažesnės už žmogiškųjų būtybių smegenis, bet daug labiau išvystytos, ir palyginus daug didesnės už jų protėvių smegenis. Dvyniai anksti pademonstravo labiau išsivysčiusį intelektą, ir greitai buvo pripažinti aušros žinduolių visos genties vadovais, realiai pradėdami visuomeninės organizacijos primityvią formą ir primityvų ekonominį darbo pasidalijimą. Šitas brolis ir sesuo susiporavo ir greitai džiaugėsi dvidešimt vieno vaiko, panašaus į save pačius, draugija; visi buvo daugiau negu keturių pėdų ūgio ir visais atžvilgiais pranašesni už savo protėvių rūšis. Šita naujoji grupė suformavo viduriniųjų žinduolių branduolį.

62:3.4 (705.3) Kada šitos naujosios ir labiau išsivysčiusios grupės narių skaičius išaugo, tada prasidėjo karas, negailestingas karas; o kada siaubinga kova pasibaigė, tuomet iš aušros žinduolių anksčiau egzistavusios ir protėvinės rasės gyvo nebuvo išlikusio nė vieno individo. Ne tokia gausi, bet galingesnė ir protingesnė rūšių atšaka išliko savo protėvių sąskaita.

62:3.5 (705.4) Ir dabar, beveik penkiolika tūkstančių metų (per šešis šimtus generacijų), šitas tvarinys tapo šitos pasaulio dalies siaubu. Visi ankstesniųjų laikų dideli ir pikti gyvūnai buvo žuvę. Šitų regionų vietiniai didžiuliai žvėrys nebuvo mėsėdžiai, o kačių šeimos didesnės rūšys, liūtai ir tigrai, į šitą apsaugotą žemės paviršiaus lopinėlį dar nebuvo įsiveržę. Dėl to šitie vidurinieji žinduoliai trykšta drąsa ir pavergia viską, kas yra jų kūrinio kampelyje.

62:3.6 (705.5) Palyginus su savo protėvių rūšimis, vidurinieji žinduoliai buvo pranašesni visais atžvilgiais. Net jų potenciali gyvenimo trukmė buvo ilgesnė, siekusi maždaug dvidešimt penkerius metus. Šitoje naujojoje rūšyje atsirado daug elementarių žmogiškųjų bruožų. Be įgimtų polinkių, kuriuos demonstravo jų protėviai, šitie vidurinieji žinduoliai, sugebėdavo tam tikrose atstumiančiose situacijose parodyti pasibjaurėjimą. Jie toliau išlaikė labai aiškiai matomą atsargų kaupimo instinktą; maistą jie slėpdavo vėlesniam vartojimui, ir su dideliu užsidegimu rinkdavo nugludintus apvalius akmenukus ir kai kurių rūšių apvalius akmenis, tinkamus gynybinei ir puolamajai amunicijai.

62:3.7 (705.6) Šitie vidurinieji žinduoliai pirmieji rodė aiškiai išreikštą polinkį į statybą, kaip tai yra matoma jų rungtyniavime, įsirengiant tiek būstus medžių viršūnėse, tiek daugiaurves požemines slaptavietes; jie buvo pirmosios žinduolių rūšys, kurios kada nors rūpinosi tiek medžiuose, tiek požemiuose buvusių būstų saugumu. Jie didele dalimi apleido medžius, kaip savo gyvenamąją vietą, gyvendami ant žemės dienos metu ir miegodami medžių viršūnėse naktį.

62:3.8 (705.7) Laikui einant, natūralus skaičiaus didėjimas galiausiai pasireiškė rimta konkurencija dėl maisto ir rungtyniavimu dėl lytinių santykių, ir visa tai išsivystė į seriją tarpusavio brolžudiškų mūšių, kurie beveik išnaikino ištisas rūšis. Šitos kovos tęsėsi tol, kol gyva liko tiktai viena grupė, turėjusi šiek tiek mažiau negu vieną šimtą individų. Bet taika dar kartą įsivyravo, ir šitoji vienintelė išlikusi gentis iš naujo įsirengė savo miegamuosius medžių viršūnėse ir dar kartą atnaujino įprastą ir pusiau taikingą egzistenciją.

62:3.9 (705.8) Jūs vargu ar galite įsivaizduoti, kaip jūsų ikižmogiškieji protėviai kartas nuo karto vos per plauką išvengdavo išnaikinimo. Jeigu visos žmonijos protėvinė varlė tam tikru atveju būtų šokusi dviem coliais mažiau, tai visos evoliucijos kursas būtų buvęs žymiai pakeistas. Panaši į lemūrą tiesioginė aušrinių žinduolių rūšių motina prieš tai, kada pagimdė naujosios ir aukštesnės žinduolių kategorijos tėvą, ne mažiau kaip penkis kartus mirties išvengė tiesiog per plauką. Bet iš visų kartų arčiausia mirties ji buvo tada, kada žaibas trenkė į tą medį, kuriame būsimoji primatų dvynių motina miegojo. Šitų viduriniųjų žinduolių abudu tėvai buvo labai žiauriai sukrėsti ir smarkiai apdegė; šita strėlė iš dangaus iš jų septynių vaikų tris užmušė. Šitie besivystantys gyvūnai buvo beveik prietaringi. Šitoji pora, į kurios namus medžių viršūnėje trenkė žaibas, iš tikrųjų buvo viduriniųjų žinduolių rūšių labiau išsivysčiusios grupės lyderiai, ir, pasekdami jų pavyzdžiu, daugiau negu pusė šitos genties, apjungusios protingesnes šeimas, persikraustė maždaug už dviejų mylių nuo šitos vietovės ir ėmė statytis naujus būstus medžių viršūnėse ir naująsias priedangas ant žemės—savo laikinas slėptuves netikėto pavojaus atveju.

62:3.10 (706.1) Šita pora, tokių gausių kovų veteranai, netrukus po to, kada įsirengė savo būstą, tapo besididžiuojančiais tėvais, sulaukusiais dvynių, pačių įdomiausių ir svarbiausių gyvūnų, kurie kada nors buvo gimę šitame pasaulyje iki šito laiko, kadangi jie buvo pirmieji iš primatų naujųjų rūšių, kurios sudaro kitą gyvybiškai svarbią pakopą ikižmogiškojoje evoliucijoje.

62:3.11 (706.2) Tuo pačiu metu, kada gimė šitie primatai dvyniai, kita pora—viduriniųjų žinduolių genties ypatingai atsilikusi vyriškosios ir moteriškosios lyties pora, kuri buvo tiek protiškai, tiek fiziškai menkesnė—taip pat pagimdė dvynius. Šitie dvyniai, vienas vyriškosios lyties, kitas moteriškosios, buvo abejingi užkariavimams; jie buvo susirūpinę tiktai dėl to, kaip gauti maisto, o kadangi mėsos jie nevalgė, tai greitai prarado bet kokį interesą ieškoti grobio. Šitie atsilikę dvyniai tapo dabartinių žmoginių beždžionių genčių sukūrėjais. Jų palikuonys ieškojo šiltesnių pietinių regionų su švelniu klimatu ir su gausybe tropinių vaisių, kur didele dalimi jie toliau gyveno taip, kaip ir tuo metu, išskyrus tas atšakas, kurios poravosi su gibonų ir beždžionių ankstyvosiomis rūšimis, ir dėl to labai smarkiai sumenko.

62:3.12 (706.3) Ir tokiu būdu galima aiškiai matyti, jog žmogus ir beždžionė yra susiję tiktai tuo, kad jie kilo iš viduriniųjų žinduolių, iš genties, kurioje tuo pačiu metu gimė, o po to atsiskyrė dvi dvynių poros; menkesnioji pora turėjo savo lemtį sukurti šiuolaikinių rūšių beždžiones, babuinus, šimpanzes, ir gorilas; labiau išsivysčiusios poros likimas buvo toliau tęsti kilimo liniją, kuri išsivystė į patį žmogų.

62:3.13 (706.4) Šiuolaikinis žmogus ir žmogbeždžionės iš tiesų kilo iš tos pačios genties ir rūšies, bet ne iš tų pačių tėvų. Žmogaus protėviai kilo iš šitos viduriniųjų žinduolių genties atrinktų liekanų labiau išsivysčiusių palikuonių, tuo tarpu šiuolaikinės žmogbeždžionės (išskyrus kai kuriuos iki lemūrų, gibonų, beždžionių, ir iki kitų, panašių į beždžiones, egzistavusius tipus) yra šitos viduriniųjų žinduolių grupės pačios menkiausios poros palikuonys, tos poros, kuri išsigelbėjo tada, kada savo genties paskutiniojo žiauraus mūšio metu ji slėpėsi požeminėje maisto saugojimo slėptuvėje ilgiau negu dvi savaites, išlindo tiktai tada, kada kautynės buvo seniai pasibaigusios.

4. Primatai

62:4.1 (706.5) Grįžkime prie labiau išsivysčiusių dvynių gimimo, vieno vyriškosios giminės ir kito moteriškosios, viduriniųjų žinduolių genties dviems labiau išsivysčiusiems nariams: Šitie gyvūnai kūdikiai buvo neįprastos kategorijos; ant savo kūno jie turėjo dar mažiau plaukų už savo tėvus ir, kada buvo labai maži, jie atkakliai stengėsi vaikščioti stačiomis. Jų protėviai visada išmokdavo vaikščioti ant užpakalinių kojų, bet šitie Primatai stovėjo stačiomis iš pat pradžių. Jie išaugo didesnio negu penkių pėdų ūgio, ir jų galvos išsivystė didesnės palyginus su kitais gentainiais. Nors jie anksti išmoko vienas su kitu bendrauti ženklų ir garsų pagalba, bet savo gentainių jie niekada nesugebėjo priversti, kad šie suprastų šituos naujus simbolius.

62:4.2 (707.1) Kada jie buvo maždaug keturiolikos metų amžiaus, tada iš genties pabėgo, patraukdami vakarų kryptimi tam, kad augintų savąją šeimą ir sukurtų naujas primatų rūšis. Ir šituos naujuosius tvarinius labai tinka vadinti primatais, kadangi jie yra pačios žmogiškosios šeimos tiesioginiai ir betarpiški gyvuliniai protėviai.

62:4.3 (707.2) Tokiu būdu būtent primatai užėmė regioną, esantį Mesopotamijos pusiasalio vakarinėje pakrantėje, kaip jis anuo metu įsikišo į pietinę jūrą, tuo tarpu mažiau protingos ir artimai susijusios gentys gyveno aplink šitą pusiasalio smaigalį ir palei rytinę pakrantę.

62:4.4 (707.3) Primatai buvo labiau žmogiški ir mažiau gyvuliški už savo viduriniųjų žinduolių pirmtakus. Šitos naujosios rūšies skeleto proporcijos buvo labai panašios į primityviųjų žmogiškųjų rasių skeleto proporcijas. Visiškai išsivystė žmogojo tipo ranka ir pėda, ir šitie tvariniai galėjo vaikščioti, net bėgti taip, kaip ir bet kurie vėlesniųjų laikų žmogiškieji palikuonys. Jie didele dalimi atsisakė gyvenimo medžiuose, nors ir toliau saugumo priemone laikė gyvenimą medžių viršūnėse naktį, nes kaip ir jų ankstesniuosius protėvius, juos labai smarkiai veikė baimė. Jų rankų išplėstas panaudojimas daug prisidėjo prie to, kad išvystytų jų įgimtą smegenų galią, bet jie dar neturėjo tokio proto, kurį iš tikrųjų galima būtų pavadinti žmogiškuoju.

62:4.5 (707.4) Nors emocine prigimtimi primatai mažai kuo skyrėsi nuo savo pirmtakų, bet visuose savo polinkiuose jie rodė daugiau žmogiškųjų tendencijų. Jie iš tikrųjų buvo puikūs ir labiau išsivystę gyvūnai, pasiekdami brandą maždaug dešimties metų amžiaus ir turėdami maždaug keturiasdešimties metų natūralią gyvenimo trukmę. Tai yra, jie būtų galėję tiek ilgai gyventi, jeigu būtų mirę natūralia mirtimi; kova dėl egzistencijos iš viso buvo perdaug įtempta.

62:4.6 (707.5) Ir dabar, praėjus beveik devyniems šimtams generacijų, apimančių maždaug dvidešimt vieną tūkstantį metų nuo aušros žinduolių kilmės, primatai staiga pagimdė du nuostabius tvarinius, pirmąsias tikrai žmogiškąsias būtybes.

62:4.7 (707.6) Tokiu būdu būtent aušriniai žinduoliai, atsiradę iš Šiaurės Amerikos lemūrų tipo, pagimdė viduriniuosius žinduolius, ir šitie vidurinieji žinduoliai savo ruožtu suteikė pradžią labiau išsivysčiusiems primatams, kurie tapo primityviosios žmogiškosios rasės tiesioginiais protėviais. Žmogaus evoliucijoje primatų gentys buvo paskutinioji gyvybiškai svarbi grandis, bet mažiau negu po penkių tūkstančių metų iš šitų nepaprastų genčių nebeliko nė vieno individo.

5. Pirmosios žmogiškosios būtybės

62:5.1 (707.7) Nuo 1934 m. po Kr. gim. iki pirmųjų dviejų žmogiškųjų būtybių gimimo yra tiksliai 993.419 metų.

62:5.2 (707.8) Šitie du nuostabūs tvariniai buvo tikros žmogiškosios būtybės. Jie turėjo tobulus žmogiškus nykščius, kokius turėjo daugelis jų protėvių, tuo tarpu jie turėjo tokias pačias tobulas pėdas, kokias turi šiandieninės žmonių rasės. Jie buvo vaikščiotojai ir bėgikai, ne laipiotojai; didžiojo kojų piršto sugriebiančios funkcijos nebebuvo, visiškai nebebuvo. Kada pavojus juos įvydavo į medžių viršūnes, tada jie lipdavo lygiai taip, kaip liptų šiandieniniai žmonės. Medžio kamienu jie lipdavo kaip lokys, o ne taip, kaip liptų šimpanzė ar gorila, supdamasi šakomis į viršų.

62:5.3 (708.1) Šitos Pirmosios žmogiškosios būtybės (ir jų palikuonys) visišką brandą pasiekdavo dvylikos metų amžiaus ir turėjo potencialią maždaug septyniasdešimt penkerių metų gyvenimo trukmę.

62:5.4 (708.2) Daug naujų emocijų anksti atsirado šituose žmogiškuosiuoe dvyniuose. Jie jautė susižavėjimą tiek objektais, tiek kitomis būtybėmis ir demonstruodavo nemažą dalį tuštybės. Tačiau emocinio vystymosi srityje pats nuostabiausias žingsnis į priekį buvo tikrai žmogiškųjų jausmų naujos grupės staigus atsiradimas, garbinimo grupės, apimančios pagarbą iš baimės, nuolankumą, nusižeminimą, ir net primityvią dėkingumo formą. Baimė, susijungusi su gamtos reiškinių nesupratimu, netrukus suteiks pradžią primityviai religijai.

62:5.5 (708.3) Šitie primityvieji žmonės išreikšdavo ne tik tokius jausmus, bet elementaria forma taip pat buvo ir aukštesnio lygio pergyvenimų. Jie šiek tiek pažino gailestį, gėdą, ir priekaištą ir gerai sąmoningai suvokė meilę, neapykantą, ir kerštą, taip pat buvo jautrūs ryškiai išreikštiems pavydo jausmams.

62:5.6 (708.4) Šitie pirmieji du žmonės—dvyniai—buvo didžiulis išbandymas jų primatams tėvams. Jie buvo tokie smalsūs ir landūs, jog daug kartų vos neprarado savo gyvybės dar nesulaukę aštuonerių metų amžiaus. Nenuostabu, kol jiems sukako dvylika metų, jie turėjo daugybę randų.

62:5.7 (708.5) Labai anksti jie išmoko bendrauti žodiniu būdu, iki to laiko, kada sulaukė dešimties metų amžiaus, jie buvo sukūrę pagerintą ženklų ir žodžių kalbą, išreiškusią beveik pusę šimto idėjų, ir buvo smarkiai pagerinę ir išplėtę savo protėvių primityvų bendravimo būdą. Kad ir kaip jie stengėsi, bet savo tėvus jie sugebėjo išmokyti tiktai keleto savo naujųjų ženklų ir simbolių.

62:5.8 (708.6) Kada jiems buvo maždaug devyneri metai, tada vieną saulėtą dieną jie iškeliavo upe pasroviui ir surengė svarbų pasitarimą. Kiekviena dangiškoji protinga būtybė, buvusi Urantijoje, įskaitant ir mane, dalyvavo kaip šito vidurdienio slapto susitikimo stebėtoja. Šitą įsimintiną dieną jie susitarė, jog gyvens vienas su kitu ir vienas dėl kito, ir tai buvo pirmasis iš daugelio susitarimų, kurie galiausiai pasiekė kulminaciją tada, kada jie apsisprendė pabėgti nuo savo menkesniųjų gyvulinių gentainių ir keliauti šiaurės kryptimi, nieko nesuvokdami, kad tokiu būdu jie turės sukurti žmonijos rasę.

62:5.9 (708.7) Nors mes buvome labai susirūpinę dėl to, ką šitie du mažyčiai laukinukai planavo padaryti, bet buvome bejėgiai kontroliuoti jų proto veikimą; savavališkai mes neįtakojome—negalėjome įtakoti—jų sprendimų. Bet planetinio veikimo leistina apimtimi mes, Gyvybės Nešėjai, kartu su savo partneriais, suorganizavome viską, kad žmogiškieji dvyniai patrauktų į šiaurę toli nuo savo plaukuotų ir iš dalies gyvenančių medžiuose gentainių. Ir tokiu būdu, dėl savo protingo pasirinkimo, dvyniai iš tikrųjų migravo, o mūsų priežiūros dėka jie migravo šiaurės kryptimi į atokų regioną, kuriame jie išvengė biologinės degradacijos galimybės susiliejant su primatų genčių menkesniais giminaičiais.

62:5.10 (708.8) Prieš pat jiems paliekant savo gimtąjį mišką, per vieną gibonų antpuolį jie neteko savo motinos. Nors ji ir neturėjo tokio intelekto, kokį turėjo jie, bet ji iš tikrųjų turėjo vertą aukštesnės kategorijos žinduolių meilę savo palikuonims, ir ji be baimės paaukojo savąją gyvybę, bandydama apginti šitą puikią porą. Jos pasiaukojimas nebuvo veltui, nes ji sulaikė priešus tol, kol su pastiprinimu sugrįžo tėvas ir privertė įsiveržėlius bėgti.

62:5.11 (709.1) Netrukus po to, kada šita jauna pora savo draugus apleido, kad sukurtų žmogiškąją rasę, jų primatas tėvas tapo baisiai nelaimingas—jis buvo palaužtas sielvarto. Jis atsisakė valgyti, net ir tada, kada maistą jam atnešdavo jo kiti vaikai. Praradus savo nuostabiuosius palikuonis, jam atrodė nebeverta gyventi tarp savo įprastų draugų; taigi jis paliko gentį ir klajojo po mišką, buvo užpultas priešiškų gibonų ir sumuštas iki mirties.

6. Žmogiškojo proto evoliucija

62:6.1 (709.2) Mes, Gyvybės Nešėjai Urantijoje, patyrėme ilgą budėjimo laikotarpį, kada stebėdami laukėme nuo tos dienos, kai pirmą kartą gyvybės plazmą įterpėme į planetinius vandenis, ir natūralu, jog pirmųjų tikrai protingų ir valią turinčių būtybių atsiradimas mums atnešė didžiulį džiaugsmą ir aukščiausią pasitenkinimą.

62:6.2 (709.3) Mes sekėme šitų dvynių protinį vystymąsi, stebėdami, kaip veikia septynios pagalbinės proto dvasios, kurios buvo paskirtos Urantijai tuo metu, kada mes atvykome į planetą. Per visą ilgą planetinės gyvybės evoliucinį vystymąsi šitie nepailstantys proto tarnai visą laiką registravo savo didesnį sugebėjimą kontaktuoti su vis labiau besivystančių gyvulinių tvarinių palaipsniui besiplečiančiais smegenų sugebėjimais.

62:6.3 (709.4) Iš pradžių pirminių gyvūnų gyvybės instinktyviame ir refleksiniame elgesyje galėjo veikti tiktai intuicijos dvasia. Atsirandant aukštesniesiems tipams, supratimo dvasia tokius tvarinius galėjo apdovanoti spontaniška idėjų susiejimo dovana. Vėliau mes pastebėjome drąsos dvasios veikimą; besivystantys gyvūnai iš tikrųjų išvystė primityvią apsauginės savimonės formą. Vėliau, atsiradus žinduolių grupėms, mes pastebėjome, jog žinių dvasia pasireiškia didesniu laipsniu. Ir aukštesniųjų žinduolių evoliucija suteikė veikimą patarimo dvasiai, o tai sukėlė bandos instinkto augimą ir primityvaus visuomeninio vystymosi pradžią.

62:6.4 (709.5) Vis didesniu laipsniu, pradedant aušros žinduoliais, toliau einant per viduriniuosius žinduolius, ir primatus, mes pastebėjome augančią pirmųjų penkių pagalbinių proto dvasių tarnystę. Bet likusios dvi, aukščiausieji proto tarnai, niekada iki tol tikrai negalėjo veikti Urantijos tipo evoliuciniame prote.

62:6.5 (709.6) Įsivaizduokite mūsų džiaugsmą vieną dieną—dvyniams buvo apie dešimt metų—kada garbinimo dvasia užmezgė pirmąjį ryšį su dvynių moteriškuoju protu, o greitai po šito ir su vyriškuoju. Mes žinojome, jog kažkas labai giminingo žmogiškajam protui artėjo prie kulminacijos; ir kada, maždaug po metų, jie galutinai apsisprendė, dėl apmąstytos minties ir tikslingo sprendimo, pabėgti iš namų ir nukeliauti į šiaurę, tuomet tikrai išminties dvasia pradėjo veikti Urantijoje ir šituose dviejuose dabar pripažintuose žmogiškuosiuose protuose.

62:6.6 (709.7) Tuoj pat buvo mobilizuota nauja septynių pagalbinių proto dvasių kategorija. Mes buvome kupini lūkesčių; mes suvokėme, jog artinasi ilgai lauktoji valanda; mes žinojome, jog stovime ant ilgai užsitęsusių savo pastangų išvystyti valinius tvarinius Urantijoje įgyvendinimo slenksčio.

7. Kaip apgyvendinto pasaulio pripažinimas

62:7.1 (709.8) Mums nereikėjo ilgai laukti. Per pusiaudienį, kitą dieną po dvynių pabėgimo, Urantijos planetinio priėmimo centre buvo visatos grandinės signalų pirminis bandomasis blyksnis. Aišku, mes visi buvome susijaudinę, suvokdami, jog didžiulis įvykis nebetoli; bet kadangi šitas pasaulis buvo gyvybės eksperimentinė stotis, tai neturėjome nė menkiausio supratimo, kaip mus informuos apie protingos gyvybės planetoje pripažinimą

62:7.2 (710.1) Bet neilgai mums teko laukti nežinomybėje. Trečiąją dieną po dvynių pabėgimo, ir prieš Gyvybės Nešėjų korpuso išvykimą, čia atvyko pirminės planetinės grandinės įkūrimo Nebadono archangelas. Tai buvo reikšminga diena Urantijoje, kada mūsų maža grupė susirinko aplink komunikavimo erdvėje planetinį polių ir iš Salvingtono gavo pirmąjį pranešimą per naujai įkurtą planetos proto grandinę. Ir šitas pirmasis pranešimas, kurį padiktavo archangelų korpuso vadovas, buvo toks:

62:7.3 (710.2) “Gyvybės Nešėjams Urantijoje—Sveikinimai! Mes perduodame užtikrinimą dėl didžiulio pasitenkinimo Salvingtone, Edentijoje, ir Jeruseme ta proga, jog Nebadono būstinėje buvo užregistruotas signalas, liudijantis apie valios orumo proto egzistavimą Urantijoje. Buvo pastebėtas dvynių tikslingas sprendimas pabėgti į šiaurę ir savo palikuonis atskirti nuo savo menkesniųjų protėvių. Tai yra pirmasis proto—žmogiškojo tipo proto—sprendimas Urantijoje, ir tai automatiškai įkuria komunikavimo grandinę, per kurią šitas pirminis patvirtinimo pranešimas ir yra perduodamas.”

62:7.4 (710.3) Vėliau šita naująja grandine pasiekė sveikinimai iš Edentijos Pačių Aukštųjų, turintys reziduojantiems Gyvybės Nešėjams ir instrukcijų, uždraudžiančių mums kištis į gyvybės modelį, kurį buvome sukūrę. Mums buvo nurodyta į žmogiškojo vystymosi reikalus nesikišti. Neturėtų būti daroma išvada, jog Gyvybės Nešėjai kada nors savavališkai ir mechaniškai kišasi į planetinės evoliucijos planų natūralią tėkmę, kadangi mes nesikišame. Bet iki šito meto mums buvo leidžiama keisti aplinkos sąlygas ir apsaugoti gyvybės plazmą ypatingu būdu, ir būtent šita nepaprasta, bet visiškai natūrali, priežiūra turėjo būti nutraukta.

62:7.5 (710.4) Ir vos tik Patys Aukštieji baigė kalbėti, kai nuostabus Liuciferio, tuometinio Satanijos sistemos valdovo, pranešimas ėmė pasiekti planetą. Dabar Gyvybės Nešėjai girdėjo savo vadovo sveikinimų žodžius ir gavo jo leidimą sugrįžti į Jerusemą. Šituo Liuciferio pranešimu buvo oficialiai priimtas Gyvybės Nešėjų darbas Urantijoje, o tai užkirto kelią bet kokiai mūsų kritikai ateityje dėl bet kokių mūsų pastangų, gerinant Nebadono gyvybės modelius, kokie yra nustatyti Satanijos sistemoje.

62:7.6 (710.5) Šitie pranešimai iš Salvingtono, Edentijos, ir Jerusemo formaliai reiškė Gyvybės Nešėjų amžius trukusios planetos priežiūros užbaigimą. Per amžius mes budėjome, padedami tiktai septynių pagalbinių proto dvasių ir Pagrindinių Fizinių Kontrolierių. Ir dabar, atsiradus planetos evoliuciniuose tvariniuose valiai, sugebėjimui pasirinkti garbinimą ir kilimą, mes suvokėme, jog mūsų darbas yra užbaigtas, ir mūsų grupė pasiruošė išvykti. Urantijai, kuri yra gyvybės modifikavimo pasaulis, buvo suteiktas leidimas toliau pasilikti du vyresniuosius Gyvybės Nešėjus su dvylika pagalbininkų, ir aš buvau parinktas vienu iš šitos grupės narių ir nuo to laiko visą laiką esu Urantijoje.

62:7.7 (710.6) Lygiai prieš 993.408 metus (nuo 1934 m. po Kr.gim.), Urantija buvo oficialiai pripažinta kaip Nebadono visatoje žmogumi apgyvendinta planeta. Biologinė evoliucija dar kartą pasiekė valios orumo žmogiškuosius lygius; žmogus atvyko į Satanijos 606-ąją planetą.

62:7.8 (710.7) [Parengta Nebadono Gyvybės Nešėjo, gyvenančio Urantijoje.]





Back to Top