URANTIJOS KNYGA
IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir mokymai
156 Dokumentas
Viešnagė Tyre ir Sidone
Viešnagė Tyre ir Sidone
Paper 156
The Sojourn at Tyre and Sidon
The Sojourn at Tyre and Sidon
PENKTADIENIO popietę, birželio 10-ąją, Jėzus ir jo bičiuliai atvyko į Sidono apylinkes, kur jie apsistojo namuose tos turtingos moters, kuri buvo pacientė Betsaidos ligoninėje tuo metu, kada Jėzus buvo savo populiarumo viršūnėje. Evangelininkai ir apaštalai buvo apgyvendinti pas jos draugus betarpiškoje kaimynystėje, ir jie ilsėjosi šitose gaivinančiose sąlygose visą Sabato dieną. Sidone ir apylinkėse jie praleido beveik dvi su puse savaitės prieš tai, kada pasirengė aplankyti pajūrio miestus į šiaurę.
156:0.1 (1734.1)
ON FRIDAY afternoon, June 10, Jesus and his associates arrived in the environs of Sidon, where they stopped at the home of a well-to-do woman who had been a patient in the Bethsaida hospital during the times when Jesus was at the height of his popular favor. The evangelists and the apostles were lodged with her friends in the immediate neighborhood, and they rested over the Sabbath day amid these refreshing surroundings. They spent almost two and one-half weeks in Sidon and vicinity before they prepared to visit the coast cities to the north.
Šitoji birželio Sabato diena buvo didingos ramybės diena. Evangelininkai ir apaštalai buvo visiškai pasinėrę į savo meditacijas, susijusias su Mokytojo pasisakymais apie religiją, kurių jie klausėsi pakeliui į Sidoną. Jie visi sugebėjo šį tą suvokti iš to, ką jis buvo jiems sakęs, bet jo mokymo svarbos nė vienas nesuvokė iki galo.
156:0.2 (1734.2)
This June Sabbath day was one of great quiet. The evangelists and apostles were altogether absorbed in their meditations regarding the discourses of the Master on religion to which they had listened en route to Sidon. They were all able to appreciate something of what he had told them, but none of them fully grasped the import of his teaching.
Netoli Karuskos namų, kur buvo apsistojęs Mokytojas, gyveno sirietė moteris, kuri apie Jėzų buvo daug ką girdėjusi kaip apie didį gydytoją ir mokytoją, ir šito Sabato popietę ji atėjo, atsivesdama ir savo mažąją dukrelę. Vaikas, maždaug dvylikos metų amžiaus, kentėjo nuo rimto nervinio sutrikimo, kuriam buvo būdingi traukuliai ir kitokie kankinantys simptomai.
156:1.1 (1734.3)
There lived near the home of Karuska, where the Master lodged, a Syrian woman who had heard much of Jesus as a great healer and teacher, and on this Sabbath afternoon she came over, bringing her little daughter. The child, about twelve years old, was afflicted with a grievous nervous disorder characterized by convulsions and other distressing manifestations.
Jėzus savo pagalbininkams buvo prisakęs niekam nepasakoti, kad jis apsistojo Karuskos namuose, paaiškinęs, kad jis labai nori pailsėti. Nors jie ir pakluso savo Mokytojo nurodymams, bet Karuskos tarnas buvo nuėjęs į sirietės moters, Noranos, namus, jog pasakytų jai, kad Jėzus apsigyveno jo šeimininkės namuose, ir paragino šitą sunerimusią moterį nuvesti savo kenčiančią dukterį gydymui. Šita motina, aišku, tikėjo, kad jos vaiką buvo apsėdęs demonas, nešvari dvasia.
156:1.2 (1734.4)
Jesus had charged his associates to tell no one of his presence at the home of Karuska, explaining that he desired to have a rest. While they had obeyed their Master’s instructions, the servant of Karuska had gone over to the house of this Syrian woman, Norana, to inform her that Jesus lodged at the home of her mistress and had urged this anxious mother to bring her afflicted daughter for healing. This mother, of course, believed that her child was possessed by a demon, an unclean spirit.
Kada Norana atėjo su savo dukra, tada Alfiejų dvyniai per vertėją paaiškino, jog Mokytojas ilsisi ir negalima jo trukdyti; į tai Norana atsakė, kad ji ir jos vaikas kaip tik čia pasiliks tol, kol Mokytojas bus pabaigęs savo poilsį. Petras taip pat stengėsi jai paaiškinti ir įtikinti ją, kad eitų namo. Jis aiškino, kad Jėzus yra labai išvargęs nuo intensyvių mokymų ir gydymų, ir kad į Finikiją jis yra atvykęs ramybės ir poilsio laikotarpiui. Bet tai buvo bergždžia; Norana nenorėjo išeiti. Į Petro atkaklius prašymus ji tiktai tiek teatsakė: “Aš neišeisiu tol, kol jūsų Mokytojo nebūsiu pamačiusi. Aš žinau, jis iš mano vaiko gali išvaryti demoną, ir aš neišeisiu tol, kol jis mano dukros neapžiūrės.”
156:1.3 (1734.5)
When Norana arrived with her daughter, the Alpheus twins explained through an interpreter that the Master was resting and could not be disturbed; whereupon Norana replied that she and the child would remain right there until the Master had finished his rest. Peter also endeavored to reason with her and to persuade her to go home. He explained that Jesus was weary with much teaching and healing, and that he had come to Phoenicia for a period of quiet and rest. But it was futile; Norana would not leave. To Peter’s entreaties she replied only: “I will not depart until I have seen your Master. I know he can cast the demon out of my child, and I will not go until the healer has looked upon my daughter.”
Tada šią moterį pamėgino išvaryti Tomas, bet ir jam nepasisekė. Ji tarė jam: “Aš turiu įtikėjimą, kad jūsų Mokytojas gali išvaryti šitą demoną, kuris kankina mano vaiką. Aš esu girdėjusi apie jo stebuklus Galilėjoje, ir aš tikiu į jį. Kas gi atsitiko jums, jo mokiniams, kad jūs norėtumėte išvaryti tuos, kurie ateina pas jūsų Mokytoją pagalbos?” Ir kada ji prašneko šitaip, tada Tomas pasitraukė.
156:1.4 (1734.6)
Then Thomas sought to send the woman away but met only with failure. To him she said: “I have faith that your Master can cast out this demon which torments my child. I have heard of his mighty works in Galilee, and I believe in him. What has happened to you, his disciples, that you would send away those who come seeking your Master’s help?” And when she had thus spoken, Thomas withdrew.
Tada į priekį išėjo Simonas Uolusis, kad Noraną atkalbėtų. Simonas tarė: “Moterie, tu esi graikiškai šnekanti pagonė. Tau nereikėtų tikėtis to, jog Mokytojas paims tą duoną, kuri yra skirta išrinktų namų vaikams, ir ją numes šunims.” Bet Norana neįsižeidė dėl Simono įterptos pastabos. Ji tiktai atsakė: “Taip, mokytojau, tavo žodžius aš suprantu. Žydų akyse aš esu tiktai šuo, bet kai dėl jūsų Mokytojo, tai aš esu tikintis šuo. Aš esu pasiryžusi tam, kad jis tikrai apžiūrėtų mano dukrą, nes aš esu įsitikinusi, jeigu tiktai jis pažiūrės į ją, tai ją ir išgydys. Ir net tu, mano gerasis žmogau, neišdrįsi atimti šunims teisės gauti tuos trupinius, kurie atsitiktinai nukrenta nuo tų vaikų stalo.”
156:1.5 (1735.1)
Then came forward Simon Zelotes to remonstrate with Norana. Said Simon: “Woman, you are a Greek-speaking gentile. It is not right that you should expect the Master to take the bread intended for the children of the favored household and cast it to the dogs.” But Norana refused to take offense at Simon’s thrust. She replied only: “Yes, teacher, I understand your words. I am only a dog in the eyes of the Jews, but as concerns your Master, I am a believing dog. I am determined that he shall see my daughter, for I am persuaded that, if he shall but look upon her, he will heal her. And even you, my good man, would not dare to deprive the dogs of the privilege of obtaining the crumbs which chance to fall from the children’s table.”
Ir kaip tik šiuo metu visų akivaizdoje mažąją margaitę suėmė smarkūs traukuliai, ir motina suriko: “Štai, galite pamatyti, jog mano vaiką yra apsėdusi blogoji dvasia. Jeigu mūsų vargas jūsų neveikia, tai jis paveiks jūsų Mokytoją, kuris, man yra sakę, myli visus žmones ir išdrįsta gydyti net ir pagonis, kada jie tiki. Jūs esate neverti būti jo mokiniais. Aš neišeisiu tol. kol mano vaikas nebus išgydytas.”
156:1.6 (1735.2)
At just this time the little girl was seized with a violent convulsion before them all, and the mother cried out: “There, you can see that my child is possessed by an evil spirit. If our need does not impress you, it would appeal to your Master, who I have been told loves all men and dares even to heal the gentiles when they believe. You are not worthy to be his disciples. I will not go until my child has been cured.”
Jėzus, kuris girdėjo visą šitą pokalbį per atvirą langą, dabar išėjo į lauką, dideliam jų nustebimui, ir tarė: “O moterie, didis yra tavo įtikėjimas, toks didis, jog aš negaliu neduoti to, ko tu trokšti; eik savo keliu ramybėje. Tavo duktė jau yra išgydyta.” Ir mažoji mergaitė nuo tos valandos pasveiko. Kada Norana ir vaikas išėjo, tada Jėzus paliepė jiems niekam nepasakoti apie šitą atsitikimą; ir nors jo pagalbininkai iš tikrųjų šitą prašymą išpildė, bet motina ir vaikas tą faktą apie mažosios mergaitės išgydymą be perstojo skleidė po visas apylinkes ir net Sidone, tiek daug, kad po kelių dienų Jėzus priėjo išvados pakeisti gyvenamąją vietą.
156:1.7 (1735.3)
Jesus, who had heard all of this conversation through an open window, now came outside, much to their surprise, and said: “O woman, great is your faith, so great that I cannot withhold that which you desire; go your way in peace. Your daughter already has been made whole.” And the little girl was well from that hour. As Norana and the child took leave, Jesus entreated them to tell no one of this occurrence; and while his associates did comply with this request, the mother and the child ceased not to proclaim the fact of the little girl’s healing throughout all the countryside and even in Sidon, so much so that Jesus found it advisable to change his lodgings within a few days.
Kitą dieną, kada Jėzus mokė savo apaštalus, komentuodamas sirietės moters dukters išgydymą, jis pasakė: “Ir taip buvo visą laiką; jūs patys matote, kaip pagonys sugeba turėti išgelbstintį įtikėjimą į dangaus karalystės evangelijos mokymus. Tikrai, tikrai aš jums sakau, jog manojo Tėvo karalystę iš tiesų paims pagonys, jeigu Abraomo vaikai nenorės parodyti pakankamai įtikėjimo dėl to, kad patektų į ją.”
156:1.8 (1735.4)
The next day, as Jesus taught his apostles, commenting on the cure of the daughter of the Syrian woman, he said: “And so it has been all the way along; you see for yourselves how the gentiles are able to exercise saving faith in the teachings of the gospel of the kingdom of heaven. Verily, verily, I tell you that the Father’s kingdom shall be taken by the gentiles if the children of Abraham are not minded to show faith enough to enter therein.”
Įeidami į Sidoną, Jėzus ir jo apaštalai perėjo per tiltą, daugelis iš jų pirmą kartą pamatė tiltą. Tuo metu, kada jie ėjo šituo tiltu, Jėzus, tarp kitų dalykų, pasakė: “Šitas pasaulis yra tiktai tiltas; jūs galite per jį pereiti, bet jūs neturėtumėte galvoti, kaip ant jo pastatyti gyvenamąjį būstą.”
156:2.1 (1735.5)
In entering Sidon, Jesus and his associates passed over a bridge, the first one many of them had ever seen. As they walked over this bridge, Jesus, among other things, said: “This world is only a bridge; you may pass over it, but you should not think to build a dwelling place upon it.”
Kada šie dvidešimt keturi pradėjo savo darbus Sidone, tada Jėzus nuėjo apsistoti vienuose namuose, kurie buvo kaip tik į šiaurę nuo miesto, Justos ir jos motinos, Bernicės, namuose. Jėzus šiuos dvidešimt keturis Justos namuose mokė kiekvieną rytą, o jie išeidavo toliau į Sidoną, kad mokytų ir pamokslautų popietėmis ir vakarais.
156:2.2 (1735.6)
As the twenty-four began their labors in Sidon, Jesus went to stay in a home just north of the city, the house of Justa and her mother, Bernice. Jesus taught the twenty-four each morning at the home of Justa, and they went abroad in Sidon to teach and preach during the afternoons and evenings.
Apaštalų ir evangelininkų nuotaiką labai pakėlė tai, kaip Sidono pagonys priėmė jų žinią; per jų trumpą viešnagę prie karalystės prisidėjo daug žmonių. Šitas maždaug šešių savaičių laikotarpis Finikijoje buvo labai vaisingas metas tame darbe, kurio dėka buvo laimimos sielos, bet vėlesnieji Evangelijų užrašytojai žydai kaip buvo įpratę lengvai praleido šį įrašą apie tai, kaip šiltai Jėzaus mokymus sutiko šitie pagonys būtent šituo metu, kada toks didžiulis jo paties tautos atstovų skaičius buvo prieš jį nusistatęs priešiškai.
156:2.3 (1735.7)
The apostles and the evangelists were greatly cheered by the manner in which the gentiles of Sidon received their message; during their short sojourn many were added to the kingdom. This period of about six weeks in Phoenicia was a very fruitful time in the work of winning souls, but the later Jewish writers of the Gospels were wont lightly to pass over the record of this warm reception of Jesus’ teachings by these gentiles at this very time when such a large number of his own people were in hostile array against him.
Daugeliu atžvilgių šitie pagonys tikintieji Jėzaus mokymus suvokė geriau už žydus. Didelė dalis šitų graikiškai kalbančių sirofinikiečių sužinojo ne tik tai, kad Jėzus yra kaip Dievas, bet taip pat ir tai, kad Dievas yra kaip Jėzus. Šitie vadinamieji stabmeldžiai pasiekė tai, jog gerai suprato Mokytojo mokymus apie šito pasaulio ir visos visatos dėsnių vienodumą. Jie suvokė mokymą apie tai, jog Dievas nėra asmenų, rasių, ar nacijų gerbėjas; jog Visuotinis Tėvas nerodo nė menkiausio didesnio palankumo niekam; jog visata visiškai ir visą laiką laikosi įstatymų ir būtinai yra patikima. Šitie pagonys Jėzaus nebijojo; jie išdrįso jo žinią priimti. Per visus vėlesniuosius amžius žmonės nesugebėjo Jėzaus suvokti; jį suvokti jie bijojo.
156:2.4 (1736.1)
In many ways these gentile believers appreciated Jesus’ teachings more fully than the Jews. Many of these Greek-speaking Syrophoenicians came to know not only that Jesus was like God but also that God was like Jesus. These so-called heathen achieved a good understanding of the Master’s teachings about the uniformity of the laws of this world and the entire universe. They grasped the teaching that God is no respecter of persons, races, or nations; that there is no favoritism with the Universal Father; that the universe is wholly and ever law-abiding and unfailingly dependable. These gentiles were not afraid of Jesus; they dared to accept his message. All down through the ages men have not been unable to comprehend Jesus; they have been afraid to.
Jėzus šitiems dvidešimt keturiems išaiškino, kad iš Galilėjos jis pabėgo ne dėl to, kad jam stigo drąsos susitikti su savo priešais akis į akį. Jie suvokė, kad jis dar nebuvo pasirengęs atviram susirėmimui su visuotinai pripažinta religija, ir kad jis nesiekė tapti kankiniu. Būtent vieno iš tokių pasikalbėjimų metu Justos namuose Mokytojas savo mokiniams pirmą kartą pasakė, “net dangus ir žemė gali išnykti, bet manieji tiesos žodžiai tikrai neišnyks.”
156:2.5 (1736.2)
Jesus made it clear to the twenty-four that he had not fled from Galilee because he lacked courage to confront his enemies. They comprehended that he was not yet ready for an open clash with established religion, and that he did not seek to become a martyr. It was during one of these conferences at the home of Justa that the Master first told his disciples that “even though heaven and earth shall pass away, my words of truth shall not.”
Per viešnagę Sidone Jėzaus mokymų tema buvo dvasinis žengimas į priekį. Jis jiems sakė, kad jie negali stovėti sustingę; jie turi žengti į priekį teisumo sferoje arba ristis atgal į blogį ir nuodėmę. Jis patarė jiems “pamiršti praeities dalykus tuo metu, kada jūs einate į priekį tam, kad apkabintumėte didingesnes karalystės realybes.” Jis ragino juos nepasitenkinti savąja vaikyste evangelijoje, bet stengtis pasiekti visišką dieviškosios sūnystės statusą dvasiniame bendravime ir tikinčiųjų bičiulystėje.
156:2.6 (1736.3)
The theme of Jesus’ instructions during the sojourn at Sidon was spiritual progression. He told them they could not stand still; they must go forward in righteousness or retrogress into evil and sin. He admonished them to “forget those things which are in the past while you push forward to embrace the greater realities of the kingdom.” He besought them not to be content with their childhood in the gospel but to strive for the attainment of the full stature of divine sonship in the communion of the spirit and in the fellowship of believers.
Jėzus sakė: “Mano mokiniai turi ne tiktai nustoti darę blogį, bet turi išmokti daryti gėrį; jūs turite ne tiktai apsivalyti nuo bet kokios sąmoningos nuodėmės, bet taip pat neturite puoselėti ir jokių kaltės jausmų. Jeigu jūs išpažįstate savąsias nuodėmes, tuomet jums jos yra atleidžiamos; todėl jūsų sąžinė visą laiką turi būti nenusikaltusi.”
156:2.7 (1736.4)
Said Jesus: “My disciples must not only cease to do evil but learn to do well; you must not only be cleansed from all conscious sin, but you must refuse to harbor even the feelings of guilt. If you confess your sins, they are forgiven; therefore must you maintain a conscience void of offense.”
Jėzui labai patiko šitų pagonių subtilus humoro jausmas. Būtent Noranos, tos sirietės moters, pademonstruotas humoro jausmas, o taip pat ir jos didžiulis ir nepalenkiamas įtikėjimas, Mokytojo širdį tiek sujaudino ir apeliavo į jo gailestingumą. Jėzus labai apgailestavo, kad jo tautai—žydams—taip stinga humoro. Vieną kartą jis Tomui pasakė: “Manoji tauta į save žvelgia perdaug rimtai; humoro ji beveik nesupranta. Varginanti fariziejų religija niekada nebūtų galėjusi atsirasti tokioje tautoje, kuri turi humoro jausmą. Jiems taip pat trūksta ir nuoseklumo; jie nukošia uodus ir praryja kupranugarius.”
156:2.8 (1736.5)
Jesus greatly enjoyed the keen sense of humor which these gentiles exhibited. It was the sense of humor displayed by Norana, the Syrian woman, as well as her great and persistent faith, that so touched the Master’s heart and appealed to his mercy. Jesus greatly regretted that his people—the Jews—were so lacking in humor. He once said to Thomas: “My people take themselves too seriously; they are just about devoid of an appreciation of humor. The burdensome religion of the Pharisees could never have had origin among a people with a sense of humor. They also lack consistency; they strain at gnats and swallow camels.”
Antradienį, birželio 28-ąją, Mokytojas ir jo bičiuliai paliko Sidoną, pakrante keliavo į šiaurę į Porfireoną ir Heldują. Pagonys juos sutiko svetingai, ir didelė jų dalis prisidėjo prie karalystės per šitą mokymo ir pamokslavimo savaitę. Apaštalai pamokslavo Porfireone, o evangelininkai mokė Heldujoje. Tuo metu, kada šie dvidešimt keturi buvo šitaip užsiėmę savo darbu, Jėzus juos paliko trims ar keturioms dienoms, aplankė pakrantės Beiruto miestą, kur jis bendravo su siriečiu, vardu Malachas, kuris buvo tikintis, ir kuris prieš metus buvo Betsaidoje.
156:3.1 (1736.6)
On Tuesday, June 28, the Master and his associates left Sidon, going up the coast to Porphyreon and Heldua. They were well received by the gentiles, and many were added to the kingdom during this week of teaching and preaching. The apostles preached in Porphyreon and the evangelists taught in Heldua. While the twenty-four were thus engaged in their work, Jesus left them for a period of three or four days, paying a visit to the coast city of Beirut, where he visited with a Syrian named Malach, who was a believer, and who had been at Bethsaida the year before.
Trečiadienį, liepos 6-ąją, jie visi sugrįžo į Sidoną ir apsistojo Justos namuose iki sekmadienio ryto, kada išvyko į Tyrą, eidami Sareptos keliu į pietus palei pakrantę, Tyrą pasiekė pirmadienį, liepos 11-ąją. Iki šito meto apaštalai ir evangelininkai ėmė priprasti dirbti tarp šitų vadinamųjų pagonių, kurie iš tikrųjų buvo daugiausia kilę iš ankstesniųjų kanaanitų genčių, kurios turėjo dar ankstesnę semitų kilmę. Visos šitos tautos šnekėjo graikų kalba. Apaštalai ir evangelininkai buvo labai nustebę, kada pastebėjo, kaip šitie pagonys trokšta klausytis evangelijos, ir kada matė, jog didelė jų dalis yra taip pasiruošusi tikėti.
156:3.2 (1737.1)
On Wednesday, July 6, they all returned to Sidon and tarried at the home of Justa until Sunday morning, when they departed for Tyre, going south along the coast by way of Sarepta, arriving at Tyre on Monday, July 11. By this time the apostles and the evangelists were becoming accustomed to working among these so-called gentiles, who were in reality mainly descended from the earlier Canaanite tribes of still earlier Semitic origin. All of these peoples spoke the Greek language. It was a great surprise to the apostles and evangelists to observe the eagerness of these gentiles to hear the gospel and to note the readiness with which many of them believed.
Nuo liepos 11-osios iki liepos 24-osios jie mokė Tyre. Kiekvienas apaštalas su savimi pasiimdavo po vieną evangelininką, ir šitaip poromis jie mokė ir pamokslavo visose Tyro dalyse ir jo apylinkėse. Šito judraus jūros uosto daugiakalbiai gyventojai klausėsi jų su džiaugsmu, ir didelė jų dalis buvo pakrikštyta ir priimta į išorinę karalystės broliją. Jėzus apsistojo žydo tikinčiojo, kurio vardas buvo Juozapas ir kuris gyveno už trijų ar keturių mylių į pietus nuo Tyro, namuose, netoli Hiramo, kuris buvo Tyro miesto-valstybės karalius Dovydo ir Saliamono laikais, kapo.
156:4.1 (1737.2)
From July 11 to July 24 they taught in Tyre. Each of the apostles took with him one of the evangelists, and thus two and two they taught and preached in all parts of Tyre and its environs. The polyglot population of this busy seaport heard them gladly, and many were baptized into the outward fellowship of the kingdom. Jesus maintained his headquarters at the home of a Jew named Joseph, a believer, who lived three or four miles south of Tyre, not far from the tomb of Hiram who had been king of the city-state of Tyre during the times of David and Solomon.
Kasdien, per šitą dviejų savaičių laikotarpį, apaštalai ir evangelininkai į Tyrą įeidavo per Aleksandro molą tam, kad surengtų nedidelius susirinkimus, ir kiekvieną vakarą didžioji jų dalis sugrįždavo į stovyklavietę prie Juozapo namų, į pietus nuo miesto. Kiekvieną dieną iš miesto tikintieji ateidavo pasišnekėti su Jėzumi jo poilsiavimo vietoje. Tyre Mokytojas kalbėjo tiktai vieną kartą, liepos 20-osios popietę, kada tikinčiuosius jis mokė apie Tėvo meilę visai žmonijai ir apie šio Sūnaus misiją Tėvą atskleisti visoms žmonių rasėms. Šitie pagonys buvo tiek susidomėję karalystės evangelija, kad, šita proga, jam buvo atvertos Melkarto šventyklos durys, ir įdomu pastebėti, jog vėlesniaisiais metais būtent šitos senovinės šventyklos vietoje buvo pastatyta krikščioniška bažnyčia.
156:4.2 (1737.3)
Daily, for this period of two weeks, the apostles and evangelists entered Tyre by way of Alexander’s mole to conduct small meetings, and each night most of them would return to the encampment at Joseph’s house south of the city. Every day believers came out from the city to talk with Jesus at his resting place. The Master spoke in Tyre only once, on the afternoon of July 20, when he taught the believers concerning the Father’s love for all mankind and about the mission of the Son to reveal the Father to all races of men. There was such an interest in the gospel of the kingdom among these gentiles that, on this occasion, the doors of the Melkarth temple were opened to him, and it is interesting to record that in subsequent years a Christian church was built on the very site of this ancient temple.
Didelė dalis geriausių gamintojų, kurie gamino Tyro purpurą, tokius dažus, kurie Tyrą ir Sidoną išgarsino visame pasaulyje ir kurie tiek daug prisidėjo prie to, kad jais buvo prekiaujama visame pasaulyje ir kurie vėliau atnešė turtus, tikėjo į karalystę. Kada, netrukus po šito, jūros gyvūnų, kurie buvo šitų dažų šaltinis, tiekimas sumažėjo, tada šitie dažų gamintojai išvyko ieškoti naujų vietų, kuriose būtų šitų pigmentinių moliuskų. Ir šitaip migruodami į tolimiausius žemės pakraščius, su savimi jie nusinešė ir žinią apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę—karalystės evangeliją.
156:4.3 (1737.4)
Many of the leaders in the manufacture of Tyrian purple, the dye that made Tyre and Sidon famous the world over, and which contributed so much to their world-wide commerce and consequent enrichment, believed in the kingdom. When, shortly thereafter, the supply of the sea animals which were the source of this dye began to diminish, these dye makers went forth in search of new habitats of these shellfish. And thus migrating to the ends of the earth, they carried with them the message of the fatherhood of God and the brotherhood of man—the gospel of the kingdom.
Šito trečiadienio popietę, savo kreipimosi metu, Jėzus savo pasekėjams pirmą kartą papasakojo apie baltąją leliją, kuri savo tyrą ir kaip sniegas baltą žiedą iškelia aukštai į saulės šviesą, nors jos šaknys yra įsikibusios į juodos žemės dumblą ir purvą apačioje. “Lygiai taip,” sakė jis, “mirtingasis žmogus, nors savo kilmės ir būties šaknis turi žmogiškosios prigimties gyvulinėje dirvoje, bet įtikėjimo dėka jis gali savo dvasinę prigimtį iškelti į dangiškosios tiesos saulės šviesą ir iš tikrųjų duoti taurių dvasinių vaisių.”
156:5.1 (1737.5)
On this Wednesday afternoon, in the course of his address, Jesus first told his followers the story of the white lily which rears its pure and snowy head high into the sunshine while its roots are grounded in the slime and muck of the darkened soil beneath. “Likewise,” said he, “mortal man, while he has his roots of origin and being in the animal soil of human nature, can by faith raise his spiritual nature up into the sunlight of heavenly truth and actually bear the noble fruits of the spirit.”
Būtent per šitą patį pamokslą Jėzus panaudojo pirmąją ir vienintelę parabolę, kuri buvo susieta su jo paties amatu—dailidės užsiėmimu. Ragindamas “Pakloti gerus pamatus dvasinių sugebėjimų kilnaus charakterio augimui,“ jis sakė: “Tam, kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jus turi mokyti dvasia ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą. Bet nepadarykite neprotingo dailidės klaidos, kuris veltui švaisto brangų laiką tašydamas, matuodamas, ir šlifuodamas kirminų pergraužtą ir iš vidaus puvančią medieną, ir tada, kada jis šitaip visą savo laiką yra paskyręs sugedusiam rąstui, turi jį išmesti kaip netinkamą tam, jog būtų panaudotas kaip pagrindas namui, kurį jis nori pastatyti tokį, kad atsilaikytų prieš laiką ir audras. Tegul kiekvienas žmogus pasirūpina, jog charakterio intelektualūs ir moraliniai pagrindai būtų tokie, kad tinkamai išlaikytų vis besiplečiančios ir kilninančios dvasinės prigimties antstatą, kuris šitokiu būdu turi transformuoti mirtingojo protą ir tada, drauge su iš naujo atkurtu protu, turi pasiekti tai, kad išsivystytų siela, turinti nemirtingą likimą. Jūsų dvasinė prigimtis—ši drauge sukurta siela—yra gyvasis augimas, bet toji dirva, iš kurios turi išaugti šitie aukštesni žmogiškojo vystymosi ir dieviškojo likimo pasireiškimai, yra individo protas ir moralė. Atsirandančios sielos dirva yra žmogiška ir materiali, bet šio sujungto proto ir dvasios tvarinio likimas yra dvasinis ir dieviškas.”
156:5.2 (1738.1)
It was during this same sermon that Jesus made use of his first and only parable having to do with his own trade—carpentry. In the course of his admonition to “Build well the foundations for the growth of a noble character of spiritual endowments,” he said: “In order to yield the fruits of the spirit, you must be born of the spirit. You must be taught by the spirit and be led by the spirit if you would live the spirit-filled life among your fellows. But do not make the mistake of the foolish carpenter who wastes valuable time squaring, measuring, and smoothing his worm-eaten and inwardly rotting timber and then, when he has thus bestowed all of his labor upon the unsound beam, must reject it as unfit to enter into the foundations of the building which he would construct to withstand the assaults of time and storm. Let every man make sure that the intellectual and moral foundations of character are such as will adequately support the superstructure of the enlarging and ennobling spiritual nature, which is thus to transform the mortal mind and then, in association with that re-created mind, is to achieve the evolvement of the soul of immortal destiny. Your spirit nature—the jointly created soul—is a living growth, but the mind and morals of the individual are the soil from which these higher manifestations of human development and divine destiny must spring. The soil of the evolving soul is human and material, but the destiny of this combined creature of mind and spirit is spiritual and divine.”
“Nekeista, jog tu pateiki tokius klausimus, matau, kad pradedi pažinti Tėvą tokį, kokį jį pažįstu aš, o ne tokį, kokį neaiškiai matė ankstesnieji hebrajų pranašai. Tu puikiai žinai, kaip mūsų protėviai buvo linkę Dievą matyti beveik visur, kur tik kas atsitikdavo. Dievo rankos jie ieškojo visuose gamtiniuose pasireiškimuose ir kiekviename neįprastame žmogiškojo patyrimo epizode. Dievą jie sujungė tiek su gėriu, tiek ir su blogiu. Jie manė, kad Mozės širdį jis suminkštino, o faraono širdį padarė kietesnę. Kada žmogus turėjo stiprų akstiną ką nors padaryti, gera ar bloga, tada jis buvo įpratęs šitas neįprastas emocijas aiškinti taip: ‘Su manimi kalbėjosi Viešpats, pasakė padaryk taip ir šitaip, arba nueik šen ir ten.’ Dėl to, kadangi žmonės taip dažnai ir taip smarkiai susidurdavo su pagunda, tai tapo mūsų protėvių įpročiu tikėti, jog Dievas juos atvedė į tai, kad išmėgintų, nubaustų, ar sustiprintų. Bet dabar gi jūs, iš tikrųjų, žinote geriau. Jūs žinote, kad žmones perdaug dažnai į pagundą veda jų pačių savanaudiški akstinai ir jų gyvulinės prigimties impulsai. Kada šitokiu būdu jus gundo, tada aš jums patariu, jog, kada jūs sąžiningai ir nuoširdžiai pagundą suvokiate tiesiog tokią, kokia ji yra, tuomet dvasios, proto, ir kūno energijas, kurios siekia pasireikšti, išmintingai nukreipkite į aukščiausiuosius kanalus ir link idealistiškesnių tikslų. Šitaip savo pagundas jūs tikrai galite transformuoti į sutvirtinančio mirtingojo tarnavimo aukščiausiuosius tipus, tuo metu, kada jūs beveik visiškai išvengiate šitų alinančių ir silpninančių konfliktų tarp gyvulinės ir dvasinės prigimčių.
156:5.4 (1738.3)
“It is not strange that you ask such questions seeing that you are beginning to know the Father as I know him, and not as the early Hebrew prophets so dimly saw him. You well know how our forefathers were disposed to see God in almost everything that happened. They looked for the hand of God in all natural occurrences and in every unusual episode of human experience. They connected God with both good and evil. They thought he softened the heart of Moses and hardened the heart of Pharaoh. When man had a strong urge to do something, good or evil, he was in the habit of accounting for these unusual emotions by remarking: ‘The Lord spoke to me saying, do thus and so, or go here and there.’ Accordingly, since men so often and so violently ran into temptation, it became the habit of our forefathers to believe that God led them thither for testing, punishing, or strengthening. But you, indeed, now know better. You know that men are all too often led into temptation by the urge of their own selfishness and by the impulses of their animal natures. When you are in this way tempted, I admonish you that, while you recognize temptation honestly and sincerely for just what it is, you intelligently redirect the energies of spirit, mind, and body, which are seeking expression, into higher channels and toward more idealistic goals. In this way may you transform your temptations into the highest types of uplifting mortal ministry while you almost wholly avoid these wasteful and weakening conflicts between the animal and spiritual natures.
“Bet leiskite man jus įspėti, kad nepadarytumėte kvailystės mėgindami vieną troškimą pakeisti kitu ir tariamai aukštesniu troškimu vien tiktai žmogiškosios valios jėga. Jeigu jūs tikrai norėtumėte nugalėti mažesnės ir žemesnės prigimties pagundas, tuomet jūs turite pasiekti tokį dvasinio išsivystymo lygį, kuriame jūs realiai ir iš tikrųjų būsite išsiugdę tikrąjį susidomėjimą tomis aukštesnėmis ir idealistiškesnėmis elgesio formomis ir meilę toms aukštesnėms ir idealistiškesnėms elgesio formoms, kurias jūsų protas trokšta pakeisti žemesniais ir mažiau idealistiniais elgesio įpročiais, kuriuos jūs suvokiate kaip pagundą. Šitokiu būdu dvasinės transformacijos dėka jūs būsite išlaisvinti, vietoje to, jog vis daugiau jaustumėte perdaug didelę naštą apgaulingai slopindami mirtingojo troškimus. Tai, kas yra sena ir žemesnio lygio, bus užmiršta dėl meilės tam, kas yra nauja ir aukštesnio lygio. Visada grožis laimi prieš bjaurastį širdyse visų tų, kuriuos yra apšvietusi tiesos meilė. Naujos ir nuoširdžios dvasinės meilės išsiveržianti energija turi galingą jėgą. Ir vėl aš jums sakau, nepasiduokite blogiui, bet vietoje šito nugalėkite blogį gėriu.”
156:5.5 (1738.4)
“But let me warn you against the folly of undertaking to surmount temptation by the effort of supplanting one desire by another and supposedly superior desire through the mere force of the human will. If you would be truly triumphant over the temptations of the lesser and lower nature, you must come to that place of spiritual advantage where you have really and truly developed an actual interest in, and love for, those higher and more idealistic forms of conduct which your mind is desirous of substituting for these lower and less idealistic habits of behavior that you recognize as temptation. You will in this way be delivered through spiritual transformation rather than be increasingly overburdened with the deceptive suppression of mortal desires. The old and the inferior will be forgotten in the love for the new and the superior. Beauty is always triumphant over ugliness in the hearts of all who are illuminated by the love of truth. There is mighty power in the expulsive energy of a new and sincere spiritual affection. And again I say to you, be not overcome by evil but rather overcome evil with good.”
Tvirtas siekis, išmintingas sprendimas, ir subrandinta išmintis yra pagrindiniai materialios sėkmės dalykai. Lyderiavimas priklauso nuo natūralių sugebėjimų, protingumo, valios galios, ir ryžto. Dvasinis likimas priklauso nuo įtikėjimo, meilės, ir atsidavimo tiesai—alkio ir troškulio teisumui—iš visos širdies troškimo surasti Dievą ir būti tokiam, kaip jis.
156:5.7 (1739.2)
Forceful ambition, intelligent judgment, and seasoned wisdom are the essentials of material success. Leadership is dependent on natural ability, discretion, will power, and determination. Spiritual destiny is dependent on faith, love, and devotion to truth—hunger and thirst for righteousness—the wholehearted desire to find God and to be like him.
Nepraraskite drąsos dėl to, jog pamatėte, kad jūs esate žmogiškas. Žmogiškoji prigimtis gali būti linkusi į blogį, bet ji nėra savaime nuodėminga. Nenusiminkite dėl to, kad iki galo negalite užmiršti kokio nors savo apgailėtino patyrimo. Tos klaidos, kurių jums nepavyksta užmiršti laike, bus užmirštos amžinybėje. Palengvinkite savosios sielos naštą sparčiai įgydami savojo likimo ilgalaikės perspektyvos požiūrį, išplėskite savosios karjeros visatą.
156:5.8 (1739.3)
Do not become discouraged by the discovery that you are human. Human nature may tend toward evil, but it is not inherently sinful. Be not downcast by your failure wholly to forget some of your regrettable experiences. The mistakes which you fail to forget in time will be forgotten in eternity. Lighten your burdens of soul by speedily acquiring a long-distance view of your destiny, a universe expansion of your career.
Nedarykite tokios klaidos, kad sielos vertingumą imtumėte nustatinėti remdamiesi proto netobulumu arba kūno apetitu. Neteiskite sielos, taip pat ir jos likimo nevertinkite pagal vieną atskirą nepasisekusį žmogiškąjį epizodą. Jūsų dvasinį likimą sąlygoja vien tiktai jūsų dvasiniai troškimai ir tikslai.
156:5.9 (1739.4)
Make not the mistake of estimating the soul’s worth by the imperfections of the mind or by the appetites of the body. Judge not the soul nor evaluate its destiny by the standard of a single unfortunate human episode. Your spiritual destiny is conditioned only by your spiritual longings and purposes.
Religija yra Dievą pažįstančio žmogaus atsirandančios nemirtingos sielos išskirtinai dvasinis patyrimas, bet moralinė galia ir dvasinė energija yra galingos jėgos, kurias galima panaudoti susidūrus su sunkiomis visuomeninėmis situacijomis ir sprendžiant sudėtingas ekonomines problemas. Šitos moralinės ir dvasinės dovanos visus žmogiškojo gyvenimo lygius padaro turtingesnius ir prasmingesnius.
156:5.10 (1739.5)
Religion is the exclusively spiritual experience of the evolving immortal soul of the God-knowing man, but moral power and spiritual energy are mighty forces which may be utilized in dealing with difficult social situations and in solving intricate economic problems. These moral and spiritual endowments make all levels of human living richer and more meaningful.
Jums yra skirta gyventi ribotą ir skurdų gyvenimą, jeigu jūs išmoksite mylėti tiktai tuos, kurie myli jus. Žmogiškoji meilė iš tiesų gali būti abipusė, bet dieviškoji meilė sklinda į išorę, stengdamasi visada patenkinti jos ieškojimą. Kuo mažiau meilės yra bet kokio tvarinio prigimtyje, tuo didesnis yra šios meilės poreikis, ir tuo daugiau iš tikrųjų dieviškoji meilė stengiasi tokį poreikį patenkinti. Meilė niekada nebūna savanaudiška, ir jos negalima pasidovanoti sau. Dieviškoji meilė negali būti užsidariusi; ją reikia nesavanaudiškai dovanoti.
156:5.11 (1739.6)
You are destined to live a narrow and mean life if you learn to love only those who love you. Human love may indeed be reciprocal, but divine love is outgoing in all its satisfaction-seeking. The less of love in any creature’s nature, the greater the love need, and the more does divine love seek to satisfy such need. Love is never self-seeking, and it cannot be self-bestowed. Divine love cannot be self-contained; it must be unselfishly bestowed.
Karalystės tikintieji turėtų turėti besąlyginį įtikėjimą, turi tikėti iš visos sielos, į neabejotiną teisumo triumfą. Karalystės kūrėjai turi neabejoti amžinojo išgelbėjimo evangelijos tiesa. Tikintieji vis didesniu laipsniu turi išmokti, kaip pasitraukti į šalį nuo gyvenimo skubos—kaip išvengti materialiosios egzistencijos nuolatinių vargų—tuo metu, kada jie atgaivina sielą, įkvepia protą, ir atnaujina dvasią garbinančio bendravimo dėka.
156:5.12 (1739.7)
Kingdom believers should possess an implicit faith, a whole-souled belief, in the certain triumph of righteousness. Kingdom builders must be undoubting of the truth of the gospel of eternal salvation. Believers must increasingly learn how to step aside from the rush of life—escape the harassments of material existence—while they refresh the soul, inspire the mind, and renew the spirit by worshipful communion.
Dievą pažįstantys individai nepraranda drąsos atsitikus nelaimei arba dėl nusivylimų jie nenusimena. Tikinčiųjų neveikia depresija, kurią sukelia grynai materialūs perversmai; dvasioje gyvenančiųjų ramybės materialaus pasaulio epizodai nedrumsčia. Kandidatai į amžinąjį gyvenimą praktikuoja teikiantį energiją ir kuriantįjį metodą tam, kad pasitiktų mirtingojo gyvenimo visus vingius ir rūpesčius. Su kiekviena nugyventa diena tikram tikinčiajam elgtis teisingai yra vis lengviau.
156:5.13 (1739.8)
God-knowing individuals are not discouraged by misfortune or downcast by disappointment. Believers are immune to the depression consequent upon purely material upheavals; spirit livers are not perturbed by the episodes of the material world. Candidates for eternal life are practitioners of an invigorating and constructive technique for meeting all of the vicissitudes and harassments of mortal living. Every day a true believer lives, he finds it easier to do the right thing.
156:5.14 (1740.1)
Spiritual living mightily increases true self-respect. But self-respect is not self-admiration. Self-respect is always co-ordinate with the love and service of one’s fellows. It is not possible to respect yourself more than you love your neighbor; the one is the measure of the capacity for the other.
Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. Ar atskleisdami gėrį žmonėms jūs šiandien esate išradingesni negu vakar? Ar jūs šiais metais teisumą siūlote geriau negu praėjusiais metais? Ar išalkusias sielas vesdami į dvasinę karalystę jūs tą darote vis sumaniau?
156:5.15 (1740.2)
As the days pass, every true believer becomes more skillful in alluring his fellows into the love of eternal truth. Are you more resourceful in revealing goodness to humanity today than you were yesterday? Are you a better righteousness recommender this year than you were last year? Are you becoming increasingly artistic in your technique of leading hungry souls into the spiritual kingdom?
Ar jūsų idealai yra pakankamai aukšti, kad jums užtikrintų amžinąjį išgelbėjimą, tuo metu, kada jūsų idėjos yra tokios praktinės, kad jų dėka jūs taptumėte naudingu piliečiu, veikiančiu drauge su savo bičiuliais mirtingaisiais? Dvasioje, jūsų pilietybė yra danguje; materialiame kūne, jūs vis dar tebesate žemės karalysčių piliečiai. Cezariui atiduokite materialiuosius dalykus, o Dievui atiduokite dvasinius.
156:5.16 (1740.3)
Are your ideals sufficiently high to insure your eternal salvation while your ideas are so practical as to render you a useful citizen to function on earth in association with your mortal fellows? In the spirit, your citizenship is in heaven; in the flesh, you are still citizens of the earth kingdoms. Render to the Caesars the things which are material and to God those which are spiritual.
Besivystančios sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų įtikėjimas į tiesą ir jūsų meilė žmogui, bet jūsų žmogiškojo charakterio stiprybės matas yra jūsų sugebėjimas atsispirti priešiškumo jausmui ir jūsų sumanumas nepasiduoti liūdnoms mintims gilaus skausmo akivaizdoje. Pralaimėjimas yra tikrasis veidrodis, kuris sąžiningai parodo, koks jūs esate iš tiesų.
156:5.17 (1740.4)
The measure of the spiritual capacity of the evolving soul is your faith in truth and your love for man, but the measure of your human strength of character is your ability to resist the holding of grudges and your capacity to withstand brooding in the face of deep sorrow. Defeat is the true mirror in which you may honestly view your real self.
Kada jūs tampate vyresni pagal metus ir labiau patyrę karalystės reikaluose, ar tada jūs tampate taktiškesni, turėdami reikalų su nedrausmingais mirtingaisiais, ir pakantesni, gyvendami su užsispyrusiais bučiuliais? Taktas yra visuomeninės svertų sistemos atramos taškas, o pakantumas yra didžios sielos skiriamasis ženklas. Jeigu jūs turite šitas retas ir nuostabias dovanas, tai su laiku jūs tapsite dėmesingesni ir sumanesni savo vertose pastangose vengti visų nereikalingų visuomeninių nesusipratimų. Tokios išmintingos sielos sugeba išvengti didelės dalies nemalonumų, kurie tikrai ištinka visus tuos, kurie kenčia dėl emocinio prisiderinimo stokos, tuos, kurie atsisako suaugti, ir tuos, kurie atsisako pasenti pagarbiai.
156:5.18 (1740.5)
As you grow older in years and more experienced in the affairs of the kingdom, are you becoming more tactful in dealing with troublesome mortals and more tolerant in living with stubborn associates? Tact is the fulcrum of social leverage, and tolerance is the earmark of a great soul. If you possess these rare and charming gifts, as the days pass you will become more alert and expert in your worthy efforts to avoid all unnecessary social misunderstandings. Such wise souls are able to avoid much of the trouble which is certain to be the portion of all who suffer from lack of emotional adjustment, those who refuse to grow up, and those who refuse to grow old gracefully.
Venkite nesąžiningumo ir nedorumo visose savo pastangose pamokslaudami tiesą ir skelbdami evangeliją. Nesiekite nepelnyto pripažinimo ir nenorėkite neužtarnautos simpatijos. Meilę plačiai priimkite tiek iš dieviškųjų, tiek ir iš žmogiškųjų šaltinių, nesvarbu, kokie būtų jūsų nuopelnai, ir atsakydami patys mylėkite dosniai. Bet visuose kituose reikaluose, kurie yra susiję su garbe ir liaupsinimu, siekite tiktai to, kas sąžiningai priklauso jums.
156:5.19 (1740.6)
Avoid dishonesty and unfairness in all your efforts to preach truth and proclaim the gospel. Seek no unearned recognition and crave no undeserved sympathy. Love, freely receive from both divine and human sources regardless of your deserts, and love freely in return. But in all other things related to honor and adulation seek only that which honestly belongs to you.
Tą dieną prieš Jėzui paliekant Tyrą, kad sugrįžtų į Galilėjos jūros regioną, jis sukvietė savo pagalbininkus draugėn ir dvylikai evangelininkų nurodė grįžti skirtingu maršrutu, o ne tuo, kuriuo turi vykti jis ir dvylika apaštalų. Ir po to, kada evangelininkai su Jėzumi čia išsiskyrė, tai jiems taip artimai su juo bendrauti daugiau nebeteko niekada.
156:5.23 (1740.10)
The day before Jesus left Tyre for the return to the region of the Sea of Galilee, he called his associates together and directed the twelve evangelists to go back by a route different from that which he and the twelve apostles were to take. And after the evangelists here left Jesus, they were never again so intimately associated with him.
Antradienį Ptolemėją jie paliko, ėjo Tiberijaus keliu rytų kryptimi į šalies vidų beveik iki Jotapatos. Trečiadienį jie sustojo Jotapatoje ir tikintiesiems toliau aiškino apie karalystės reikalus. Ketvirtadienį jie iš Jotapatos išėjo, pasuko į šiaurę Nazareto-Libano kalno karavanų keliu ir, per Ramahą, ėjo į Zebuluno kaimą. Jie surengė susitikimus Ramahe penktadienį ir pasiliko ten per Sabatą. Jie pasiekė Zebuluną sekmadienį, 31-ąją, tą patį vakarą surengė susitikimą ir kitą rytą išvyko.
156:6.2 (1741.2)
On Tuesday they left Ptolemais, going east inland to near Jotapata by way of the Tiberias road. Wednesday they stopped at Jotapata and instructed the believers further in the things of the kingdom. Thursday they left Jotapata, going north on the Nazareth-Mount Lebanon trail to the village of Zebulun, by way of Ramah. They held meetings at Ramah on Friday and remained over the Sabbath. They reached Zebulun on Sunday, the 31st, holding a meeting that evening and departing the next morning.
Palikę Zebuluną, jie nukeliavo iki sankryžos su Magdalos-Sidono keliu netoli Giskalos, ir nuo ten jie nuėjo į Genesaretą, esantį vakariniame Galilėjos ežero krante, į pietus nuo Kapernaumo, kur jie buvo susitarę susitikti su Dovydu Zabediejumi, ir kur jie ketino pasitarti dėl to, kokį reikėtų žengti kitą žingsnį karalystės evangelijos skelbimo darbe.
156:6.3 (1741.3)
Leaving Zebulun, they journeyed over to the junction with the Magdala-Sidon road near Gischala, and thence they made their way to Gennesaret on the western shores of the lake of Galilee, south of Capernaum, where they had appointed to meet with David Zebedee, and where they intended to take counsel as to the next move to be made in the work of preaching the gospel of the kingdom.
Trumpo pasitarimo su Dovydu metu jie sužinojo, kad daug lyderių susirinko draugėn priešingame ežero krante netoli Chereso, ir dėl to, tą patį vakarą jie valtimi persikėlė į kitą pusę. Vieną dieną jie ramiai ilsėjosi kalnuose, kitą dieną nuėjo į tą parką, buvusį netoli, kur kartą Mokytojas pamaitino penkis tūkstančius. Čia jie tris dienas ilsėjosi ir rengė kasdienius pasitarimus, kuriuose dalyvavo maždaug penkiasdešimt vyrų ir moterų, vienu metu buvusios gausios tikinčiųjų grupės, gyvenusios Kapernaume ir jo apylinkėse, likučiai.
156:6.4 (1741.4)
During a brief conference with David they learned that many leaders were then gathered together on the opposite side of the lake near Kheresa, and accordingly, that very evening a boat took them across. For one day they rested quietly in the hills, going on the next day to the park, near by, where the Master once fed the five thousand. Here they rested for three days and held daily conferences, which were attended by about fifty men and women, the remnants of the once numerous company of believers resident in Capernaum and its environs.
Tuo metu, kada Jėzaus nebuvo Kapernaume ir Galilėjoje, per tą laikotarpį, kai jis viešėjo Finikijoje, jo priešai manė, jog visas judėjimas yra sugriautas, ir priėjo išvados, kad Jėzaus skubus pasitraukimas rodė, kad jis išsigando taip smarkiai, jog buvo nepanašu, kad jis kada nors vėl sugrįžtų tam, kad jiems pridarytų rūpesčių. Visas aktyvus pasipriešinimas jo mokymams beveik nurimo. Tikintieji vėl ėmė rengti viešus susirinkimus, ir vyko palaipsnis, bet veksmingas sutelkimas tų išmėgintų ir tikrų išlikusiųjų po didžiojo atsijojimo, kurį ką tik buvo patyrę evangelijos tikintieji.
156:6.5 (1741.5)
While Jesus was absent from Capernaum and Galilee, the period of the Phoenician sojourn, his enemies reckoned that the whole movement had been broken up and concluded that Jesus’ haste in withdrawing indicated he was so thoroughly frightened that he would not likely ever return to bother them. All active opposition to his teachings had about subsided. The believers were beginning to hold public meetings once more, and there was occurring a gradual but effective consolidation of the tried and true survivors of the great sifting through which the gospel believers had just passed.
Nurodymas Jėzaus mokymams ir visiems jo pasekėjams uždaryti visos žydijos sinagogas priešiškai atsigręžė prieš raštininkus ir fariziejus. Kada tik Jėzaus nebeliko kaip nesutarimų objekto, tada reakcija įvyko visoje žydų tautoje; buvo visuotinis priešiškumas fariziejams ir Sanhedrino vadovams Jeruzalėje. Didelė dalis sinagogų valdytojų ėmė slapta savo sinagogas atverti Abneriui ir jo draugams, tvirtindami, kad šitie mokytojai yra Jono pasekėjai, o ne Jėzaus mokiniai.
156:6.7 (1741.7)
The mandate to close the synagogues of all Jewry to the teachings of Jesus and all his followers had worked adversely upon the scribes and Pharisees. Immediately upon Jesus’ removing himself as an object of controversy, there occurred a reaction among the entire Jewish people; there was general resentment against the Pharisees and the Sanhedrin leaders at Jerusalem. Many of the rulers of the synagogues began surreptitiously to open their synagogues to Abner and his associates, claiming that these teachers were followers of John and not disciples of Jesus.
Net ir Erodas Antipas pasikeitė ir, sužinojęs, kad Jėzus gyvena kitoje ežero pusėje jo brolio Pilypo teritorijoje, nusiuntė jam žinią, sakančią, jog nors jis ir pasirašė leidimą jį suimti Galilėjoje, bet jis nesuteikė teisės tam, kad jį suimtų Perėjoje, šitaip duodamas suprasti, kad Jėzui nebus trukdoma, jeigu jis liks už Galilėjos ribų; ir šitą patį nurodymą jis perdavė žydams Jeruzalėje.
156:6.8 (1741.8)
Even Herod Antipas experienced a change of heart and, on learning that Jesus was sojourning across the lake in the territory of his brother Philip, sent word to him that, while he had signed warrants for his arrest in Galilee, he had not so authorized his apprehension in Perea, thus indicating that Jesus would not be molested if he remained outside of Galilee; and he communicated this same ruling to the Jews at Jerusalem.