URANTIJOS KNYGA - 119 Dokumentas. Kristaus Mykolo savęs padovanojimai

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

119 Dokumentas. Kristaus Mykolo savęs padovanojimai



119 Dokumentas. Kristaus Mykolo savęs padovanojimai

119:0.1 (1308.1) BŪDAMAS Nebadono Vakaro Žvaigždžių Vadovas, aš esu Gabrielio paskirtas į Urantiją su misija, kad apreikščiau pasakojimą apie Visatos Valdovo, Nebadono Mykolo, septynis savęs padovanojimus, o mano vardas yra Gavalija. Pateikdamas šitą pasakojimą, aš griežtai laikysiuosi tų apribojimų, kurie yra numatyti mano įgaliojimams.

119:0.2 (1308.2) Savęs padovanojimo savybė yra neatskiriama nuo Visuotinio Tėvo Rojaus Sūnų. Trokšdamos priartėti prie jiems pavaldžių gyvų tvarinių gyvenimo patyrimo, įvairios Rojaus Sūnų kategorijos atspindi savo Rojaus tėvų dieviškąją prigimtį. Rojaus Trejybės Amžinasis Sūnus šitai praktikai davė pradžią, kada septynis kartus save padovanojo septyniuose Havonos apskritimuose tais laikais, kada kilo Grandfanda ir pirmieji laiko ir erdvės piligrimai. Ir Amžinasis Sūnus toliau tęsia savęs padovanojimą vietinėms erdvės visatoms savo atstovų, Sūnų Mykolų ir Avonalų, asmenyse.

119:0.3 (1308.3) Kada Amžinasis Sūnus padovanoja Sūnų Kūrėją projektuojamai vietinei visatai, tada tas Sūnus Kūrėjas prisiima visišką atsakomybę už tos naujosios visatos užbaigimą, valdymą, ir ramybę, įskaitant ir iškilmingą priesaiką amžinajai Trejybei visą aukščiausiąją valdžią šiam naujajam kūriniui prisiimti ne anksčiau to meto, kada jis sėkmingai bus užbaigęs savo kaip tvarinio septynis savęs padovanojimus ir kada juos bus patvirtinę atitinkamos supervisatos Dienų Senieji. Šitą įsipareigojimą prisiima kiekvienas Sūnus Mykolas, kuris savanoriškai iš Rojaus išvyksta tam, kad pradėtų visatos organizavimą ir kūrimą.

119:0.4 (1308.4) Šitų tvarinio įsikūnijimų tikslas yra įgalinti tokius Kūrėjus tapti išmintingais, užjaučiančiais, teisingais, ir supratingais valdovais. Šitie dieviškieji Sūnūs yra iš prigimties teisingi, bet dėl šitų vienas po kito einančių savęs padovanojimo patyrimų jie tampa supratingai gailestingi; jie yra savaime gailestingi, bet šitie patyrimai juos padaro gailestingus naujomis ir papildomomis prasmėmis. Šitie savęs padovanojimai yra paskutinieji laipteliai juos lavinant ir rengiant toms didingoms užduotims valdyti vietines visatas remiantis dieviškuoju teisumu ir teisingu mąstymu.

119:0.5 (1308.5) Nors daugybė naudingų dalykų tenka įvairiems pasauliams, sistemoms, ir žvaigždynams, o taip pat ir visatos protingų būtybių įvairioms kategorijoms, kurios yra paveiktos ir turi naudos iš šitų savęs padovanojimų, bet vis tik pirmiausia jie yra suplanuoti tam, jog užbaigtų paties Sūnaus Kūrėjo asmeninį mokymą ir visatinį švietimą. Šitie savęs padovanojimai nėra esminiai vietinės visatos išmintingam, teisingam, ir sumaniam valdymui, bet jie yra būtinai reikalingi tam, jog toks kūrinys, kuriame knibžda gyvybės įvairios formos ir gausybė protingų, bet netobulų tvarinių, būtų administruojamas dorai, gailestingai, ir supratingai.

119:0.6 (1308.6) Sūnūs Mykolai visatos organizavimo darbą pradeda jausdami visišką ir teisingą gailestį įvairioms būtybių kategorijoms, kurias jie yra sukūrę. Jie turi milžiniškas gailestingumo atsargas visiems šitiems įvairiems tvariniams, net užuojautą ir tiems, kurie klysta ir murkdosi savo pačių sukurtoje savanaudiškumo pelkėje. Bet tokių įgimtų teisingumo ir teisumo sugebėjimų neužteks Dienų Senųjų vertinimu. Šitie trivieniai supervisatų valdovai niekada nepatvirtins Sūnaus Kūrėjo Visatos Valdovu tol, kol jis iš tikrųjų savo realaus patyrimo dėka nebus įgijęs savo paties tvarinių požiūrio jų egzistencijos aplinkoje ir būtent šitų pačių tvarinių pavidalu. Šitaip tokie Sūnūs tampa išmintingais ir supratingais valdovais; jie susipažįsta su tomis įvairiomis grupėmis, kurias jie valdo ir kurioms panaudoja visatos valdžią. Gyvojo patyrimo dėka jie turi praktinį gailestingumą, dorą sprendimą, ir kantrybę, kilusią iš patirtinės tvarinio egzistencijos.

119:0.7 (1309.1) Nebadono vietinę visatą dabar valdo toks Sūnus Kūrėjas, kuris savęs padovanojimų tarnystę yra užbaigęs; jis valdo teisinga ir gailestinga aukščiausiąja valdžia visose savo besivystančios ir tobulėjančios visatos milžiniškose valdose. Nebadono Mykolas yra Amžinojo Sūnaus 611.121-asis savęs padovanojimas laiko ir erdvės visatoms, ir jūsų vietinės visatos organizavimą jis pradėjo maždaug prieš keturis šimtus milijardų metų. Savo pirmajam savęs padovanojimo jaudinančiam patyrimui Mykolas pasirengė maždaug tuo metu, kada Urantija ėmė įgauti savo dabartinę formą, prieš vieną milijardą metų. Jo savęs padovanojimai vyko vienas po kito maždaug kas vieną šimtą penkiasdešimt milijonų metų, paskutinysis buvo Urantijoje prieš vieną tūkstantį devynis šimtus metų. Dabar aš pradėsiu atskleisti šitų savęs padovanojimų prigimtį ir pobūdį tiek, kiek tą padaryti man leidžia suteikti įgaliojimai.

1. Pirmasis savęs padovanojimas

119:1.1 (1309.2) Salvingtone buvo iškilminga proga beveik prieš vieną milijardą metų, kada susirinkę Nebadono visatos valdytojai ir vadovai išgirdo Mykolą paskelbiant, kad jo vyresnysis brolis, Emanuelis, netrukus prisiims valdžią Nebadone tuo metu, kada jis (Mykolas) bus išvykęs atlikti neatskleistos užduoties. Dėl šito įvykio nebuvo perduota jokio kito pranešimo, išskyrus tai, kad transliuotoje programoje buvo perduotas atsisveikinimas Žvaigždyno Tėvams, kur, tarp kitų nurodymų, buvo pasakyta: “Ir šitam laikotarpiui aš patikiu jus Emanuelio globai ir priežiūrai, tuo tarpu aš vykstu įgyvendinti savo Rojaus Tėvo nurodymo.”

119:1.2 (1309.3) Pasiuntęs šitą atsisveikinimo pranešimą, Mykolas pasirodė Salvingtono išvykimo lauke, tiesiog taip, kaip ir daugeliu ankstesniųjų progų, kada ruošdavosi išvykti į Uversą ar į Rojų, išskyrus tai, kad jis atvyko vienas. Savo pareiškimą dėl išvykimo jis užbaigė šiais žodžiais: “Aš palieku jus tiktai trumpam. Daugelis iš jūsų, aš žinau, norėtų vykti su manimi, bet ten, kur aš vykstu, jūs vykti negalite. Ką netrukus darysiu aš, jūs to daryti negalite. Aš vykstu įvykdyti Rojaus Dievybių valios, ir kada savąją misiją būsiu užbaigęs ir įgijęs šitą patyrimą, tada tikrai sugrįšiu į savo vietą tarp jūsų.” Ir šitaip taręs, Nebadono Mykolas išnyko iš visų susirinkusiųjų akiračio, ir vėl pasirodė po dvidešimties metų standartiniu laiku. Visame Salvingtone, tiktai Dieviškoji Dvasia ir Emanuelis žinojo, kas vyksta, o Dienų Sąjunga savo paslaptimi pasidalino tiktai su visatos pagrindiniu valdytoju, Gabrieliu, Ryškiąja ir Ryto Žvaigžde.

119:1.3 (1309.4) Visi Salvingtono gyventojai ir tie, kurie gyveno žvaigždynų ir sistemų būstinių pasauliuose, susirinko prie savo atitinkamų informacijos iš visatos priėmimo stočių, tikėdamiesi ką nors sužinoti apie Sūnaus Kūrėjo misiją ir buvimo vietą. Tiktai trečiąją dieną po Mykolo išvykimo buvo gautas pranešimas, kuris galėjo turėti tam tikros reikšmės. Tą dieną Salvingtone iš Melkizedeko sferos, tos kategorijos būstinės Nebadone, buvo užregistruotas pranešimas, kuris tiesiog užfiksavo šitą nepaprastą ir anksčiau niekada negirdėtą transakciją: “Šiandien vidurdienį šito pasaulio priėmimo lauke pasirodė nepaprastas Sūnus Melkizedekas, ne mūsiškis, bet visiškai panašus į mūsų kategoriją. Jį lydėjo vienas omniafimas, kuris turėjo įgaliojimus iš Uversos ir kuris pateikė mūsų vadovui adresuotus įsakymus, perduotus nuo Dienų Senųjų ir tuo pačiu metu patvirtintus Salvingtono Emanuelio, nurodančius, jog šitas naujasis Sūnus Melkizedekas būtų priimtas į mūsų kategoriją ir paskirtas į Nebadono Melkizedekų nepaprastųjų misijų tarnystę. Ir šitaip buvo įsakyta; taip buvo ir padaryta.”

119:1.4 (1310.1) Ir tai yra beveik viskas, ką galima surasti Salvingtono įrašuose, susijusiuose su pirmuoju Mykolo savęs padovanojimu. Daugiau nieko neužfiksuojama tol, kol praeina vienas šimtas metų Urantijos laiku, kada buvo užregistruotas Mykolo sugrįžimo ir nepaskelbto vėl atnaujinto vadovavimo visatos reikalams faktas. Bet Melkizedeko pasaulyje galima surasti keistą dokumentą, atpasakojimą apie nepaprastųjų situacijų korpuso šito unikalaus Sūnaus Melkizedeko tarnystę tame amžiuje. Šitas dokumentas yra saugomas paprastoje šventovėje, kuri dabar užima Tėvo Melkizedeko namų priekinę dalį, ir jis pasakoja apie šito laikinojo Sūnaus Melkizedeko tarnystę, ryšium su jo paskyrimu į dvidešimt keturias nepaprastąsias misijas visatoje. Ir šitas dokumentas, kurį aš taip neseniai skaičiau, baigiasi šitaip:

119:1.5 (1310.2) “Ir šitos dienos vidurdienį, be išankstinio paskelbimo ir dalyvaujant tiktai trims mūsų brolijos nariams, šitas atvykęs mūsų kategorijos Sūnus išnyko iš mūsų pasaulio taip, kaip ir buvo pasirodęs, lydimas tiktai vieno omniafimo; ir dabar šitas dokumentas yra užbaigiamas šiuo patvirtinimu, jog šitas atvykėlis gyveno kaip Melkizedekas, turėdamas Melkizedeko pavidalą jis dirbo kaip Melkizedekas, ir jis patikimai atliko visas savo užduotis kaip mūsų kategorijos nepaprastųjų situacijų sūnus. Visuotinai sutarus jis tapo Melkizedekų vadovu, nusipelnė mūsų meilės ir didžiulės pagarbos savo neprilygstama išmintimi, aukščiausiojo laipsnio meile, ir nuostabiu atsidavimu pareigai. Jis mylėjo mus, suprato mus, ir tarnavo su mumis, ir mes esame jo ištikimi ir atsidavę bičiuliai Melkizedekai per amžius, kadangi šitas atvykėlis į mūsų pasaulį dabar amžinai tapo visatos tarnu, turinčiu Melkizedeko prigimtį.”

119:1.6 (1310.3) Ir tai yra viskas, ką man leidžiama jums papasakoti apie pirmąjį Mykolo savęs padovanojimą. Mes, aišku, gerai suprantame, jog tas nepaprastas Melkizedekas, kuris taip paslaptingai tarnavo su Melkizedekais prieš milijardą metų, buvo ne kas kitas, kaip įsikūnijęs Mykolas, vykdantis pirmojo savęs padovanojimo misiją. Dokumentai konkrečiai nepažymi, jog šitas unikalus ir sumanus Melkizedekas buvo Mykolas, bet visuotinai yra tikima, kad tai buvo jis. Galbūt tikrąjį pareiškimą dėl šito fakto galima surasti Sūnaringtono archyvuose, o to slaptojo pasaulio archyvai mums yra neprieinami. Paslaptys apie įsikūnijimus ir savęs padovanojimus iki galo yra žinomos tiktai šitame šventajame dieviškųjų Sūnų pasaulyje. Mes visi žinome faktus apie Mykolo savęs padovanojimus, bet mes nesuprantame, kaip jie įvykdomi. Mes nežinome, kaip visatos valdovas, Melkizedekų kūrėjas, gali taip staiga ir paslaptingai tapti vienu iš jų narių, ir kaip vienas iš jų, gyventi tarp jų ir dirbti kaip Sūnus Melkizedekas vieną šimtą metų. Bet šitaip įvyko.

2. Antrasis savęs padovanojimas

119:2.1 (1310.4) Po to, kada Mykolas save padovanojo Melkizedeko pavidalu, Nebadono visatoje reikalai klostėsi sklandžiai maždaug vieną šimtą penkiasdešimt milijonų metų, o tada prasidėjo neramumai 37-ojo žvaigždyno 11-oje sistemoje. Šituos neramumus sukėlė Sūnaus Lanonandeko, Sistemos Valdovo, klaidingas supratimas, dėl kurio Žvaigždyno Tėvai priėmė nuosprendį, o jį patvirtino Dienų Ištikimasis, Rojaus patarėjas tam žvaigždynui, bet protestuojantis Sistemos Valdovas ne iki galo susitaikė su šiuo nuosprendžiu. Po ilgiau kaip vieną šimtą metų trukusio nepasitenkinimo jis sukurstė savo pagalbininkus dalyvauti viename iš plačiausiai išplitusių ir pražūtingiausių iš visų kada nors sukurstytų maištų Nebadono visatoje prieš Sūnaus Kūrėjo valdžią, maište, kuriam jau seniai nuosprendį paskelbė ir jį užbaigė Dienų Senųjų veiksmai Uversoje.

119:2.2 (1311.1) Šitas maištininkas Sistemos Valdovas, Lutentija, savo būstinės planetoje viešpatavo daugiau negu dvidešimt metų standartiniu Nebadono laiku; vėliau, Patys Aukštieji, pritarus Uversai, įsakė jį izoliuoti, o Salvingtono valdovui pateikė prašymą paskirti naują Sistemos Valdovą, kuris prisiimtų vadovavimą konfliktų draskomai ir supainiotai apgyvendintų pasaulių sistemai.

119:2.3 (1311.2) Tuo pačiu metu, kada šitas prašymas buvo gautas Salvingtone, Mykolas kreipėsi su antruoju iš tų nepaprastųjų pareiškimų, susijusiu su savo ketinimu išvykti iš visatos būstinės, turėdamas tikslą “įvykdyti savo Rojaus Tėvo raginimą,” pažadėdamas “sugrįžti reikiamu metu” ir visą valdžią sutelkdamas savo Rojaus brolio, Emanuelio, Dienų Sąjungos, rankose.

119:2.4 (1311.3) Ir tuomet, tokiu pačiu metodu, koks buvo matomas aną kartą, kada jis išvyko, ryšium su savęs padovanojimu Melkizedeko pavidalu, Mykolas vėl atsisveikino su savosios būstinės sfera. Praėjus trims dienoms po šito nepaaiškinto atsisveikinimo, Nebadono pirminių Sūnų Lanonandekų rezerviniame korpuse pasirodė naujas ir nežinomas narys. Šitas naujas Sūnus pasirodė vidurdienį, apie jį nieko nepranešus ir lydimas vieno tertiafimo, kuris turėjo įgaliojamuosius raštus nuo Uversos Dienų Senųjų, patvirtintus Salvingtono Emanuelio, nurodančius, jog šitas naujasis Sūnus būtų paskirtas į 37-ojo žvaigždyno 11-ąją sistemą kaip nušalinto Lutentijos perėmėjas ir turintis visišką valdžią kaip laikinai einantis Sistemos Valdovo pareigas tol, kol bus paskirtas naujasis valdovas.

119:2.5 (1311.4) Daugiau negu septyniolika metų visatos laiku šitas nepaprastas ir nežinomas laikinasis valdovas administravo šitos pasimetusios ir demoralizuotos vietinės sistemos reikalus ir išmintingai sprendė jos sunkumus. Niekada nebuvo nė vieno kito Sistemos Valdovo, kurį būtų taip atsidavusiai mylėję arba tokiu plačiu mastu gerbę. Teisingumu ir gailestingumu šitas naujasis valdovas atstatė tvarką šitoje neramioje sistemoje, tuo pačiu jis uoliai tarnavo visiems savo pavaldiniams, net savo maištingajam pirmtakui pasiūlė išskirtinę teisę dalintis sistemos valdžios sostu, jeigu tiktai dėl savo neišmintingumo jis tikrai atsiprašytų Emanuelio. Bet Lutentija su panieka atmetė šituos gailestingumo pasiūlymus, gerai žinodamas, jog šitas naujasis ir nepaprastasis sistemos Valdovas yra ne kas kitas, kaip Mykolas, būtent pats tas visatos valdovas, kuriam jis taip neseniai buvo metęs iššūkį. Bet milijonai jo suklaidintų ir apgautų pasekėjų priėmė šito naujojo valdovo, kuris tuo metu buvo žinomas kaip Palonijos sistemos Valdovas Išgelbėtojas, atleidimą.

119:2.6 (1311.5) Ir tada atėjo toji įsimintina diena, kada atvyko paskirtas naujasis Sistemos Valdovas, visatos valdžios patvirtintas kaip nušalinto Lutentijos nuolatinis perėmėjas, o visa Palonija gedėjo dėl paties kilniausio ir geranoriškiausio sistemos valdovo, kokį tik kada nors pažinojo Nebadonas, išvykimo. Jį mylėjo visa sistema ir garbino jo bičiuliai iš visų Sūnų Lanonandekų grupių. Jo išvykimas nebuvo paprastas; buvo organizuotos didžiulės iškilmės, kada jis paliko sistemos būstinę. Net ir klystantis jo pirmtakas atsiuntė šitokį pranešimą: “Teisus ir teisingas tu esi visuose savo reikaluose. Nors aš tebeatmetu Rojaus valdymą, bet esu priverstas pripažinti, jog tu esi teisingas ir gailestingas administratorius.”

119:2.7 (1312.1) Ir tada tikrai šitas laikinasis maištaujančios sistemos valdovas išvyko iš tos planetos, kurioje jis trumpai gyveno, ją administruodamas, tuo tarpu trečiąją dieną po šito Mykolas pasirodė Salvingtone ir vėl ėmė valdyti Nebadono visatą. Netrukus trečią kartą buvo paskelbta iš Uversos apie Mykolo suverenumo ir valdžios padidintą jurisdikciją. Pirmą kartą apie tai buvo paskelbta tuo metu, kada jis atvyko į Nebadoną, antrą kartą toks paskelbimas buvo pateiktas tuoj po to, kada buvo užbaigtas Melkizedeko savęs padovanojimas, o dabar yra skelbiama trečią kartą, užbaigus antrąją arba Lanonandeko misiją.

3. Trečiasis savęs padovanojimas

119:3.1 (1312.2) Aukščiausioji taryba Salvingtone ką tik baigė aptarinėti Gyvybės Nešėjų iš 61-ojo žvaigždyno 87-sios sistemos 217-sios planetos kreipimąsi, kad jiems į pagalbą būtų pasiųstas Materialusis Sūnus. Dabar šitoji planeta buvo apgyvendintų pasaulių sistemoje, kur kitas sistemos Valdovas buvo išklydęs iš kelio, iki to laiko tai buvo antrasis maištas visame Nebadone.

119:3.2 (1312.3) Mykolo pageidavimu, veiksmai dėl šitos planetos Gyvybės Nešėjų prašymo buvo atidėti tol, kol jį apsvarstys Emanuelis ir pateiks savo pranešimą. Tai buvo neįprasta procedūra, ir aš gerai prisimenu, kaip mes visi laukėme kažko neįprasto, ir mums neteko ilgai laukti nežinomybėje. Vadovavimą visatai Mykolas perdavė į Emanuelio rankas, tuo tarpu Gabrieliui jis patikėjo vadovavimą dangiškosioms jėgoms, ir šitaip perdavęs savo administracines pareigas, jis atsisveikino su Visatos Motina Dvasia ir išnyko iš Salvingtono išvykimo lauko tiksliai taip, kaip jis tą buvo padaręs dviem ankstesnėmis progomis.

119:3.3 (1312.4) Ir, kaip buvo galima tikėtis, trečiąją dieną po šito 61-ojo žvaigždyno 87-sios sistemos būstinės pasaulyje, nieko nepranešęs, pasirodė nepaprastas Materialusis Sūnus, lydimas vieno sekonafimo, paskirtas Uversos Dienų Senųjų ir patvirtintas Salvingtono Emanuelio. Nedelsiant laikinasis Sistemos Valdovas šitą naująjį ir paslaptingąjį Materialųjį Sūnų paskyrė 217-ojo pasaulio laikinuoju Planetos Princu, ir šitą paskyrimą tuoj pat patvirtino 61-ojo žvaigždyno Patys Aukštieji.

119:3.4 (1312.5) Tokiu būdu šitas unikalus Materialusis Sūnus tikrai pradėjo savo sunkią karjerą dėl atsiskyrimo ir maišto izoliuotame pasaulyje, esančiame sunkumų apgultoje sistemoje, neturėdamas jokio tiesioginio ryšio su išorine visata, dirbdamas visiškai vienas per vienos ištisos kartos gyvenimą planetiniu laiku. Šitas nepaprastosios situacijos Materialusis Sūnus pasiekė, jog puolęs Planetos Princas ir visas jo personalas atliko atgailą ir pasitaisė ir buvo liudininkas to, kaip planeta sugrįžo į ištikimą tarnystę Rojaus valdžiai taip, kaip yra nustatyta vietinėse visatose. Reikiamu metu Materialusis Sūnus ir Dukra atvyko į šitą jėgas atgavusį ir išgelbėtą pasaulį, ir kada tinkamu būdu jie buvo įtvirtinti kaip matomi planetos valdovai, tada vieną dieną vidurdienį laikinasis arba nepaprastosios situacijos Planetos Princas oficialiai atsisveikino ir išnyko. Trečiąją dieną po šito, Mykolas pasirodė įprastoje savo vietoje Salvingtone, ir labai greitai supervisatos programos perdavė Dienų Senųjų ketvirtąją deklaraciją, pranešančią apie Mykolo suverenumo Nebadone tolimesnį padidinimą.

119:3.5 (1312.6) Man gaila, jog aš neturiu leidimo papasakoti apie tai, su kokia kantrybe, tvirtybe, ir sumanumu šitas Materialusis Sūnus pasitikdavo tas išbandančias situacijas šitoje susipainiojusioje planetoje. Šito izoliuoto pasaulio pataisymas yra vienas iš nuostabiausiai jaudinančių skyrių išgelbėjimo analuose visame Nebadone. Šitos misijos pabaigoje visam Nebadonui tapo aišku, kodėl jų mylimas valdovas nusprendė įsitraukti į šituos pasikartojančius savęs padovanojimus kokios nors pavaldžios kategorijos išmintingos būtybės pavidalu.

119:3.6 (1313.1) Mykolo savęs padovanojimai Sūnaus Melkizedeko, vėliau Sūnaus Lanonandeko, o toliau Materialiojo Sūnaus pavidalu yra visi vienodai paslaptingi ir nepaaiškinami. Kiekvienu atveju jis pasirodydavo staiga ir kaip visiškai išsivystęs savęs padovanojimo grupės individas. Tokių įsikūnijimų paslapties niekada nesužinos niekas, išskyrus tuos, kurie turi leidimą į Sūnaringtono šventosios sferos archyvų vidinį apskritimą.

119:3.7 (1313.2) Niekada, po jo nuostabaus savęs padovanojimo izoliuoto ir sukilusio pasaulio Planetos Princo pavidalu, nė vienas Materialusis Sūnus ar Dukra Nebadone neturėjo ir minties skųstis dėl savojo paskyrimo arba aimanuoti dėl sunkumų vykdant savo planetinę misiją. Visam laikui Materialieji Sūnūs žino, jog visatos Sūnų Kūrėją jie turi kaip supratingą valdovą ir užjaučiantį draugą, tą, kuris “visais atžvilgiais buvo išbandytas ir patikrintas,” net ir taip, kaip ir jie turi būti išbandyti ir patikrinti.

119:3.8 (1313.3) Po kiekvienos iš šitų misijų ėjo didesnės tarnystės ir ištikimybės amžius tarp visų išmintingų dangiškųjų tvarinių, kilusių visatoje, tuo tarpu kiekvieną vėliau einantį savęs padovanojimo amžių apibūdindavo visų visatos administravimo metodų ir visų valdymo būdų išvystymas ir patobulinimas. Po šito savęs padovanojimo joks Materialusis Sūnus ar Dukra niekada sąmoningai neprisijungė prie maišto prieš Mykolą; jie myli ir gerbia jį per daug atsidavusiai, jog kada nors sąmoningai jį atstumtų. Pastarųjų laikų Adomus iš tiesos kelio buvo išvedę maištaujančių asmenybių aukštesnieji tipai tiktai apgavystės ir sofistikos dėka.

4. Ketvirtasis savęs padovanojimas

119:4.1 (1313.4) Būtent vieno iš Uversos periodinių tūkstantmečio kvietimų pagal sąrašą pabaigoje Mykolas pradėjo oficialiai perduoti Nebadono valdymą į Emanuelio ir Gabrielio rankas; ir, aišku, prisimindami, kas po šitokio veiksmo buvo atsitikę praeityje, mes visi pasiruošėme tapti Mykolo išvykimo į savęs padovanojimo ketvirtąją misiją liudininkais, ir mums neilgai teko laukti, nes jis greiai išėjo į Salvingtono išvykimo lauką ir pranyko iš mūsų akiračio.

119:4.2 (1313.5) Trečiąją dieną po šito išvykimo į savęs padovanojimo misiją mes pastebėjome, visatos programose, transliuojamose į Uversą, šitą svarbų žinių pranešimą iš Nebadono serafinės būstinės: “Pranešame apie vieno nežinomo serafimo, lydimo atsiskyrusiojo supernafimo ir Salvingtono Gabrielio, nepaskelbtą atvykimą. Šitas neregistruotas serafimas atitinka Nebadono kategoriją ir turi mandatą nuo Uversos Dienų Senųjų, patvirtintą Salvingtono Emanuelio. Šitas serafimas yra kvalifikuojamas kaip priklausantis aukščiausiajai vietinės visatos angelų kategorijai ir jau yra paskirtas į mokymo patarėjų korpusą.”

119:4.3 (1313.6) Mykolas, per šitą serafinį savęs padovanojimą, iš Salvingtono buvo išvykęs daugiau negu keturiasdešimt standartinių visatos metų. Šituo laikotarpiu jis buvo paskirtas serafiniu mokymo patarėju, ką jūs galėtumėte pavadinti asmeniniu sekretoriumi, dvidešimt šešiems skirtingiems pagrindiniams mokytojams, veikusiems dvidešimt dviejuose skirtinguose pasauliuose. Jo paskutinioji arba baigiamoji užduotis buvo paskyrimas Trejybės Sūnaus Mokytojo, vykdančio savęs padovanojimo misiją Nebadono visatos 3-ojo žvaigždymo 84-sios sistemos 462-ajame pasaulyje, patarėju ir padėjėju.

119:4.4 (1314.1) Niekada, per visus tuos septynerius užduoties metus, šitas Trejybės Sūnus Mokytojas nebuvo visiškai įsitikinęs dėl šito serafinio padėjėjo tapatybės. Tas tiesa, tuo metu į visus serafimus buvo žvelgiama su ypatingu susidomėjimu ir atidumu. Mes visi labai gerai žinojome, jog mūsų mylimas Valdovas buvo išvykęs į visatą, savo išvaizdą pakeitęs serafimo pavidalu, bet mes niekada negalėjome būti tikri dėl jo tapatybės. Niekada nebuvo galima nustatyti jo tapatybės iki to meto, kada jis buvo priskirtas prie šito Trejybės Sūnaus Mokytojo, vykdančio savęs padovanojimo misiją. Bet per visą šitą erą į aukščiausiuosius serafimus buvo žiūrima su ypatingu rūpesčiu, nes bet kuris iš mūsų galėjo, šito nežinodamas, priimti visatos Valdovą, atliekantį tvarinio savęs padovanojimo misiją. Ir tokiu būdu amžiams tapo tiesa, kas susiję su angelais, kad jų Kūrėjas ir Valdovas buvo “visais atžvilgiais išmėgintas ir patikrintas serafinės asmenybės pavidalu.”

119:4.5 (1314.2) Kada šitie vienas po kito ėję savęs padovanojimai vis didesniu laipsniu ėmė įgauti visatos gyvybės žemesniųjų formų prigimtį, tada Gabrielis vis didesniu laipsniu ėmė tapti šitų jaudinančių įsikūnijimo patyrimų padėjėju, veikdamas kaip visatos ryšininkas tarp Mykolo ir laikinojo visatos valdovo, Emanuelio.

119:4.6 (1314.3) Dabar Mykolas buvo sukaupęs savo sukurtų visatos Sūnų trijų kategorijų savęs padovanojimo patyrimą: Melkizedekų, Lanonandekų, ir Materialiųjų Sūnų. Po šito jis kilniai sutinka įsikūnyti angeliškosios gyvybės pavidalu kaip aukščiausiasis serafimas prieš tai, kada savo dėmesį jis nukreipė į savo valinių tvarinių žemiausiosios formos kylančiosios karjeros įvairias fazes, į evoliucinius laiko ir erdvės mirtinguosius.

5. Penktasis savęs padovanojimas

119:5.1 (1314.4) Šiek tiek daugiau negu prieš tris šimtus milijonų metų, kaip laikas yra skaičiuojamas Urantijoje, mes buvome liudininkai kito visatos valdžios perdavimo Emanueliui ir stebėjome Mykolo pasirengimą išvykimui. Šitą kartą viskas buvo kitaip negu anksčiau, nes jis paskelbė, kad jo galutinis maršruto tikslas yra Uversa, Orvontono supervisatos būstinė. Reikiamu laiku mūsų Valdovas išvyko, bet supervisatos programose niekada nebuvo užsiminta apie Mykolo atvykimą į Dienų Senųjų rezidenciją. Tuoj po jo išvykimo iš Salvingtono iš tiesų Uversos programose atsirado šitas reikšmingas pareiškimas: “Nieko nepranešus, šiandien atvyko neturintis numerio mirtingojo kilmės kylantysis piligrimas iš Nebadono visatos, turintis Salvingtono Emanuelio patvirtinimą ir lydimas Nebadono Gabrielio. Šita neatpažintoji būtybė turi tikrosios dvasios statusą ir buvo priimta į mūsų broliją.”

119:5.2 (1314.5) Jeigu jūs kartais aplankytumėte Uversą šiandien, tai išgirstumėte išsamų pasakojimą apie tas dienas, kada ten gyveno Eventodas, tas ypatingas ir nežinomas laiko ir erdvės piligrimas, kuris Uversoje buvo žinomas tuo vardu. Ir šitas kylantysis mirtingasis, mažų mažiausiai nuostabi asmenybė kylančiųjų mirtingųjų dvasinės pakopos tiksliu pavidalu, Uversoje gyveno ir veikė vienuolika metų Orvontono standartiniu laiku. Šita būtybė gaudavo užduotis ir vykdė dvasinio mirtingojo pareigas drauge su savo bičiuliais iš įvairių Orvontono vietinių visatų. “Visais atžvilgiais jis buvo patikrintas ir išmėgintas, net ir taip, kaip ir jo bičiuliai,” ir kiekvienu atveju jis įrodė, jog yra vertas to, kad vyresnybė juo tiki ir pasitiki, tuo pačiu metu jis neabejotinai užsitarnavo savo bičiulių dvasių pagarbą ir atsidavusį susižavėjimą.

119:5.3 (1315.1) Salvingtone mes sekėme šito dvasinio piligrimo karjerą su didžiausiu susidomėjimu, puikiausiai žinodami, dėl Gabrielio buvimo, jog šitas kuklus ir neturintis numerio piligrimas dvasia buvo ne kas kitas, kaip save padovanojantis mūsų vietinės visatos valdovas. Šitas Mykolo pirmasis pasirodymas, įsikūnijus mirtingojo evoliucijos vienos pakopos vaidmenyje buvo toks įvykis, kuris sujaudino ir sužavėjo visą Nebadoną. Mes buvome girdėję apie tokius dalykus, bet dabar juos stebėjome. Uversoje jis pasirodė visiškai išsivystęs ir tobulai išmokytas dvasinis mirtingasis, ir, kaip toks, savo karjerą tęsė iki to įvykio, kada grupė kylančiųjų mirtingųjų buvo perkelta į Havoną; po šito jis kalbėjosi su Dienų Senaisiais ir nedelsiant, lydimas Gabrielio, netikėtai ir be ceremonijų paliko Uversą, neužilgo po šito pasirodydamas savo įprastoje vietoje Salvingtone.

119:5.4 (1315.2) Tiktai po šito savęs padovanojimo užbaigimo, mes galutinai suvokėme, jog Mykolas galbūt ketina įsikūnyti savo visatos asmenybių įvairių kategorijų pavidalu, pradedant nuo aukščiausiųjų Melkizedekų ir baigiant žemai esančiais materialaus kūno ir kraujo mirtingaisiais laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Maždaug šituo laiku Melkizedekų koledžai pradėjo kalbėti apie tikimybę, jog Mykolas kada nors įsikūnys kaip materialaus kūno mirtingasis, ir daug buvo svarstoma apie tokio nepaaiškinamo savęs padovanojimo galimą metodą. Tai, kad Mykolas pats asmeniškai buvo atlikęs kylančiojo mirtingojo vaidmenį, sukėlė naują ir papildomą susidomėjimą tvarinio žengimo į priekį visu planu, kaip pirmyn žengiama tiek vietinėje visatoje, tiek supervisatoje.

119:5.5 (1315.3) Vis tik, šitų vienas po kito einančių savęs padovanojimų metodas tebeliko paslaptis. Net ir Gabrielis prisipažįsta, kad jis nesuvokia to metodo, kurio dėka šitas Rojaus Sūnus ir visatos Kūrėjas gali, savo valia, įgauti vieno iš jam pačiam pavaldžių tvarinių asmenybę ir gyventi tokio tvarinio gyvenimą.

6. Šeštasis savęs padovanojimas

119:6.1 (1315.4) Dabar, kada visas Salvingtonas buvo susipažinęs su pirminiais duomenimis apie artėjantį savęs padovanojimą, Mykolas sukvietė draugėn būstinės planetos gyventojus ir, pirmą kartą, atskleidė įsikūnijimų plano likusiąją dalį, paskelbdamas, kad jis greitai turės palikti Salvingtoną, tam, jog patirtų morontinio mirtingojo karjerą Pačių Aukštųjų Tėvų gyvenamojoje vietoje penktojo žvaigždyno būstinės planetoje. Ir tada mes pirmą kartą išgirdome tokį pareiškimą, kad jo septintasis ir baigiamasis savęs padovanojimas įvyks kuriame nors evoliuciniame pasaulyje mirtingojo materialaus kūno pavidalu.

119:6.2 (1315.5) Prieš išvykdamas iš Salvingtono tam, jog save padovanotų šeštąjį kartą, Mykolas kreipėsi į sferos susirinkusius gyventojus ir išvyko visų akivaizdoje, lydimas vieno serafimo ir Nebadono Ryškiosios ir Ryto Žvaigždės. Nors visatos valdymas vėl buvo patikėtas Emanueliui, bet administracinių pareigų paskirstymas buvo platesnis.

119:6.3 (1315.6) Mykolas pasirodė penktojo žvaigždyno būstinėje kaip kylančiojo statuso visiškai išsivystęs morontinis mirtingasis. Man labai gaila dėl to, jog draudžiama atskleisti šito neturinčio numerio mirtingojo karjeros smulkmenas, nes tai buvo viena iš nepaprasčiausių ir labiausiai stebinančių epochų Mykolo savęs padovanojimų patyrime, net ir turint omenyje jo dramatišką ir tragišką gyvenimą Urantijoje. Bet tarp tų daugelio apribojimų, kurie buvo perduoti tada, kada aš ėmiausi šitos užduoties, yra toks apribojimas, kuris man draudžia atskleisti Mykolo kaip Endantumo morontinio mirtingojo šitos nuostabios karjeros smulkmenas.

119:6.4 (1316.1) Kada Mykolas sugrįžo po šito morontinio savęs padovanojimo, tada mums visiems buvo akivaizdu, jog mūsų Kūrėjas yra tapęs bičiuliu tvariniu, jog Visatos Valdovas taip pat yra sukurtų protingų būtybių net ir paties žemiausiojo tipo jo valdose draugas ir gailestingas padėjėjas. Mes ir prieš tai buvome pastebėję šitą augantį tvarinio požiūrį visatos valdyme, nes palaipsniui jis ėmė atsirasti, bet jis tapo akivaizdesnis užbaigus morontinį mirtingojo savęs padovanojimą, ir dar labiau akivaizdesnis tapo po sugrįžimo jam užbaigus savo kaip dailidės sūnaus karjerą Urantijoje.

119:6.5 (1316.2) Mums Gabrielis iš anksto pranešė tą laiką, kada Mykolas bus paleistas iš morontinio savęs padovanojimo, ir dėl to mes surengėme deramą sutikimą Salvingtone. Milijonų milijonai būtybių buvo sukviesta iš Nebadono žvaigždynų būstinių pasaulių, ir didelė dalis gyventojų iš gretimų su Salvingtonu pasaulių susirinko draugėn tam, kad pasveikintų jį, sugrįžusį prie savosios visatos valdymo. Atsakydamas į daugelį mūsų sveikinimų ir išreiškiančių Valdovui dėkingumą pareiškimų, kad jis taip gyvybiškai yra susidomėjęs savo tvariniais, jis tepasakė: “Aš tiesiog rūpinausi savo Tėvo reikalais. Aš darau tik tai, kas yra malonu Rojaus Sūnums, kurie myli ir trokšta suprasti savuosius tvarinius.”

119:6.6 (1316.3) Bet pradedant ta diena ir baigiant ta valanda, kada Mykolas pradėjo savo jaudinantį patyrimą Urantijoje kaip Žmogaus Sūnus, visas Nebadonas tęsė diskusijas apie savojo Aukščiausiojo Valdovo daugelį herojiškų veiksmų, kada Endantume jis veikė kaip evoliucinio kilimo morontinio mirtingojo save padovanojantis įsikūnijimas ir visais atžvilgiais buvo patikrintas taip, kaip ir jo bičiuliai, susirinkę iš viso žvaigždyno, kuriame jis gyveno, materialių pasaulių.

7. Septintasis ir paskutinysis savęs padovanojimas

119:7.1 (1316.4) Dešimtis tūkstančių metų mes visi laukėme septintojo ir baigiamojo Mykolo savęs padovanojimo. Gabrielis mus buvo mokęs, jog šitas baigiamasis savęs padovanojimas bus įgyvendintas mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet mes visiškai nieko nežinojome, kada, kur, ir kokiu būdu vyks šitas kulminacinis jaudinantis patyrimas.

119:7.2 (1316.5) Viešai buvo paskelbta, jog Mykolas savo paskutiniojo savęs padovanojimo vieta pasirinko Urantiją, netrukus po to, kada mes sužinojome apie Adomo ir Ievos pražangą. Ir šitokiu būdu, daugiau negu trisdešimt penkis tūkstančius metų, jūsų pasauliui buvo skiriama žymi vieta visos visatos tarybose. Nebuvo jokio paslaptingumo (išskyrus įsikūnijimo paslaptį), kuris būtų gaubęs kokį nors žingsnį, susijusį su savęs padovanojimu Urantijoje. Nuo pirmojo iki paskutiniojo, iki baigiamojo ir triumfuojančio Mykolo sugrįžimo į Salvingtoną kaip aukščiausiajam Visatos Valdovui, buvo visiškas visatos atvirumas dėl visko, kas vyko jūsų mažame, bet labai gerbiamame pasaulyje.

119:7.3 (1316.6) Nors mes ir manėme, kad bus toks metodas, bet niekada iki pat to paties įvykio nežinojome, jog žemėje Mykolas pasirodys šios sferos bejėgiu kūdikiu. Iki to laiko jis visada pasirodydavo kaip asmenybių grupės, kurią būdavo pasirinkęs savęs padovanojimui, visiškai išsivystęs individas, ir tai buvo jaudinantis pranešimas, kuris buvo transliuotas iš Salvingtono, informuojantis, jog Urantijoje gimė Betliejaus kūdikis.

119:7.4 (1316.7) Tada mes ne tik suvokėme, jog mūsų Kūrėjas ir draugas žengia patį rizikingiausią žingsnį per visą savo karjerą, akivaizdžiai rizikuodamas savo padėtimi ir valdžia per šitą savęs padovanojimą bejėgio kūdikio pavidalu, bet mes taip pat supratome, kad jo patyrimas šitame baigiamajame ir mirtingame savęs padovanojime jį amžiams užkels į sostą kaip Nebadono visatos neginčytiną ir aukščiausiąjį valdovą. Trečdalį amžiaus žemės laiku šitos vietinės visatos visose dalyse visų akys buvo nukreiptos į Urantiją. Visos išmintingos būtybės suvokė, jog yra įgyvendinamas paskutinysis savęs padovanojimas, ir kadangi mes jau seniai žinojome apie Liuciferio maištą Satanijoje ir apie Kaligastijos neištikimybę Urantijoje, tai gerai suvokėme, kokia turės būti atkakli kova, kuri prasidės, mūsų valdovui sutikus įsikūnyti Urantijoje mirtingojo materialaus kūno nuolankia forma ir pavidalu.

119:7.5 (1317.1) Jošua, Juozapo sūnus, žydų kūdikis, buvo pradėtas ir gimė pasaulyje lygiai taip, kaip ir visi kiti kūdikiai iki to meto ir po to, išskyrus tai, jog šitas konkretus kūdikis buvo Nebadono Mykolo, dieviškojo Rojaus Sūnaus ir visos šitos daiktų ir būtybių vietinės visatos sukūrėjo įsikūnijimas. Ir šitoji paslaptis, kaip Dievybė įsikūnijo Jėzaus žmogiškojoje formoje, šiaip jau šitame pasaulyje gimusioje natūraliai, amžinai liks neįminta. Net ir amžinybėje jūs niekada nepažinsite Kūrėjo įsikūnijimo savųjų tvarinių forma ir pavidalu technikos ir metodo. Tai yra Sūnaringtono paslaptis, ir tokios paslaptys yra tų dieviškųjų Sūnų, kurie patyrė šituos savęs padovanojimus, išimtinė nuosavybė.

119:7.6 (1317.2) Kai kurie išminčiai žemėje žinojo apie Mykolo greitą atvykimą. Vieno pasaulio ryšių su kitu pasauliu dėka, šitie turėję dvasinę įžvalgą išminčiai sužinojo apie artėjantį Mykolo savęs padovanojimą Urantijoje. Ir serafimai, per tarpines būtybes, apie tai tikrai pranešė grupei Kaldeno dvasininkų, kurių vadovas buvo Ardnonas. Šitie Dievo žmonės aplankė naujagimį. Vienintelis viršgamtinis įvykis, susijęs su Jėzaus gimimu, buvo šitas pranešimas Ardnonui ir jo partneriams, perduotas to serafimo, kuris anksčiau buvo paskirtas Adomui ir Ievai pirmajame sode.

119:7.7 (1317.3) Jėzaus žmogiškieji tėvai buvo anų laikų ir savosios kartos vidutiniai žmonės, ir šitas įsikūnijęs Dievo Sūnus tokiu būdu gimė iš moters ir buvo auklėjamas taip, kaip paprastai buvo auklėjami tos rasės ir to amžiaus vaikai.

119:7.8 (1317.4) Mykolo gyvenimo Urantijoje istorija, pasakojimas apie Sūnaus Kūrėjo mirtingojo savęs padovanojimą jūsų pasaulyje, pranoksta šito pasakojimo diapazoną ir tikslą.

8. Mykolo statusas po savęs padovanojimu

119:8.1 (1317.5) Po Mykolo baigiamojo ir sėkmingo savęs padovanojimo Urantijoje jį ne tik Dienų Senieji patvirtino Nebadono suvereniu valdovu, bet jį taip pat ir Visuotinis Tėvas pripažino kaip vietinės visatos, kurią jis pats ir sukūrė, įtvirtintą vadovą. Sugrįžęs į Salvingtoną, šitas Mykolas, Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus, buvo paskelbtas nuolatiniu Nebadono valdovu. Iš Uversos pasiekė aštuntasis dekretas dėl Mykolo suverenumo, tuo tarpu iš Rojaus atskriejo Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus bendras pareiškimas, skelbiantis šitą Dievo ir žmogaus sąjungą vieninteliu visatos vadovu ir nurodydamas Dienų Sąjungai, esančiai Salvingtone, pranešti apie savo ketinimą sugrįžti į Rojų. Dienų Ištikimiesiems žvaigždynų būstinėse taip pat buvo nurodyta pasitraukti iš Pačių Aukštųjų tarybų. Bet Mykolas nesutiko su tuo, jog Trejybės Sūnūs pasitrauktų iš patarėjų ir užbaigtų bendradarbiavimą. Jis sukvietė juos į Salvingtoną ir asmeniškai paprašė jų amžinai toliau eiti savo pareigas Nebadone. Jie savo vadovus Rojuje informavo apie savo troškimą patenkinti šitą prašymą, ir netrukus po šito buvo priimti tie Rojaus mandatai dėl atskyrimo, kurie šituos centrinės visatos Sūnus amžiams sujungė su Nebadono Mykolo rezidencija.

119:8.2 (1318.1) Prireikė beveik vieno milijardo metų Urantijos laiku tam, kad būtų užbaigta Mykolo savęs padovanojimo karjera ir kad jo paties sukurtoje visatoje būtų įgyvendintas jo suverenumo galutinis įtvirtinimas. Mykolas kūrėju gimė, kokiu būti administratoriumi, jį apšvietė, kokiu būti vykdytoju, jį išmokė, bet iš jo buvo reikalaujama, kad savąjį suverenumą jis užsidirbtų patyrimu. Ir tokiu būdu jūsų mažasis pasaulis tapo žinomas visame Nebadone kaip toji arena, kurioje Mykolas užbaigė tą patyrimą, kurio yra reikalaujama iš kiekvieno Rojaus Sūnaus Kūrėjo prieš tai, kada jam yra suteikiamas neribotas valdymas ir vadovavimas savo paties sukurtai visatai. Kada jūs kilsite vietinėje visatoje, tada daugiau sužinosite apie idealus tų asmenybių, kurios buvo susijusios su Mykolo ankstesniaisiais savęs padovanojimais.

119:8.3 (1318.2) Užbaigdamas savęs padovanojimus tvarinių pavidalu, Mykolas ne tiktai įtvirtindavo savo paties suverenumą, bet taip pat didindavo ir besivystantį Dievo Aukščiausiojo suverenumą. Šitų savęs padovanojimų metu Sūnus Kūrėjas ne tiktai įsitraukė į besileidžiantį tvarinių asmenybių įvairių prigimčių tyrinėjimą, bet jis taip pat pasiekė ir tai, kad atskleistų įvairiai pasireiškiančią įvairią valios išraišką, kurią rodo Rojaus Dievybės, kurių sintetinė vienybė, kaip ją atskleidžia Aukščiausieji Kūrėjai, taip pat atskleidžia ir Aukščiausiosios Būtybės valią.

119:8.4 (1318.3) Šitie Dievybių įvairūs valios aspektai yra amžinai įasmeninti Septynių Pagrindinių Dvasių skirtingoje prigimtyje, ir kiekvienas Mykolo savęs padovanojimas ypatingai atskleisdavo vieną iš šitų dieviškumo pasireiškimų. Įgyvendindamas Melkizedeko savęs padovanojimo misiją, jis demonstravo Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios suvienytą valią, Lanonandeko savęs padovanojimo metu jis rodė Tėvo ir Sūnaus valią; Adomine savęs padovanojimo misija jis apreiškė Tėvo ir Dvasios valią, serafiniu padovanojimu jis atskleidė Sūnaus ir Dvasios valią; mirtingojo savęs padovanojimo metu Uversoje jis pavaizdavo Bendrai Veikiančiojo valią, morontinio mirtingojo savęs padovanojimo laiku jis apreiškė Amžinojo Sūnaus valią; ir Urantijos materialiu savęs padovanojimu jis gyveno Visuotinio Tėvo valia, net ir taip, kaip ir materialų kūną ir kraują turintis mirtingasis.

119:8.5 (1318.4) Šitų septynių savęs padovanojimų užbaigimas išlaisvino Mykolo aukščiausiąjį suverenumą ir taip pat sukūrė galimybę Aukščiausiojo suverenumui Nebadone. Nė per vieną savęs padovanojimą Mykolas iš tiesų neatskleidė Dievo Aukščiausiojo, bet visų septynių savęs padovanojimų bendroji suma yra naujasis Aukščiausiosios Būtybės atskleidimas Nebadone.

119:8.6 (1318.5) To patyrimo metu, kada Mykolas nusileido nuo Dievo iki žmogaus, tuo pačiu jis pakilo iš pasireiškiamumo dalinumo į ribinio veiksmo aukštybę ir į savojo potencialo absonitinei funkcijai išlaisvinimo užbaigtumą. Mykolas, vienas iš Sūnų Kūrėjų, yra vienas iš laiko-erdvės kūrėjų, bet Mykolas, vienas iš septinkarčių Sūnų Šeimininkų, yra vieno iš dieviškųjų korpusų, sudarančiųjų Galutiniąją Trejybę, narys.

119:8.7 (1318.6) Pereidamas per Trejybės Septynių Pagrindinių Dvasių valios atskleidimo patyrimą, Sūnus Kūrėjas perėjo per Aukščiausiojo valios atskleidimo patyrimą. Veikdamas kaip Aukštybės valios atskleidėjas, Mykolas, drauge su visais kitais Sūnumis Šeimininkais, pats save amžinai sutapatino su Aukščiausiuoju. Šitame visatos amžiuje jis atskleidžia Aukščiausiąjį ir dalyvauja Aukštybės suverenumo aktualizavime. Bet kitame visatos amžiuje mes manome, kad jis bendradarbiaus su Aukščiausiąja Būtybe pirmojoje patirtinėje Trejybėje išorinės erdvės visatų labui ir išorinės erdvės visatose.

119:8.8 (1319.1) Urantija yra šventovė, sukelianti viso Nebadono jausmus, dešimties milijonų apgyvendintų pasaulių vadovė, Kristaus Mykolo, viso Nebadono valdovo, vieno iš tarnaujančiųjų šioms valdoms Melkizedekų, vienos sistemos išgelbėtojo, Adominio išgelbėtojo, serafinio bičiulio, kylančiųjų dvasių partnerio, morontinio progresuotojo, Žmogaus Sūnaus mirtingojo materialaus kūno pavidalu, ir Urantijos Planetos Princo mirtingieji namai. Ir jūsų dokumentas tvirtina tiesą, sakydamas, kad šitas pats Jėzus yra pažadėjęs, kada nors sugrįžti į savo paskutiniojo savęs padovanojimo pasaulį, į Kryžiaus Pasaulį.

119:8.9 (1319.2) [Šitas dokumentas, vaizduojantis Kristaus Mykolo septynis savęs padovanojimus, yra šešiasdešimt trečiasis dokumentas iš pateikiamų pasakojimų serijos, kurią parengė daugybė asmenybių, pasakojančių Urantijos istoriją iki pat to meto, kada Mykolas pasirodė žemėje mirtingojo materialaus kūno pavidalu. Šituos dokumentus patvirtino viena iš Nebadono komisijų, sudaryta iš dvylikos narių, kuri veikė vadovaujama Melkizedeko Mantutijos. Mes sudarėme šiuos pasakojimus ir perteikėme juos anglų kalba tokiu metodu, kurį patvirtino mūsų vadovai, Urantijos laiku 1935 metais po Kr. gim.]





Back to Top