URANTIJOS KNYGA - 97 Dokumentas. Sampratos apie Dievą : evoliucija tarp hebrajų

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

97 Dokumentas. Sampratos apie Dievą : evoliucija tarp hebrajų



97 Dokumentas. Sampratos apie Dievą : evoliucija tarp hebrajų

97:0.1 (1062.1) HEBRAJŲ dvasiniai vadovai padarė tai, ko niekam kitam iki tol nebuvo pavykę padaryti—savo sampratą apie Dievą jie deantropomorfizavo nepaversdami jos į Dievybės abstrakciją, suprantamą tiktai filosofams. Net ir paprasti žmonės į subrandintą Jahvės sampratą galėjo žvelgti kaip į Tėvą, jeigu ne individo, tai bent jau rasės.

97:0.2 (1062.2) Dievo asmenybės samprata, nors Melkizedeko dienomis Saleme ir buvo mokoma aiškiai, pabėgimo iš Egipto metu buvo neapibrėžta ir miglota, ir hebrajų sąmonėje vystėsi iš kartos į kartą tiktai palaipsniui kaip reagavimas į dvasinių vadovų mokymus. Progresinėje evoliucijoje Jahvės asmenybės suvokimas buvo daug labiau ištęstas negu daugelio kitų Dievybės savybių suvokimas. Nuo Mozės iki Malacho hebrajų sąmonėje Dievo asmenybės idėja beveik nepertraukiamai augo, ir galiausiai šitą sampratą išaukštino ir pašlovino Jėzaus mokymai apie Tėvą danguje.

1. Samuelis — pirmasis iš hebrajų pranašų

97:1.1 (1062.3) Aplinkinių tautų priešiškas spaudimas Palestinoje hebrajų šeichus netrukus privertė suprasti, kad jie negali tikėtis išlikti, jeigu nesusijungs į konfederaciją su centralizuotu valdymu. Ir šitas administracinės valdžios centralizavimas Samueliui suteikė geresnę galimybę veikti kaip mokytojui ir reformatoriui.

97:1.2 (1062.4) Samuelis kilo iš senos Salemo mokytojų giminės, kuri išsaugojo Melkizedeko tiesas kaip savo garbinimo formų sudėtinę dalį. Šitas mokytojas buvo energingas ir ryžtingas vyras. Tiktai jo didžiulis pasišventimas, drauge su jo nepaprastu pasiryžimu, leido jam atsilaikyti prieš tą beveik visuotinį pasipriešinimą, su kuriuo jis susidūrė, kada pradėjo visą Izraelį kreipti atgal į Mozės laikų aukščiausiojo Jahvės garbinimą. Net ir tuomet jam pavyko tik iš dalies; jis atgal prie tarnystės Jahvės aukštesniajai sampratai pritraukė tiktai intelektualesniąją hebrajų pusę; likusioji pusė ir toliau garbino šalies gentinius dievus ir laikėsi menkesnės sampratos apie Jahvę.

97:1.3 (1062.5) Samuelis buvo grubaus ir veiklaus tipo žmogus, praktinis reformatorius, kuris vieną dieną su savo partneriais gali išeiti ir sugriauti dvi dešimtis Baalio aikštelių. Toji pažanga, kurios jis pasiekė, buvo įgyvendinta tiesiog priverstine jėga; jis mažai pamokslavo, dar mažiau mokė, bet jis iš tiesų veikė. Vieną dieną jis tyčiodavosi iš Baalio žynio; kitą dieną, į gabalus kapojo į nelaisvę paimtą karalių. Jis pasišventusiai tikėjo į vienintelį Dievą, ir jis turėjo aiškią sampratą apie vienintelį Dievą kaip dangaus ir žemės kūrėją: “Žemės stulpai yra Viešpaties, ir ant jų jis pastatė pasaulį.”

97:1.4 (1063.1) Bet tas didis indėlis, kurį Samuelis įnešė į sampratos apie Dievybę vystymą, buvo jo aidintis skelbimas, kad Jahvė yra nesikeičiantis, amžinai tas pats neklystančio tobulumo ir dieviškumo įsikūnijimas. Tais laikais Jahvė buvo suvokiamas kaip toks Dievas, kurį ištinka pavydo užgaidų protrūkiai, kuris visada apgailestauja dėl savo vienokio ar kitokio veiksmo; bet dabar, pirmą kartą nuo to laiko, kada hebrajai išėjo iš Egipto, jie išgirdo šituos pritrenkiančius žodžius: “Izraelio Jėga nemeluos ir neatgailaus, kadangi ji yra ne žmogus, kad turėtų atgailauti.” Ryšiuose su Dieviškumu buvo skelbiamas pastovumas. Samuelis vėl pakartojo, jog Melkizedekas sudarė sutartį su Abraomu, ir pareiškė, jog Izraelio Viešpats Dievas yra visos tiesos, stabilumo, ir pastovumo šaltinis. Visada hebrajai į savo Dievą žiūrėjo kaip į žmogų, kaip į viršžmogį, kaip į nežinomos kilmės išaukštintą dvasią; bet dabar jie išgirdo, jog buvusi Horebo dvasia yra išaukštinta kaip nesikeičiantis tobulumo kūrėjo Dievas. Samuelis besivystančiai Dievo sampratai padėjo pakilti į tokias aukštumas, kurios pranoksta besikeičiančią žmonių proto būseną ir mirtingosios egzistencijos vingius. Jo mokymų dėka, hebrajų Dievas pradėjo kilti iš gentinių dievų kategorijos idėjos iki visagalio ir nesikeičiančio Kūrėjo ir visos kūrinijos Prižiūrėtojo idealo.

97:1.5 (1063.2) Ir jis iš naujo skelbė pasakojimą apie Dievo nuoširdumą, jo patikimumą laikantis susitarimo. Samuelis sakė: “Viešpats savosios tautos neapleis.” “Su mumis jis sudarė amžiną sutartį, tvarkingą visais atžvilgiais ir tvirtą.” Ir šitaip, per visą Palestiną, skambėjo raginimas sugrįžti prie aukščiausiojo Jahvės garbinimo. Visą laiką šitas energingas mokytojas skelbė: “Tu esi didis, o Viešpatie Dieve, nes nėra nieko panašaus į tave, o taip pat be tavęs nėra jokio kito Dievo.”

97:1.6 (1063.3) Iki to laiko hebrajai Jahvės palankumą vertino daugiausia materialaus klestėjimo požiūriu. Tai buvo didžiulis sukrėtimas Izraeliui, ir Samuelis vos neužmokėjo savąja gyvybe, kada jis išdrįso paskelbti: “Viešpats turtina ir skurdina; jis pažemina ir išaukština. Jis iš dulkių pakelia vargetas ir iki princų iškelia elgetas, kad jie galėtų paveldėti šlovės sostą.” Tokių paguodžiančių pažadų nuolankiesiems ir ne tokiems laimingiems nebuvo skelbiama nuo pat Mozės laikų, ir tūkstančiai nusivylusiųjų vargšų ėmė įgauti vilties, kad savo dvasinę būseną jie gali pagerinti.

97:1.7 (1063.4) Bet Samuelis pirmyn pažengė nelabai toli pranokdamas gentinio dievo sampratą. Jis skelbė tokį Jahvę, kuris sutvėrė visus žmones, bet iš esmės buvo užsiėmęs hebrajais, savo išrinktąja tauta. Nepaisant šito, kaip ir Mozės laikais, dar kartą Dievo samprata pavaizdavo tokią Dievybę, kuri yra šventa ir teisinga. “Nėra nė vieno tokio švento, kaip Viešpats. Ką būtų galima palyginti su šituo šventu Viešpačiu Dievu?”

97:1.8 (1063.5) Metams einant, pražilęs senas lyderis pagilino savo supratimą apie Dievą, nes jis pareiškė: “Viešpats yra žinantis Dievas, ir veiksmus jis pasveria. Viešpats teis iki pat tolimiausiųjų žemės pakraščių, rodydamas gailestingumą gailestingiesiems, ir su doru žmogumi jis taip pat bus doras.” Jau čia yra gailestingumo aušra, nors jis yra taikomas tik tiems, kurie yra gailestingi. Vėliau jis vieną žingsnį žengė į priekį, kada, juos ištikus nelaimei, jis savąją tautą ragino: “Atsiduokime dabar į Viešpaties rankas, nes jo gailestingumas yra didis.” “Viešpačiui nėra jokio suvaržymo daug ar nedaug išgelbėti.”

97:1.9 (1063.6) Ir šitas sampratos apie Jahvės charakterį palaipsnis vystymasis tęsėsi tarnaujant Samuelio perėmėjams. Jie mėgino pateikti Jahvę kaip sutarties besilaikantį Dievą, bet jie nepajėgė žengti koja kojon su Samuelio samprata; jiems nepasisekė išvystyti idėjos apie Dievo gailestingumą, kaip jį buvo vėliau suvokęs Samuelis. Buvo nuolat ritamasi atgal į kitų dievų pripažinimą, nežiūrint tos nuostatos, kad Jahvė yra aukščiau už visus. “Tavoji yra karalystė, o Viešpatie, ir kaip valdovas tu esi išaukštintas aukščiau už visus.”

97:1.10 (1064.1) Šitos eros pagrindinis motyvas buvo dieviškoji galia; šito amžiaus pranašai skelbė tokią religiją, kuri buvo skirta hebrajų soste puoselėti karalių—”Tavo, o Viešpatie, yra didybė ir galia ir šlovė ir pergalė ir garbė. Tavo rankoje yra valdžia ir jėga, ir tu gali bet ką padaryti didingu ir galingu.” Ir tokia buvo Dievo sampratos būklė Samuelio ir jo tiesioginių perėmėjų laikais.

2. Elijas ir Elišas

97:2.1 (1064.2) Dešimtajame amžiuje prieš Kristų hebrajų nacija susiskaldė į dvi karalystes. Abiejose šitose politinėse dalyse daug tiesos mokytojų stengėsi užtvenkti dvasinio smukimo reakcinį potvynį, kuris buvo įsiveržęs ir kuris nuolat pražūtingai tęsėsi po atsiskyrimo karo. Bet šitos pastangos vystyti hebrajų religiją nesuklestėjo tol, kol ryžtingasis ir bebaimis kovotojas už teisumą Elijas nepradėjo savojo mokymo. Elijas į šiaurinę karalystę sugrąžino tokią Dievo sampratą, kurią būtų galima sulyginti su ta samprata, kurios buvo laikomasi Samuelio laikais. Elijas turėjo nedaug galimybių pateikti išvystytą Dievo sampratą; jis buvo užimtas, kaip ir iki jo buvo užimtas Samuelis, Baalio altorių vertimu ir netikrų dievų stabų naikinimu. Ir savo reformas jis vykdė stabus garbinančio monarcho pasipriešinimo akivaizdoje; jo užduotis buvo net dar gigantiškesnė ir sunkesnė už tą užduotį, su kuria buvo susidūręs Samuelis.

97:2.2 (1064.3) Kada Elijas buvo pašauktas išeiti, tada darbo ėmėsi Elišas, ištikimasis jo partneris, ir, su neįkainojama mažai žinomo Michėjo pagalba, rūpinosi, kad tiesos šviesa šviestų Palestinoje.

97:2.3 (1064.4) Bet tai nebuvo pažangos laikai suvokiant Dievybę. Hebrajai dar nebuvo pakilę net ir iki Mozės idealo. Elijo ir Elišo era baigėsi geresnėms klasėms sugrįžtant prie aukščiausiojo Jahvės garbinimo ir liudijo Visuotinio Kūrėjo idėjos atstatymą maždaug į tą vietą, kurioje ją buvo palikęs Samuelis.

3. Jahvė ir Baalis

97:3.1 (1064.5) Ilgai užtrukęs nesutarimas tarp tikinčiųjų į Jahvę ir Baalio pasekėjų buvo daugiau visuomeninis-ekonominis ideologijų susirėmimas, o ne religinių tikėjimų skirtumai.

97:3.2 (1064.6) Palestinos gyventojai turėjo skirtingą požiūrį į privačią žemės nuosavybę. Pietinės arba klajoklės Arabijos gentys (jahvitai) į žemę žiūrėjo kaip į neatskiriamą—kaip į Dievybės dovaną klanui. Jie laikėsi požiūrio, kad žemės negalima parduoti ar įkeisti. “Jahvė kalbėjo, sakydamas, ‘Žemė neparduodama, nes žemė yra mano.’”

97:3.3 (1064.7) Šiauriniai ir sėslesni kanaanitai (baalitai) savo žemes laisvai pirkdavo, parduodavo, ir įkeisdavo. Žodis Baalis reiškia savininką. Baalio kultas buvo sukurtas remiantis dviemis pagrindinėmis doktrinomis: Pirma, pasikeitimo nuosavybe, kontraktų, ir sutarčių įteisinimu—teise pirkti ir parduoti žemę. Antra, buvo manoma, jog Baalis turi atsiųsti lietų—jis buvo žemės derlingumo dievas. Geras derlius priklausė nuo Baalio palankumo. Kultas didžiąja dalimi buvo susijęs su žeme, jos nuosavybe ir derlingumu.

97:3.4 (1065.1) Apskritai, baalitai savo nuosavybėje turėjo namų, žemių, ir vergų. Jie buvo aristokratai žemvaldžiai ir gyveno miestuose. Kiekvienas Baalis turėjo šventą vietą, dvasininkiją, ir “šventų moterų,” ritualinių prostitučių.

97:3.5 (1065.2) Dėl šito pagrindinio žemės atžvilgiu skirtumo išsivystė žiaurūs visuomeninių, ekonominių, moralinių, ir religinių požiūrių antagonizmai, kuriuos reiškė kanaanitai ir hebrajai. Šitas visuomeninis-ekonominis prieštaravimas nepavirto konkrečiu religiniu ginčo objektu iki Elijo laikų. Nuo to meto, kada pasirodė šitas energingas pranašas, kova dėl šio reikalo vyko daugiau religinėje plotmėje—Jahvė prieš Baalį—ir ji pasibaigė Jahvės triumfu ir vėlesniu išsivystymu į monoteizmą.

97:3.6 (1065.3) Elijas Jahvės-Baalio ginčo objektą dėl žemės perkėlė į hebrajų ir kanaanitų ideologijų religinį aspektą. Kada Achabas, paspendęs pinkles, išžudė Nabotų šeimą tam, kad užvaldytų jos žemę, tada Elijas senuosius žemės papročius pavertė moraliniu ginčo objektu ir pradėjo savo energingą kovą prieš baalitus. Tai buvo ir kaimo liaudies kova prieš miestų viešpatavimą. Būtent iš esmės vadovaujant Elijui, Jahvė tapo Elohimu. Pranašas veiklą pradėjo kaip žemės reformatorius, o užbaigė aukštindamas Dievybę. Baalių buvo daug, Jahvė buvo vienas — monoteizmas nugalėjo politeizmą.

4. Amosas ir Osijas

97:4.1 (1065.4) Didžiulį žingsnį pereinant nuo gentinio dievo—to dievo, kuriam taip ilgai buvo tarnaujama aukojimais ir ritualais, ankstesniųjų hebrajų Jahvės—prie tokio Dievo, kuris baustų už nusikaltimą ir amoralumą net žmones iš savo paties tautos, žengė Amosas, kuris gimė kalvotoje pietinėje dalyje ir pasirodė tam, kad pasmerktų šiaurinių genčių nusikalstamumą, girtuokliavimą, priespaudą, ir amoralumą. Tokios pritrenkiančios tiesos Palestinoje nebuvo skelbiamos nuo pat Mozės laikų.

97:4.2 (1065.5) Amosas nebuvo tiesiog restauratorius arba reformatorius; jis buvo naujų sampratų apie Dievybę atradėjas. Jis apie Dievą skelbė daug to, ką buvo skelbę jo pirmtakai, ir drąsiai užsipuolė tikėjimą į tokią Dieviškąją Būtybę, kuri pritaria nuodėmei vadinamojoje savo pasirinktojoje tautoje. Pirmą kartą nuo Melkizedeko laikų žmogaus ausis išgirdo nacionalinio teisingumo ir moralės dvigubo standarto pasmerkimą. Pirmą kartą savo istorijoje hebrajų ausys išgirdo, kad jų pačių Dievas, Jahvė, nusikaltimo ir nuodėmės jų gyvenime netoleruos daugiau, kaip tą jis toleruotų bet kurioje kitoje tautoje. Amosas įsivaizdavo Samuelio ir Elijo griežtą ir teisingą Dievą, bet taip pat jis matė ir tokį Dievą, kuris apie hebrajus negalvojo kaip nors kitaip, kaip ir apie bet kurią kitą tautą, kada tai buvo susiję su bausme už nusižengimą. Tai buvo tiesioginis puolimas prieš “išrinktosios tautos” egoistinę doktriną, ir didelė dalis anų laikų hebrajų tuo giliai pasipiktino.

97:4.3 (1065.6) Amosas sakė: “Ieškokite to, kuris suformavo kalnus ir sukūrė vėją, kuris suformavo tas septynias žvaigždes ir Orioną, kuris atsuka tamsos šešėlį į rytą, o dieną padaro tamsią kaip naktį.” Ir smerkdamas savo pusiau religingus, prisitaikėliškus, ir kartais amoralius bičiulius, jis siekė pavaizduoti nesikeičiančio Jahvės nepalenkiamą teisingumą, kada jis kalba apie darančius blogį: “Nors jie kasasi į pragarą, iš ten aš juos paimsiu; nors jie lipa viršun į dangų, iš ten aš juos nuvesiu žemyn.” “Ir net jeigu juos priešai varys į nelaisvę, ir ten aš nukreipsiu teisingumo kardą, ir jis sunaikins juos.” Amosas dar labiau pritrenkė savo klausytojus tada, kada, rodydamas į juos savo priekaištaujančiu ir kaltinančiu pirštu, Jahvės vardu pareiškė: “Tikrai aš niekada neužmiršiu nė vieno iš jūsų darbų.” “Ir aš išsijosiu Izraelio namą tarp visų nacijų, kaip sietu yra išsijojami kviečiai.”

97:4.4 (1066.1) Amosas paskelbė Jahvę “visų nacijų Dievu” ir perspėjo izraelitus, kad teisumo vietos neturi užimti ritualas. Ir iki to meto, kada šitas drąsus mokytojas buvo mirtinai užmėtytas akmenimis, jis paskleidė pakankamai tiesos fermento, kad apsaugotų doktriną apie aukščiausiąjį Jahvę; jis užtikrino Melkizedeko apreiškimo tolimesniąją evoliuciją.

97:4.5 (1066.2) Po Amoso buvo Osijas, ir jis pritarė Amoso doktrinai apie visuotinį teisingumo Dievą, kuri atgaivino Mozės sampratą apie meilės Dievą. Osijas skelbė atleidimą atgailos, o ne aukos dėka. Jis skelbė kupino meilės nuoširdumo ir dieviškojo gailestingumo evangeliją, sakydamas: “Aš jus sujungsiu su savimi amžinai; taip, aš jus sujungsiu su savimi teisumu ir nuosprendžiu ir kupinu meilės nuoširdumu ir gailestingumu. Aš susiesiu jus su savimi net ir ištikimybe.” “Aš mylėsiu juos be jokio užmokesčio, nes manasis pyktis yra pašalintas.”

97:4.6 (1066.3) Osijas ištikimai tęsė Amoso moralinius perspėjimus, sakydamas apie Dievą: “Būtent toks yra manasis noras juos nubausti.” Bet izraelitai tai laikė žiaurumu, besiribojančiu su išdavyste, kada jis sakė: “Aš tikrai pasakysiu tiems, kurie nėra manoji tauta, ‘jūs esate manoji tauta’; ir jie pasakys, ‘tu esi mūsų Dievas.’” Jis toliau skelbė atgailą ir atleidimą, sakydamas: “Aš pagydysiu jų pasidavimą nuodėmei; aš juos mylėsiu be jokio užmokesčio, nes manasis pyktis yra pašalintas.” Visada Osijas skelbė viltį ir atleidimą. Jo žinios esmė visą laiką buvo: “Aš tikrai būsiu gailestingas savajai tautai. Jie tikrai neturės jokio kito Dievo, tik mane, nes be manęs nėra jokio kito išgelbėtojo.”

97:4.7 (1066.4) Amosas hebrajų nacionalinę sąmonę pažadino tiek, kad jie suvoktų, jog nusikaltimo ir nuodėmės dėl to, kad jie tariamai yra išrinktoji tauta, Jahvė jiems neatleis, tuo tarpu Osijas suvirpino dieviškosios užuojautos ir kupino meilės nuoširdumo, ką taip nuostabiai apdainavo Isajas ir jo pagalbininkai, vėlesniųjų gailestingumo akordų pirmąsias gaidas.

5. Pirmasis Isajas

97:5.1 (1066.5) Tai buvo tokie laikai, kada vieni skelbė gąsdinančias bausmes už asmenines nuodėmes ir nacionalinius nusikaltimus šiauriniuose klanuose, tuo tarpu kiti pranašavo nelaimę kaip atpildą už pietinės karalystės įstatymų pažeidimus. Būtent tuo metu, kada hebrajų gentyse kilo sąžinės ir sąmonės pabudimo banga, pasirodė pirmasis Isajas.

97:5.2 (1066.6) Isajas toliau pamokslavo apie Dievo amžinąją prigimtį, apie jo begalinę išmintį, apie jo nesikeičiantį patikimumo tobulumą. Jis vaizdavo Izraelio Dievą, kada sakė: “Aš taip pat tikrai priimsiu nuosprendį pasvėręs svarstyklėmis, o teisumą pamatuosiu svareliu.” “Viešpats išvaduos jus iš liūdesio ir baimės ir sunkios priespaudos, kurioje žmogus yra priverstas tarnauti.” “Ir jūsų ausys išgirs žodį už nugaros, sakantį, ‘tai yra tas kelias, ženk juo.’” “Žiūrėk, Dievas yra mano išgelbėjimas; aš tikrai juo pasitikėsiu ir nebijosiu, nes Viešpats yra mano stiprybė ir mano giesmė.” “Ateikite dabar ir pasvarstykime kartu,” sako Viešpats, “nors jūsų nuodėmės būtų ryškiai raudonos, bet jos bus tokios baltos, kaip sniegas; nors jos būtų tokios tamsiai raudonos, bet jas tikrai išbalinsiu kaip vilną.”

97:5.3 (1066.7) Kalbėdamas baimės apimtiems ir sielos trokštantiems hebrajams, šitas pranašas sakė: “Kilkite ir švieskite, nes atėjo jūsų šviesa, ir Viešpaties šlovė pakilo virš jūsų.” “Viešpaties dvasia yra manyje, nes jis mane patepė, kad skelbčiau gerąją žinią nuolankiesiems; jis pasiuntė mane sutvirtinti nusivylusiuosius, paskelbti laisvę belaisviams, ir išlaisvinti tuos, kurie yra pavergti.” “Aš labai džiūgausiu dėl Viešpaties, mano siela džiaugsis dėl savojo Dievo, nes jis mane aprengė išgelbėjimo drabužiais ir aprėdė savo teisumo apdaru.” “Visose jų kančiose kentėjo ir jis, ir jo buvimo angelas išgelbėjo juos. Savo meile ir savo atjautimu jis atpirko juos.”

97:5.4 (1067.1) Po šito Isajo buvo Mikajus ir Obadajus, kurie sielą patenkinančią jo evangeliją patvirtino ir pagražino. Ir šitie du drąsūs žinianešiai be baimės pasmerkė šventikų valia vykdomą hebrajų ritualą ir drąsiai puolė visą aukojimų sistemą.

97:5.5 (1067.2) Mikajus pasmerkė “valdovus, kurie priima sprendimus už atlygį, ir šventikus, kurie moko už užmokestį, ir pranašus, kurie pranašauja už pinigus.” Jis aiškino apie tą dieną, kada nebebus prietarų ir dvasininkijos intrigų, sakydamas: “Bet kiekvienas žmogus sėdės po savo vynmedžiu, ir niekas jo nebebaugins, nes visi žmonės, kiekvienas žmogus gyvens sutinkamai su savuoju Dievo supratimu.”

97:5.6 (1067.3) Visą laiką Mikajaus pamokslavimo esmė buvo: “Ar aš ateisiu prieš Dievą su sudegintomis aukomis? Ar Viešpats bus patenkintas vienu tūkstančiu avinų ar dešimčia tūkstančių aliejaus upių? Ar aš atiduosiu savo pirmagimį už savo nusižengimus, savojo kūno vaisių už savo sielos nuodėmę? Jis man parodė, o žmogau, kas yra gėris; ir ko gi Viešpats reikalauja iš jūsų, o gi tik elgtis teisingai ir mylėti gailestingumą ir nuolankiai eiti su savo Dievu.” Ir tai buvo didingas amžius; tuomet iš tiesų buvo sujudimo laikai, kada mirtingasis žmogus išgirdo, o kai kurie net ir įtikėjo į, tokius išlaisvinančius pareiškimus daugiau negu prieš du su puse tūkstančio metų. Ir jeigu ne užsispyręs šventikų pasipriešinimas, tai šitie mokytojai būtų sunaikinę visą hebrajų kraugerišką garbinimo ritualų ceremoniją.

6. Bebaimis Jeremijas

97:6.1 (1067.4) Nors keletas mokytojų toliau aiškino Isajo evangeliją, bet būtent Jeremijui buvo lemta žengti kitą drąsų žingsnį internacionalizuojant Jahvę, hebrajų Dievą.

97:6.2 (1067.5) Jeremijas be baimės pareiškė, kad Jahvė nėra hebrajų pusėje jiems kariaujant prieš kitas nacijas. Jis pareiškė, kad Jahvė yra visos žemės, visų nacijų, ir visų tautų Dievas. Jeremijo mokymas buvo kylančios Izraelio Dievo internacionalizavimo bangos viršūnė; galiausiai ir visam laikui iš tiesų šitas bebaimis pamokslininkas paskelbė, kad Jahvė yra visų nacijų Dievas, ir kad nėra jokio Ozyrio egiptiečiams, jokio Belo nėra babiloniečiams, jokio Ašuro nėra asiriečiams, arba jokio Dagono nėra filistiniečiams. Ir šitaip maždaug tuo metu ir vėliau hebrajų religija iš tikrųjų prisidėjo prie monoteizmo renesanso visame pasaulyje; pagaliau Jahvės samprata pakilo į planetinio ir net į kosminio orumo Dievybės lygį. Bet daugeliui Jeremijo pagalbininkų buvo sunku suprasti Jahvę atskirai nuo hebrajų nacijos.

97:6.3 (1067.6) Jeremijas taip pat mokė apie teisingą ir mylintį Dievą, apibūdintą Isajo, pareikšdamas: “Taip, aš mylėjau jus amžina meile, dėl to kupinu meilės nuoširdumu aš jus patraukiau.” “Nes jis be noro sukelia kančią žmonių vaikams.”

97:6.4 (1067.7) Šitas bebaimis pranašas sakė: “Teisus yra mūsų Viešpats, didingas yra kada pataria ir galingas, kada dirba. Jo akys mato žmonių visų sūnų visus poelgius, kad kiekvienam atseikėtų pagal jo elgesį ir pagal jo darbų vaisius.” Bet šitai buvo palaikyta šventvagiška išdavyste, kada Jeruzalės apgulties metu jis pasakė: “O dabar šituos kraštus aš atidaviau į Nebuchadnezaro, Babilono karaliaus, manojo tarno, rankas.” Ir kada Jeremijas patarė miestą atiduoti, tada šventikai ir valdovai jį įmetė į niūraus požeminio kalėjimo atmatų duobę.

7. Antrasis Isajas

97:7.1 (1068.1) Hebrajų nacijos žlugimas ir jų nelaisvė Mesopotamijoje besivystančiai jų teologijai būtų atnešusi didžiulės naudos, jeigu ne jų dvasininkijos ryžtingas veikimas. Jų nacija neatsilaikė prieš Babilono armijas, o jų nacionalistinis Jahvė nukentėjo nuo dvasinių vadovų internacionalinių pamokslavimų. Būtent apmaudas dėl savo nacionalinio dievo praradimo privertė žydų šventikus net išgalvoti mitus ir dauginti tariamai stebuklingus įvykius hebrajų istorijoje, stengiantis atstatyti žydų kaip išrinktosios tautos statusą, net ir esant naujai ir išplėstai internacionalizuoto visų nacijų Dievo idėjai.

97:7.2 (1068.2) Nelaisvės laikotarpiu žydams didžiulės įtakos turėjo babiloniečių pasakojimai ir legendos, nors reikėtų pastebėti, kad tuose Kaldeno pasakojimuose, kuriuos pasisavindavo, jie nuolat gerino moralinį toną ir dvasinę prasmę, nežiūrint to, kad šitas legendas jie būtinai iškraipydavo tam, kad Izraelio protėvius ir istoriją apgaubtų garbe ir šlove.

97:7.3 (1068.3) Šitų Hebrajų šventikų ir raštininkų protą buvo užvaldžiusi vienintelė mintis, o būtent, kaip atgaivinti žydų naciją, kaip šlovinti hebrajų tradicijas, ir kaip išaukštinti savosios rasės istoriją. Jeigu ką nors žeidžia tas faktas, jog šitie šventikai savo klaidingas idėjas primetė tokiai didelei Vakarų pasaulio daliai, tuomet reikėtų prisiminti, kad jie tą darė nesąmoningai; jie netvirtino, kad rašo iš įkvėpimo; jie nesakė, kad rašo šventąją knygą. Jie tiesiog rengė tekstų knygą, sumanytą tam, jog pakeltų savo bičiulių nelaisvėje blėstančią drąsą. Jie tikrai turėjo tikslą pakelti savo tėvynainių nacionalinę dvasią ir moralę. Vėlesniųjų laikų žmonėms liko surinkti šituos ir kitus rašymus į tariamai neklystančių mokymų knygą.

97:7.4 (1068.4) Žydų dvasininkija po nelaisvės šituos užrašymus naudojo labai liberaliai, bet daryti įtaką savo belaisviams bičiuliams jiems labai smarkiai kliudė jauno ir nepalenkiamo pranašo, Isajo antrojo, buvimas, kuris buvo visiškai atsivertęs į vyresniojo Isajo teisingumo, meilės, teisumo, ir gailestingumo Dievą. Kaip ir Jeremijas, jis taip pat tikėjo, kad Jahvė tapo visų nacijų Dievu. Šitas teorijas apie Dievo prigimtį jis skelbė su tokiu įspūdingu veiksmingumu, kad atsivertėlių turėjo vienodai tiek tarp žydų, tiek ir tarp jų užgrobėjų. Ir šitas jaunas pamokslininkas paliko užrašytus savo mokymus, kuriuos priešiški ir neatlaidūs šventikai siekė atskirti taip, kad jie neturėtų jokios sąsajos su juo, nors dėl grynos pagarbos jų grožiui ir nuostabumui jie buvo įtraukti į ankstesniojo Isajo knygą. Ir tokiu būdu šito antrojo Isajo rašymus galima rasti tokio paties pavadinimo knygoje, nuo keturiasdešimtojo skyriaus iki penkiasdešimt penktojo skyriaus imtinai.

97:7.5 (1068.5) Nė vienas pranašas ar religinis mokytojas nuo Makiventos iki Jėzaus laikų nepasiekė tokios aukštos Dievo sampratos, kokią Isajas antrasis paskelbė tomis nelaisvės dienomis. Šitas dvasinis lyderis skelbė būtent ne mažą, antropomorfinį, žmogaus sukurtą Dievą. “Žiūrėk, jis salas pakelia kaip labai mažą daiktelį.” “Ir kaip dangūs yra aukščiau negu žemė, taip ir mano keliai yra aukštesni už jūsų kelius, ir mano mintys yra aukštesnės už jūsų mintis.“

97:7.6 (1069.1) Pagaliau Makiventa Melkizedekas pamatė žmogiškuosius mokytojus, mirtingajam žmogui skelbiančius tikrąjį Dievą. Kaip ir Isajas pirmasis, taip ir šitas lyderis skelbė visuotinės kūrinijos ir paramos Dievą. “Aš sutvėriau žemę ir ant jos įtvirtinau žmogų. Aš ją sukūriau ne tuščiai; aš ją suformavau, kad ji būtų apgyvendinta.” “Aš esu pirmasis ir paskutinysis; be manęs nėra jokio kito Dievo.” Kalbėdamas Viešpaties Izraelio Dievo vardu, šitas naujasis pranašas sakė: “Dangūs gali išnykti ir žemė gali pasenti, bet mano teisumas bus amžinai, ir mano išgelbėjimas tęsis iš kartos į kartą.” “Nebijok, nes aš esu su tavimi; nebūk nusiminęs, nes aš esu tavo Dievas.” “Be manęs nėra jokio kito Dievo—teisingo Dievo ir Išgelbėtojo.”

97:7.7 (1069.2) Ir tai žydus belaisvius guodė, nes nuo to meto visą laiką tūkstančių tūkstančiai girdėjo tokius žodžius: “Šitaip Viešpats sako: ‘Aš sutvėriau tave, aš atpirkau tave, aš pašaukiau tave vardu; tu esi mano.’” “Kada tu plauksi per vandenis, tada aš būsiu su tavimi, nes mano akyse tu esi man brangus.” “Ar moteris savo žindomą kūdikį gali užmiršti, kad savo sūnui neturėtų užuojautos? Taip, ji gali užmiršti, bet aš savo vaikų neužmiršiu niekada, nes žiūrėkite, aš juos išraižiau ant savo rankų delnų, aš net uždengiau juos savo rankų šešėliu.” “Tegu nuodėmingas žmogus atsisako savo elgesio, o neteisus žmogus tegu atsisako savo minčių, ir tesugrįžta jis pas Viešpatį, ir jis patirs gailestingumą, ir pas mūsų Dievą, nes jis su kaupu atleis.”

97:7.8 (1069.3) Vėl paklausykite šito naujo apreiškimo evangelijos apie Salemo Dievą: “Jis savo bandą pamaitins kaip piemuo; jis ėriukus paims ant rankų ir neš juos, priglaudęs prie savosios krūtinės. Jis suteikia galios silpniesiems, o tiems, kuriuos apleido jėgos, jas atstato. Tie, kurie tiki į Viešpatį, savo jėgas atgaus; jie pakils su sparnais kaip ereliai; jie bėgs ir nepavargs; jie eis ir nepraras jėgų.”

97:7.9 (1069.4) Šitas Isajas toli paskleidė aukščiausiojo Jahvės besiplečiančios sampratos evangeliją. Jis varžėsi su Moze išraiškingumu, su kuriuo jis vaizdavo Viešpatį Izraelio Dievą kaip Visuotinį Kūrėją. Jis poetiškai apibūdino Visuotinio Tėvo begalines savybes. Apie dangiškąjį Tėvą niekada nebuvo pasakyta jokių gražesnių žodžių. Kaip ir Psalmės, taip ir Isajo užrašymai yra tarp pačių iškiliausių ir teisingiausių Dievo dvasinės sampratos pateikimų, kurie kada nors pasveikino mirtingojo žmogaus ausis iki Mykolo atvykimo į Urantiją. Paklausykite, kaip jis pavaizduoja Dievybę: “Aš esu tas aukštasis ir kilnusis, kuris gyvena amžinybėje.” “Aš esu pirmasis ir paskutinysis, ir be manęs nėra jokio kito Dievo.” “Ir Viešpaties ranka nesutrumpėjo, kad negalėtų išgelbėti, taip pat ir jo klausa neapsunko, kad negalėtų išgirsti.” Ir tai buvo nauja doktrina žydijoje, kada šitas geranoris, bet įsakmus pranašas atkakliai skelbė dieviškąjį pastovumą, Dievo ištikimybę. Jis pareiškė, jog “Dievas neužmirš, neapleis.”

97:7.10 (1069.5) Šitas drąsus mokytojas skelbė, jog žmogus yra labai artimai susietas su Dievu, sakydamas: “Kiekvieną, kuris yra vadinamas mano vardu, aš sukūriau savo šlovei, ir jie skelbs man gyrių. Aš, ir tiktai aš, esu tas, kuris ištrina jų nusižengimus savo paties labui, ir aš tikrai jų nuodėmių neprisiminsiu.”

97:7.11 (1069.6) Išgirskite, kaip šitas didis hebrajas naikina nacionalinio Dievo sampratą, tuo tarpu jis šlovindamas skelbia Visuotinio Tėvo dieviškumą, apie kurį jis sako, “Dangūs yra manasis sostas, o žemė yra manoji pakoja.” Ir Isajo Dievas vis tiek buvo šventas, didis, teisingas, ir nepaaiškinamas. Dykumos beduinų samprata apie piktą, kerštingą,. ir pavydų Jahvę beveik išnyko. Mirtingojo žmogaus prote atsirado nauja samprata apie aukščiausią ir visuotinį Jahvę, kad iš žmogiškojo akiračio nebūtų prarasta niekada. Dieviškojo teisingumo įgyvendinimas pradėjo primityvios magijos ir biologinės baimės naikinimą. Pagaliau, žmogus yra supažindinamas su įstatymo ir tvarkos visata ir su visuotiniu patikimų ir galutinių savybių Dievu.

97:7.12 (1070.1) Ir šitas dangiškojo Dievo pamokslininkas niekada nenustojo skelbęs šį meilės Dievą. “Aš gyvenu aukštoje ir šventoje vietoje, taip pat ir su tuo, kuris turi nuoširdžiai atgailaujančią ir nuolankią dvasią.” Ir šitas didis mokytojas iš tikrųjų sakė dar daugiau paguodos žodžių savo amžininkams: “Ir Viešpats tave nuolat ves ir patenkins tavo sielą. Tu tikrai būsi kaip palaistytas daržas ir kaip šaltinis, kurio vandenys nesibaigs. Ir jeigu kartais priešai užplūs kaip potvynis, tai Viešpaties dvasia taps jam klūtimi.” Ir dar kartą baimę griaunanti Melkizedeko evangelija ir pasitikėjimą ugdanti Salemo religija ėmė šviesti žmonijos palaimai.

97:7.13 (1070.2) Įžvalgus ir drąsus Isajas veiksmingai užtemdė nacionalistinį Jahvę, nuostabiai pavaizduodamas aukščiausiojo Jahvės, meilės Dievo, visatos valdovo, ir mylinčio visos žmonijos Tėvo didybę ir visuotinę visagalybę. Nuo tų įsimintinų dienų visą laiką aukščiausioji Dievo samprata Vakaruose apėmė visuotinį teisingumą, dieviškąjį gailestingumą, ir amžinąjį teisumą. Nuostabia kalba ir su neprilygstamu grakštumu šitas didis mokytojas pavaizdavo visagalį Kūrėją kaip visus mylintį Tėvą.

97:7.14 (1070.3) Šitas nelaisvės pranašas pamokslavo savajai tautai ir tiems atstovams iš daugelio nacijų, kada jie klausėsi jo prie upės Babilone. Ir šitas antrasis Isajas daug padarė, kad neutralizuotų daugelį klaidingų ir rasiškai egoistinių sampratų apie pažadėtojo Mesijo misiją. Bet šitos pastangos buvo nevisiškai sėkmingos. Jeigu šventikai nebūtų atsidavę klaidingai suvokto nacionalizmo ugdymui, tai abiejų Isajų mokymai būtų parengę kelią pažadėtojo Mesijo pripažinimui ir priėmimui.

8. Šventa ir pasaulietinė istorija

97:8.1 (1070.4) Didelė dalis to susipainiojimo, kuris egzistuoja žmogaus prote dėl to, kaip yra aiškinama istorija, yra dėl papročio į hebrajų patyrimo faktus žiūrėti kaip į šventą istoriją, o viso likusio pasaulio įvykius laikyti pasaulietine istorija. Ir šitas sunkumas iškyla dėl to, kad žydų pasaulietinės istorijos nėra. Po to, kada Babilono tremties šventikai parengė savo naują dokumentą apie Dievo tariamai stebuklingus reikalus su hebrajais, Izraelio šventą istoriją, kaip ji yra pateikiama Senajame Testamente, tada jie rūpestingai ir visiškai sunaikino egzistuojančius įrašus apie hebrajų reikalus—tokias knygas, kaip “Izraelio karalių darbai” ir “Judėjų karalių darbai,” drauge su keletu kitų daugiau ar mažiau tikslių hebrajų istorijos dokumentų.

97:8.2 (1070.5) Tam, kad būtų galima suprasti, kaip pasaulietinės istorijos niokojantis spaudimas ir neišvengiama prievarta taip gąsdino belaisvius ir svetimų valdomus žydus, kad jie ėmė visiškai perrašinėti ir performuluoti istoriją, mes turėtume trumpai apžvelgti įrašus apie jų sujauktą nacionalinį patyrimą. Reikėtų prisiminti, jog žydams nepavyko išvystyti adekvačios neteologinės gyvenimo filosofijos. Jie kovojo prieš savo pirminę ir egiptietišką sampratą apie dieviškąjį atlygį už teisingumą, susietą su siaubingomis bausmėmis už nuodėmę. Jobo drama buvo kažkas panašaus į protestą prieš klaidingą filosofiją. Atviras Ekleziasto pesimizmas buvo žemiškai išmintinga reakcija į šituos per daug optimistiškus tikėjimus į Apvaizdą.

97:8.3 (1071.1) Bet penkių šimtų metų svetimų valdovų viešpatavimas buvo per daug net ir kantriems ir ilgai kentėjusiems žydams. Pranašai ir šventikai ėmė šaukti: “Kiek ilgai, o Viešpatie, kiek ilgai?” Kada sąžiningas žydas atsakymo ieškodavo raštuose, tada jo pasimetimas dar labiau padidėdavo. Vienas iš senovės aiškiaregių pažadėjo, kad Dievas savo “išrinktąją tautą” saugos ir išlaisvins. Amosas gąsdino, kad Dievas apleis Izraelį, jeigu jie neatstatys savo nacionalinio teisingumo standartų. Deuteronomijos perrašinėtojas buvo pavaizdavęs Didįjį Pasirinkimą—kaip pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tarp palaiminimo ir prakeikimo. Pirmasis Isajas skelbė geranorišką karalių išlaisvintoją. Jeremijas skelbė vidinio teisumo erą—sutartį, parašytą ant širdies lentelių. Antrasis Isajas kalbėjo apie išgelbėjimą aukojimo ir atpirkimo dėka. Ezekylis skelbė išlaisvinimą atsidavimo tarnystės dėka, o Ezra pažadėjo suklestėjimą laikantis įstatymų. Bet nežiūrint viso šito, jie ilgą laiką buvo supančioti, ir išlaisvinimas buvo atidėtas. Tuomet Danielius pateikė artėjančios “krizės” dramą—didžiojo įvaizdžio sugriovimą ir nedelsiant amžinojo teisumo valdymo, Mesijo karalystės, sukūrimą.

97:8.4 (1071.2) Ir visos šitos tuščios viltys vedė į tokio laipsnio rasinį nusivylimą ir vilčių žlugimą, jog žydų vadovai buvo tiek susipainioję, kad nesugebėjo suvokti ir priimti Rojaus dieviškojo Sūnaus misijos ir tarnavimo, kada neužilgo jis atvyko pas juos mirtingojo materialaus kūno pavidalu—įsikūnijęs kaip Žmogaus Sūnus.

97:8.5 (1071.3) Visos šiuolaikinės religijos daro rimtą klaidą mėgindamos suteikti kai kurioms žmogiškosios istorijos epochoms stebuklingą aiškinimą. Nors tai yra tiesa, jog Dievas daug kartų įsikišo su Tėvo apvaizdos ranka į žmogiškųjų reikalų tėkmę, bet klaidinga manyti, jog teologinės dogmos ir religiniai prietarai yra viršgamtinės nuosėdos, atsirandančios dėl stebuklingo veiksmo šitoje žmogiškosios istorijos tėkmėje. Tas faktas, jog “Patys Aukštieji valdo žmonių karalystėse,” pasaulietinės istorijos nepaverčia vadinamąja šventąja istorija.

97:8.6 (1071.4) Naujojo Testamento autoriai ir vėliau krikščioniškieji užrašinėtojai dar labiau sukomplikavo hebrajų istorijos iškraipymus geranoriškai mėgindami žydų pranašus transcendentalizuoti. Tokiu būdu žydų istoriją iš tiesų siaubingai išnaudojo tiek žydų, tiek krikščionių užrašinėtojai. Pasaulietinė hebrajų istorija buvo visiškai dogmatizuota. Ji buvo paversta į pramanytą šventąją istoriją, ir tokiu būdu tapo neatskiriamai susieta su vadinamųjų krikščioniškųjų nacijų moralinėmis sampratomis ir religiniais mokymais.

97:8.7 (1071.5) Trumpas hebrajų istorijos pagrindinių momentų atpasakojimas pailiustruos, kaip Babilone žydų šventikai istorinius faktus pakeitė taip, kad savo tautos kasdienę pasaulietinę istoriją paverstų išgalvota ir šventa istorija.

9. Hebrajų istorija

97:9.1 (1071.6) Niekada nebuvo izraelitų dvylikos genčių—tiktai trys ar keturios gentys apsistojo Palestinoje. Hebrajų nacija atsirado kaip sąjungos tarp vadinamųjų izraelitų ir kanaanitų pasekmė. “Ir Izraelio vaikai gyveno tarp kanaanitų. Ir jie ėmė jų dukras į žmonas, savąsias dukras atidavė kanaanitų sūnums.” Hebrajai iš Palestinos niekada nebuvo išviję kanaanitų, nepaisant to, jog šventikų įrašai apie šiuos dalykus be jokių dvejonių tvirtino, kad jie tą buvo padarę.

97:9.2 (1071.7) Izraelietiška sąmonė kilo Efraimo kalvotoje šalyje; vėlesnioji žydų sąmonė atsirado Judaho pietiniame klane. Žydai (judėjai) visada stengėsi apšmeižti ir apjuodinti šiaurinių izraelitų (efraimitų) istoriją.

97:9.3 (1072.1) Pretenzinga hebrajų istorija prasideda Sauliui sutelkus šiaurinius klanus, kad atlaikytų amonitų puolimą prieš savo bičiulius gentainius—gileaditus—į rytus nuo Jordano upės. Su armija, turinčia šiek tiek daugiau kaip tris tūkstančius karių, jis priešus sumušė, ir būtent dėl šitos pergalės kalvose gyvenusios gentys jį vainikavo savo karaliumi. Kada ištremti šventikai šitą istoriją perrašinėjo, tada Sauliaus armiją jie padidino iki 330.000, o mūšyje dalyvavusių genčių sąrašą papildė “Judahu.”

97:9.4 (1072.2) Tuoj pat, kai tik buvo sumušti amonitai, Saulių jo kariuomenė išrinko karaliumi. Šitame reikale nedalyvavo nė vienas šventikas ar pranašas. Bet vėliau šventikai užrašė, jog Saulių karaliumi vainikavo pranašas Samuelis sutinkamai su dieviškaisiais nurodymais. Jie šitą padarė tam, kad Dovydo karaliavimui Judėjoje sukurtų “dieviškąją kilmės liniją.”

97:9.5 (1072.3) Didžiausias iš visų žydų istorijos iškraipymų yra susijęs su Dovydu. Po Sauliaus pergalės prieš amonitus (kurią jis priskyrė Jahvei) filistiniečiai sunerimo ir ėmė pulti šiaurinius klanus. Dovydas ir Saulius niekada negalėjo sutarti. Dovydas su šešiais šimtais vyrų sudarė sąjungą su filistiniečiais ir žygiavo pakrante aukštyn į Esdreolono slėnį. Prie Gato filistiniečiai Dovydui davė įsakymą palikti lauką; jie baiminosi, kad jis gali pereiti pas Saulių. Dovydas pasitraukė; filistiniečiai puolė ir sumušė Saulių. Jie šito nebūtų galėję padaryti, jeigu Dovydas būtų buvęs ištikimas Izraeliui. Dovydo armiją sudarė nepatenkintų žmonių daugiakalbis rinkinys, didžiąja dalimi ji susidėjo iš nepritapėlių visuomenėje ir besislapstančiųjų nuo teisingumo.

97:9.6 (1072.4) Sauliaus tragiškas pralaimėjimas filistiniečiams prie Gilbojos aplinkinių kanaanitų akyse požiūrį į Jahvę, lyginant su kitais dievais, nusmukdė iki žemo lygio. Šiaip jau, Sauliaus pralaimėjimas būtų buvęs priskirtas visiškam atsiribojimui nuo Jahvės, bet šį kartą judėjų redaktoriai šitą priskyrė ritualo klaidoms. Jiems pasakojimas apie Saulių ir Samuelį buvo reikalingas kaip pagrindas Dovydo karaliavimui.

97:9.7 (1072.5) Dovydas su nedidele kariuomene savo būstinę įsirengė nehebrajiškame Hebrono mieste. Netrukus jo tėvynainiai paskelbė jį naujosios Judėjos karalystės karaliumi. Judėją sudarė daugiausia nehebrajiški elementai—kenitai, kalebitai, jebusitai, ir kiti kanaanitai. Jie buvo klajokliai—kerdžiai—ir tokiu būdu buvo atsidavę hebrajų idėjai dėl žemės nuosavybės. Jie laikėsi dykumoje gyvenusių klanų ideologijos.

97:9.8 (1072.6) Skirtumą tarp šventos ir pasaulietinės istorijos gerai iliustruoja dvi skirtingos istorijos apie tai, kaip Dovydas tapo karaliumi, pasakojamos Senajame Testamente. Dalį pasaulietinio pasakojimo, apie tai, kaip tiesioginių jo pasekėjų (jo armijos) dėka jis tapo karaliumi, per neapsižiūrėjimą šventikai paliko užrašytą, vėliau jie parengė ilgą ir nuobodų šventos istorijos dėstymą, kur yra pavaizduojama, kaip pranašas Samuelis, dievišku vadovavimu, iš savo sielos brolių pasirinko Dovydą ir oficialiai atliko procedūrą tam, kad įmantrių ir iškilmingų ritualų metu pateptų jį hebrajų karaliumi, o tada jį paskelbtų Sauliaus perėmėju.

97:9.9 (1072.6) Tiek daug kartų iš tiesų šventikams po to, kada jie buvo parengę savo pramanytus pasakojimus apie Dievo stebuklingus ryšius su Izraeliu, nepasisekė iki galo ištrinti aiškių ir istorinių teiginių, kurie buvo jau užrašyti.

97:9.10 (1072.7) Dovydas siekė politiškai įsitvirtinti iš pradžių vesdamas Sauliaus dukterį, tada, turtingo edomito Nebalo našlę, o vėliau, Talmajaus, Gešuro karaliaus, dukterį. Jis paėmė šešias žmonas iš Jebaus moterų, jau nekalbant apie Betšebą, žmoną iš hetitų.

97:9.11 (1073.1) Ir būtent tokių metodų dėka ir iš tokių žmonių Dovydas sukūrė prasimanymą apie Judėjos dieviškąją karalystę kaip nykstančios šiaurinės efraimitų Izraelio karalystės palikimo ir tradicijų perėmėją. Dovydo kosmopolitinė judėjų gentis buvo labiau pagoniška negu žydiška; bet nepaisant šito, prispaustieji Efraimo senoliai atėjo pas jį ir “patepė jį kaip Izraelio karalių.” Po karinio grasinimo, Dovydas tuomet tvirtai susijungė su jebujiečiais ir įkūrė jungtinės karalystės sostinę Jebaus (Jeruzalės) mieste, kuris buvo pusiaukelėje tarp Judėjos ir Izraelio ir turėjo tvirtas miesto sienas. Filistiniečius tai suerzino ir netrukus jie užpuolė Dovydą. Po nuožmaus mūšio jie patyrė pralaimėjimą, ir dar kartą Jahvė buvo įtvirtintas kaip “Viešpats Gausybių Dievas.”

97:9.12 (1073.2) Bet Jahvė, neišvengiamai, šitos šlovės dalį turi atiduoti kanaanitų dievams, nes Dovydo kariuomenės pagrindą sudarė nehebrajai. Ir taip jūsų įrašuose atsiranda (nepastebėtas judėjų redaktorių) šitas išduodantis teiginys: “Jahvė sumušė mano priešus prieš mane. Dėl to jis šią vietą pavadino Baalio-Perazimo vardu.” Ir tą jie padarė dėl to, kad aštuoniasdešimt procentų Dovydo kareivių buvo baalitai.

97:9.13 (1073.3) Sauliaus pralaimėjimą ties Gilboja Dovydas paaiškino tuo, kad Saulius puolė kanaanitų miestą, Gibeoną, kurio gyventojai buvo sudarę taikos sutartį su efraimitais. Dėl šito, Jahvė jį apleido. Net ir Sauliaus laikais Dovydas buvo gynęs kanaanitų miestą Keilą nuo filistiniečių, ir tada savo sostinę jis perkėlė į kanaanitų miestą. Laikydamasis kompromisinės politikos su kanaanitais, Dovydas perdavė gibeonitams septynis Sauliaus palikuonis, kad juos pakartų.

97:9.14 (1073.4) Po filistiniečių sutriuškinimo Dovydas užvaldė “Jahvės arką,” perkėlė ją į Jeruzalę, ir Jahvės garbinimą savo karalystėje pavertė oficialiu. Po to jis uždėjo didžiulius mokesčius kaimyninėms gentims—edomitams, moabitams, amonitams, ir siriečiams.

97:9.15 (1073.5) Dovydo korumpuota politikos mašina ėmė asmeniškai užvaldyti žemes šiaurėje, pažeisdama hebrajų papročius, ir netrukus ėmė kontroliuoti karavanų mokesčius, kuriuos anksčiau rinko filistiniečiai. Ir tada įvyko daug žiaurybių, kurių kulminacija tapo Urijo nužudymas. Visos teisminės apeliacijos buvo svarstomos Jeruzalėje; “senoliai” daugiau nebegalėjo vykdyti teisingumo. Nėra nieko keisto, kad pratrūko maištas. Šiandien, Absalomą būtų galima pavadinti demagogu; jo motina buvo kanaanitė. Be Betšebos sūnaus—Saliamono—buvo daugiau negu pusė tuzino pretendentų, siekiančių sosto.

97:9.16 (1073.6) Po Dovydo mirties Saliamonas politinę mašiną visiškai išvalė nuo bet kokių šiaurės poveikių, bet toliau tęsė savo tėvo tironijos ir apmokestinimo režimą. Saliamonas savąją naciją atvedė į bankrotą savo prabangiais rūmais ir didžiule statybos programa: buvo pastatyti Libano namai, faraono dukters rūmai, Jahvės šventykla, karaliaus rūmai, ir restauruotos daugelio miestų sienos. Saliamonas sukūrė didžiulį hebrajų laivyną, kuriame jureiviais dirbo siriečiai, ir prekiavo su visu pasauliu. Jo hareme buvo beveik vienas tūkstantis moterų.

97:9.17 (1073.7) Iki šito laiko Jahvės šventykla Silome buvo diskredituota, o visa nacija garbinimą sukoncentravo Jebuje puošnioje karališkoje šventykloje. Šiaurės karalystė sugrįžo prie Elohimo garbinimo. Jie naudojosi palankumu tų faraonų, kurie vėliau Judėją pavergė uždėdami pietinei karalystei duoklę.

97:9.18 (1073.8) Buvo pakilimų ir nuosmukių—buvo karų tarp Izraelio ir Judėjos. Po ketverių metų pilietinio karo ir trijų dinastijų, Izraelis pateko į miestų despotų priespaudą, kurie pradėjo prekiauti žeme. Net karalius Omris pamėgino nupirkti Šemero dvarą. Bet pabaiga priartėjo greitai, kada Šalmaneseris III nusprendė užvaldyti Viduržemio jūros pakrantę. Efraimo karalius Ahabas surinko dešimt kitų grupių ir pasipriešino prie Karkaro; mūšis nugalėtojo neišaiškino. Asirietis buvo sustabdytas, bet sąjungininkai buvo sunaikinti. Senajame Testamente šitas didžiulis mūšis nėra net ir paminėtas.

97:9.19 (1074.1) Nauji vargai prasidėjo tada, kada karalius Ahabas pamėgino nupirkti žemę iš Naboto. Jo finikietė žmona suklastojo Ahabo parašą dokumentuose, nurodančiuose, kad Naboto žemė būtų konfiskuota, kaltinant jį tuo, kad jis suteršė “Elohimo ir karaliaus” vardus. Jis ir jo sūnūs netrukus buvo nužudyti. Arenoje pasirodė energingasis Elijas pasmerkdamas Ahabą už Nabotų nužudymą. Tokiu būdu Elijas, vienas didžiausiųjų pranašų, savo mokymą pradėjo kaip senųjų žemės papročių gynėjas, pasisakantis prieš baalimų požiūrį parduoti žemę, prieš miestų bandymus viešpatauti kaime. Bet reforma nebuvo sėkminga tol, kol kaimo žemvaldys Jehus nesujungė savo jėgų su čigonų vadu Jehonadabu tam, kad sunaikintų Baalio pranašus (nekilnojamojo turto agentus) Samarijoje.

97:9.20 (1074.2) Naujas gyvenimas prasidėjo tada, kada Jehoašas ir jo sūnus Jeroboamas Izraelį išlaisvino nuo priešų. Bet iki šito laiko Samarijoje valdė gangsteriškas kilmingųjų sluoksnis, kurio grobimai prilygo senųjų laikų Dovydo dinastijos grobimams. Valstybė ir bažnyčia žengė koja kojon. Mėginimai uždrausti laisvą žodį atvedė Eliją, Amosą, ir Osiją prie to, kad jie ėmė slapta rašyti, ir tai buvo tikroji žydų ir krikščionių Biblijų pradžia.

97:9.21 (1074.3) Bet šiaurinė karalystė iš istorijos neišnyko tol, kol Izraelio karalius slapta nesusimokė su Egipto karaliumi ir neatsisakė toliau mokėti duoklę Asirijai. Tada prasidėjo trejų metų apgultis, po kurios šiaurinė karalystė buvo visiškai išskaidyta. Efraimas (Izraelis) tokiu būdu išnyko. Judėja—žydai, “Izraelio likučiai”—buvo pradėjusi koncentruoti žemę nedaugelio rankose, kaip Isajas sakė: “Pridedant namą prie namo ir lauką prie lauko.” Netrukus Jeruzalėje atsirado Baalio šventykla šalia Jahvės šventyklos. Šitą teroro valdžią užbaigė monoteistinis maištas, vadovaujamas berniuko karaliaus Joašo, kuris Jahvės vardu kariavo trisdešimt penkerius metus.

97:9.22 (1074.4) Kitas karalius, Amazijas, turėjo vargo su maištą sukėlusiais mokesčių mokėtojais edomitais ir jų kaimynais. Po puikios pergalės jis pasuko atgal tam, kad užpultų savo šiaurinius kaimynus, ir buvo lygiai taip triuškinančiai sumuštas. Tada sukilo kaimiečiai; jie karalių nužudė, o nauju karaliumi vainikavo jo šešiolikmetį sūnų. Tai buvo Azarijas, Isajo vadintas Uzaju. Po Uzajo, bloga padėtis dar labiau pablogėjo, ir Judėja šimtą metų egzistavo mokėdama duoklę Asirijos karaliams. Isajas pirmasis jiems pasakė, kad Jeruzalė, būdama Jahvės miestas, niekada nekris. Bet Jeremijas nedvejodamas išpranašavo jos žlugimą.

97:9.23 (1074.5) Tikrąjį Judėjos sužlugdymą įgyvendino parsidavęs ir turtingas politikų žiedas, kuris veikė vadovaujant nepilnamečiui karaliui Manasijui. Besikeičiančios sąlygos buvo palankios tam, jog sugrįžtų Baalio, leidusio žemę pardavinėti, kas prieštaravo Jahvės ideologijai, garbinimas. Asirijos žlugimas ir Egipto iškilimas kažkuriam laikui Judėjai atnešė išsilaisvinimą, ir valdžią perėmė liaudis. Valdant Josajui jie sunaikino korumpuotų politikų Jeruzalės žiedą.

97:9.24 (1074.6) Bet šita era patyrė tragišką pabaigą, kada Josajas nusprendė išvykti ir sustabdyti galingą Neko kariuomenę, kada pakrante į viršų iš Egipto ji žygiavo į pagalbą Asirijai, kovojusiai prieš Babiloną. Jis buvo sutriuškintas, ir Judėja turėjo mokėti duoklę Egiptui. Baalio politinė partija sugrįžo į valdžią Jeruzalėje, ir tokiu būdu prasidėjo tikroji priklausomybė nuo Egipto. Tada prasidėjo toks laikotarpis, kai Baalimo politikai valdė tiek teismus, tiek dvasininkiją. Baalio garbinimas buvo ekonominė ir visuomeninė sistema, kuri buvo susijusi su nuosavybės teisėmis, o taip pat ir su žemės derlingumu.

97:9.25 (1075.1) Nebuchadnezarui nuvertus Neką, Judėja pateko į Babilono priklausomybę, ir jai buvo suteikta ramybė dešimčiai metų, bet neužilgo ji sukilo. Kada Nebuchadnezaras išėjo prieš juos, tada judėjai pradėjo visuomenines reformas, tokias, kaip vergų paleidimą, tam, kad paveiktų Jahvę. Kada babiloniečių armija laikinai pasitraukė, tada hebrajai džiūgavo, kad juos išvadavo jų reformos stebuklas. Būtent šituo laikotarpiu Jeremijas juos perspėjo apie artėjantį pavojų, ir netrukus Nebuchadnezaras sugrįžo.

97:9.26 (1075.2) Ir šitokiu būdu Judėjos pabaiga atėjo netikėtai. Miestas buvo sugriautas, o tauta buvo išvaryta į Babiloną. Jahvės-Baalio kova baigėsi nelaisve. O nelaisvė Izraelio likučiams buvo toks sukrėtimas, kuris juos atvedė į monoteizmą.

97:9.27 (1075.3) Babilone žydai priėjo išvados, kad Palestinoje jie negali egzistuoti maža grupe, turėdami savo ypatingus visuomeninius ir ekonominius papročius, ir, kad, jeigu jų ideologija turėtų įsivyrauti, tai jie turi atversti pagonis. Tokiu būdu atsirado jų naujoji samprata apie likimą—idėja, kad žydai turi tapti išrinktaisiais Jahvės tarnais. Senojo Testamento žydų religija iš tikrųjų išsivystė Babilone nelaisvės metu.

97:9.28 (1075.4) Doktrina apie nemirtingumą taip pat susiformavo Babilone. Anksčiau žydai galvojo, kad ateities gyvenimo idėja mažina jų visuomeninio teisingumo evangelijos akcentavimą. Dabar pirmą kartą teologija užėmė sociologijos ir ekonomikos vietą. Religija ėmė formuotis kaip žmogaus minties ir elgesio sistema, kuri vis labiau turi būti atskirta nuo politikos, sociologijos, ir ekonomikos.

97:9.29 (1075.5) Ir tokiu būdu tiesa apie žydų tautą atskleidžia tai, jog didelė dalis to, kas buvo laikoma šventa istorija, pasirodo, jog yra truputį daugiau negu paprastos pilietinės istorijos kronika. Judaizmas buvo toji dirva, kurioje išaugo krikščionybė, bet žydai nebuvo stebuklinga tauta.

10. Hebrajų religija

97:10.1 (1075.6) Izraelitų vadovai juos mokė, kad jie yra išrinktoji tauta, ne dėl ypatingos privilegijos ir dieviškojo palankumo monopolijos, bet dėl ypatingos tarnystės kiekvienai nacijai nešant tiesą apie vieną Dievą, valdantį visus. Ir žydams jie buvo pažadėję, jeigu jie tikrai įgyvendins šitą tikslą, tuomet jie taps visų tautų dvasiniais vadovais, ir kad pasirodysiantis Mesijas valdys juos ir visą pasaulį kaip Taikos Princas.

97:10.2 (1075.7) Kada žydams laisvę suteikė persai, tada jie sugrįžo į Palestiną tiktai tam, kad patektų į savo pačių šventikų reguliuojamų įstatymų kodeksų, aukojimų, ir ritualų vergovę. Ir kaip hebrajų klanai atmetė nuostabų pasakojimą apie Dievą, kurį nuostabioje atsisveikinimo kalboje pateikė Mozė, kad sugrįžtų prie aukojimo ir atgailos ritualų, taip ir šitie hebrajų nacijos likučiai atmetė antrojo Isajo nuostabią sampratą, kad laikytųsi savo besiplečiančios dvasininkijos taisyklių, reguliavimų, ir ritualų.

97:10.3 (1075.8) Nacionalinis egoizmas, netikras įtikėjimas į klaidingai suvokiamą pažadėtąjį Mesiją, ir vis auganti dvasininkijos vergija ir tironija visiems laikams nutildė dvasinių vadovų balsus (išskyrus Danielių, Ezykilį, Hagajų, ir Malakijų); ir nuo tos dienos iki Jono Krikštytojo laikų visas Izraelis patyrė vis augantį dvasinį nuosmukį. Bet žydai niekada neprarado Visuotinio Tėvo sampratos; net iki dvidešimtojo amžiaus po Kristaus jie ir toliau laikėsi šitos Dievybės koncepcijos.

97:10.4 (1076.1) Nuo Mozės iki Jono Krikštytojo nusidriekė nepertraukta grandinė ištikimų mokytojų, kurie monoteistinį šviesos deglą perdavinėjo iš vienos kartos į kitą tuo metu, kada jie be pertrūkio peikė nesąžiningus valdovus, smerkė pelno siekiančius šventikus, ir visą laiką ragino žmones garbinti aukščiausiąjį Jahvę, Viešpatį Izraelio Dievą.

97:10.5 (1076.2) Savo politinį tapatumą žydai kaip nacija galiausiai prarado, bet dėka nuoširdaus tikėjimo į tą vienintelį ir visuotinį Dievą hebrajų religija ir toliau gyvena išsibarsčiusių tremtinių širdyse. Ir šitoji religija išlieka, nes ji efektyviai veikė, kad apsaugotų savo pasekėjų aukščiausias vertybes. Žydų religija tautos idealus iš tikrųjų išsaugojo, bet ji nesugebėjo puoselėti pažangos ir skatinti filosofinio kūrybinio atradimo tiesos srityje. Žydų religija turėjo daug trūkumų—jai trūko filosofijos ir joje beveik nebuvo estetinių savybių—bet ji iš tiesų saugojo moralines vertybes; dėl to ji ir išsilaikė. Aukščiausiasis Jahvė, palyginus su kitomis Dievybės sampratomis, buvo aiškiai išreikštas, ryškus, asmenis, ir moralus.

97:10.6 (1076.3) Žydai puoselėjo teisingumą, išmintį, tiesą, ir teisumą, kaip tą darė nedaugelis tautų, bet iš visų tautų jie įnešė mažiausią indėlį į šitų dieviškųjų savybių intelektualinį suvokimą ir dvasinį supratimą. Nors hebrajų teologija savąsias ribas išplėsti atsisakė, bet ji vaidino svarbų vaidmenį kitų dviejų pasaulio religijų, krikščionybės ir islamo, vystymesi.

97:10.7 (1076.4) Žydų religija išsilaikė taip pat ir dėl savo institutų. Religijai sunku išlikti kaip izoliuotų individų privačiai praktikai. Visą laiką tai buvo religinių lyderių klaida: Matydami suinstitutintos religijos blogį, jie stengėsi sunaikinti grupinio veikimo metodą. Jiems būtų buvę geriau ritualą ne naikinti, o jį reformuoti. Šiuo požiūriu Ezykilis buvo išmintingesnis už savo amžininkus; nors jis ir prisijungė prie jų, reikalaudamas asmeninės moralinės atsakomybės, bet taip pat jis ėmėsi įtvirtinti ir tai, jog būtų ištikimai laikomasi aukštesnio ir išgryninto ritualo.

97:10.8 (1076.5) Ir tokiu būdu vienas kitą keitę Izraelio mokytojai įvykdė didžiausią žygdarbį per visą religijos evoliuciją Urantijoje: barbarišką sampratą apie laukinį demonišką Jahvę, pavydų ir žiaurų prakeiksmus svaidančio Sinajaus ugnikalnio dvasinį dievą, palaipsniui, bet nuolat keitė į vėlesnę išaukštiną ir dievišką sampratą apie aukščiausiąjį Jahvę, visų daiktų sutvėrėją ir visą žmoniją mylintį ir gailestingą Tėvą. Ir šitoji hebrajų samprata apie Dievą buvo aukščiausias Visuotinio Tėvo žmogiškasis įsivaizdavimas iki to laiko, kada jį toliau išplėtė ir taip nuostabiai sustiprino jo Sūnaus, Nebadono Mykolo, asmeniniai mokymai ir gyvenimo pavyzdys.

97:10.9 (1076.6) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top