URANTIJOS KNYGA - 96 Dokumentas. Jahvė — hebrajų Dievas

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

96 Dokumentas. Jahvė — hebrajų Dievas



96 Dokumentas. Jahvė — hebrajų Dievas

96:0.1 (1052.1) SUVOKDAMAS Dievybę, žmogus pirmiausia į savo suvokimą įtraukia visus dievus, tada visus svetimus dievus pajungia savosios genties dievybei, ir galiausiai atmeta visus, išskyrus galutinės ir aukščiausiosios vertės vieną Dievą. Žydai visus dievus sintezavo į savo labiau išaukštintą Izraelio Viešpaties Dievo sampratą. Indusai savo įvairias dievybes panašiai sujungė į “vieną dievų dvasingumą,” pavaizduotą Rig-Vedoje, tuo tarpu mesopotamijiečiai savo dievus suvedė į labiau centralizuotą sampratą apie Belą-Marduką. Šitos monoteizmo idėjos brendo visame pasaulyje netrukus po to, kada Makiventa Melkizedekas pasirodė Saleme Palestinoje. Bet Melkizedeko samprata apie Dievybę buvo nepanaši į evoliucinę įtraukimo, subordinavimo, ir pašalinimo filosofiją; ji rėmėsi išskirtinai kuriančiąja jėga ir labai greitai turėjo poveikio Mesopotamijos, Indijos, ir Egipto aukščiausiosioms sampratoms apie dievybę.

96:0.2 (1052.2) Salemo religiją giliai gerbė kaip tradiciją kenitų ir kelios kitos gentys. Ir tai buvo vienas iš Melkizedeko įsikūnijimo tikslų: Kad vieno Dievo religija turėtų būti puoselėjama taip, jog būtų paruoštas kelias to vienintelio Dievo vieno iš Sūnų savęs padovanojimui žemėje. Vargu ar Mykolas galėtų atvykti į Urantiją iki to meto, kol čia neegzistuoja tikinti į Visuotinį Tėvą tauta, kurioje jis galėtų pasirodyti.

96:0.3 (1052.3) Salemo religija išsilaikė tarp kenitų Palestinoje kaip jų tikėjimas, ir šitą religiją, kada vėliau priėmė hebrajai, iš pradžių, įtakojo egiptiečių moraliniai mokymai; vėliau, veikė babiloniečių teologinė mintis; ir galiausiai, įtakos turėjo iraniečių sampratos apie gėrį ir blogį. Iš esmės hebrajų religija yra grindžiama susitarimu tarp Abraomo ir Makiventos Melkizedeko, evoliuciškai ji yra daugelio unikalių situacinių aplinkybių padarinys, bet kultūros požiūriu ji yra daug ką laisvai pasiskolinusi iš viso Levanto regiono religijos, moralės, ir filosofijos. Būtent per hebrajų religiją didelė dalis Egipto, Mesopotamijos, ir Irano moralės ir religinės minties buvo perduota Vakarų tautoms.

1. Dievybės samprata tarp semitų

96:1.1 (1052.4) Ankstyvieji semitai laikėsi nuomonės, jog dvasia gyvena visuose daiktuose. Buvo gyvūnijos ir augalijos pasaulių dvasios; metinės dvasios, palikuonių viešpats; ugnies, vandens, ir oro dvasios; tikras dvasių panteonas, kurio reikėjo bijoti ir kurį reikėjo garbinti. Ir Melkizedeko mokymas apie Visuotinį Kūrėją niekada iki galo nesunaikino tikėjimo į šitas pavaldžias dvasias arba gamtos dievus.

96:1.2 (1052.5) Hebrajų progresavimas nuo politeizmo per henoteizmą į monoteizmą nebuvo nepertrauktas ir nuolatinis koncepcinis vystymasis. Savo sampratų apie Dievybę evoliucijoje jie patyrė daug nuosmukių, nors bet kurios vienos epochos metu skirtingose semitų tikinčiųjų grupėse egzistavo įvairios Dievo sampratos. Kartas nuo karto jų sampratoms apie Dievą būdavo taikoma daugybė terminų, ir tam, kad būtų užkirstas kelias susipainiojimams, šitie įvairūs Dievybės pavadinimai bus apibrėžti taip, kaip jie yra susiję su žydų teologijos evoliucija:

96:1.3 (1053.1) 1. Jahvė buvo dievas Palestinos pietinėms gentims, kurios šią dievybės sampratą susiejo su Horebo kalnu, Sinajaus ugnikalniu. Jahvė buvo tiesiog vienas iš šimtų ir tūkstančių gamtos dievų, kurie pritraukė semitų genčių ir tautų dėmesį ir reikalavo garbinimo.

96:1.4 (1053.2) 2. El Elijonas. Per amžius po Melkizedeko gyvenimo Saleme jo doktrina apie Dievybę išsilaikė įvairių versijų išraiška, bet apskritai ją išreiškė El Elijono, dangaus Paties Aukštojo Dievo terminas. Daugelis semitų, įskaitant ir betarpiškus Abraomo palikuonis, įvairiais laikotarpiais garbino tiek Jahvę, tiek El Elijoną.

96:1.5 (1053.3) 3. El Šadai. Sunku paaiškinti, ką išreiškė El Šadai. Šita Dievo idėja buvo sudėtinė, kilusi iš Amenemopo Išminties Knygos mokymų, modifikuota Ichnatono doktrinos apie Atoną, ir toliau paveikta Melkizedeko mokymų, įkūnytų El Elijono sampratoje. Tačiau kada El Šadai samprata įsiskverbė į hebrajų protus, tada ją visiškai nuspalvino Jahvės tikėjimai, išpažinti dykumoje.

96:1.6 (1053.4) Viena iš viešpataujančių idėjų apie šitos eros religiją buvo egiptiečių samprata apie dieviškąją Apvaizdą, mokymas apie tai, jog materialus klestėjimas yra atlygis už tarnavimą El Šadai.

96:1.7 (1053.5) 4. Elis. Visoje šitoje terminijos painiavoje ir sampratos neaiškume, daugelis pamaldžių tikinčiųjų nuoširdžiai stengėsi garbinti visas šitas besivystančias dieviškumo idėjas, ir čia atsirado paprotys šitą sudėtinę Dievybę vadinti Elio vardu. Ir šitas terminas aprėpė dar kitus beduinų gamtos dievus.

96:1.8 (1053.6) 5. Elohimas. Kiše ir Ure ilgą laiką išsilaikė šumerų-kaldeno grupės, kurios mokė trivienio Dievo sampratos, pagrįstos pasakojimais apie Adomo ir Melkizedeko laikus. Šitoji doktrina buvo atnešta į Egiptą, kur čia šita Trejybė buvo garbinama Elohimo vardu, arba vienaskaitoje kaip Eloahas. Egipto filosofai ir vėliau hebrajų kilmės Aleksandrijos mokytojai mokė šitos daugiskaitinių Dievų vienybės, ir daugelis Mozės patarėjų tremties metu tikėjo į šitą Trejybę. Bet trinario Elohimo samprata niekada netapo hebrajų teologijos tikrąja dalimi, kol jie nepateko į babiloniečių politinę įtaką.

96:1.9 (1053.7) 6. Įvairūs vardai. Semitai nemėgo ištarti savosios Dievybės vardo, ir dėl to jie kartas nuo karto vartodavo įvairius pavadinimus, kaip antai: Dievo Dvasia, Viešpats, Viešpaties Angelas, Visagalis, Tas Vienintelis Šventasis, Pats Aukštasis, Adonai, Dienų Senasis, Viešpats Izraelio Dievas, Dangaus ir Žemės Kūrėjas, Kyrios, Jahas, Gausybių Viešpats, ir Tėvas Danguje.

96:1.10 (1053.8) Jehovė yra terminas, kuris pastaraisiais laikais buvo vartojamas pažymėti užbaigtą Jahvės sampratą, kuri galiausiai išsivystė per ilgalaikę hebrajų patirtį. Bet Jehovės vardas imtas vartoti tiktai praėjus pusantro tūkstančio metų po Jėzaus laikų.

96:1.11 (1054.1) Maždaug iki 2.000 m. pr. Kr. Sinajaus Kalnas buvo su pertraukomis veikiantis ugnikalnis, retsykiais išsiveržimai įvykdavo net izraelitų gyvenimo šitame regione laikais. Ugnis ir dūmai, kartu su kurtinančiais sprogimais, lydėjusiais šito ugninio kalno išsiveržimus, darė įspūdį ir kėlė pagarbią baimę beduinams, gyvenusiems aplinkiniuose regionuose, ir tai juos vertė labai smarkiai bijoti Jahvės. Vėliau šita Horebo Kalno dvasia tapo hebrajų semitų dievu, ir galiausiai jie ėmė tikėti, kad jis yra aukščiausias už visus kitus dievus.

96:1.12 (1054.2) Kanaanitai jau ilgą laiką buvo garbinę Jahvę, ir nors daugelis kenitų daugiau ar mažiau tikėjo į El Elijoną, Salemo regiono superdievą, bet didžioji dauguma kanaanitų laisvai laikėsi senųjų gentinių dievybių garbinimo. Jie visiškai nenorėjo atsisakyti savo nacionalinių dievybių dėl tarptautinio, tuo labiau dėl tapplanetinio, Dievo. Jie negalvojo apie visuotinę dievybę, ir dėl to šitos gentys ir toliau garbino savąsias gentines dievybes, įskaitant Jahvę ir sidabrinius ir auksinius veršelius, kurie simbolizavo beduinų piemenų sampratą apie Sinajaus ugnikalnio dvasią.

96:1.13 (1054.3) Siriečiai, nors ir garbino savuosius dievus, bet taip pat tikėjo į hebrajų Jahvę, nes jų pranašai Sirijos karaliui pasakė: “Jūsų dievai yra kalnų dievai; dėl to jie nugalėjo mus; bet leisk mums prieš juos kovoti lygumoje, ir tikrai mes būsime už juos stipresni.”

96:1.14 (1054.4) Žmogaus kultūrai vystantis, mažesnieji dievai tampa pavaldžiais aukščiausiajai dievybei; didysis Jupiteris išsilaiko tiktai kaip sušukimas. Monoteistai savo pavaldžius dievus laiko dvasiomis, demonais, lemtimis, nereidėmis, fėjomis, aitvarais, nykštukais, šmėklomis, ir piktąja akimi. Hebrajai perėjo per henoteizmą ir ilgą laiką tikėjo, kad egzistuoja ne tik Jahvė, bet ir kiti dievai, bet jie vis daugiau laikėsi požiūrio, kad šitos svetimos dievybės yra pavaldžios Jahvei. Jie sutiko su tuo, jog Chemosas, amoritų dievas, egzistuoja, bet laikėsi požiūrio, kad jis yra pavaldus Jahvei.

96:1.15 (1054.5) Jahvės idėja patyrė patį didžiausią vystymąsi iš visų mirtingųjų teorijų apie Dievą. Jos progresinę evoliuciją galima būtų lyginti tiktai su Budos sampratos metamorfoze Azijoje, kuri galiausiai atvedė į Visuotinio Absoliuto sampratą, kaip ir samprata apie Jahvę galiausiai atvedė į Visuotinio Tėvo sampratą. Tačiau kaip istorinį faktą, reikėtų suprasti, kad, nors žydai tokiu būdu keitė savo požiūrį į Dievybę nuo Horibo kalno gentinio dievo iki vėlesniųjų laikų mylinčio ir gailestingo Tėvo Kūrėjo, bet jie nepakeitė jo vardo; jie visą laiką ir toliau šitą besivystančią Dievybės sampratą vadino Jahve.

2. Semitų tautos

96:2.1 (1054.6) Rytų semitai buvo gerai organizuoti ir gerai vadovaujami raiteliai, kurie įsiveržė į derlingo pusmėnulio rytinius regionus ir ten susivienijo su babiloniečiais. Kaldeniečiai, gyvenę netoli Uro, buvo vieni labiausiai išsivysčiusių rytinių semitų. Finikiečiai buvo susimaišiusių semitų labiau išsivysčiusi ir gerai organizuota grupė, kuriai priklausė Palestinos vakarinis sektorius išilgai Viduržemio jūros pakrantės. Rasiniu požiūriu semitai buvo tarp labiausiai susimaišiusių Urantijos tautų ir turėjo paveldėjimo faktorių beveik iš visų devynių pasaulio rasių.

96:2.2 (1054.7) Labai dažnai, arabų semitai kovodami skynėsi sau kelią į šiaurinę Pažadėtąją Žemę, žemę, kurioje “tekėjo pienas ir medus,” bet kiekvieną kartą juos išstumdavo geriau organizuoti ir daug labiau civilizuoti šiauriniai semitai ir hetitai. Vėliau, nepaprastai žiauraus bado metu, šitie klajojantys beduinai dideliais kiekiais įžengė į Egiptą kaip samdomi darbininkai Egipto viešuosiuose darbuose tiktai tam, kad patirtų karčią pavergimo patirtį, dirbdami Nilo slėnio paprastų ir engiamų darbininkų sunkų kasdienį darbą.

96:2.3 (1055.1) Būtent tiktai po Makiventos Melkizedeko ir Abraomo laikų kai kurios semitų gentys, dėl savo ypatingų religinių tikėjimų, buvo vadinamos Izraelio vaikais, o vėliau hebrajais, žydais, ir “išrinktąja tauta.” Abraomas nebuvo visų hebrajų rasinis tėvas; jis net nebuvo protėvis visiems beduinams semitams, kurie buvo laikomi nelaisvėje Egipte. Tas tiesa, jo palikuonys, išėję iš Egipto, iš tikrųjų suformavo vėlesniosios žydų tautos branduolį, bet absoliuti dauguma vyrų ir moterų, kurie buvo įjungti į Izraelio klanus, niekada nebuvo gyvenę Egipte. Jie buvo tiesiog tokie pat klajokliai, kurie nusprendė atsiduoti Mozės vadovavimui, kada Abraomo vaikai ir jų bičiuliai semitai iš Egipto keliavo per šiaurės Arabiją.

96:2.4 (1055.2) Melkizedeko mokymas apie El Elijoną, Patį Aukštąjį, ir apie susitarimą dėl dieviškojo palankumo įtikėjimo dėka, didžiąja dalimi buvo užmiršti iki to laiko, kada egiptiečiai pavergė semitų tautas, kurios netrukus turėjo suformuoti hebrajų naciją. Bet per visą šitą nelaisvės laikotarpį šitie Arabijos klajokliai laikėsi savo tradicinio tikėjimo į Jahvę kaip į savo rasinę dievybę.

96:2.5 (1055.3) Jahvę garbino daugiau negu vienas šimtas atskirų Arabijos genčių, ir išskyrus Melkizedeko El Elijono sampratos atspalvį, kuris išsilaikė tarp labiau išsilavinusių Egipto klasių, įskaitant mišrius hebrajų ir egiptiečių palikuonis, eilinių hebrajų belaisvių vergų religija buvo senojo Jahvės magijos ir aukojimo ritualo modifikuota versija.

3. Neprilygstamasis Mozė

96:3.1 (1055.4) Hebrajų sampratų apie Aukščiausiąjį Kūrėją ir jo idealų evoliucijos pradžia siekia semitų išvykimą iš Egipto, vadovaujant tam didžiajam lyderiui, mokytojui, ir organizatoriui, Mozei. Jo motina buvo kilusi iš Egipto karališkosios šeimos; jo tėvas buvo semitas tarpininkas tarp vyriausybės ir beduinų belaisvių. Tokiu būdu Mozė turėjo tokių savybių, kurias buvo paveldėjęs iš aukštesniųjų rasinių šaltinių; jo protėviai buvo taip smarkiai susimaišę, kad neįmanoma jo įtraukti į kokią nors vieną rasinę grupę. Jeigu jis nebūtų buvęs tokio mišraus tipo, tuomet jis niekada nebūtų pademonstravęs to nepaprasto visapusiškumo ir prisitaikymo, kas jį įgalino valdyti tą įvairialytę bandą, kuri galiausiai susijungė su tais beduinais semitais, kurie, jam vadovaujant, pabėgo iš Egipto į Arabijos Dykumą.

96:3.2 (1055.5) Nepaisant Nilo karalystės kultūros vilionių, Mozė nusprendė savo likimą susieti su savo tėvo tauta. Tuo metu, kada šitas didis organizatorius kūrė savo planus, kada nors ateityje išvaduoti savo tėvo tautą, beduinų belaisviai vargu ar turėjo tokią religiją, kurią būtų verta vadinti šituo vardu; jie iš tikrųjų neturėjo tikros Dievo sampratos ir vilties pasaulyje.

96:3.3 (1055.6) Nė vienas vadovas iki to meto niekada nebuvo ėmęsis užduoties reformuoti ir pakelti tokios žmogiškųjų būtybių grupės, kuri būtų nelaimingesnė, labiau prislėgta, labiau nusiminusi, ir tokia neišmananti. Bet šitie vergai turėjo paslėptas vystymosi galimybes savo paveldėtose savybėse, ir buvo pakankamas skaičius išlavintų lyderių, kuriuos paruošė Mozė, besirengdamas maišto dienai ir išsiveržimui į laisvę, kad būtų sudarytas sumanių organizatorių korpusas. Šitie labiau išsivystę vyrai buvo įdarbinti vietiniais savosios tautos prižiūrėtojais; jie buvo gavę tam tikrą išsilavinimą Mozės įtakos Egipto valdovams dėka.

96:3.4 (1056.1) Mozė stengėsi diplomatiškai susitarti dėl savo bičiulių semitų laisvės. Jis ir jo brolis su Egipto karaliumi sudarė sutartį, pagal kurią jiems buvo suteiktas leidimas taikiai palikti Nilo slėnį ir išvykti į Arabijos Dykumą. Jie turėjo gauti kuklų užmokestį pinigais ir prekėmis kaip ženklą už savo ilgalaikę tarnybą Egipte. Hebrajai savo ruožtu sudarė susitarimą, kad su faraonais jie palaikys draugiškus ryšius ir neprisijungs prie jokių sąjungų, nukreiptų prieš Egiptą. Bet karalius vėliau manė, jog yra tinkama šitą sutartį anuliuoti, pateikdamas kaip savąją priežastį tą pretekstą, kad jo šnipai jam buvo pranešę apie neištikimybę tarp beduinų vergų. Jis pareiškė, kad laisvės jie siekia turėdami tikslą išeiti į dykumą tam, kad prieš Egiptą suorganizuotų klajoklius.

96:3.5 (1056.2) Bet Mozė nebuvo nusivylęs; jis laukė savosios valandos, ir greičiau negu po metų, kada Egipto karinės pajėgos buvo visiškai užimtos tuo, jog vienu ir tuo pačiu metu priešinosi Libijos vykdomam žiauriam puolimui pietuose ir Graikijos karo laivyno įsiveržimui šiaurėje, šitas bebaimis organizatorius po nuostabiausio naktinio pabėgimo savo tėvynainius išvedė iš Egipto. Šitas staigus bėgsmas į laisvę buvo rūpestingai suplanuotas ir sumaniai įgyvendintas. Ir jiems pasisekė, nežiūrint to, kad ant kulnų lipo faraonas ir nedidelis egiptiečių būrys, kurie visi krito nuo besiginančių bėglių, palikdami daug prisiplėšto turto, kurį dar padidino ir tas grobis, kurį besiveržiančių pirmyn pabėgusių vergų armija prisigrobė, kada ji toliau žygiavo link savo protėvių namų dykumoje.

4. Jahvės skelbimas

96:4.1 (1056.3) Mozės mokymo evoliucija ir išaukštinimas paveikė beveik pusę viso pasaulio, ir vis dar veikia net ir dvidešimtajame amžiuje. Nors Mozė suvokė labiau išvystytą Egipto religinę filosofiją, bet beduinai vergai mažai ką žinojo apie tokius mokymus, tačiau jie niekada nebuvo pamiršę Horibo kalno dievo, kurį jų protėviai vadino Jahve.

96:4.2 (1056.4) Mozė buvo girdėjęs apie Makiventos Melkizedeko mokymus tiek iš savo tėvo, tiek ir iš motinos, jų abiejų religinio tikėjimo bendrumas paaiškina tą neįprastą sąjungą tarp moters, turėjusios karališkojo kraujo, ir vyro iš nelaisvėje buvusios rasės. Mozės uošvis buvo kenitas, garbinęs El Elijoną, bet išlaisvintojo tėvai tikėjo į El Šadai. Tokiu būdu Mozė buvo išlavintas El Šadaistas; savo uošvio įtakoje jis tapo El Elijonistu; ir iki to meto, kada po pabėgimo iš Egipto hebrajai įsirengė stovyklas prie Sinajaus Kalno, jis buvo suformulavęs naują ir išplėstą sampratą apie Dievybę (kilusią iš visų jo ankstesniųjų tikėjimų), kurią išmintingai jis nusprendė paskelbti savajai tautai kaip išplėstą sampratą apie jų senąjį gentinį dievą Jahvę.

96:4.3 (1056.5) Mozė stengėsi šituos beduinus mokyti El Elijono idėjos, bet prieš palikdamas Egiptą, jis buvo įsitikinęs, kad šitos doktrinos jie niekada iki galo nesuvoks. Dėl to jis sąmoningai nusprendė padaryti kompromisą, jų gentinį dykumos dievą padaryti tuo vienu ir vieninteliu jo pasekėjų dievu. Mozė konkrečiai nemokė, jog kitos tautos ir nacijos negali turėti kitų dievų, bet jis iš tikrųjų ryžtingai tvirtino, kad Jahvė yra virš kitų ir aukščiau už kitus, ypač hebrajams. Bet jį iš tikrųjų visada vargino nemaloni padėtis, kada jis stengdavosi savo naują ir aukštesnę Dievybės idėją šitiems nemokytiems vergams pateikti pridengtą senoviniu Jahvės vardu, kurį visada simbolizavo beduinų genčių aukso veršis.

96:4.4 (1056.6) Tas faktas, kad bėgančių hebrajų dievas buvo Jahvė, paaiškina, kodėl jie taip ilgai pasiliko prie švento Sinajaus kalno, ir kodėl jie ten gavo Dešimt Įsakymų, kuriuos Mozė paskelbė Jahvės, Horebo dievo, vardu. Per šitą ilgą gyvenimo laikotarpį prie Sinajaus naujai atsirandančio hebrajų garbinimo religiniai ritualai buvo toliau patobulinti.

96:4.5 (1057.1) Neatrodo, jog Mozei kada nors būtų pavykę įtvirtinti savo kažkuria prasme išvystytą ritualinį garbinimą ir savo pasekėjus išlaikyti nesugadintus ketvirtį amžiaus, jeigu nebūtų įvykęs galingas Horebo išsiveržimas tuo metu, kada jie savo garbinimo trečiąją savaitę gyveno jo papėdėje. “Jahvės kalnas buvo apimtas ugnies, o dūmai kilo taip, kaip kyla dūmai iš žaizdro, ir visas kalnas galingai drebėjo.” Turint omeny šitą kataklizmą, nėra nieko keisto, jog Mozė savo sielos broliams galėjo įteigti tokį mokymą, kad jų Dievas yra “galingas, baisus, praryjanti ugnis, sukeliantis baimę, ir visagalis.”

96:4.6 (1057.2) Mozė skelbė, kad Jahvė yra Izraelio Viešpats Dievas, kuris hebrajus pasirinko savo išrinktąja tauta; jis kūrė naują naciją, ir jis išmintingai nacionalizavo savo religinius mokymus savo pasekėjams sakydamas, kad Jahvė yra labai reiklus, “pavydus Dievas.” Bet vis vien jis stengėsi jų sampratą apie dieviškumą išplėsti, kada juos mokė, kad Jahvė yra “bet kokio materialaus kūno dvasių Dievas,” ir kada sakė, kad “Amžinasis Dievas yra jūsų prieglobstis, o apačioje yra amžinosios rankos.” Mozė mokė, kad Jahvė yra Dievas, kuris laikosi susitarimo; kad jis “neapleis jūsų ir nesunaikins jūsų, neužmirš susitarimo su jūsų tėvais, nes Viešpats jus myli ir neužmirš tos priesaikos, kurią jis davė jūsų tėvams.”

96:4.7 (1057.3) Mozė didvyriškai stengėsi iškelti Jahvę iki aukščiausiosios Dievybės orumo, kada jis pateikė jį kaip “tiesos Dievą ir be ydų, teisingą ir teisų visais savo poelgiais.” Ir vis tik, nepaisant šito išaukštinto mokymo, jo pasekėjų ribotas supratimas vertė kalbėti apie tokį Dievą, kuris turi žmogaus atvaizdą, kurį apima pykčio, įniršio, ir žiaurumo priepuoliai, net ir tokį Dievą, kuris yra kerštingas ir kurį lengvai paveikia žmogaus elgesys.

96:4.8 (1057.4) Mozės mokymų įtakoje šitas gentinės prigimties dievas, Jahvė, tapo Izraelio Viešpačiu Dievu, kuris ėjo kartu su jais per dykumą, net ir į tremtį, kur netrukus jį suvokė kaip visų tautų Dievą. Vėliau buvusi nelaisvė, kuri žydus pavergė Babilone, galutinai išlaisvino besivystančią Jahvės sampratą tam, kad įgautų visų nacijų Dievo monoteistinį vaidmenį.

96:4.9 (1057.5) Pats unikaliausias ir labiausiai stebinantis hebrajų religinės istorijos aspektas yra susijęs su šita nuolatine Dievybės sampratos evoliucija, pradedant nuo Horebo kalno primityvaus dievo ir einant aukštyn per vienas po kito ėjusius jų dvasinių lyderių mokymus iki aukštai išvystyto lygio, pavaizduoto Isajo doktrinose apie Dievybę, kuris skelbė tą nuostabią sampratą apie mylintį ir gailestingą Tėvą Kūrėją.

5. Mozės mokymai

96:5.1 (1057.6) Mozė buvo nepaprasto derinio karinis lyderis, visuomeninis organizatorius, ir religinis mokytojas. Jis buvo pats svarbiausias individualus pasaulio mokytojas ir lyderis laikotarpyje tarp Makiventos ir Jėzaus. Mozė mėgino Izraelyje įdiegti daug reformų, apie kurias rašytinių liudijimų nėra. Per vieno žmogaus gyvenimo tarpsnį daugiakalbę vadinamąją hebrajų ordą jis išvedė iš vergovės ir necivilizuotų klajonių, tuo pačiu metu jis paklojo pagrindą nacijos vėlesniam gimimui ir rasės išlikimui.

96:5.2 (1057.7) Apie didingą Mozės darbą yra užrašyta tiek mažai, nes hebrajai tremties metu rašytinės kalbos neturėjo. Įrašai apie Mozės laikus ir darbus atsirado iš pasakojimų, išlikusių daugiau negu vieną tūkstantį metų po didžiojo lyderio mirties.

96:5.3 (1058.1) Didelė dalis tų patobulinimų, kuriuos Mozė padarė egiptiečių ir aplinkinių Levanto genčių religijai, buvo dėl kenitų pasakojimų apie Melkizedeko laikus. Be Makiventos mokymo Abraomui ir jo amžininkams, hebrajai iš Egipto būtų išėję beviltiškoje tamsoje. Mozė ir jo uošvis, Jetras, surinko pasakojimų apie Melkizedeko laikus likučius, ir šitie mokymai, drauge su egiptiečių apsišvietimu, vedė Mozę į tai, jog sukurtų patobulintą izraelitų religiją ir ritualą. Mozė buvo organizatorius; jis atrinko tai, ką Egipto ir Palestinos religija ir papročiai turėjo geriausia ir, tuos papročius susiejęs su pasakojimais apie Melkizedeko mokymus, jis sukūrė hebrajų ritualinę garbinimo sistemą.

96:5.4 (1058.2) Mozė tikėjo į Apvaizdą; jį giliai paveikė Egipto doktrinos apie viršgamtinį Nilo valdymą ir kitas gamtos stichijas. Jis turėjo didingą Dievo viziją, bet jis buvo visiškai nuoširdus, kada hebrajus mokė, kad, jeigu jie paklus Dievui, tai “Jis mylės jus, laimins jus, ir daugins jus. Jis daugins jūsų įsčių vaisių ir jūsų žemės vaisių—grūdus, vyną, aliejų, ir jūsų bandą. Jūs suklestėsite geriau už visas kitas tautas, ir Viešpats jūsų Dievas pašalins visus jūsų negalavimus ir neleis jums susirgti jokiomis blogomis Egipto ligomis.” Jis net sakė: “Prisiminkite Viešpatį savo Dievą, nes būtent jis suteikia jums galios, kad įgytumėte turtų.” “Jūs skolinsite daugeliui nacijų, bet patys nesiskolinsite. Jūs valdysite daugelį nacijų, bet jos nevaldys jūsų.”

96:5.5 (1058.3) Bet iš tikrųjų buvo gaila matyti, kaip šitas didingas Mozės protas mėgina išaukštintą sampratą apie El Elijoną, Patį Aukštąjį, pritaikyti prie neišmanančių ir neraštingų hebrajų suvokimo. Savo surinktiems vadovams jis griaudėjo: “Viešpats jūsų Dievas yra vienas Dievas; be jo nėra jokio kito”; tuo tarpu mišriai gausybei jis pareiškė: “Kas tarp visų dievų yra toks, kaip jūsų Dievas?” Mozė drąsiai ir iš dalies sėkmingai pasisakė prieš fetišus ir stabų garbinimą, pareikšdamas: “Jūs nematėte jokio atvaizdo tą dieną, kada jūsų Dievas šnekėjo jums Horebe iš ugnies vidaus.” Jis taip pat uždraudė bet kokio pobūdžio atvaizdų darymą.

96:5.6 (1058.4) Mozė bijojo skelbti Jahvės gailestingumą, labiau norėjo sukelti pagarbią baimę, kad tauta Dievo teisingumo bijotų, kada jis sakė: “Viešpats jūsų Dievas yra Dievų Dievas ir Viešpačių Viešpats, didis Dievas, galingas ir siaubingas Dievas, kuriam visi yra vienodi.” Vėl jis siekė suvaldyti vaidingus klanus, kada pareiškė, kad “jūsų Dievas nužudo tada, kada jam nepaklūstate, jis gydo ir suteikia gyvenimą tada, kada jam paklūstate.” Bet Mozė šitas gentis mokė, kad jos taps Dievo išrinktąja tauta tiktai su sąlyga, jeigu “laikysis jo visų įsakymų ir paklus jo visiems nurodymams.”

96:5.7 (1058.5) Hebrajai per šituos ankstyvuosius laikus buvo mažai mokomi apie Dievo gailestingumą. Jie sužinojo, kad Dievas yra “Visagalis; Viešpats yra didis karys, mūšių Dievas, šlovingas galia, kuris savo priešus suplėšo į gabalus.” “Viešpats jūsų Dievas vaikščioja jūsų grupėje tam, kad jus išvaduotų.” Izraelitai apie savo Dievą galvojo kaip apie tokį, kuris juos myli, tačiau, kuris taip pat “sukietina faraono širdį” ir “prakeikia jų priešus.”

96:5.8 (1058.6) Nors Mozė Izraelio vaikams pateikė šiokią tokią sampratą apie visuotinę ir geradarę Dievybę, bet apskritai, kiekvieną dieną jų samprata apie Jahvę buvo samprata apie tokį Dievą, kuris yra tik truputį geresnis už aplinkinių tautų gentinius dievus. Jų Dievo samprata buvo primityvi, grubi, ir antropomorfinė; kada Mozė numirė, tada greitai šitos beduinų gentys sugrįžo prie savo senųjų Horebo ir dykumos dievų pusiau barbariškų idėjų. Išplėsta ir išaukštinta Dievo vizija, kurią Mozė kartkartėmis pateikdavo savo lyderiams, netrukus iš akiračio buvo prarasta, tuo tarpu didžioji tautos dalis atsisuko į savojo fetišo aukso veršio, Jahvės simbolio tarp Palestinos piemenų, garbinimą.

96:5.9 (1059.1) Kada vadovavimą hebrajams Mozė perdavė Jošua, iki to meto Mozė jau buvo subūręs Abraomo, Nahoro, Loto, ir kitų giminingų genčių tūkstančius netiesioginių palikuonių ir pavertęs juos į savarankišką ir iš dalies save valdančią piemenų kariūnų naciją.

6. Dievo samprata po Mozės mirties

96:6.1 (1059.2) Po Mozės mirties jo išaukštinta Jahvės samprata greitai sumenko. Jošua ir Izraelio lyderiai vis dar laikėsi Mozės tradicijų, susijusių su visaišminčiu, geradariu, ir visagaliu Dievu, bet paprasti žmonės greitai sugrįžo prie dykumos senesniosios Jahvės idėjos. Ir šitoji Dievybės samprata ir toliau vis labiau menkėjo, kada vienas po kito valdė skirtingi gentiniai šeichai, vadinamieji Teisėjai.

96:6.2 (1059.3) Nepaprastos Mozės asmenybės žavesys jo pasekėjų širdyse palaikė vis augančios Dievo sampratos įkvėpimą; tačiau, kada jie pasiekė derlingas Palestinos žemes, tada jie greitai iš klajoklių piemenų tapo sėsliais ir tam tikra prasme ramiais žemdirbiais. Ir šita gyvenimo papročių evoliucija ir religinio požiūrio pasikeitimas reikalavo, kad jų sampratos apie Dievo, Jahvės, prigimtį pobūdis daugiau ar mažiau būtų visiškai pakeistas. Per tuos laikus, kada prasidėjo griežto, grubaus, reiklaus, ir griaudinčio Sinajaus kalno dykumos dievo keitimas į vėliau atsiradusią sampratą apie meilės, teisingumo, ir gailestingumo Dievą, hebrajai Mozės išaukštintus mokymus iš akiračio beveik prarado. Jie vos neprarado visos sampratos apie monoteizmą; jie buvo beveik praradę galimybę tapti ta tauta, kuri tarnautų gyvybiškai svarbia grandimi Urantijos dvasinėje evoliucijoje, ta grupe, kuri Melkizedeko mokymą apie vieną Dievą išsaugotų iki tų laikų, kada įsikūnys šito visų Tėvo save padovanojantis Sūnus.

96:6.3 (1059.4) Iš visų jėgų Jošua stengėsi gentainių prote išsaugoti sampratą apie aukščiausią Jahvę, dėl to jis paskelbė: “Kaip aš buvau su Moze, taip aš tikrai būsiu ir su jumis; Aš tikrai jūsų nei apvilsiu, nei apleisiu.” Jošua manė, jog savo netikinčiai tautai būtina skelbti griežtą evangeliją, visi žmonės per daug nori tikėti į savo seną ir gimtą religiją, bet žengti pirmyn su įtikėjimo ir teisumo religija nenori. Jošua mokymo pagrindine mintimi tapo: “Jahvė yra šventas Dievas; jis yra pavydus Dievas; jis neatleis jums už jūsų nusižengimus ir nuodėmes.” Šito amžiaus labiausiai išsivysčiusi samprata Jahvę vaizdavo kaip “galios, bausmės, ir teisingumo Dievą.”

96:6.4 (1059.5) Bet net ir šitame tamsiame amžiuje, kartas nuo karto iškildavo pavieniai mokytojai, skelbiantys Mozės sampratą apie dieviškumą: “Jūs, nuodėmingumo vaikai, negalite tarnauti Viešpačiui, kadangi jis yra šventas Dievas.” “Ar mirtingasis žmogus gali būti teisingesnis už Dievą? ar žmogus yra tyresnis už savo Sutvėrėją?” “Ar galite ieškodami surasti Dievą? Ar galite iki tobulybės suvokti Visagalį? Stebėkite, Dievas yra didis, ir mes jo nepažįstame. Prisiliesdami prie Visagalio, mes negalime jo suvokti.”

7. Psalmės ir Jobo knyga

96:7.1 (1060.1) Hebrajai, vadovaujami savo šeichų ir žynių, laisvai įsitvirtino Palestinoje. Bet greitai jie sugrįžo prie skendinčių tamsybėje dykumos tikėjimų ir užsikrėtė mažiau išvystytais kanaanitų religiniais papročiais. Jie ėmė garbinti stabus ir tapo amoralūs, ir jų Dievybės supratimas nusmuko nepalyginamai žemiau už egiptiečių ir mesopotamijiečių Dievo sampratas, kurių laikėsi kai kurios išlikusios Salemo grupės ir kurios yra užrašytos kai kuriose Psalmėse ir vadinamojoje Jobo Knygoje.

96:7.2 (1060.2) Psalmės yra dviejų dešimčių ar daugiau autorių darbas; didelę jų dalį parašė mokytojai egiptiečiai ir mesopotamijiečiai. Tais laikais, kada Levantas garbino gamtos dievus, vis dar buvo didelis skaičius tokių, kurie tikėjo į El Elijono, Paties Aukštojo, aukštybę.

96:7.3 (1060.3) Religinių užrašų nė vienas rinkinys neišreiškia tokių turtingų ir įkvepiančių idėjų apie Dievą, kaip tą išreiškia Psalmių Knyga. Ir būtų labai naudinga, jeigu, įdėmiai skaitydami šitą nuostabų religinės literatūros rinkinį, atkreiptumėte dėmesį į kiekvieno gyriaus ir garbinimo himno šaltinį ir chronologiją, turėdami omeny, jog tokio didžiulio laiko diapazono neapima nė vienas kitas atskiras rinkinys. Šitoje Psalmių Knygoje yra užrašytos įvairios Dievo sampratos, kurių laikėsi Salemo religijos tikintieji visame Levante ir apima visą laikmetį nuo Amenemopo iki Isajo. Psalmėse Dievas pavaizduojamas visose supratimo fazėse, pradedant primityvia gentinės dievybės idėja ir baigiant vėlesniųjų hebrajų milžiniškai išplėstu idealu, kur Jahvė yra vaizduojamas mylinčiu valdovu ir gailestingu Tėvu.

96:7.4 (1060.4) Ir kada yra žvelgiama šitokiu būdu, tada šitoji Psalmių grupė sudaro patį vertingiausią ir naudingiausią atsidavimo jausmų rinkinį, kurį kada nors surinko žmogus iki pat dvidešimtojo amžiaus laikų. Šito himnų rinkinio garbinanti dvasia pranoksta visų kitų pasaulio šventųjų knygų garbinančią dvasią.

96:7.5 (1060.5) Įvairiapusis Dievybės pavaizdavimas, pateiktas Jobo Knygoje, buvo daugiau negu dviejų dešimčių Mesopotamijos religinių mokytojų pasiektas rezultatas, nusidriekęs beveik per trijų šimtų metų laikotarpį. Ir kada jūs skaitysite šias išaukštintas dieviškumo sampratas, kurios yra surandamos šitame Mesopotamijos tikėjimų rinkinyje, tada suvoksite, jog tamsiaisiais laikais Palestinoje tikrojo Dievo idėja buvo geriausiai išsaugota būtent Kaldėjos Uro kaimynystėje.

96:7.6 (1060.6) Palestinoje Dievo išmintį ir visapersmelkiamumą suvokdavo dažnai, bet retai kada suvokdavo jo meilę ir gailestingumą. Šitų laikų Jahvė “siunčia blogio dvasias tam, kad jos valdytų jo priešų sielas”; jis suteikia klestėjimą saviems ir paklusniems vaikams, tuo tarpu prakeikia ir paskiria siaubingą bausmę visiems kitiems. “Jis sužlugdo piktavalių užmačias; jis išmintinguosius sugauna į savo pačių spąstus.”

96:7.7 (1060.7) Tiktai Ure iš tiesų atsirado balsas, pareiškęs apie Dievo gailestį, sakydamas: “Jis melsis Dievui ir gaus iš jo malonę ir su džiaugsmu žvelgs į jo veidą, nes Dievas suteiks žmogui dieviškąjį teisumą.” Tokiu būdu iš Uro yra skelbiamas išgelbėjimas, dieviškasis palankumas, įtikėjimo dėka: “Jis yra gailestingas atgailaujančiajam ir sako, ‘Išvaduok jį iš mirties, nes aš suradau išpirką.’ Jeigu kas pasakys: ‘Aš nusidėjau ir iškreipiau tai, kas yra teisinga, ir tai man neatnešė naudos,’ tai Dievas išvaduos jo sielą, kad ji nemirtų, ir jis pamatys šviesą.” Nuo pat Melkizedeko laikų Levanto pasaulis nebuvo girdėjęs tokio skambančio ir džiuginančio pranešimo apie žmogaus išgelbėjimą, koks buvo šitas nepaprastas mokymas, kurį skleidė Elihas, pranašas iš Uro ir Salemo tikinčiųjų, tai yra, kažkada buvusios Melkizedeko kolonijos Mesopotamijoje likučių, šventikas.

96:7.8 (1061.1) Ir tokiu būdu Salemo misionierių Mesopotamijoje likučiai palaikė tiesos šviesą hebrajų tautų dezorganizacijos laikotarpiu, kol pasirodė pirmieji mokytojai iš tos ilgos eilės Izraelio mokytojų, kurie niekada nenutraukė veiklos, kol samprata po sampratos, pasiekė Visuotinio ir visų Tėvo Kūrėjo idealo įgyvendinimą, sampratos apie Jahvę evoliucijos aukščiausiąją viršūnę.

96:7.9 (1061.2) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top