URANTIJOS KNYGA - 93 Dokumentas. Makiventa Melkizedekas

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

93 Dokumentas. Makiventa Melkizedekas



93 Dokumentas. Makiventa Melkizedekas

93:0.1 (1014.1) MELKIZEDEKAI yra plačiai žinomi kaip nepaprastųjų užduočių Sūnūs, nes vietinės visatos pasauliuose jie įsitraukia į stebinantį veiklos diapazoną. Kada iškyla bet kokia nepaprasta problema, arba kada mėginama padaryti ką nors neįprasto, tada gana dažnai šitokios užduoties imasi būtent Melkizedekas. Sūnų Melkizedekų sugebėjimas veikti nepaprastose situacijose ir visatos įvairiuose lygiuose, net ir asmenybės pasireiškimo fiziniame lygyje, yra būdingas jų kategorijai. Tam tikru laipsniu tiktai Gyvybės Nešėjai turi šitokį metamorfozinį asmenybės veikimo diapazoną.

93:0.2 (1014.2) Urantijoje visatos sūnystės Melkizedekų kategorija buvo nepaprastai aktyvi. Dvylikos narių korpusas tarnavo drauge su Gyvybės Nešėjais. Kitas dvylikos narių korpusas tapo jūsų pasaulio globėjais tuoj po Kaligastijos maišto ir valdymą tęsė iki Adomo ir Ievos laikų. Šitie dvylika Melkizedekų į Urantiją sugrįžo ir tada, kada prasižengė Adomas ir Ieva, ir po to jie toliau valdė kaip globėjai iki tos dienos, kada Jėzus iš Nazareto, kaip Žmogaus Sūnus, tapo nominaliu Urantijos Planetos Princu.

1. Makiventos įsikunijimas

93:1.1 (1014.3) Apreikštai tiesai grėsė išnykimas per tuos tūkstantmečius, kurie ėjo po Adominės misijos žlugimo Urantijoje. Nors intelektualiai žengdamos į priekį, žmogiškosios rasės po truputį ėmė prarasti dvasinį pagrindą. Maždaug 3.000 m. pr. Kr. žmonių sąmonėje samprata apie Dievą buvo labai neaiški.

93:1.2 (1014.4) Tie dvylika globėjų Melkizedekų žinojo apie jų planetoje greitai įvyksiančią Mykolo savęs padovanojimo misiją, bet nežinojo, kaip greitai tas atsitiks; dėl to jie susirinko į rimtą pasitarimą ir kreipėsi į Edentijos Pačius Aukštuosius, jog būtų imtasi kokių nors priemonių tam, kad tiesos šviesa Urantijoje būtų išsaugota. Šitas prašymas buvo atmestas, nurodžius, jog “reikalų tvarkymas Satanijos 606-ojoje planetoje yra iki galo globėjų Melkizedekų rankose.” Tada šie globėjai pagalbos kreipėsi į Tėvą Melkizedeką, bet jie tiktai sulaukė atsakymo, kad tiesos stiprinimą jie turėtų tęsti savo pačių nuožiūra tol, “kol atvyks save padovanojantis Sūnus,” kuris “sugrąžins planetines teises iš beteisiškumo ir neužtikrintumo būsenos.”

93:1.3 (1014.5) Ir būtent dėl to, kad jie turėjo pasikliauti vien tiktai savo resursais, Makiventa Melkizedekas, vienas iš tų dvylikos planetinių globėjų, savanoriškai pasisiūlė padaryti tai, kas iki tol buvo padaryta tiktai šešis kartus per visą Nebadono istoriją: žemėje įsikūnyti laikinuoju šios sferos žmogumi, padovanoti save kaip nepaprastųjų užduočių Sūnų, tarnaujantį pasauliui. Leidimą šitai užduočiai suteikė Salvingtono valdžia, o realus Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas buvo atliktas netoli tos vietos, kuri vėliau turėjo tapti Salemo miestu, Palestinoje. Šito Sūnaus Melkizedeko visą materializavimo procedūrą atliko šie planetiniai globėjai, bendradarbiaudami su Gyvybės Nešėjais, su kai kuriais iš Pagrindinių Fizinių Kontrolierių, ir su kitomis dangiškosiomis asmenybėmis, gyvenančiomis Urantijoje.

2. Salemo išmincius

93:2.1 (1015.1) Iki Jėzaus gimimo likus 1.973 metams, Urantijos rasėms buvo padovanotas Makiventa. Jo atėjimas buvo neišraiškingas; žmogaus akys jo materializavimo nematė. Tą įsimintiną dieną mirtingasis žmogus jį pirmą kartą pamatė tada, kada jis įėjo į Amdono, šumerų kilmės kaldeniečio piemens palapinę. Ir jo misijos pagarsinimą įkūnijo paprastas pareiškimas, kurį jis išsakė šitam piemeniui, “Aš esu Melkizedekas, El Elijono, Paties Aukštojo, vieno ir vienintelio Dievo dvasininkas.”

93:2.2 (1015.2) Kada piemuo iš nuostabos atsitokėjo, ir po to, kada atvykėlį apibėrė daugybe klausimų, tada jis pakvietė Melkizedeką pavakarieniauti, ir tai buvo pirmas kartas, kada per savo ilgą karjerą visatoje Makiventa valgė materialų maistą, tą maistą, kuris turėjo jį palaikyti per visus materialios būtybės devyniasdešimt ketverius metus.

93:2.3 (1015.3) Ir tą naktį, jiems besišnekant po žvaigždėmis, Melkizedekas pradėjo savąją misiją, jog apreikštų tiesą apie Dievo tikrovę, plačiai modamas ranka, jis atsisuko į Amdoną ir tarė: “El Elijonas, Pats Aukštasis, yra dieviškasis šio dangaus skliauto žvaigždžių ir net šitos pačios žemės, kurioje mes gyvename, sutvėrėjas, o taip pat jis yra ir aukščiausiasis Dievas danguje.”

93:2.4 (1015.4) Per keletą metų Melkizedekas aplink save subūrė grupę mokinių, pasekėjų, ir tikinčiųjų, kurie sudarė vėlesniosios Salemo bendruomenės branduolį. Netrukus per visą Palestiną jis buvo žinomas kaip El Elijono, Paties Aukštojo, dvasininkas, ir kaip Salemo išminčius. Kai kurios aplinkinės gentys jį laikė Salemo šeichu, arba karaliumi. Salemas buvo toji vieta, kuri po Melkizedeko išvykimo tapo Jebaus miestu, vėliau pavadintu Jeruzale.

93:2.5 (1015.5) Savo išvaizda, Melkizedekas buvo panašus į tuometines maišytas noditų ir šumerų tautas, buvo beveik šešių pėdų ūgio ir atrodė valdingas. Jis šnekėjo kaldeniečių kalba ir puse tuzino kitų kalbų. Savo apsirengimu jis labai panašėjo į kanaanitų žynius, išskyrus tai, kad ant krūtinės nešiojo emblemą iš trijų koncentrinių žiedų, Rojaus Trejybės simbolį Satanijoje. Jo visos tarnystės metu šitą ženklą iš trijų koncentrinių žiedų jo pasekėjai laikė tokiu šventu, kad niekada nedrįso jo panaudoti, ir greitai, praėjus kelioms kartoms, jis buvo užmirštas.

93:2.6 (1015.6) Nors Makiventa gyveno pagal šios sferos žmonių papročius, bet jis niekada nevedė, taip pat jis nebūtų galėjęs palikti savo palikuonių žemėje. Jo fizinis kūnas, nors ir buvo panašus į žmogiškąjį vyriškosios lyties kūną, bet tikrovėje jis buvo tų specialiai sukonstruotų kūnų, kuriais naudojosi Princo Kaligastijos personalo toji šimtinė materializuotų narių, kategorijos, išskyrus tai, kad jame nebuvo gyvybės plazmos nė iš vienos žmogiškosios rasės. Nebuvo Urantijoje ir gyvybės medžio. Jeigu Makiventa žemėje būtų likęs bet kuriam ilgam laikotarpiui, tai jo fizinis mechanizmas būtų palaipsniui sumenkęs; dėl to, savo padovanojimo misiją jis užbaigė per devyniasdešimt ketverius metus, likus daug laiko iki to meto, kada jo materialus kūnas būtų pradėjęs irti.

93:2.7 (1016.1) Šitas įsikūnijęs Makiventa gavo Minties Derintoją, kuris apsigyveno šioje viršžmogiškojoje asmenybėje kaip laiko pagalbininkas ir kūno mokytojas, tokiu būdu įgydamas tą patyrimą ir praktinį susipažinimą su Urantijos problemomis ir su tuo metodu, kurio dėka apsigyvenama įsikūnijančio sūnaus viduje, kas įgalino šitą Tėvo dvasią taip drąsiai veikti vėlesniojo Dievo Sūnaus, Mykolo, žmogiškajame prote, kada jis žemėje pasirodė mirtingojo materialaus kūno pavidalu. Ir tai yra vienintelis Minties Derintojas, kuris kada nors veikė dviejuose protuose Urantijoje, bet abu protai buvo tiek dieviški, tiek ir žmogiški.

93:2.8 (1016.2) Įsikūnijimo materialiame kūne metu, Makiventa palaikė visapusišką ryšį su savaisiais vienuolika bičiulių iš planetos saugotojų korpuso, bet jis negalėjo bendrauti su dangiškųjų asmenybių kitomis kategorijomis. Be savo ryšio su globėjais Melkizedekais, jokių kitų ryšių su viršžmogiškosiomis protingomis būtybėmis jis nepalaikė daugiau už žmogiškąją būtybę.

3. Melkizedeko mokymai

93:3.1 (1016.3) Praėjus dešimtmečiui, Melkizedekas organizavo savo mokyklas Saleme, modeliuodamas jas pagal senąją sistemą, kurią išvystė antrojo Edeno pirmieji setitų dvasininkai. Net ir idėja apie dešimtinės mokėjimo sistemą, kurią įvedė jo vėliau atverstas Abraomas, taip pat buvo kilusi iš išsilaikiusių pasakojimų apie senųjų setitų metodus.

93:3.2 (1016.4) Melkizedekas mokė vieno Dievo, visuotinės Dievybės, sampratos, bet jis leido žmonėms šitą mokymą susieti su Norlatiadeko Žvaigždyno Tėvu, kurį jis vadino El Elijonu—Pačiu Aukštuoju. Melkizedekas nieko nepasakojo apie Liuciferio statusą ir reikalų padėtį Jeruseme. Lanaforgas, Sistemos Valdovas, mažai turėjo reikalų su Urantija tol, kol nebuvo užbaigta Mykolo savęs padovanojimo misija. Didžiajai daugumai Salemo studentų Edentija buvo rojus ir Pats Aukštasis buvo Dievas.

93:3.3 (1016.5) Trijų koncentrinių žiedų simbolį, kurį Melkizedekas pasirinko savęs padovanojimo misijos ženklu, didžioji dauguma žmonių aiškino kaip simbolizuojantį žmonių, angelų, ir Dievo tris karalystes. Ir jiems buvo leidžiama ir toliau šitaip tikėti; labai mažai pasekėjų sužinojo, jog šitie trys žiedai simbolizuoja dieviškosios paramos ir vadovavimo Rojaus Trejybės begalybę, amžinybę, ir visuotinybę; net ir Abraomas šitą simbolį greičiau laikė išreiškiančiu Edentijos tuos tris Pačius Aukštuosius, kadangi jis buvo mokomas, jog tie trys Patys Aukštieji veikia kaip vienas. Tiek, kiek Melkizedekas mokė sampratos apie Trejybę, kurią simbolizavo jo ženklas, tai jis paprastai ją susiedavo su Norlatiadeko žvaigždyno tais trimis valdovais Vorondadekais.

93:3.4 (1016.6) Eiliniams savo pasekėjams jis nebandė pateikti savo tokių mokymų, kurie pranoktų Edentijos Pačių Aukštųjų—Urantijos Dievų—valdymo faktą. Bet kai kuriuos pasekėjus, Melkizedekas mokė išvystytos tiesos, pateikdamas vietinės visatos valdymą ir organizaciją, tuo tarpu savo nuostabų mokinį Nordaną Kenitą ir grupę atkaklių savo studentų jis mokė supervisatos ir net Havonos tiesų.

93:3.5 (1016.7) Katro šeimos nariai, su kuriais Melkizedekas gyveno daugiau negu trisdešimt metų, žinojo didelę dalį šitų aukštesniųjų tiesų ir jas ilgai išlaikė savo giminėje, net iki tų dienų, kada gimė jų žymus palikuonis Mozė, kuriam, pasakojant iš kartos į kartą, tokiu būdu iš jo tėvo pusės, o taip pat ir iš kitų šaltinių iš motinos pusės, buvo perteiktas toks nuostabus pasakojimas apie Melkizedeko laikus.

93:3.6 (1016.8) Melkizedekas savo pasekėjus mokė visko, ką jie galėjo suprasti ir įsisavinti. Net ir daugelis šiuolaikinių religinių idėjų apie dangų ir žemę, apie žmogų, Dievą, ir angelus nėra labai nutolę nuo šitų Melkizedeko mokymų. Bet šitas didis mokytojas viską pajungė vieno Dievo, visatos Dievybės, dangiškojo Kūrėjo, dieviškojo Tėvo doktrinai. Šitas mokymas buvo akcentuojamas, apeliuojant į žmogaus poreikį garbinti ir ruošiant kelią Mykolo kaip šito paties Visuotinio Tėvo Sūnaus vėlesniam pasirodymui.

93:3.7 (1017.1) Melkizedekas mokė, jog kada nors ateityje kitas Dievo Sūnus ateis materialaus kūno pavidalu, kaip yra atėjęs ir jis, bet jis bus pagimdytas moters; ir štai kodėl daugybė vėlesniųjų mokytojų laikėsi nuomonės, kad Jėzus yra dvasininkas arba dvasinis tarnas, “per amžius toks, kaip ir Melkizedeko kategorija.”

93:3.8 (1017.2) Ir tokiu būdu Melkizedekas iš tikrųjų parengė kelią ir sukūrė monoteistinį pasaulinės tendencijos etapą tikrojo Rojaus Sūnaus savęs padovanojimui, kilusiam iš to vieno Dievo, kurį jis taip vaizdingai pavaizdavo kaip visų Tėvą ir kurį jis atskleidė Abraomui kaip tokį Dievą, kuris priims žmogų esant paprastai sąlygai, asmeniniam įtikėjimui. Ir Mykolas, kada pasirodė žemėje, tada patvirtino viską, ką Melkizedekas buvo mokęs apie Rojaus Tėvą.

4. Salemo religija

93:4.1 (1017.3) Salemo garbinimo ceremonijos buvo labai paprastos. Kiekvienas asmuo, kuris pasirašydavo arba pasižymėdavo Melkizedeko bažnyčios molinių lentelių sąrašuose, turėdavo prisiminti tokį tikėjimą ir įsipareigodavo jo laikytis:

93:4.2 (1017.4) 1. Aš tikiu į El Elijoną, Patį Aukštąjį Dievą, vienintelį Visuotinį Tėvą ir visų Sukūrėją.

93:4.3 (1017.5) 2. Aš priimu Melkizedeko susitarimą su Pačiu Aukštuoju, kuris padovanoja Dievo palankumą dėl mano įtikėjimo, o ne dėl aukojimo ir aukų sudeginimo.

93:4.4 (1017.6) 3. Aš pasižadu laikytis Melkizedeko septynių įsakymų ir gerąją naujieną apie šitą susitarimą su Pačiais Aukštaisiais pasakoti visiems žmonėms.

93:4.5 (1017.7) Ir tai buvo visas Salemo bendruomenės tikėjimas. Bet net ir toks trumpas ir paprastas tikėjimo deklaravimas buvo vis tiek perdaug sudėtingas ir per daug išvystytas tų laikų žmonėms. Jie tiesiog negalėjo suvokti minties, jog palankumą galima gauti už nieką — įtikėjimo dėka. Jie buvo per daug pasinėrę į tikėjimą, jog žmogus gimė būdamas dievams skolingas. Perdaug ilgai ir perdaug uoliai jie aukodavo ir dovanodavo dovanas žyniams, kad pajėgtų suvokti gerąją naujieną, jog išgelbėjimas, dieviškasis palankumas, buvo nemokama dovana visiems tiems, kurie tiki Melkizedeko susitarimu. Bet Abraomas tikrai iš dalies tikėjo, ir net tai jam buvo “užskaityta kaip teisumas.”

93:4.6 (1017.8) Tie septyni įsakymai, kuriuos skelbė Melkizedekas, buvo sumodeliuoti pagal senovės Dalamatijos aukščiausiąjį įstatymą ir labai panašėjo į tuos septynis įsakymus, kurių buvo mokoma pirmajame ir antrajame Edenuose. Salemo religijos įsakymai buvo tokie:

93:4.7 (1017.9) 1. Netarnauk jokiam kitam Dievui, išskyrus tiktai dangaus ir žemės Patį Aukštąjį Kūrėją.

93:4.8 (1017.10) 2. Nesuabejok dėl to, jog tiktai įtikėjimas yra vienintelė sąlyga amžinajam išgelbėjimui.

93:4.9 (1017.11) 3. Melagingai neliudyk.

93:4.10 (1017.12) 4. Nežudyk.

93:4.11 (1017.13) 5. Nevok.

93:4.12 (1018.1) 6. Nesvetimauk.

93:4.13 (1018.2) 7. Nerodyk nepagarbos savo tėvams ir vyresniesiems.

93:4.14 (1018.3) Nors bendruomenėje nebuvo leidžiama aukoti, bet Melkizedekas gerai žinojo, kaip sunku giliai įsišaknijusius papročius išrauti staiga, ir dėl to vietoje ankstesniojo kūno ir kraujo aukojimo šitiems žmonėms išmintingai pasiūlė duonos ir vyno sakramento pakaitalą. Yra užrašyta, “Melkizedekas, Salemo karalius, įvedė duoną ir vyną.” Bet net ir šita atsargi naujovė nebuvo visiškai pavykusi; tos visos įvairios gentys turėjo pagalbinių centrų Salemo pakraščiuose, kur jie aukodavo ir degindavo aukas. Net ir Abraomas pasinaudojo tokiu barbarišku papročiu po savo pergalės prieš Kedorlaomerą; jis tiesiog negalėjo nusiraminti tol, kol nepaaukojo įprastinės aukos. Ir Melkizedekui niekada iš tikrųjų nepavyko iš savo pasekėjų, net ir iš Abraomo, religinės praktikos iki galo išrauti šio polinkio aukoti.

93:4.15 (1018.4) Kaip ir Jėzus, Melkizedekas griežtai laikėsi savęs padovanojimo misijos įgyvendinimo. Jis nemėgino papročių reformuoti, pakeisti pasaulio įpročių, jis nesistengė propaguoti net ir išvystytų sanitarijos normų ar mokslinių tiesų. Jis atvyko tam, jog įvykdytų dvi užduotis: žemėje išlaikytų gyvą vieno Dievo tiesą ir paruoštų kelią to Visuotinio Tėvo Rojaus Sūnaus vėlesniajai savęs padovanojimo misijai mirtingojo pavidalu.

93:4.16 (1018.5) Melkizedekas elementarios apreikštos tiesos Saleme mokė devyniasdešimt ketverius metus, ir per šitą laiką Salemo mokyklą Abraomas lankė tris atskirus kartus. Galiausiai jis atsivertė į Salemo mokymus, tapdamas vienu iš nuostabiausių Melkizedeko mokinių ir pagrindinių rėmėjų.

5. Abraomo pasirinkimas

93:5.1 (1018.6) Nors kalbėti apie “išrinktąją tautą” gali būti klaida, bet Abraomą laikyti pasirinktu individu nebus klaida. Melkizedekas iš tiesų Abraomui užkrovė atsakomybę palaikyti gyvą vieno Dievo tiesą kaip besiskiriančią nuo vyravusio tikėjimo į daugelį dievybių.

93:5.2 (1018.7) Palestinos pasirinkimas Makiventos veiklai iš dalies buvo grindžiamas noru užmegzti ryšius su kokia nors žmogiškąja šeima, kurioje yra įkūnyti vadovavimo potencialai. Melkizedeko įsikūnijimo metu žemėje buvo daug šeimų lygiai taip gerai pasirengusių priimti Salemo doktriną, kaip ir Abraomo šeima. Buvo lygiai taip apdovanotų šeimų tarp raudonųjų žmonių, tarp geltonųjų žmonių, ir tarp anditų palikuonių į vakarus ir į šiaurę. Bet, vėl, nė viena iš šitų vietovių nebuvo taip palankiai išsidėsčiusi būsimajam Mykolo pasirodymui žemėje, kaip Viduržemio jūros rytinė pakrantė. Melkizedeko misiją Palestinoje ir vėlesnį Mykolo pasirodymą hebrajų tautoje didele dalimi nulėmė geografija, tas faktas, jog Palestina buvo išsidėsčiusi tuo metu egzistavusios pasaulio prekybos, keliavimo, ir civilizacijos centre.

93:5.3 (1018.8) Kažkurį laiką globėjai Melkizedekai tyrinėjo Abraomo protėvius, ir jie buvo įsitikinę, jog kažkurioje kartoje gims palikuonys, kurių savybės bus intelektas, iniciatyva, išmintis, ir nuoširdumas. Tero, Abraomo tėvo, vaikai šituos lūkesčius atitiko visais atžvilgiais. Būtent šitoji galimybė užmegzti ryšius su šitais įvairiapusiais Tero vaikais turėjo didelės reikšmės tam, jog Makiventa pasirodė Saleme, o ne Egipte, Kinijoje, Indijoje, arba šiaurinėse gentyse.

93:5.4 (1019.1) Teras ir visa jo šeima buvo pusiau atsivertę į Salemo religiją, kuri buvo propaguojama Kaldėjoje; apie Melkizedeką jie sužinojo iš Ovido, finikiečių mokytojo, kuris Salemo doktrinas skelbė Ure, pamokslavimų. Jie išėjo iš Uro, ketindami vykti tiesiai į Salemą, bet Nahoras, Abraomo brolis, nematęs Melkizedeko, didelio entuziazmo nerodė ir įtikino juos palaukti Harane. Ir nuo jų atvykimo į Palestiną praėjo daug laiko iki to meto, kada jie sutiko sunaikinti visus savo atsineštus naminius dievus; jie nesiskubino atsisakyti daugelio Mesopotamijos dievų dėl vieno Salemo Dievo.

93:5.5 (1019.2) Praėjus kelioms savaitėms po Abraomo tėvo, Tero, mirties, Melkizedekas pasiuntė vieną iš savo studentų, Jaramą Hetitą, kad šis tiek Abraomui, tiek Nahorui perduotų tokį pakvietimą: “Ateikite į Salemą, kur jūs tikrai išgirsite mūsų mokymus apie amžinojo Kūrėjo tiesą, ir jūsų abiejų brolių apšviesti palikuonys palaimins visą pasaulį.” Dabar Melkizedeko evangeliją Nahoras buvo priėmęs ne iki galo; jis pasiliko ir pastatė stiprų miestą-valstybę, kuri turėjo jo vardą, bet Lotas, Abraomo sūnėnas, nusprendė vykti į Salemą kartu su savo dėde.

93:5.6 (1019.3) Atvykę į Salemą, Abraomas ir Lotas pasirinko kalvotą įtvirtinimą netoli miesto, kur jie galėjo apsiginti nuo šiaurinių genčių daugelio netikėtų antpuolių. Tuo metu hetitai, asiriečiai, filistiniečiai, ir kitos grupės nuolat puldinėdavo centrinės ir pietinės Palestinos gentis. Iš savo įtvirtinimo kalvose Abraomas ir Lotas dažnai nukeliaudavo į Salemą.

93:5.7 (1019.4) Neužilgo po to, kada jie įsikūrė netoli Salemo, Abraomas ir Lotas nukeliavo į Nilo slėnį, kad apsirūpintų maisto atsargomis, nes tuo metu Palestinoje buvo sausra. Per šį trumpą gyvenimo Egipte laikotarpį Abraomas sužinojo, jog Egipto sostą užima jo tolimas giminaitis, ir šitam karaliui jis atliko du labai sėkmingus karinius žygius. Per pastarąjį gyvenimo prie Nilo laikotarpį jis ir jo žmona Sara gyveno kaip karaliaus dvariškiai, ir, jam išvykstant iš Egipto, jis gavo jam priklausiusią karinių kampanijų grobio dalį.

93:5.8 (1019.5) Abraomui reikėjo didžiulio ryžto tam, jog atsisakytų Egipto rūmų garbės ir sugrįžtų prie dvasingesnio darbo, kurį pradėjo Makiventa. Bet Makiventą giliai gerbė net ir Egipte, ir kada faraonas išgirdo visą pasakojimą, tada jis energingai paragino Abraomą sugrįžti prie savo priesaikos Salemo reikalui įgyvendinimo.

93:5.9 (1019.6) Abraomas turėjo karališkų ambicijų, ir pakeliui iš Egipto jis išdėstė Lotui savo planą pavergti visą Kanaaną ir jo tautą padaryti pavaldžią Salemui. Lotas buvo labiau linkęs į verslą; taigi, po vėliau kilusio nesutarimo, jis nuvyko į Sodomą, kad užsiimtų prekyba ir gyvulių auginimu. Lotui nepatiko nei karinis, nei piemens gyvenimas.

93:5.10 (1019.7) Su šeima sugrįžęs į Salemą, Abraomas pradėjo brandinti savo karinius planus. Netrukus jis buvo pripažintas Salemo teritorijos civiliniu valdovu, ir į savo vadovaujamą konfederaciją, jis buvo įjungęs septynias aplinkines gentis. Iš tikrųjų, Melkizedekui labai sunkiai pavyko sulaikyti Abraomą, kuris liepsnojo didžiuliu noru vykti į aplinkines gentis ir apjungti jas su kardu, kad tokiu būdu būtų galima jas daug greičiau atvesti į Salemo tiesų pažinimą.

93:5.11 (1019.8) Melkizedekas su visomis aplinkinėmis gentimis palaikė taikius santykius; jis nebuvo militaristas ir jo niekada neužpuolė nė viena iš tų kariuomenių, kada jos marširuodavo pirmyn ir atgal. Jis visiškai sutiko su tuo, jog Abraomas sukurtų gynybinę politiką Salemui, tokią, kokia vėliau ir buvo įgyvendinta, bet jis nepritarė savo mokinio ambicingiems užkariavimo planams; taigi įvyko draugiškas santykių nutraukimas, Abraomas išvyko į Hebroną tam, kad įkurtų savo karinę sostinę.

93:5.12 (1020.1) Abraomas, dėl savo artimų ryšių su įžymiuoju Melkizedeku, turėjo didžiulį pranašumą prieš aplinkinius karaliukus; Melkizedeką jie visi garbino ir Abraomo nepaprastai bijojo. Abraomas žinojo apie šitą baimę ir tiktai laukė tinkamos progos savo kaimynus užpulti, ir šitas pretekstas atsirado tada, kada kai kurie iš šitų valdovų išdrįso nusiaubti jo sūnėno Loto, kuris gyveno Sodome, nuosavybę. Išgirdęs apie tai, Abraomas, vadovaudamas savo suvienytoms septynioms gentims, išžygiavo mušti priešo. Šitą kartą smūgį sudavė jo paties 318 gvardijos narių vadovaujama kariuomenė, kurią sudarė daugiau kaip 4.000 karių.

93:5.13 (1020.2) Kada Melkizedekas sužinojo, jog Abraomas paskelbė karą, tada jis iškeliavo tam, kad atkalbėtų jį, bet savo buvusį mokinį jis pasivijo tiktai tuo metu, kada šis buvo pakeliui į namus, nugalėjęs mūšyje. Abraomas atkakliai tvirtino, kad pergalę prieš jo priešus jam atnešė Salemo Dievas, ir jis išsireikalavo, kad į Salemo iždą iš jo paimtų grobio dešimtinę. Kitus devyniasdešimt procentų jis paėmė savo sostinei Hebronui.

93:5.14 (1020.3) Po šito Sidimo mūšio, Abraomas tapo antrosios konfederacijos iš vienuolikos genčių lyderiu, ir ne tik mokėjo dešimtinę Melkizedekui, bet ir pasirūpino, jog ir visi kiti tose apylinkėse darytų tą patį. Dėl jo diplomatinių ryšių su Sodomos karaliumi, kartu ir dėl tos baimės, su kuria į jį buvo apskritai žiūrima, Sodomos karalius ir kiti prisijungė prie Hebrono karinės konfederacijos; Abraomas iš tiesų buvo toli pažengęs link to, kad įkurtų galingą valstybę Palestinoje.

6. Melkizedeko susitarimas su Abraomu

93:6.1 (1020.4) Abraomas įsivaizdavo viso Kanaano užkariavimą. Jo pasiryžimą silpnino tiktai tas faktas, jog tokiam sumanymui Melkizedekas leidimo neduos. Bet Abraomas buvo beveik nusprendęs pradėti įgyvendinti šią kampaniją, kada jį ėmė graužti mintis, kad jis neturi sūnaus, kuris paveldėtų šitos siūlomos karalystės valdymą. Jis susitarė dėl kito susitikimo su Melkizedeku; ir būtent šio pokalbio metu Salemo dvasininkas, matomas Dievo Sūnus, įtikino Abraomą savo plano dėl materialaus užkariavimo ir žemiškojo valdymo atsisakyti vardan dangaus karalystės dvasinės sampratos.

93:6.2 (1020.5) Melkizedekas Abraomui išaiškino kovos su amoritų konfederacija nevaisingumą, bet lygiai taip pat jis paaiškino, jog šitie atsilikę klanai savo kvailais papročiais tikrai naikina patys save, taip, kad po keletos kartų jie bus tiek nusilpę, jog Abraomo palikuonys, kurių skaičius per tą laiką bus labai smarkiai išaugęs, galės juos lengvai nugalėti.

93:6.3 (1020.6) Ir Melkizedekas Saleme sudarė su Abraomu oficialią sutartį. Jis Abraomui tarė: “Pažvelk dabar aukštyn į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jeigu sugebėsi; tiek daug iš tikrųjų bus ir tavųjų palikuonių.” Ir Abraomas tikėjo Melkizedeku, “ir jam tai buvo užskaityta kaip teisumas.” Ir tada Melkizedekas Abraomui papasakojo istoriją apie Kanaano užėmimą, kurį ateityje įvykdys jo palikuonys po savo gyvenimo Egipte.

93:6.4 (1020.7) Šita Makiventos sutartis su Abraomu reiškia didįjį Urantijos susitarimą tarp dievybės ir žmonijos, pagal kurį Dievas sutinka padaryti viską; žmogus sutinka tiktai tikėti Dievo pažadais ir laikytis jo nurodymų. Iki to laiko buvo tikima, jog išgelbėjimą gali užtikrinti tiktai darbai—aukos ir aukojimai; dabar, Melkizedekas vėl atnešė į Urantiją gerąją naujieną, jog išgelbėjimas, Dievo palankumas, turi būti gautas įtikėjimu. Bet šita paprasto įtikėjimo į Dievą evangelija buvo perdaug sudėtinga; vėliau semitų gentainiai buvo linkę sugrįžti prie ankstesniųjų aukų ir nuodėmės atpirkimo kraujo praliejimu.

93:6.5 (1021.1) Nedaug laiko praėjus po šitos sutarties sudarymo, sutinkamai su Melkizedeko pažadu gimė Izaokas, Abraomo sūnus. Po Izaoko gimimo, Abraomas labai rimtai pažvelgė į savo susitarimą su Melkizedeku, nuvyko į Salemą tam, kad jis būtų išdėstytas raštiškai. Būtent viešai ir oficialiai prisiimdamas šitą įsipareigojimą savo vardą jis pakeitė iš Abramo į Abraomą.

93:6.6 (1021.2) Didžioji dauguma Salemo tikinčiųjų praktikavo apipjaustymą, nors Melkizedekas to daryti niekada neliepė. Nors Abraomas visada labai priešinosi apipjaustymui, bet šita proga jis nusprendė šį įvykį sureikšminti, oficialiai pritardamas šitam ritualui kaip Salemo susitarimo patvirtinimo ženklui.

93:6.7 (1021.3) Būtent po šito tikro ir viešo savo asmeninių ambicijų atsisakymo vardan Melkizedeko didesnių planų jam Mamrės lygumose pasirodė trys dangiškosios būtybės. Šis įvykis yra faktas, nepaisant to, kad jis buvo siejamas su vėliau išgalvotais pasakojimais, susijusiais su realiu Sodomos ir Gomoros sunaikinimu. Ir šitos legendos apie tų dienų atsitikimus parodo, kokia buvo atsilikusi net ir tokių nesenų laikų moralė ir etika.

93:6.8 (1021.4) Sudarius iškilmingą sutartį, buvo pasiektas visiškas susitaikymas tarp Abraomo ir Melkizedeko. Abraomas vėl tapo Salemo kolonijos civiliniu ir kariniu vadovu, kuris aukščiausio pakilimo metu turėjo daugiau negu vieną šimtą tūkstančių nuolatinių dešimtinės mokėtojų pagal Melkizedeko brolijos sąrašus. Abraomas žymiai patobulino Salemo šventyklą ir parūpino naujas palapines visai mokyklai. Jis ne tik išplėtė dešimtinės sistemą, bet taip pat ir įgyvendino pagerintą mokyklos užsiėmimų organizavimo metodiką, be to, daug prisidėjo prie geresnio misionierių propagandos skyriaus valdymo. Jis taip pat daug padarė, kad pagerintų bandas ir Salemo pienininkystės projektų pertvarkymą. Abraomas buvo gudrus ir sumanus verslininkas, turtingas žmogus tų laikų požiūriu; jis nebuvo perdėtai religingas, bet jis buvo visiškai nuoširdus, ir jis iš tiesų tikėjo Makiventa Melkizedeku.

7. Melkizedeko misionieriai

93:7.1 (1021.5) Melkizedekas kelerius metus tęsė savo studentų mokymą ir rengė misionierius, kurie įsiskverbė į visas aplinkines gentis, ypač Egipte, Mesopotamijoje, ir Mažojoje Azijoje. Ir einant dešimtmečiams, šitie mokytojai nukeliaudavo toliau ir toliau nuo Salemo, su savimi atsinešdami Makiventos tikėjimo ir įtikėjimo į Dievą evangeliją.

93:7.2 (1021.6) Adomsono palikuonys, susitelkę aplink Vano ežerą, su noru klausėsi Salemo kulto hetitų mokytojų. Iš šito vienu metu buvusio anditų centro, mokytojai buvo pasiųsti tiek į Europos, tiek į Azijos tolimuosius regionus. Salemo misionieriai įsiskverbė į visą Europą, net į Britų salas. Viena grupė nukeliavo per Farerų salas iki Islandijos Andonitų, tuo tarpu kita grupė keliavo per Kiniją ir rytinėse salose pasiekė japonus. Gyvenimas ir patyrimas tų vyrų ir moterų, kurie išdrįso iškeliauti iš Salemo, Mesopotamijos, ir Vano ežero tam, kad apšviestų Rytų pusrutulio gentis, pateikia didvyrišką skyrių žmogiškosios rasės analuose.

93:7.3 (1022.1) Bet toji užduotis buvo tokia didžiulė, o gentys buvo tokios atsilikusios, kad rezultatai buvo neaiškūs ir nekonkretūs. Iš vienos kartos į kitą Salemo evangelija tai šen, tai ten surasdavo dirvą, bet išskyrus Palestiną, niekada ištikimybės vieno Dievo idėjai nesugebėdavo išsaugoti ilgą laiką visa gentis ar rasė. Likus daug laiko iki Jėzaus atėjimo, ankstyvųjų Salemo misionierių mokymai apskritai nugrimzdo į senesnius ir labiau išplitusius visuotinius prietarus ir tikėjimus. Pirminę Melkizedeko evangeliją beveik visiškai absorbavo Didžiosios Motinos, Saulės, ir kitų senovės kultų tikėjimai.

93:7.4 (1022.2) Jūs, kurie šiandien naudojatės spausdinto žodžio privalumais, mažai ką suprantate, kaip šitais senovės laikais buvo sunku išsaugoti tiesą; kaip lengva iš akiračio prarasti naują doktriną vienai kartai keičiant kitą kartą. Visada buvo polinkis naują doktriną absorbuoti į senesnį religinio mokymo ir magijos taikymo organizmą. Naują apreiškimą visada užkrečia senesni evoliuciniai tikėjimai.

8. Melkizedeko išvykimas

93:8.1 (1022.3) Būtent netrukus po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Makiventa nusprendė užbaigti nepaprastosios padėties savęs padovanojimo misiją Urantijoje. Melkizedeko sprendimui užbaigti savo gyvenimą materialiame kūne įtakos turėjo daug sąlygų, iš kurių pagrindinė buvo aplinkinių genčių ir net betarpiškų pagalbininkų augantis polinkis jį laikyti pusiau dievu, žiūrėti į jį kaip į viršgamtinę būtybę, kokia iš tikrųjų jis ir buvo; bet jie pradėjo jį perdėtai garbinti ir su didžiule prietaringa baime. Papildomai prie šitų priežasčių, Melkizedekas iš savo žemiškosios veiklos arenos norėjo išvykti, likus pakankamai daug laiko iki Abraomo mirties tam, kad vieno ir vienintelio Dievo tiesa būtų stipriai įtvirtinta jo pasekėjų protuose. Todėl vieną naktį Makiventa pasišalino į savo palapinę Saleme, savo partneriams palinkėjęs labos nakties, o kada jie ryte atėjo jo pakviesti, ten jo nebebuvo, nes jo bičiuliai buvo jį pasiėmę.

9. Po Melkizedeko išvykimo

93:9.1 (1022.4) Tai buvo didžiulis išbandymas Abraomui, kada Melkizedekas taip staiga išnyko. Nors savo pasekėjus jis buvo iki galo įspėjęs, kad jis turės kada nors išeiti taip, kaip ir buvo atėjęs, bet jie negalėjo susitaikyti su savo nuostabaus vadovo netektimi. Didžioji organizacija, sukurta Saleme, beveik išnyko, nors būtent pasakojimais apie tas dienas Mozė rėmėsi tada, kada hebrajų vergus vedė iš Egipto.

93:9.2 (1022.5) Melkizedeko netektis labai nuliūdino Abraomą, kad šio liūdesio jis niekada iki galo neįveikė. Iš Hebrono jis buvo išvykęs, kada atsisakė savo siekio sukurti materialią karalystę; ir dabar, praradęs dvasinės karalystės kūrimo partnerį, jis išvyko iš Salemo į pietus, kad apsigyventų netoli savo interesų vietos Gerare.

93:9.3 (1022.6) Abraomas po Melkizedeko išvykimo buvo išsigandęs ir nedrąsus. Atvykęs į Gerarą, jis savo tapatybę slėpė, taip, kad Abimelekas pasisavino jo žmoną. (Tuoj po vedybų su Sara, vieną naktį Abraomas nugirdo sąmokslininkus, besirengiančius jį nužudyti tam, kad gautų jo nuostabią žmoną. Šitoji baimė virto siaubu šiaip jau drąsiam ir narsiam lyderiui; visą gyvenimą jis bijojo, kad paslapčiomis kas nors jį nužudys tam, kad gautų Sarą. Ir tai paaiškina, kodėl trimis atskirais atvejais šitas drąsus vyras pademonstravo tikrą bailumą.)

93:9.4 (1023.1) Bet Abraomą tai neilgam atgrasė nuo savo kaip Melkizedeko perėmėjo misijos vykdymo. Netrukus atsivertusiųjų jis turėjo tarp filistiniečių ir tarp Abimeleko žmonių, su jais sudarė sutartį ir, savo ruožtu, užsikrėtė didele dalimi jų prietarų, ypač pirmagimio sūnaus paaukojimo papročiu. Tokiu būdu Abraomas vėl iš tiesų tapo didžiuoju vadovu Palestinoje. Jį garbino visos grupės ir gerbė visi karaliai. Jis buvo visų aplinkinių genčių dvasinis vadovas, ir jo įtaka buvo juntama kurį laiką ir po jo mirties. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis dar kartą sugrįžo į Hebroną, į savo ankstesnės veiklos areną ir tą vietą, kur jis dirbo drauge su Melkizedeku. Abraomo paskutinysis veiksmas buvo patikimų tarnų pasiuntimas į savo brolio, Nahoro, miestą, Mesopotamijos pasienyje tam, kad atgabentų moterį iš savo paties giminės kaip žmoną savo sūnui Izaokui. Ilgą laiką Abraomo giminė laikėsi papročio vesti pusseseres. Ir Abraomas numirė, turėdamas tvirtą tokį įtikėjimą į Dievą, apie kurį jis sužinojo iš Melkizedeko išnykusiose Salemo mokyklose.

93:9.5 (1023.2) Naujai kartai buvo sunku suvokti Melkizedeko istoriją; nepraėjus ir penkiems šimtams metų daugelis visą pasakojimą laikė mitu. Izaokas gana tiksliai laikėsi savo tėvo mokymų ir maitinosi Salemo bendruomenės evangelija, bet Jokūbui buvo sunkiau suvokti šitų pasakojimų reikšmę. Juozapas tvirtai tikėjo Melkizedeku, ir didžiąja dalimi dėl to, broliai jį laikė svajotoju. Juozapui buvo suteikta garbė daugiausia dėl jo prosenelio Abraomo atminimo. Juozapui buvo pasiūlyta vadovauti Egipto armijoms, bet tvirtai tikėdamas pasakojimais apie Melkizedeką ir vėlesniaisiais Abraomo ir Izaoko mokymais, jis nusprendė tarnauti civiliniu administratoriumi, būdamas įsitikinęs, jog tokiu būdu galės geriau dirbti dangaus karalystės išvystymo labui.

93:9.6 (1023.3) Melkizedeko mokymas buvo pilnas ir prisotintas, bet tų dienų įrašai atrodo neįtikėtini ir fantastiški vėlesniems hebrajų šventikams, nors daugelis iš jų kažkokį supratimą apie šitas transakcijas turėjo, bent jau iki tų laikų, kada Babilone masiškai buvo pradėta redaguoti Senojo Testamento tekstą.

93:9.7 (1023.4) Ką Senojo Testamento įrašai pavaizduoja kaip pokalbius tarp Abraomo ir Dievo, tikrovėje buvo pasikalbėjimai tarp Abraomo ir Melkizedeko. Vėlesnieji raštininkai Melkizedeko terminą laikė sinonimišku Dievui. Įrašas apie tokį didelį skaičių Abraomo ir Saros susitikimų su “Viešpaties angelu” yra susijęs su dideliu skaičiumi jų susitikimų su Melkizedeku.

93:9.8 (1023.5) Hebrajų pasakojimai apie Izaoką, Jokūbą, ir Juozapą yra daug patikimesni už jų pasakojimus apie Abraomą, nors juose taip pat yra daug nukrypimų nuo faktų, pakeitimų, kuriuos sąmoningai ir nesąmoningai šių įrašų sudarymo metu padarė hebrajų šventikai Babilono nelaisvėje. Ketura nebuvo Abraomo žmona; kaip ir Hagara ji buvo tik sugyventinė. Visa Abraomo nuosavybė atiteko Izaokui, teisėtos žmonos Saros sūnui. Abraomas nebuvo toks senas, kaip pažymi įrašai, ir jo žmona buvo daug jaunesnė. Jų amžius buvo pakeistas tyčia tam, kad būtų pateiktas vėlesnis tariamai stebuklingas Izaoko gimimas.

93:9.9 (1023.6) Žydų nacionalinį ego labai smarkiai pamynė Babilono nelaisvė. Priešindamiesi nacionaliniam nepilnavertiškumui jie metėsi į kitą nacionalinio ir rasinio egoizmo kraštutinumą, kuriuo jie iškraipė ir sugadino savo pasakojimus mėgindami save iškelti virš visų rasių kaip Dievo išrinktąją tautą; ir nuo tada jie ėmė rūpestingai redaguoti visus savo įrašus turėdami tikslą iškelti Abraomą ir kitus savo nacionalinius vadovus aukštai virš kitų asmenų, neišskiriant ir paties Melkizedeko. Dėl to hebrajų raštininkai sunaikino visus, kokius tik galėjo surasti, įrašus apie šituos svarbius laikus, palikdami tiktai pasakojimą apie Abraomo ir Melkizedeko susitikimą po Sidimo mūšio, kuris, jų nuomone, Abraomą apgaubė didžiule garbe.

93:9.10 (1024.1) Ir tokiu būdu, išleidę iš akiračio Melkizedeką, jie taip pat iš akiračio prarado ir šito nepaprastųjų užduočių Sūnaus mokymą, kas susiję su pažadėto save padovanojančio Sūnaus dvasine misija; iš akiračio prarado šitos misijos prigimtį taip visiškai ir galutinai, jog labai nedaug jų palikuonių sugebėjo arba norėjo pripažinti ir priimti Mykolą, kada jis pasirodė žemėje ir materialaus kūno pavidalu, kaip tą ir buvo išpranašavęs Makiventa.

93:9.11 (1024.2) Bet vienas iš Hebrajų Knygos užrašytojų Melkizedeko misiją suprato, nes yra užrašyta: “Šitas Melkizedekas, Paties Aukštojo dvasininkas, taip pat buvo ir taikos karalius; be tėvo, be motinos, be palikuonio, neturėdamas nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, bet sutvertas kaip Dievo Sūnus, jis lieka dvasininku per amžius.” Šitas autorius Melkizedeko misiją pavadino tokio tipo, kaip ir vėlesnis Mykolo savęs padovanojimas, teigdamas, kad Jėzus buvo “dvasininkas per amžius Melkizedeko nurodymu.” Nors šitas palyginimas iš viso nėra vykęs, bet tiesiogine prasme tai yra tiesa, jog laikinąjį titulą Urantijai Kristus iš tiesų gavo “dvylikos globėjų Melkizedekų nurodymu,” budėjusių tuo metu, kada jis vykdė savęs padovanojimo misiją šiame pasaulyje.

10. Makiventos Melkizedeko dabartinis statusas

93:10.1 (1024.3) Makiventos įsikūnijimo metais Urantijos globėjai Melkizedekai veikė kaip vienuolikos narių taryba. Kada Makiventa priėjo išvados, kad jo misija kaip nepaprastųjų užduočių Sūnaus yra užbaigta, tada jis apie tai pranešė savo vienuolikai partnerių, ir jie nedelsiant parengė tą metodą, kurio pagalba jis buvo išlaisvintas iš materialaus kūno ir saugiai sugrąžintas į savo pirminį Melkizedeko statusą. Ir trečiąją dieną po jo išnykimo iš Salemo jis pasirodė tarp savo vienuolikos bičiulių, vykdančių užduotį Urantijoje, ir atnaujino savo pertrauktą karjerą kaip vienas iš 606 planetos Satanijos sistemoje globėjų.

93:10.2 (1024.4) Makiventa savęs padovanojimo misiją kaip materialaus kūno ir kraujo tvarinys nutraukė lygiai taip staiga ir be ceremonijų, kaip ir ją buvo pradėjęs. Nei jo pasirodymo, nei išnykimo nelydėjo joks neįprastas pareiškimas ar pasireiškimas; nebuvo ir prisikėlimo, kada kviečiama pagal sąrašą, jo pasirodymu Urantijoje taip pat nebuvo pažymėta dieviškosios tvarkos planetoje pabaiga; jis vykdė savęs padovanojimą nepaprastosios situacijos metu. Bet Makiventa savo gyvenimo žmogiškųjų būtybių kūne neužbaigė tol, kol jo nuo tolesnio užduoties vykdymo deramai neatleido Tėvas Melkizedekas ir kol jam nebuvo pranešta, kad jo savęs padovanojimo misija nepaprastoje situacijoje sulaukė Nebadono vyriausiojo vykdytojo, Salvingtono Gabrielio, pritarimo.

93:10.3 (1024.5) Makiventa Melkizedekas ir toliau labai domėjosi tų žmonių, kurie tikėjo jo mokymais, kada jis buvo įsikūnijęs, palikuonių reikalais. Bet Abraomo palikuonys per Izaoką, kada tuokėsi su gentainiais iš kenitų, buvo vienintelė linija, kuri ilgą laiką puoselėjo vienaip ar kitaip aiškią Salemo mokymų samprata.

93:10.4 (1024.6) Šitas pats Melkizedekas per tuos devyniolika vėlesniųjų amžių toliau tęsė savo bendradarbiavimą su daugeliu pranašų ir aiškiaregių, šitokiu būdu stengdamasis Salemo tiesas išlaikyti gyvas tol, kol ateis laikas žemėje pasirodyti Mykolui.

93:10.5 (1025.1) Makiventa toliau tarnavo kaip vienas iš planetinių globėjų iki Mykolo triumfo Urantijoje laikų. Vėliau jis buvo priskirtas prie Urantijos tarnybos Jeruseme, kaip vienas iš keturių ir dvidešimties reguliuotojų, tiktai neseniai jis buvo pakeltas į Sūnaus Kūrėjo asmeninio ambasadoriaus Jeruseme rangą, turėdamas Urantijos Planetos Princo Vicegerento rangą. Būtent toks yra mūsų įsitikinimas, kol Urantija išliks apgyvendinta planeta, tol Makiventa Melkizedekas nebus iki galo sugrąžintas į savosios kategorijos sūnystės pareigas, bet amžinai liks, kalbant laiko požiūriu, planetos globėju, atstovaujančiu Kristui Mykolui.

93:10.6 (1025.2) Kadangi jo savęs padovanojimas Urantijoje buvo nepaprastosios situacijos misija, tai tie įrašai neatskleidžia, kokia galėtų būti Makiventos ateitis. Gali būti taip, jog Nebadono Melkizedekų korpusas visam laikui prarado vieną iš savo narių. Neseniai perduoti nurodymai iš Edentijos Pačių Aukštųjų, o vėliau patvirtinti Uversos Dienų Senųjų, leidžia manyti, kad šitas save padovanojęs Melkizedekas tikrai užims puolusio Planetos Princo, Kaligastijos, vietą. Jeigu mūsų nuomonė šiuo požiūriu yra teisinga, tuomet visiškai įmanoma, jog Makiventa Melkizedekas gali vėl pats pasirodyti Urantijoje ir tam tikru pakeistu būdu atnaujinti nušalinto Planetos Princo vaidmenį arba priešingu atveju gali pasirodyti žemėje tam, jog veiktų kaip Planetos Princas vicegerentas, atstovaujantis Kristui Mykolui, kuris dabar realiai turi Urantijos Planetos Princo rangą. Nors mums toli nėra aišku, koks gali būti Makiventos likimas, nepaisant šito, neseniai įvykę įvykiai suteikia didelį pagrindą manyti, kad tie išankstiniai svarstymai yra netoli tiesos.

93:10.7 (1025.3) Mes gerai suprantame, kaip savo triumfo Urantijoje dėka, Mykolas tapo tiek Kaligastijos, tiek Adomo perėmėju; kaip jis tapo planetiniu Taikos Princu ir antruoju Adomu. Ir dabar mes matome, kaip šitam Melkizedekui yra suteikiamas Urantijos Planetos Princo Vicegerento rangas. Ar jis taip pat bus paskirtas ir Urantijos Materialiojo Sūnaus Vicegerentu? Arba, ar yra kokia nors galimybė, jog įvyks nenumatytas ir precedento neturintis įvykis, jog kada nors į planetą Mykolo atstovais, turinčiais Urantijos antrojo Adomo vicegerentų teises, sugrįš Adomas ir Ieva arba kurie nors iš jų palikuonių?

93:10.8 (1025.4) Ir visi šitie svarstymai yra siejami su tuo įsitikinimu, jog ateityje pasirodys tiek Sūnus Arbitras, tiek Trejybės Sūnus Mokytojas, kartu su aiškiu Sūnaus Kūrėjo pažadu, kada nors sugrįžti, padaryti Urantiją, planetą, kuri nėra užtikrinta dėl savosios ateities, viena įdomiausių ir labiausiai intriguojančių sferų visoje Nebadono visatoje. Visiškai yra įmanoma, jog kuriame nors ateities amžiuje, kada Urantija artės prie šviesos ir gyvenimo eros, kada nuosprendis dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos maišto bus pagaliau priimtas, tada Urantijoje mes galėsime pamatyti, tuo pačiu metu, Makiventą, Adomą, Ievą, ir Kristų Mykolą, o taip pat arba Sūnų Arbitrą, arba net ir Trejybės Sūnus Mokytojus.

93:10.9 (1025.5) Mūsų kategorija ilgą laiką laikėsi tokios nuomonės, jog Makiventos dalyvavimas Urantijos reguliuotojų, keturių ir dvidešimties patarėjų, korpuse Jeruseme, yra pakankamas įrodymas tam, jog patvirtintų mūsų įsitikinimą, kad jis turi lemtį lydėti Urantijos mirtinguosius per visą žengimo pirmyn ir kilimo planą visatoje, net iki Rojaus Užbaigtųjų Korpuso. Mes žinome, jog Adomas ir Ieva turi tokią lemtį lydėti savo žemės bičiulius kelionėje į Rojų, kada Urantija bus įsitvirtinusi šviesoje ir gyvenime.

93:10.10 (1025.6) Mažiau negu prieš vieną tūkstantį metų tas pats Makiventa Melkizedekas, vienu metu buvęs Salemo išminčius, buvo nematomas Urantijoje vieną šimtą metų, veikdamas kaip reziduojantis šios planetos valdytojas; ir jeigu dabartinė planetinių reikalų tvarkymo sistema tęstųsi, tuomet jis turėtų vėl sugrįžti tokiose pačiose pareigose šiek tiek daugiau negu po vieno tūkstančio metų.

93:10.11 (1026.1) Tai yra pasakojimas apie Makiventą Melkizedeką, vieną unikaliausių iš visų figūrų, kurios kada nors buvo susijusios su Urantijos istorija, ir asmenybę, kuriai gali būti nulemta suvaidinti svarbų vaidmenį jūsų nestandartinio ir neįprasto pasaulio ateities patyrime.

93:10.12 (1026.1) [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top