URANTIJOS KNYGA - 91 Dokumentas. Maldos evoliucija

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

91 Dokumentas. Maldos evoliucija



91 Dokumentas. Maldos evoliucija

91:0.1 (994.1) MALDA, kaip religijos priemonė, išsivystė iš ankstesnių nereliginių išsireiškimų monologo ir dialogo forma. Primityviajam žmogui pasiekus savimonės lygį atsirado kitokios sąmonės neišvengiamas padarinys, visuomeninės reakcijos ir Dievo suvokimo dualus potencialas.

91:0.2 (994.2) Ankstyviausios maldų formos nebuvo adresuojamos Dievybei. Šitie išsireiškimai buvo labai panašūs į tai, ką jūs pasakytumėte savo draugui, imdamiesi kokios nors svarbios užduoties, “Palinkėk man sėkmės.” Primityvųjį žmogų buvo pavergusi magija; atsitiktinumas, geras ir blogas, buvo įleidęs šaknis į visas gyvenimo sritis. Iš pradžių šitie prašymai, kad aplankytų sėkmė, buvo monologai—tiesiog magiją atliekančio žmogaus tam tikros rūšies mąstymas garsiai. Vėliau, šitie tikintieji į atsitiktinumą užsitikrindavo savo draugų ir šeimų paramą, o netrukus buvo atliekama tam tikros formos ceremonija, kuri įtraukdavo visą klaną ar gentį.

91:0.3 (994.3) Kada išsivystė sampratos apie vėles ir dvasias, tada šitie prašymai buvo adresuojami viršžmogiškosioms būtybėms, o suvokus dievus, tokie išsireiškimai pasiekė nuoširdžios maldos lygius. Pavyzdžiui, kai kuriose Australijos gentyse primityvios religinės maldos buvo anksčiau už jų tikėjimą į dvasias ir viršžmogiškąsias asmenybes.

91:0.4 (994.4) Indijoje toda gentyje dabar laikomasi papročio melstis ne kam nors konkrečiam vienam, bet tiesiog taip, kaip tą darė ankstyvosios tautos prieš religinės sąmonės laikus. Tiktai, toda genties atveju, tai reiškia jos narių degeneruojančios religijos grįžimą į šitą primityvų lygį, Šiandieniniai toda genties pienininkų žynių ritualai nėra religinė ceremonija, kadangi šitos neasmeninės maldos neįneša jokio indėlio į kokių nors visuomeninų, moralinių, ar dvasinių vertybių išsaugojimą arba padidinimą.

91:0.5 (994.5) Ikireliginis meldimasis buvo melaneziečių mana ritualų, Afrikos pigmėjų uda tikėjimų, ir Šiaurės Amerikos indėnų manitų prietarų dalis. Afrikos bagandos gentys tiktai neseniai pakilo iš maldos mana lygio. Ir šitame ankstyvajame evoliuciniame susipainiojime žmonės meldėsi dievams—vietiniams ir nacionaliniams - fetišams, amuletams, vėlėms, valdovams, ir paprastiems žmonėms.

1. Primityvioji malda

91:1.1 (994.6) Ankstyvosios evoliucinės religijos funkcija yra išsaugoti ir padidinti esmines visuomenines, moralines, ir dvasines vertybes, kurios ima palaipsniui formuotis. Žmonija šitos religijos misijos laikosi nesąmoningai, bet ją daugiausia įgyvendina maldos dėka. Meldimasis išreiškia nesąmoningą, bet vis vien asmeninį arba kolektyvinį, bet kokios grupės siekį užtikrinti (įgyvendinti) šitą aukštesniųjų vertybių išsaugojimą. Jeigu ne maldos sauganti galia, tai visos šventosios dienos greitai sugrįžtų į paprastų poilsio dienų statusą.

91:1.2 (995.1) Religija ir jos priemonės, kurių pagrindinė yra malda, susivienija tiktai su tokiomis vertybėmis, kurios turi bendrą visuomeninį pripažinimą, grupės pritarimą. Dėl to, kada primityvusis žmogus pamėgino patenkinti savo žemus moralinius jausmus arba pasiekti nesutramdytas egoistines ambicijas, tada jis neteko religijos nuraminimo arba maldos pagalbos. Jeigu individas siekdavo įvykdyti bet ką, kas buvo antivisuomeniška, tuomet jis būdavo priverstas siekti nereliginės magijos pagalbos, kreiptis į burtininkus, ir tokiu būdu netekdavo maldos paramos. Dėl to, malda labai anksti tapo galingu visuomeninės evoliucijos, moralinės pažangos, ir dvasinio pasiekimo skatintoja.

91:1.3 (995.2) Bet primityvus protas nebuvo nei logiškas, nei nuoseklus. Ankstyvieji žmonės nesuvokė, kad materialūs dalykai nėra maldos sfera. Šitos naiviai mąstančios sielos manė, jog maistas, pastogė, lietus, medžioklės laimikis, ir kiti materialūs dalykai visuomeninę gerovę padidina, ir dėl to jie ėmė melsti šitokių fizinių palaiminimų. Nors tai buvo maldos iškreipimas, bet ji skatino pastangas tam, jog šitie materialūs tikslai būtų įgyvendinti visuomeniniais ir etiniais veiksmais. Toks maldos pardavinėjimas, nors tautos dvasines vertybes ir sumenkindamas, vis vien tiesiogiai vystė jų ekonominius, visuomeninius, ir etinius papročius.

91:1.4 (995.3) Malda yra monologas tiktai paties primityviausio tipo prote. Ji anksti tampa dialogu ir greitai išsiplečia iki grupinio garbinimo lygio. Malda rodo, jog primityviosios religijos ikimagiškieji užkalbėjimai yra išsivystę iki tokio lygio, kuriame žmogaus protas suvokia tikrovę tokių geranoriškų jėgų arba būtybių, kurios sugeba į aukštesnį laipsnį pakelti visuomenines vertybes ir padidinti moralinius idealus, ir dar daugiau, jog šitie poveikiai yra viršžmogiški ir skiriasi nuo savimoningo žmogaus ir jo bičiulių mirtingųjų ego. Todėl, tikroji malda neatsiranda tol, kol religinės tarnystės veikimas nėra įsivaizduojamas kaip asmeninis.

91:1.5 (995.4) Malda mažai kuo yra susijusi su animizmu, bet tokie tikėjimai gali egzistuoti drauge su atsirandančiais religiniais jausmais. Daugeliu atvejų, religija ir animizmas turėjo visiškai atskirus atsiradimo šaltinius.

91:1.6 (995.5) Tiems mirtingiesiems, kurie neišsilaisvino iš primityvių baimės pančių, yra realus pavojus, kad visos maldos gali juos atvesti į nesveiką nuodėmės jausmą, į nepateisinamus įsitikinimus dėl kaltės, tikros ar įsivaizduojamos. Bet dabartiniais laikais nepanašu, jog daugelis skirs pakankamai laiko maldoms, kad tas juos atvestų į šitą žalingą prislegiantį apmąstymą apie savo nevertingumą ir nuodėmingumą. Tuos pavojus, kurie kyla dėl maldos iškreipimo ir iškrypimo, sudaro neišmanymas, prietarai, sustabarėjimas, negyvybingumas, materializmas, ir fanatizmas.

2. Besivystanti malda

91:2.1 (995.6) Pirmosios maldos buvo paprasčiausi žodiniai pageidavimai, nuoširdžių troškimų pareiškimas. Vėliau malda tapo metodu, kaip pasiekti dvasios bendradarbiavimą. Ir tada ji pakilo į aukštesnį veikimą, kad padėtų religijai išsaugoti visas tikrąsias vertybes.

91:2.2 (995.7) Tiek malda, tiek magija atsirado kaip žmogaus prisiderinančių reakcijų į Urantijos aplinką pasekmė. Bet be šito apibendrinto ryšio, jos mažai ką turėjo bendro. Malda visada pažymėdavo besimeldžiančiojo ego teigiamą veiksmą; ji visada būdavo psichinė ir kartais ji būdavo ir dvasinė. Magija paprastai pažymėdavo mėginimą manipuliuoti tikrovę nepaveikiant manipuliatoriaus, magijos praktikuotojo, ego. Nepaisant savo nepriklausomos kilmės, magija ir malda savo vystymosi vėlesnėse pakopose dažnai būdavo persipynusios. Tikrai kartais magija, išaukštindama savo tikslą, pakildavo iš magiškų formulių per ritualus ir užkalbėjimus iki tikrosios maldos slenksčio. Tikrai kartais malda tapdavo tokia materialistine, jog degeneruodavo į pseudomagišką metodą, kuris vengdavo pastangų, reikalingų Urantijos problemų sprendimui.

91:2.3 (996.1) Kada žmogus suprato, jog malda negalima dievų priversti, tada ji tapo labiau panaši į prašymą, siekimą sulaukti palankumo. Bet tikrovėje pati tikriausia malda yra komunija tarp žmogaus ir jo Sutvėrėjo.

91:2.4 (996.2) Aukojimų idėjos atsiradimas bet kokioje religijoje neišvengiamai sumažina tikrosios maldos didesnį veiksmingumą tuo, jog žmonės stengiasi aukoti savo materialų turtą vietoje to, kad paaukotų savo pačių valią tam, kad pasišvęstų vykdyti Dievo valią.

91:2.5 (996.3) “Kada religija neturi asmenio Dievo, tada jos maldos yra pervedamos į teologijos ir filosofijos lygius. Kada tokios religijos aukščiausioji samprata apie Dievą yra samprata apie neasmenę Dievybę, kaip tai yra panteistiniame idealizme, nors ji ir suteikia pagrindą tam tikroms mistinės komunijos formoms, bet ji tampa pražūtinga tikrosios maldos, kuri visada reiškia žmogaus komuniją su asmene ir aukštesne būtybe, veiksmingumui.

91:2.6 (996.4) Ankstyvesniaisiais rasinės evoliucijos laikais ir net dabartiniu metu, vidutinio mirtingojo kasdieniame patyrime, malda yra labai panaši į tokį reiškinį, kada žmogus bendrauja su savo paties pasąmone. Bet taip pat yra ir tokia maldos sfera, kurioje intelektualiai aktyvus ir dvasiškai besivystantis individas pasiekia didesnį ar mažesnį ryšį su žmogiškojo proto viršsąmonės lygiais, su ta sfera, kurioje gyvena Minties Derintojas. Priedo, tikroji malda turi aiškią dvasinę fazę, kuri yra susijusi su tuo, kaip ją priima ir suvokia visatos dvasinės jėgos, ir kuri yra visiškai kitokia negu bet koks žmogiškasis ir intelektualus bendravimas.

91:2.7 (996.5) Malda daug prisideda prie besivystančio žmogiškojo proto religinių jausmų vystymo. Ji yra galingas faktorius, kuris veikia taip, kad užkirstų kelią asmenybės izoliacijai.

91:2.8 (996.6) Malda yra vienintelis metodas, kuris yra susijęs su rasinės evoliucijos natūraliomis religijomis, ir kuris taip pat sudaro etinio tobulumo aukštesniųjų religijų, apreiškimo religijų, patirtinių vertybių dalį.

3. Malda ir antrasis aš

91:3.1 (996.7) Vaikai, kada iš pradžių mokosi, kaip pasinaudoti kalba, tada yra linkę galvoti garsiai, savo mintis reikšti žodžiais, net jeigu šalia ir nėra nieko, kas juos išgirstų. Su kūrybinės vaizduotės aušra jie rodo polinkį šnekėtis su įsivaizduojamais pašnekovais. Šitaip besiskleidžiantis ego siekia palaikyti bendravimą su įsivaizduojamu antruoju aš. Šituo metodu vaikas anksti išmoksta paversti savo monologinius pokalbius į pseudo dialogus, kuriuose šitas antrasis aš duoda atsakymus į jo žodinį mąstymą ir jo norų išraišką. Didelė dalis suaugusiojo žmogaus mąstymo mintyse vyksta pokalbio forma.

91:3.2 (996.8) Ankstyvoji ir primityvioji maldos forma buvo labai panaši į pusiau magiškus kartojimus šiandieninėje toda gentyje, į maldas, kurios nebuvo adresuojamos kam nors konkrečiai. Bet atsiradus idėjai apie antrąjį aš, toks meldimosi metodas turi polinkį išsivystyti į bendravimo dialogu tipą. Su laiku šita antrojo aš sąvoka yra iškeliama į dieviškojo orumo aukštesnį statusą, ir atsiranda malda kaip religijos priemonė. Šitam primityviam meldimosi tipui yra lemta vystytis per daugelį fazių ir per ilgus amžius prieš tai, kada jis pasiekia išmintingos ir tikrai etiškos maldos lygį.

91:3.3 (997.1) Taip, kaip šitą suvokia besimeldžiančiųjų mirtingųjų naujos kartos, antrasis aš vystosi per vėles, fetišus, ir dvasias iki politeistinių dievų, ir galiausiai iki Vieno Dievo, tokios dieviškosios būtybės, kuri įkūnija besimeldžiančiojo ego aukščiausius idealus ir labiausiai išaukštintus troškimus. Nuo tos akimirkos, kada būna suvokiamas antrasis aš, iki to momento, kada atsiranda samprata apie dieviškąjį ir dangiškąjį Tėvą, malda visada yra visuomeninanti, moralizuojanti, ir dvasinanti praktika.

91:3.4 (997.2) Paprasta įtikėjimo malda paliudija galingą evoliuciją žmogiškajame patyrime, ir jos pagalba senovės pokalbiai su primityvios religijos antrojo aš įsivaizduojamu simboliu buvo iškelti iki komunijos lygio su Begaliniojo dvasia ir iki visos išmintingos kūrinijos amžinojo Dievo ir Rojaus Tėvo tikrovės bona fide sąmonės lygio.

91:3.5 (997.3) Be viso šito, kas yra viršasmeniška meldimosi patyrime, reikėtų prisiminti, jog etinė malda yra nuostabus būdas pakelti kiekvieno ego ir sustiprinti save geresniam gyvenimui ir aukštesniam pasiekimui. Malda skatina žmogiškąjį ego pagalbos ieškoti iš abiejų pusių: materialios paramos skatina ieškoti mirtingojo patyrimo pasąmoniniame rezervuare, įkvėpimo ir vadovavimo skatina ieškoti viršsąmoninėse sferose, kuriose yra ryšys tarp materialaus ir dvasinio, ryšys su Paslaptinguoju Pagalbininku.

91:3.6 (997.4) Malda visada buvo ir visada bus dvigubas žmogiškasis patyrimas: psichologinė procedūra, tarpusavyje susijusi su dvasiniu metodu. Ir šitų dviejų maldos funkcijų niekada negalima iki galo atskirti.

91:3.7 (997.5) Apšviesta malda turi suvokti ne tiktai išorinį ir asmenį Dievą, bet taip pat ir vidinį ir neasmenį Dieviškumą, viduje gyvenantį Derintoją. Visiškai tinka, jog žmogus, kada meldžiasi, tada jis turėtų stengtis suvokti Visuotinio Tėvo Rojuje sampratą; bet veiksmingesnis būdas turint pačius praktiškiausius tikslus bus atsigręžti į šalia esančio antrojo aš sampratą, lygiai taip, kaip tą daryti buvo įpratęs primityvus protas, ir tada suvokti, jog šitoji idėja apie antrąjį aš iš paprasčiausio įsivaizdavimo išsivystė į Dievo tiesą, gyvenančią mirtingajame žmoguje Derintojo aktualiu buvimu, taip, kad žmogus gali, tarsi, akis į akį šnekėtis su realiu ir tikru ir dievišku antruoju aš, kuris gyvena jo viduje ir yra gyvojo Dievo, Visuotinio Tėvo, pats tas buvimas ir pati ta esmė.

4. Etinė malda

91:4.1 (997.6) Jokia malda negali būti etinė, kada prašytojas siekia savanaudiško pranašumo prieš savo bičiulius. Savanaudiškas ir materialistinis meldimasis yra nesuderinamas su etinėmis religijomis, kurios yra grindžiamos nesavanaudiška ir dieviškąja meile. Bet koks toks neetinis meldimasis sugrįžta į primityviuosius pseudomagijos lygius ir yra nevertas besivystančių civilizacijų ir apšviestų religijų. Savanaudiškas meldimasis pažeidžia bet kokios etikos dvasią, grindžiamą kupinu meilės teisingumu.

91:4.2 (997.7) Malda niekada neturi būti taip pardavinėjama, jog taptų pakaitalu veiksmui. Bet koks etinis meldimasis yra akstinas veikti ir veda į vis labiau augančias pastangas siekti idealistinių tikslų, kurių siekia aukštesnis savasis aš.

91:4.3 (998.1) Visose savo maldose būkite dori; nesitikėkite iš Dievo, kad jis rodytų šališkumą, kad jus mylėtų labiau už kitus savo vaikus, jūsų draugus, kaimynus, net priešus. Bet natūralių arba evoliucinių religijų malda iš pradžių nebūna etiška, kaip šitas būna vėliau apreikštose religijose. Bet koks meldimasis, individualus ar bendruomeninis, gali būti arba egoistinis, arba altruistinis. Tai yra, malda gali koncentruotis į savąjį aš arba į kitus. Kada maldos pagalba nieko nesiekiama tam, kuris meldžiasi, arba jo bičiuliams, tada tokia sielos būsena linksta į tikrojo garbinimo lygius. Egoistinę maldą sudaro išpažintys ir prašymai ir dažnai ją sudaro prašymai materialaus palankumo. Malda yra šiek tiek etiškesnė tada, kada apima atleidimą ir siekia išminties padidintai savikontrolei.

91:4.4 (998.2) Tuo metu, kada nesavanaudiškas maldos tipas stiprina ir ramina, tai materialistinis meldimasis yra nulemtas, kad atneštų nepasitenkinimą ir nusivylimą, nes vis nauji moksliniai atradimai rodo, jog žmogus gyvena fizinėje dėsnio ir tvarkos visatoje. Individo arba rasės vaikystę apibūdina primityvus, savanaudiškas, ir materialistinis meldimasis. Ir, iki tam tikro laipsnio, visi tokie prašymai yra veiksmingi tuo, kad neabejotinai veda į tas pastangas ir mėginimus, kurie padeda gauti atsakymus į tokias maldas. Tikroji įtikėjimo malda visada padeda gyvenimo būdą pagerinti, net jeigu tokie prašymai ir nėra verti dvasinio pripažinimo. Bet dvasiškai išsivystęs asmuo turėtų būti labai atsargus, mėgindamas primityvų arba nesubrendusį protą nuo tokių maldų atitraukti.

91:4.5 (998.3) Prisiminkite, net jeigu malda ir nepakeičia Dievo, bet labai dažnai ji įgyvendina didžiulius ir ilgalaikius pasikeitimus tame asmenyje, kuris meldžiasi su įtikėjimu ir didele viltimi. Besivystančių rasių vyrams ir moterims malda didele dalimi kėlė proto rimtį, linksmumą, ramybę, drąsą, savojo aš įvaldymą, ir dorą mąstymą.

5. Maldos visuomeninės pasekmės

91:5.1 (998.4) Garbinant protėvius, malda veda į protėvių idealų kultivavimą. Bet malda, kaip Dievybės garbinimo aspektas, pranoksta bet kokią tokią praktiką, nes ji veda į dieviškųjų idealų kultivavimą. Kaip samprata apie maldos antrąjį aš tampa aukščiausia ir dieviška, taip ir žmogaus idealai yra atitinkamai iškeliami nuo tiesiog žmogiškųjų lygių į dangiškuosius ir dieviškuosius, ir viso tokio meldimosi pasekmė yra žmogiškojo charakterio tobulinimas ir žmogiškosios asmenybės giluminis suvienijimas.

91:5.2 (998.5) Bet nevisada reikia, jog malda būtų individuali. Grupinis arba kongregacinis meldimasis yra labai veiksmingas tuo, kad jis yra labai suvisuomeninantis savo pasekmėmis. Kada grupė įsitraukia į bendruomeninę maldą siekdama moralinės paramos ir dvasinio pakėlimo, tada toks atsidavimas atsispindi tuose individuose, kurie sudaro šią grupę; jie visi dėl to, kad dalyvauja, tampa geresni. Toks atsidavęs meldimasis gali padėti net visam miestui arba visai nacijai. Išpažintis, atgaila, ir malda individus, miestus, ir ištisas nacijas atvedė į galingas reformų pastangas ir drąsių pasiekimų žygdarbius.

91:5.3 (998.6) Jeigu jūs tikrai norite įveikti įprotį kritikuoti kokį nors draugą, tai greičiausias ir patikimiausias būdas pasiekti tokio požiūrio pasikeitimą yra įtvirtinti įprotį už tą asmenį kiekvieną savo gyvenimo dieną melstis. Bet tokių maldų visuomeninės pasekmės didele dalimi priklauso nuo dviejų sąlygų:

91:5.4 (998.7) 1. Tas asmuo, už kurį yra meldžiamasi, turėtų žinoti, kad už jį yra meldžiamasi.

91:5.5 (999.1) 2. Tas asmuo, kuris meldžiasi, turėtų užmegzti artimą draugingą ryšį su tuo asmeniu, už kurį jis meldžiasi.

91:5.6 (999.2) Malda yra tas metodas, kurio dėka, anksčiau ar vėliau, kiekviena religija tampa suinstitutinta. Ir su laiku malda būna susieta su daugeliu antraeilių agentūrų, kai kurios iš jų yra naudingos, kitos yra aiškiai žalingos, tokios, kaip šventikai, šventosios knygos, garbinimo ritualai, ir ceremonialai.

91:5.7 (999.3) Bet didesnio dvasinio švytėjimo protai turėtų būti kantresni su tais mažiau apdovanotais protais ir pakantesni tiems mažiau apdovanotiems protams, kurie trokšta simbolizmo tam, jog savo silpną dvasinę įžvalgą sutelktų. Stiprieji neturi žiūrėti į silpnuosius su panieka. Tie, kurie yra Dievo-sąmonėje be simbolizmo, neturi atimti kilnaus simbolio tarnavimo iš tų, kuriems sunku garbinti Dievybę ir giliai gerbti tiesą, grožį, ir gėrį be formos ir ritualo. Garbindami maldoje, didžioji dauguma mirtingųjų įsivaizduoja savo maldos objekto-tikslo kokį nors simbolį.

6. Maldos kompetencija

91:6.1 (999.4) Besimeldžiančiojo fizinei aplinkai malda negali turėti nė mažiausio tiesioginio poveikio, jeigu ji nesiderina su šios sferos asmenių dvasinių jėgų ir materialiųjų prižiūrėtojų valia ir veikimu. Nors yra labai konkretus apribojimas, kuris yra taikomas maldoje reiškiamo prašymo kompetencijai, bet tų, kurie meldžiasi, įtikėjimui tokie apribojimai tokiu pat laipsniu nėra taikomi.

91:6.2 (999.5) Malda nėra toks metodas, kuriuo būtų gydomos tikros ir organinės ligos, bet ji milžinišku laipsniu yra prisidėjusi prie geros sveikatos išsaugojimo ir didelio skaičiaus protinių, emocinių, ir nervinių negalavimų išgydymo. Ir net ir tikros bakterinės ligos atveju, malda daug kartų padidino kitų gydomųjų procedūrų veiksmingumą. Malda iš tikrųjų ne vieną suirzusį ir besiskundžiantį invalidą pavertė nepaprastos kantrybės pavyzdžiu ir padarė jį įkvėpimu visiems kitiems kenčiantiems žmonėms.

91:6.3 (999.6) Kad ir kaip būtų sunku mokslines abejones, susijusias su maldos veiksmingumu, suderinti su visą laiką esančiu akstinu siekti pagalbos ir vadovavimo iš dieviškųjų šaltinių, niekada nepamirškite, jog nuoširdaus įtikėjimo malda yra galinga jėga, skatinanti asmeninę laimę, individualią savikontrolę, visuomeninę harmoniją, moralinę pažangą, ir dvasinį pasiekimą.

91:6.4 (999.7) Malda, net ir kaip grynai žmogiškoji praktika, dialogas su besimeldžiančiojo antruoju aš, sudaro veiksmingą metodą, kaip panaudoti žmogiškosios prigimties tas rezervines galias, kurios yra laikomos ir saugomos žmogiškojo proto pasąmonės sferose. Malda yra sveika psichologinė praktika, šalia savo religinės prasmės ir dvasinės reikšmės. Tai yra žmogiškojo patyrimo faktas, jog dauguma žmonių, jeigu bus pakankamai sunkioje padėtyje, tai kokiu nors būdu mels pagalbos iš kokio nors šaltinio.

91:6.5 (999.8) Nebūkite tokie tingūs, jog savo sunkumus prašytumėte išspręsti Dievą, bet niekada nedvejokite prašyti iš jo išminties ir dvasinės stiprybės, kuri jus vestų ir palaikytų, tuo metu, kada jūs pats ryžtingai ir drąsiai spręsite iškilusias problemas.

91:6.6 (999.9) Malda buvo nepakeičiamas faktorius vystant ir saugant religinę civilizaciją, ir dabar ji vis dar turi įnešti galingą indėlį į tolimesnį visuomenės vystymąsi ir dvasingėjimą, jeigu tiktai tie, kurie meldžiasi, tą darys mokslinių faktų, filosofinės išminties, intelektualaus nuoširdumo, ir dvasinio įtikėjimo šviesoje. Melskitės taip, kaip Jėzus mokė savo mokinius—nuoširdžiai, nesavanaudiškai, sąžiningai, ir be abejonių.

91:6.7 (1000.1) Tačiau to, kuris meldžiasi, maldos veiksmingumas asmeniniame dvasiniame patyrime jokiu būdu nepriklauso nuo tokio garbintojo intelektualaus supratingumo, filosofinės įžvalgos, visuomeninio lygio, kultūrinio statuso, arba kitų mirtingojo įgyjamų dalykų. Įtikėjimo maldą lydintys psichiniai ir dvasiniai reiškiniai yra betarpiški, asmeniniai, ir patirtiniai. Nėra jokio kito metodo, kurio pagalba kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo visų kitų mirtingojo pasiekimų, galėtų taip efektyviai ir betarpiškai priartėti prie slenksčio tos sferos, kurioje jis gali bendrauti su savo Sutvėrėju, kur tvarinys kontaktuoja su Kūrėjo tikrove, su viduje gyvenančiu Minties Derintoju.

7. Misticizmas, ekstazė, ir įkvėpimas

91:7.1 (1000.2) Misticizmas, kaip Dievo buvimo sąmonės ugdymo metodas, iš viso yra pagirtinas, bet, kada tokia praktika atveda į visuomeninę izoliaciją ir aukščiausiu laipsniu pasiekia religinį fanatizmą, tada tokia praktika yra verta pasmerkimo. Iš viso labai jau dažnai tai, ką pernelyg susijaudinęs mistikas laiko dieviškuoju įkvėpimu, yra jo paties pasąmonės pasireiškimas. Mirtingojo proto ryšį su jo viduje gyvenančiu Derintoju, nors dažnai ir palaiko atsidavęs meditavimas, bet jį dažniau palengvina nuoširdus ir kupinas meilės tarnavimas nesavanaudiškai padedant savo bičiuliams tvariniams.

91:7.2 (1000.3) Praeities amžių didieji religiniai mokytojai ir pranašai nebuvo kraštutiniai mistikai. Jie buvo Dievą pažįstantys vyrai ir moterys, kurie geriausiai tarnavo savo Dievui nesavanaudiškai tarnaudami savo bičiuliams mirtingiesiems. Jėzus savo apaštalus dažnai išsivesdavo tam, kad trumpus periodus jie pabūtų atskirai vieni ir atsiduotų meditavimui ir maldai, bet jis pasirūpino, kad didžiąją laiko dalį jie tarnautų bendraudami su miniomis. Žmogaus sielai reikia dvasinės mankštos, o taip pat ir dvasinio maisto.

91:7.3 (1000.4) Religinė ekstazė yra leistina, kada kyla iš sveiko šaltinio, bet tokie patyrimai dažniau yra grynai emocinių poveikių pasekmė, o ne gilaus dvasinio charakterio pasireiškimas. Religingi asmenys kiekvienos ryškios psichologinės nuojautos ir kiekvieno intensyvaus emocinio patyrimo neturi laikyti dieviškuoju apreiškimu arba dvasiniu bendravimu. Tikra dvasinė ekstazė paprastai yra susijusi su didžiule išorine ramybe ir beveik tobula emocine kontrole. Bet tikrasis pranašingas regėjimas yra viršpsichologinė nuojauta. Tokie apsireiškimai nėra pseudohaliucinacijos, taip pat jie nėra ir į transo būseną panašios ekstazės.

91:7.4 (1000.5) Žmogiškasis protas gali veikti reaguodamas į vadinamąjį įkvėpimą, kada jis yra jautrus arba pasąmonės poveikiams, arba viršsąmonės jaudikliams. Bet kuriuo iš šitų atvejų individui atrodo, jog toks sąmonės turinio išplėtimas yra daugiau ar mažiau iš šalies. Nežabotas mistinis entuziazmas ir bujojanti religinė ekstazė nėra tikrasis įkvėpimo patvirtinimas, menamai dieviškasis patvirtinimas.

91:7.5 (1000.6) Praktiškai patikrinti visus šiuos keistus misticizmo, ekstazės, ir įkvėpimo religinius patyrimus reiškia pamatyti, ar šitie reiškiniai individui padeda:

91:7.6 (1000.7) 1. Jaustis daug geriau ir puikiau fizinės sveikatos požiūriu.

91:7.7 (1000.8) 2. Veikti daug sumaniau ir praktiškiau savo protinėje veikloje.

91:7.8 (1000.9) 3. Daug labiau ir džiaugsmingiau suvisuomeninti savo religinį patyrimą.

91:7.9 (1000.10) 4. Daug labiau sudvasinti savo kasdienį gyvenimą, ištikimai atliekiant paprastas mirtingojo egzistencijos kasdienes pareigas.

91:7.10 (1001.1) 5. Padidinti savo meilę tiesai, grožiui, ir gėriui ir labiau vertinti tiesą, grožį, ir gėrį.

91:7.11 (1001.2) 6. Apsaugoti dabartiniu metu pripažįstamas visuomenines, moralines, etines, ir dvasines vertybes.

91:7.12 (1001.3) 7. Padidinti savo dvasinę įžvalgą—Dievo-sąmonę.

91:7.13 (1001.4) Bet malda neturi realaus ryšio su šitais religiniais patyrimais. Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją. Yra tam tikras pavojus, susijęs su per dideliu individualiu meldimusi, kurį ištaiso ir kuriam kelią užkerta grupės malda, meldimasis bendruomenėje.

8. Meldimasis kaip asmeninis patyrimas

91:8.1 (1001.5) Maldai yra būdingas tikro spontaniškumo aspektas, nes primityvusis žmogus ėmė melstis daug laiko prieš tai, kada jis turėjo bent kokią aiškią sampratą apie Dievą. Ankstyvasis žmogus buvo įpratęs melstis dviejose skirtingose situacijose: Kada jis buvo nepaprastame varge, tada jis patirdavo impulsą prašyti pagalbos; ir kada jis džiūgaudavo, tada jis pasinerdavo į impulsyvų džiaugsmo reiškimą.

91:8.2 (1001.6) Malda nėra magijos evoliucija; kiekviena iš jų atsirado atskirai. Magija buvo mėginimas Dievybę priderinti prie sąlygų; malda yra bandymas asmenybę priderinti prie Dievybės valios. Tikroji malda yra tiek morali, tiek religinė; magija nėra nei morali, nei religinė.

91:8.3 (1001.7) Malda gali tapti nusistovėjusiu papročiu, daugelis meldžiasi, nes meldžiasi ir kiti. Dar kiti meldžiasi, nes bijo, jog gali atsitikti kažkas siaubingo, jeigu jie nepasiūlys savosios nuolatinės nuolankios maldos.

91:8.4 (1001.8) Kai kuriems individams malda yra ramus dėkingumo išreiškimas; kitiems ji yra pagyrimo, visuomeninio atsidavimo grupinė išraiška; kartais ji yra kito žmogaus religijos pamėgdžiojimas, tuo tarpu kada tikrai meldžiamasi, tada ji yra tvarinio dvasinės prigimties nuoširdus ir turintis pasitikėjimą bendravimas su Kūrėjo dvasios visur esančiu buvimu.

91:8.5 (1001.9) Malda gali būti Dievo-sąmonės spontaniška išraiška ar teologinių formulių beprasmis kartojimas. Ji gali būti Dievą-pažįstančios sielos ekstazinis garbinimas arba baimės persmelkto mirtingojo vergiškas nusilenkimas. Kartais ji yra dvasinio troškimo patetinė išraiška, o kartais ji būna dievobaimingų frazių rėksmingas šūkaliojimas. Malda gali būti džiaugsmingas garbinimas arba nuolankus atleidimo meldimas.

91:8.6 (1001.10) Malda gali būti vaikiškas maldavimas to, kas yra neįmanoma, arba subrendęs prašymas moralinio augimo ir dvasinės galios. Gali būti prašoma kasdienės duonos arba prašymas gali įkūnyti troškimą iš visos širdies surasti Dievą ir vykdyti jo valią. Tai gali būti visiškai savanaudiškas prašymas arba tikras ir nuostabus gestas nesavanaudiškos brolystės įgyvendinimo kryptimi.

91:8.7 (1001.11) Malda gali būti piktas keršto kvietimas arba savo priešų gailestingas užtarimas. Ji gali būti vilties išraiška pakeisti Dievą arba galingas metodas pakeisti savąjį aš. Ji gali būti prarasto nusidėjėlio pataikaujantis meldimas prieš tariamai griežtą Teisėją arba gyvo ir gailestingo dangiškojo Tėvo išlaisvinto sūnaus džiaugsminga išraiška.

91:8.8 (1001.12) Šiuolaikinį žmogų glumina ta mintis, jog reikalus galima aptarti su Dievu grynai asmeniniu būdu. Daugelis apleido reguliarų meldimąsi; jie meldžiasi tiktai nepaprastai prispausti—ekstremaliose situacijose. Žmogus neturėtų bijoti šnekėtis su Dievu, bet tiktai dvasingas vaikas imtų įtikinėti, arba išdrįstų keisti, Dievą.

91:8.9 (1002.1) Bet tikrasis meldimasis iš tiesų pasiekia realybę. Net ir kylančios oro srovės nepadės nė vienam paukščiui kilti, jeigu jis neišskleis savųjų sparnų. Malda žmogų išaukština, nes ji yra žengimo į priekį metodas panaudojant visatos kylančias dvasines sroves.

91:8.10 (1002.2) Tikroji malda padeda dvasiniam augimui, pakeičia požiūrį, ir suteikia tą pasitenkinimą, kuris kyla iš komunijos su dieviškumu. Ji yra spontaniškas Dievo-sąmonės protrūkis.

91:8.11 (1002.3) Dievas atsako į žmogaus maldą suteikdamas jam išplėstą tiesos apreiškimą, aukštesnio lygio grožio suvokimą, ir padidintą gėrio sampratą. Malda yra subjektyvus gestas, bet žmogiškojo patyrimo dvasiniuose lygiuose ji kontaktuoja su galingomis objektyviomis realybėmis; ji yra prasmingas žmogaus siekimas viršžmogiškųjų vertybių. Ji yra pajėgiausias dvasinio augimo akstinas.

91:8.12 (1002.4) Maldai žodžiai nėra esminiai; jie tiesiog yra protinis kanalas, kuriuo gali tekti tekėti dvasinio meldimosi upei. Maldos žodžio vertė yra grynai individą įtaigaujanti asmeniniame pasišventime ir visuomenę įtaigaujanti grupiniame pasišventime. Dievas atsako į sielos nuostatą, ne į žodžius.

91:8.13 (1002.5) Malda nėra toks metodas, kurio dėka konflikto išvengiama, bet vietoje šito ji yra akstinas augimui pačioje to konflikto akivaizdoje. Melskite tiktai vertybių, ne daiktų; augimo, ne pasitenkinimo.

9. Veiksmingos maldos sąlygos

91:9.1 (1002.6) Jeigu jūs norėtumėte melstis veiksmingai, tuomet turėtumėte atsiminti šiuos dėsnius, kurie nulemia prašymų sėkmę:

91:9.2 (1002.7) 1. Tam, kad jūsų malda būtų pajėgi, jūs turite nuoširdžiai ir drąsiai žvelgti į visatos tikrovės problemas. Jūs turite turėti kosminės ištvermės.

91:9.3 (1002.8) 2. Jūs turite būti dorai išnaudojęs žmogiškąjį potencialą žmogiškajam prisiderinimui. Jūs turėjote būti darbštus.

91:9.4 (1002.9) 3. Jūs privalote kiekvieną proto norą ir kiekvieną sielos troškimą pašvęsti dvasinio augimo transformuojančiam apkabinimui. Jūs turėjote patirti prasmių išplėtimą ir vertybių išaukštinimą.

91:9.5 (1002.10) 4. Jūs privalote iš visos širdies pasirinkti dieviškąją valią. Jūs turite apleis ti negyvą neryžtingumo centrą.

91:9.6 (1002.11) 5. Jūs ne tik suvokiate Tėvo valią ir nusprendžiate ją vykdyti, bet jūs jau įgyvendinate beribį pasišventimą, ir dinamišką atsidavimą, aktualiam Tėvo valios vykdymui.

91:9.7 (1002.12) 6. Savo maldoje jūs išskirtinai prašysite dieviškosios išminties tam, kad spręstumėte konkrečias žmogiškąsias problemas, kurias sutiksite kildami į Rojų—siekdami dieviškojo tobulumo.

91:9.8 (1002.13) 7. Ir jūs turite turėti įtikėjimą—gyvą įtikėjimą.

91:9.9 (1002.14) [Pateikta Urantijos Tarpinių Būtybių Vadovo.]





Back to Top