URANTIJOS KNYGA - 87 Dokumentas. Vėlių kultai

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

87 Dokumentas. Vėlių kultai



87 Dokumentas. Vėlių kultai

87:0.1 (958.1) VĖLIŲ kultas išsivystė kaip atsvara nesėkmės pavojams; jo primityvūs religiniai ritualai kilo iš nesėkmės baimės ir iš nepaprastos mirusiųjų baimės. Nė viena iš šitų ankstyvųjų religijų neturėjo nieko bendro su Dievybės pažinimu arba su garbinimu to, kas yra viršžmogiška; jų ritualai daugiausia buvo neigiami, sumanyti tam, jog išvengtų vėlių, išvytų jas, arba jas pažabotų. Vėlių kultas buvo nei daugiau, nei mažau kaip apsidraudimas nuo nelaimės; jis neturėjo nieko bendro su tokiu investavimu, kada ateityje tikimasi didesnio pelno.

87:0.2 (958.2) Žmogus ilgai ir žiauriai kovojo su vėlių kultu. Žmogiškojoje istorijoje nėra sukurta nieko kito, kas sukeltų didesnį apgailestavimą, kokį sukelia šitos apgailėtinos vėlių-dvasių baimės vergovės vaizdas. Būtent atsiradus šitai pačiai baimei prasidėjo žmonijos religinės evoliucijos žengimas aukštyn. Žmogiškoji vaizduotė, palikusi savojo aš krantus, inkaro nebeišmes tol, kol nepasieks sampratos apie tikrąją Dievybę, realųjį Dievą.

1. Velių baimė

87:1.1 (958.3) Mirties buvo bijomasi, nes mirtis reiškė kitos vėlės išlaisvinimą iš savo fizinio kūno. Senovės žmonės darė viską, kas įmanoma, jog užkirstų kelią mirčiai, jog išvengtų to vargo, kovojant su nauja vėle. Jie visada labai troško priversti vėlę palikti mirties areną, kad ji pradėtų kelionę į mirusiųjų žemę. Vėlės labiausiai buvo bijomasi tariamu perėjimo periodu nuo jos pasirodymo mirties metu iki jos vėlesnio išvykimo į vėlių gimtinę, kas buvo neaiški ir primityvi samprata apie pseudo dangų.

87:1.2 (958.4) Nors laukinis vėlėms suteikė viršgamtines galias, bet vargu ar jis suvokė, kad jos turi viršgamtinį intelektą. Buvo panaudojama daug triukų ir apgaulių mėginant suklaidinti ir apgauti vėles; civilizuotas žmogus didelę dalį tikėjimo vis dar sieja su viltimi, jog išoriškas pamaldumo pasireiškimas tam tikru būdu apgaus visažinę Dievybę.

87:1.3 (958.5) Primityvieji žmonės bijojo ligų, nes matė, jog dažnai jos buvo mirties pranašas. Jeigu genties šamanams sergančio gentainio išgydyti nepavykdavo, tai ligonį paprastai iškraustydavo iš šeimos pirkelės į mažesnę arba palikdavo po atviru dangumi, kad numirtų vienas. Namelis, kuriame kas nors numirdavo, paprastai būdavo sugriaunamas; o jeigu ne, tai jo visada vengdavo, ir šitoji baimė ankstyvajam žmogui užkirto kelią statyti tvirtus būstus. Ji taip pat neleido įkurti nuolatinių kaimų ir miestų.

87:1.4 (958.6) Kada mirdavo klano narys, tada laukiniai sėdėdavo ir šnekėdavosi visą naktį; jie bijojo, kad taip pat numirs, jeigu užmigs netoli lavono. Užsikrėtimas nuo lavono sustiprino baimę mirusiajam, ir visos tautos, vienu ar kitu metu, laikėsi sudėtingų apvalymo ritualų, numatytų tam, kad apvalytų individą po kontakto su mirusiuoju. Senovės žmonės tikėjo, kad lavonas turi būti šviesoje; niekada nebuvo leidžiama mirusiojo kūno palikti tamsoje. Dvidešimtajame amžiuje, žvakės tebėra deginamos mirties patalpoje, ir žmonės vis dar nemiegodami sėdi prie mirusiojo. Vadinamasis civilizuotas žmogus iš savo gyvenimo filosofijos dar nevisiškai pašalino baimę mirusiųjų kūnams.

87:1.5 (959.1) Bet nepaisant visos šitos baimės, žmonės vis tiek vėles stengėsi apgauti. Jeigu pirkelė, kurioje mirdavo žmogus, nebūdavo sunaikinama, tai lavoną iškeldavo per skylę sienoje, niekada neišnešdavo per duris. Šitų priemonių būdavo imamasi tam, kad vėlę supainiotų, kad neleistų jai čia laukti, ir, kad būtų apsidrausta nuo jos sugrįžimo. Po laidotuvių gedintieji taip pat sugrįždavo kitu keliu, kad vėlė neatsektų. Grįžimas atgal ir dešimtys kitų taktinių būdų būdavo panaudojami tam, jog būtų apsidrausta nuo vėlės sugrįžimo nuo kapo. Kad apgautų vėles skirtingų lyčių atstovai pasikeisdavo drabužiais. Buvo sukurti gedulo kostiumai tam, kad užmaskuotų išlikusius gyvuosius; vėliau, kad parodytų pagarbą mirusiajam ir tokiu būdu vėlėms įtiktų.

2. Velių nuraminimas

87:2.1 (959.2) Religijoje nuraminimo negatyvi programa buvo daug anksčiau už dvasios prievartinio pajungimo ir nuolankaus meldimo pozityvią programą. Žmogiškojo garbinimo pirmieji veiksmai buvo gynybos, o ne gilaus gerbimo reiškiniai. Šiuolaikinis žmogus mano, kad apsidrausti nuo gaisro yra išmintinga; taip ir laukiniam aukščiausioji išmintis buvo pasirūpinti apsidraudimu nuo vėlės atnešamų nesėkmių. Pastangos, kuriomis buvo užtikrinama šita apsauga, sudarė vėlių kulto metodus ir ritualus.

87:2.2 (959.3) Kažkada buvo manoma, jog didžiausias vėlės troškimas yra tai, kad ji būtų greitai “nuraminta” tam, kad nekliudomai galėtų išeiti į pomirtinį pasaulį. Bet koks klaidingas veiksmas arba procedūros pažeidimas, kada gyvieji atlieka vėlės nuraminimo ritualą, garantuotai turėjo uždelsti jos išėjimą į vėlių šalį. Buvo tikima, jog vėlei tas nepatinka, o supykusi vėlė, buvo manoma, turėjo būti nelaimės, nepasisekimo, ar vargo šaltinis.

87:2.3 (959.4) Laidojimo ceremonija kilo iš žmogaus pastangų priversti vėlės sielą išeiti į savo būsimuosious namus, o laidotuvių pamokslas iš pradžių buvo numatytas tam, jog naujai vėlei suteiktų informaciją, kaip ten patekti. Buvo paprotys aprūpinti vėlę maistu ir drabužiais kelionei, šitie daiktai būdavo įdedami į kapą arba paliekami šalia jo. Laukinis tikėjo, jog tam, kad „vėlė būtų nuraminta“—būtų priversta pasišalinti nuo kapo aplinkos—reikia nuo trijų dienų iki vienerių metų. Eskimai tebetiki, kad siela tris dienas lieka su kūnu.

87:2.4 (959.5) Po mirties buvo laikomasi tylos arba gedulo tam, kad vėlė nebūtų vėl priviliota atgal į namus. Savęs kankinimas—žaizdos—buvo įprasta gedulo forma. Daugelis pažengusių į priekį mokytojų mėgino tą sustabdyti, bet jiems nepasisekė. Pasninkavimas ir kitos savojo aš atsižadėjimo formos, buvo manoma, jog patinka vėlėms, kurios mėgavosi gyvųjų diskomfortu, kada slėpdavosi netoli tuo pareinamuoju laikotarpiu iki tikrai išvykdavo į mirusiųjų žemę.

87:2.5 (959.6) Gedulo ilgi ir dažni neveiklos periodai buvo viena iš didžiausių kliūčių civilizacijos vystymuisi. Kiekvienais metais savaitės ir net mėnesiai tiesiogine prasme būdavo švaistomi veltui šitam neproduktyviam ir bereikšmiam gedėjimui. Tas faktas, kad laidotuvių proga būdavo samdomi profesionalūs gedėtojai, rodo, jog gedulas buvo ritualas, o ne liūdesio įrodymas. Šiuolaikiniai žmonės gali gedėti mirusiojo iš pagarbos ir iš skausmo, bet senovės žmonės tą darė iš baimės.

87:2.6 (959.7) Mirusiųjų vardai niekada nebūdavo ištariami. Iš tikrųjų dažnai jie būdavo išmetami iš kalbos. Šitie vardai tapdavo tabu, ir šitokiu būdu kalbos būdavo nuolat nuskurdinamos. Galiausiai tai sukėlė simbolinės kalbos ir netiesioginio išsireiškimo, tokio, kaip „vardas arba diena, kurios niekas niekada nemini,“ paplitimą.

87:2.7 (960.1) Senovės gyventojai taip troško atsikratyti nuo vėlės, kad jai siūlė viską, ko tik buvo galima trokšti gyvenimo metu. Vėlės norėjo žmonų ir tarnų; pasiturintis laukinis tikėjosi, kad, jam mirus, būtų gyva palaidota bent jau viena vergė žmona. Vėliau tai tapo papročiu našlei nusižudyti prie savo vyro kapo. Kada mirdavo vaikas, tada motina, teta, ar senelė dažnai būdavo pasmaugiamos tam, kad suaugusi vėlė galėtų lydėti ir rūpintis vaiko vėle. Ir tie, kurie tokiu būdu atiduodavo savo gyvybę, paprastai tą darydavo noriai; iš tikrųjų, jeigu jie būtų gyvenę, pažeisdami paprotį, tai jų baimė dėl vėlės įniršio iš jų būtų atėmusi tą nedaugelį malonumų, kuriuos gyvenime patirdavo primityvūs žmonės.

87:2.8 (960.2) Buvo įprasta pasiųsti didžiulį skaičių pavaldinių tam, kad lydėtų mirusį vadą; kada mirdavo šeimininkas, tada vergai būdavo nužudomi tam, kad galėtų jam patarnauti vėlių žemėje. Borneo salos gyventojai vis dar parūpina kurjerį kompanioną; vergas nuduriamas ietimi tam, kad jo vėlė keliautų kartu su savo mirusiu šeimininku. Buvo tikima, jog nužudytųjų vėlės labai džiaugiasi turėdamos vergais savo žudikų vėles; šitokia samprata žmones skatino medžioti galvas.

87:2.9 (960.3) Buvo manoma, jog vėlėms patinka maisto kvapas; kažkada maisto aukojimas per laidotuvių vaišes buvo visuotinis. Primityvioji malda, prieš valgį, buvo gabalėlis maisto, įmestas į ugnį, turint tikslą įsiteikti dvasioms, tuo pačiu metu sumurmant magišką formulę.

87:2.10 (960.4) Buvo tikima, jog mirusieji turi naudotis įrankių ir ginklų, kurie priklausė jiems gyviems, vėlėmis. Sulaužyti daiktą reiškė “jį užmušti,” tokiu būdu išlaisvinant jo vėlę, kad ji eitų tarnauti vėlių žemėje. Turtas taip pat būdavo aukojamas jį sudeginant ar užkasant. Senovinių laidotuvių iššvaistymai būdavo milžiniški. Vėlesnės rasės darydavo popierinius modelius ir šituose mirties aukojimuose tikruosius objektus ir asmenis pakeisdavo piešiniais. Civilizacijoje tai buvo didžiulis žingsnis į priekį, kada nuosavybę paveldėdavo giminaičiai, o ne sudegindavo ir užkasdavo. Irokėzai indėnai padarė daug reformų, kad laidotuvių metu turto būtų švaistoma mažiau. Ir šita turto apsauga įgalino juos tapti galingiausiais iš šiaurinių raudonųjų žmonių. Šiuolaikinis žmogus neturėtų bijoti vėlių, bet paprotys yra stiprus, ir vis dar daug žemiško turto išnaudojama laidotuvių ritualams ir mirties ceremonijoms.

3. Protėvių garbinimas

87:3.1 (960.5) Besivystantis vėlių kultas protėvių garbinimą padarė neišvengiamu, kadangi jis tapo jungiamąja grandimi tarp įprastų vėlių ir aukštesnių dvasių, besivystančių dievų. Ankstyvieji dievai buvo tiesiog nusipelnę šlovės mirę žmonės.

87:3.2 (960.6) Iš pradžių protėvių garbinimas buvo daugiau baimė negu garbinimas, bet tokie tikėjimai iš tikrųjų konkrečiai prisidėjo prie tolesnio vėlių baimės ir garbinimo paplitimo. Tie, kurie buvo atsidavę ankstyviesiems protėvių-vėlių kultams, bijojo net žiovauti, kad bloga vėlė tokiu momentu neįeitų į jų kūną.

87:3.3 (960.7) Vaikų įvaikinimo paprotys buvo tam, kad būtų užsitikrinama, jog kažkas pasirūpins paaukojimais po mirties, kad siela būtų rami ir žengtų į priekį. Laukinis gyveno bijodamas savo bičiulių vėlių, o savo laisvalaikį praleisdavo rūpindamasis savo paties vėlės saugiu elgesiu po mirties.

87:3.4 (960.8) Didžioji dauguma genčių įvedė visų sielų atminimo šventes bent vieną kartą per metus. Romėnai kiekvienais metais turėjo dvylika vėlių švenčių ir su jomis susietų ritualų. Pusė dienų per metus būdavo skiriama kokiam nors ritualui, susijusiam su šitais senoviniais kultais. Vienas Romos imperatorius tokią praktiką mėgino reformuoti, sumažindamas švenčių dienų skaičių iki 135 per metus.

87:3.5 (961.1) Vėlių kultas visą laiką vystėsi. Kaip vėlės buvo įsivaizduojamos pereinančiomis iš neužbaigtos egzistencijos fazės į aukštesnę fazę, taip ir kultas galų gale iš tikrųjų vystėsi į dvasių ir, net dievų, garbinimą. Bet nežiūrint įvairių tikėjimų į labiau išsivysčiusias dvasias, kažkada į vėles tikėjo visos gentys.

4. Geros ir blogos dvasinės vėlės

87:4.1 (961.2) Vėlių baimė buvo viso pasaulio religijos šaltinis; ir per amžius daugelis genčių laikėsi senojo tikėjimo į vieną vėlių klasę. Jos mokė, kad žmogų lydi sėkmė tada, kada vėlė yra patenkinta, o nesėkmė lydi tada, kada vėlė būna supykusi.

87:4.2 (961.3) Vėlių baimės kultui plečiantis, atsirado aukštesniojo tipo dvasių pripažinimas, dvasių, kurios nebuvo konkrečiai tapatinamos su kokiu nors atskiru žmogumi. Tai buvo aukščiausios ir pašlovintos dvasios, kurios į priekį buvo pažengusios toliau už vėlių pasaulio sferas ir pasiekusios dvasių pasaulio aukštesniuosius lygius.

87:4.3 (961.4) Samprata apie dviejų rūšių dvasines vėles lėtai, bet užtikrintai vystėsi visame pasaulyje. Šitam naujam dualiam spiritizmui nereikėjo plisti iš genties į gentį; jis iškilo savarankiškai visame pasaulyje. Idėjos jėga, veikdama besivystantį evoliucinį protą, remiasi ne savo realumu ar racionalumu, bet vietoje šito savo vaizdingumu ir tuo, kad ją galima visuotiniu mastu greitai ir paprastai pritaikyti.

87:4.4 (961.5) Dar vėliau žmogaus vaizduotė ėmė įsivaizduoti tiek geras, tiek blogas dvasias; kai kurios vėlės niekada neišsivystė iki gerų dvasių lygio. Ankstyvasis vėlių baimės monospiritizmas palaipsniui vystėsi į dualų spiritizmą, į naują sampratą apie žemiškųjų reikalų nematomą valdymą. Pagaliau sėkmė ir nesėkmė buvo pavaizduojamos tokios, kurios turi savo atitinkamus kontrolierius. Ir iš šitų dviejų klasių, toji grupė, kuri atneša nesėkmę, buvo tikima, jog yra aktyvesnė ir gausesnė.

87:4.5 (961.6) Kada galų gale doktrina apie geras ir blogas dvasias subrendo, tada ji tapo plačiausiai paplitusi ir labiausiai išsilaikiusi iš visų religinių tikėjimų. Šitas dualizmas buvo didžiulis religinis-filosofinis žengimas į priekį, nes jis įgalino žmogų paaiškinti tiek sėkmę, tiek nesėkmę, tuo pačiu metu tikint į viršmirtingas būtybes, kurių elgesys iki tam tikro laipsnio buvo nuoseklus. Dvasias buvo galima paaiškinti kaip esančias geras arba blogas; nebuvo manoma, kad jos yra vien tiktai temperamentinės būtybės, kokiomis buvo suvokiamos pačių primityviausiųjų religijų ankstyvosios monospiritizmo vėlės. Pagaliau žmogus galėjo suvokti tokias viršmirtingas jėgas, kurių elgesys buvo nuoseklus, ir tai buvo vienas svarbiausių tiesos atradimų per visą religijos evoliucijos istoriją ir žmogiškosios filosofijos vystymąsi.

87:4.6 (961.7) Tačiau, evoliucinė religija sumokėjo siaubingą kainą už dualistinio spiritizmo sampratą. Žmogaus ankstyvoji filosofija dvasios pastovumą sugebėjo suderinti su žemiškosios dalios vingiais tiktai postuluodama dviejų rūšių dvasias, vienos dvasios buvo geros, o kitos dvasios buvo blogos. Ir nors šitas tikėjimas iš tiesų leido žmogui atsitiktinius pasikeitimus suderinti su samprata apie nesikeičiančias viršmirtingas jėgas, bet nuo to laiko šita doktrina religininkams visą laiką apsunkino kosminės vienovės suvokimą. Apskritai evoliucinės religijos dievams buvo priešpastatomos tamsos jėgos.

87:4.7 (962.1) Visa tai yra tragedija dėl to, jog, kada šitos idėjos ėmė atsirasti žmogaus primityviame prote, tada visame pasaulyje iš tikrųjų nebuvo jokių blogų arba neharmoningų dvasių. Tokia apgailėtina padėtis susidarė tiktai po Kaligastijos maišto ir išsilaikė tiktai iki Pentakosto. Gėrio ir blogio kaip kosminių lygiaverčių dalykų samprata yra, net ir dvidešimtajame amžiuje, labai gyvybinga žmogiškojoje filosofijoje; didžioji dauguma pasaulio religijų vis dar tebenešioja atsirandančių vėlių kultų seniai praėjusių dienų kultūrinį apgamą.

5. Besivystantis vėlių kultas

87:5.1 (962.2) Primityvusis žmogus į dvasias ir vėles žvelgė kaip į turinčias beveik beribes teises, bet neturinčias jokių pareigų; buvo manoma, jog dvasios į žmogų žvelgia kaip į turintį daugybę pareigų ir neturintį jokių teisių. Buvo tikima, kad dvasios į žmogų žvelgia su panieka, kaip į tokį, kuris nuolat nesugeba atlikti savo dvasinių pareigų. Žmonija turėjo bendrą tikėjimą, jog vėlės renka nuolatinį mokestį už tarnavimą, kaip užmokestį už tai, kad nesikištų į žmogiškuosius reikalus, ir net menkiausia nesėkmė buvo aiškinama vėlių veikimu. Ankstyvieji žmonės buvo taip įsibaiminę dėl to, kad gali nepastebėti ir neišreikšti pagarbos reikalingiems dievams, jog po to, kada paaukodavo visoms žinomoms dvasioms, tada jie dar kartą aukodavo “nežinomiems dievams,” tiesiog dėl to, jog būtų visiškai saugūs.

87:5.2 (962.3) Ir dabar po paprasto vėlių kulto atsirado labiau išsivysčiusio ir santykinai sudėtingesnio dvasios-vėlės kulto taikymas, tarnavimas aukštesnėms dvasioms ir garbinimas aukštesnių dvasių, kaip jos susiformavo žmogaus primityvioje vaizduotėje. Religinis ritualas turėjo neatsilikti nuo dvasinės evoliucijos ir pažangos. Išplėstas kultas buvo ne kas kita, kaip savęs palaikymo menas, praktikuojamas, sąsajoje su tikėjimu į viršgamtines būtybes, prisitaikymas prie dvasių aplinkos. Gamybinės ir karinės organizacijos buvo prisiderinimai prie natūralių ir visuomeninių aplinkos sąlygų. Ir kaip santuoka atsirado tam, kad patenkintų dviejų lyčių poreikius, taip iš tiesų ir religinė organizacija išsivystė reaguodama į tikėjimą į aukštesnes dvasines jėgas ir į dvasines būtybes. Religiją sudaro žmogaus prisiderinimas prie savo iliuzijų, puoselėjamų dėl atsitiktinumo paslapties. Dvasių baimė ir vėlesnis jų garbinimas buvo pasirinkti kaip apsidraudimas nuo nelaimės, kaip klestėjimo draudiminiai polisai.

87:5.3 (962.4) Laukinis geras dvasias įsivaizduoja kaip tvarkančias savo reikalus, iš žmogiškųjų būtybių mažai ko reikalaujančias. Būtent blogoms vėlėms ir dvasioms reikia palaikyti gerą nuotaiką. Dėl to, primityviosios tautos daugiau dėmesio kreipė į blogas vėles negu į geras dvasias.

87:5.4 (962.5) Buvo manoma, jog žmogaus klestėjimas turi ypač sukelti blogų dvasių pavydą, ir jos keršija žmogiškosios veiklos sferoje ir nužiūrėdamos bloga akimi. Toji kulto dalis, kuri buvo susijusi su dvasios vengimu, buvo labai susirūpinusi dėl blogos akies intrigų. Blogos akies baimė išplito beveik visame pasaulyje. Gražios moterys buvo uždengiamos šydu, kad būtų apsaugotos nuo blogos akies; vėliau daugelis moterų, kurios troško, kad apie jas manytų, jog yra gražios, ėmė naudotis šita praktika. Dėl šitos blogų dvasių baimės, retai kada vaikai būdavo išleidžiami į lauką, kada sutemdavo, o ankstyvosiose maldose visada būdavo prašoma “išvaduok mus nuo blogos akies.”

87:5.5 (962.6) Korane ištisas skyrius yra skirtas blogai akiai ir magiškiems burtažodžiams, ir žydai visu tuo iki galo tikėjo. Atsirado ištisas falo kultas kaip apsisaugojimas nuo blogos akies. Reprodukcijos organai, buvo manoma, yra vienintelis fetišas, kuris ją gali padaryti bejėge. Bloga akis pagimdė pirmuosius prietarus, susijusius su priešgimdyminiu vaikų pažymėjimu, motinystės žyme, ir šitas kultas vienu metu buvo beveik visuotinis.

87:5.6 (963.1) Pavydas yra giliai įsišaknijęs žmogaus bruožas; todėl iš tikrųjų primityvusis žmogus jį priskyrė ir savo ankstyviesiems dievams. O kadangi žmogus kažkada taikė vėlių apgaudinėjimą, tai netrukus jis pradėjo apgaudinėti dvasias. Jis sakė: “Jeigu dvasios mums pavydi grožio ir klestėjimo, tai mes patys save subjaurosime, o apie savo sėkmę kalbėsime atsainiai.” Dėl to ankstyvasis nusižeminimas nebuvo ego sumažinimas, bet vietoje šito tai buvo bandymas sumėtyti pėdsakus ir apgauti pavydžias dvasias.

87:5.7 (963.2) Dėl to, kad dvasios nepavydėtų žmogui klestėjimo, būdavo labai smarkiai iškeikiamas koks nors mėgstamas daiktas ar labai mylimas asmuo. Šitaip atsirado paprotys mažinti savo paties ar savo šeimos atžvilgiu taikomų komplimentų reikšmę, ir galiausiai jis išsivystė į civilizuotą kuklumą, santūrumą, ir mandagumą. Laikantis to paties motyvo, tapo madinga atrodyti negražiu. Grožis sukeldavo dvasių pavydą; jis rodė nuodėmingą žmogiškąjį išdidumą. Laukiniai ieškojo bjauraus vardo. Šitas kulto aspektas buvo didžiulė kliūtis meno vystymui, ir jis ilgą laiką pasaulį laikė niūrų ir bjaurų.

87:5.8 (963.3) Esant dvasių kultui, gyvenimas geriausiu atveju buvo azartinis žaidimas, dvasių valdymo pasekmė. Žmogaus ateitis buvo jo pastangų, darbo, ar talento pasekmė tik tiek, kiek juos buvo galima panaudoti tam, kad dvasios būtų paveiktos. Dvasių nuraminimo ritualai buvo didžiulė našta, kuri gyvenimą padarė įtemptu ir iš esmės nepakenčiamu. Amžius po amžiaus ir karta po kartos, rasė po rasės stengėsi pagerinti šitą supervėlės doktriną, bet kol kas dar nė viena karta neišdrįso jos atmesti iki galo.

87:5.9 (963.4) Dvasių ketinimai ir norai buvo studijuojami ženklų, pranašysčių, ir simbolių pagalba. Ir šitie dvasių pranešimai buvo aiškinami būrimo, pranašavimo, magijos, sunkaus išbandymo, ir astrologijos pagalba. Visas kultas buvo toks planas, kuris buvo skirtas nuraminti, patenkinti, ir nupirkti dvasias šito užmaskuoto kyšio dėka.

87:5.10 (963.5) Ir tokiu būdu susiformavo nauja ir išplėsta pasaulio filosofija, kurią sudarė:

87:5.11 (963.6) 1. Pareiga — tie dalykai, kuriuos atlikti yra privaloma tam, kad dvasių požiūris būtų palankus, bent jau neutralus.

87:5.12 (963.7) 2. Gėris — teisinga elgsena ir ritualai, sumanyti tam, kad aktyviai palenktų dvasias į savo interesų pusę.

87:5.13 (963.8) 3. Tiesa — teisingas dvasių supratimas ir teisingas požiūris į dvasias, ir dėl to teisingas požiūris į gyvenimą ir mirtį.

87:5.14 (963.9) Būtent ne vien tiktai iš smalsumo senovės žmonės stengėsi sužinoti ateitį; jie norėjo išvengti nesėkmės. Pranašavimas buvo paprasčiausias mėginimas išvengti nemalonumų. Tais laikais buvo manoma, jog sapnai yra pranašiški, tuo tarpu viskas, kas buvo neįprasta, buvo laikoma ženklu. Ir net šiandien civilizuotos rasės užsispyrusiai tiki į ženklus, simbolius, ir kitokius prietarų likučius iš senovės besivystančio vėlių kulto. Lėtai, labai lėtai žmogus atsikrato šitų metodų, kurių dėka jis taip palaipsniui ir skausmingai lipo evoliucinio gyvenimo laiptais.

6. Prievarta ir dvasių išvarymas

87:6.1 (963.10) Kada žmonės tikėjo tiktai į vėles, tada religinis ritualas buvo labiau asmeninis, mažiau organizuotas, bet, kada buvo imta pripažinti aukštesnes dvasias, tada, turint su jomis reikalų, buvo reikalingas “aukštesnių dvasinių metodų” panaudojimas. Šitas mėginimas pagerinti ir išvystyti metodus, kaip dvasias palenkti į savo pusę, tiesiogiai vedė į tai, jog buvo kuriamos apsisaugojimo nuo dvasių priemonės. Žmogus iš tikrųjų jautėsi bejėgis prieš nekontroliuojamas jėgas, veikiančias žemiškajame gyvenime, ir jo nepilnavertiškumo jausmas jį skatino surasti kokį nors kompensuojantį prisiderinimą, kokį nors būdą tam, jog išlygintų galimybes šitoje vienpusėje žmogaus kovoje prieš kosmosą.

87:6.2 (964.1) Ankstyvosiomis kulto dienomis, žmogaus pastangos turėti įtakos vėlių veiksmams apsiribojo permaldavimu, mėginimu nesėkmę nusipirkti papirkimu. Kada vėlių kulto evoliucija išsivystė į gerų, o taip pat ir į blogų dvasių sampratą, tada šitie ritualai krypo į pozityvesnio pobūdžio pastangas, į pastangas sėkmę pritraukti. Žmogaus religija daugiau nebebuvo vien tiktai negatyvi, taip pat ir jis pats nenutraukė savo pastangų, nukreiptų į tai, jog pasiektų pasisekimą; netrukus jis ėmė kurti planus, kurių pagalba galėtų priversti dvasias bendradarbiauti. Religininkas daugiau nebesijautė bejėgis prieš savo paties išgalvotų dvasinių vaiduoklių nenutrūkstamus reikalavimus; laukinis pradėjo išrasti priemones, kurių pagalba jis galėjo priversti dvasią veikti ir priversti dvasią, kad ji padėtų.

87:6.3 (964.2) Žmogaus pirmosios pastangos ginantis buvo nukreiptos prieš vėles. Amžiams einant, gyvieji ėmė išgalvoti būdų, kaip pasipriešinti mirusiesiems. Buvo sugalvota daug būdų vėlėms gąsdinti ir jas nubaidyti, iš jų galima būtų paminėti tokius:

87:6.4 (964.3) 1. Galvos nukirtimą ir kūno surišimą kape.

87:6.5 (964.4) 2. Mirusiojo namo apmėtymą akmenimis.

87:6.6 (964.5) 3. Lavono kastravimą arba kojų sulaužymą.

87:6.7 (964.6) 4. Palaidojimą po akmenimis, viena iš priežasčių, kodėl atsirado šiuolaikiniai antkapiai.

87:6.8 (964.7) 5. Kremavimą, vėlesniųjų dienų išradimą tam, kad užkirstų kelią vėlių sukeliamoms nelaimėms.

87:6.9 (964.8) 6. Kūno įmetimą į jūrą.

87:6.10 (964.9) 7. Kūno palikimą tam, kad suėstų laukiniai žvėrys.

87:6.11 (964.10) Buvo manoma, jog vėles turi neraminti ir gąsdinti triukšmas; šaukimas, skambučiai, ir būgnai jas nubaidydavo nuo gyvųjų; ir šitie senoviniai būdai vis dar tebėra madingi, kada prie mirusiojo “nemiegama.” Smirdantys kvapai būdavo sumaišomi tam, kad atbaidytų nepageidaujamas dvasias. Būdavo padaromi siaubingi dvasių atvaizdai tam, kad jos greitai pabėgtų, kada pastebės pačios save. Buvo tikima, kad šunys gali atpažinti vėlių prisiartinimą, ir, kad jie perspėdavo savo kaukimu; gaidžiai imdvo giedoti, kada jos būdavo arti. Gaidžio kaip vėjo rodyklės panaudojimas yra atsiradęs iš šito prietaro.

87:6.12 (964.11) Vanduo buvo laikomas geriausiu apsisaugojimu nuo vėlių. Visas kitas formas pranoko šventas vanduo, vanduo, kuriame savo kojas būdavo nusimazgoję žyniai. Tiek ugnis, tiek vanduo, buvo tikima, jog vėlėms sudaro nenugalimus barjerus. Romėnai apnešdavo vandenį aplink lavoną tris kartus; dvidešimtajame amžiuje kūnas yra apšlakstomas šventu vandeniu, o rankų plovimas kapinėse vis dar tebėra žydų ritualas. Krikštas buvo vėlesniojo vandens ritualo požymis; primityvusis maudymasis buvo religinė ceremonija. Tiktai nesenais laikais maudymasis tapo sanitarine praktika.

87:6.13 (964.12) Bet žmogus nesustojo ties tuo, jog vėles vijo; religinių ritualų ir kitokios praktikos dėka jis netrukus pamėgino priversti dvasias veikti. Dvasių išvarymas buvo vienos dvasios panaudojimas tam, kad būtų valdoma arba išvaroma kita dvasia, ir šitos taktikos taip pat būdavo laikomasi gąsdinant vėles ir dvasias. Dualistinio spiritizmo samprata apie geras ir blogas jėgas žmogui suteikė puikią galimybę pamėginti priešpastatyti vienas kitomis, nes, jeigu stipresnis žmogus galėjo nugalėti silpnesnį žmogų, tai tikrai stipri dvasia galėjo valdyti menkesnę vėlę. Primityvus prakeikimas buvo prievartinė praktika, numatyta tam, jog menkesnės dvasios pajustų baimingą pagarbą. Vėliau šitas paprotys išsiplėtė į prakeikimų sakymą priešams.

87:6.14 (965.1) Ilgą laiką buvo tikima, kad, sugrįžus prie senesniųjų papročių, dvasias ir pusiau dievus galima priversti atlikti norimus veiksmus. Šiuolaikinis žmogus irgi prasikalsta dėl tų pačių dalykų. Jūs kreipiatės vienas į kitą įprasta, kasdiene kalba, bet, kada meldžiatės, tada vartojate kitos kartos senesnį stilių, vadinamąjį iškilmingą stilių.

87:6.15 (965.2) Šita doktrina taip pat paaiškina, kodėl sugrįžo daug religinių lytinio pobūdžio ritualų, tokių, kaip šventyklų prostitucija. Šitie sugrįžimai prie primityviųjų papročių, buvo manoma, jog užtikrina apsisaugojimą nuo daugelio nelaimių. Ir šitose naiviose tautose visa tokia veikla visiškai neturėjo nieko tokio, ką šiuolaikinis žmogus pavadintų paleistuvyste.

87:6.16 (965.3) Po šito ėjo ritualinių įžadų praktika, kurią neužilgo turėjo pakeisti religiniai pasižadėjimai ir šventos priesaikos. Didžiąją dalį šitų priesaikų lydėdavo savęs kankinimai ir savęs sužalojimai; vėliau jas lydėjo pasninkavimas ir meldimasis. Vėliau į savęs atsižadėjimą buvo žiūrima kaip į tikrai priverčiančią jėgą, ypač tai buvo pasakytina apie susilaikymą nuo lytinio gyvenimo. Ir tokiu būdu savo religinėje praktikoje primityvusis žmogus anksti išvystė ryškiai išreikštą asketizmą, tikėjimą, jog savęs kankinimas ir savęs atsižadėjimas kaip ritualai sugeba veiksmingai priversti nenorinčias dvasias palankiai reaguoti į visus tokius kentėjimus ir atsižadėjimus.

87:6.17 (965.4) Šiuolaikinis žmogus daugiau nebemėgina dvasių versti atvirai, nors jis vis dar rodo polinkį su Dievybe derėtis. Ir jis vis dar tebeprisiekinėja, barbena į medį, sukryžiuoja pirštus, ir nusispjovimą palydi, kokia nors pasenusia fraze; kažkada tai buvo magiškas užkeikimas.

7. Kulto prigimtis

87:7.1 (965.5) Visuomeninės organizacijos kulto tipas išsilaikė, nes jis užtikrino simbolizmą tam, jog būtų išsaugoti ir skatinami moraliniai sentimentai ir religinė ištikimybė. Kultas išaugo iš “senovės šeimų” tradicijų ir buvo įamžintas kaip pripažintas institutas; visos šeimos turėjo tam tikros rūšies kultą. Kiekvienas įkvepiantis idealas griebiasi kokio nors išliekančio simbolizmo—tam, kad pasireikštų kultūroje, ieško kokio nors metodo, kuris užtikrintų išlikimą ir padidintų jo realizavimą—ir kultas pasiekia šitą tikslą skatindamas ir patenkindamas jausmus.

87:7.2 (965.6) Nuo civilizacijos aušros kiekvienas patraukiantis judėjimas visuomeninėje kultūroje arba religiniame žengime į priekį sukūrė ritualą, simbolinį ceremonialą. Kuo daugiau šitas ritualas buvo nesąmoningas vystymasis, tuo stipresnėje įtakoje jis laikė jam atsidavusiuosius. Kultas išsaugojo jausmus ir patenkino emocijas, bet visada jis buvo didžiausia kliūtis visuomeniniam pertvarkymui ir dvasinei pažangai.

87:7.3 (965.7) Nepaisant to, kad kultas visada stabdė visuomeninę pažangą, bet gaila, jog tiek daug šiuolaikinių tikinčiųjų į moralines normas ir dvasinius idealus neturi adekvataus simbolizmo—neturi jokio abipusės paramos kulto—nieko tokio, kam būtų galima priklausyti. Tačiau religinis kultas negali būti sukonstruotas; jis turi išaugti. Ir kultai nebus tapatūs dviejose grupėse, nebent jų ritualai bus sustandartinti valdžios nurodymu.

87:7.4 (965.8) Ankstyvasis krikščionybės kultas buvo pats veiksmingiausias, priimtiniausias, ir ilgalaikiškiausias iš visų ritualų, kurie kada nors buvo įsivaizduoti ir sumanyti, bet didelė jo vertės dalis buvo sunaikinta moksliniame amžiuje sunaikinus tiek daug jo pirminių pagrindinių principų. Krikščionybės kultas gyvybingumą prarado tada, kada buvo prarasta didelė dalis fundamentalių idėjų.

87:7.5 (965.9) Praeityje, tiesa greitai augo ir laisvai plėtėsi, kada tas kultas buvo lankstus, kada simbolizmas buvo besiplečiantis. Tiesos gausa ir priderinamas kultas buvo palankūs sparčiam visuomenės vystymuisi. Beprasmis kultas religiją iškreipia tada, kada jis mėgina užimti filosofijos vietą ir pavergti protą; tikrasis kultas vystosi.

87:7.6 (966.1) Nepaisant trūkumų ir kliūčių, kiekvienas naujas tiesos apreiškimas pagimdydavo naują kultą, ir net Jėzaus religijos naujas pateikimas turi išvystyti naują ir tinkamą simbolizmą. Šiuolaikinis žmogus savo naujoms ir besiplečiančioms idėjoms, idealams, ir sanklodoms turi surasti kokį nors adekvatų simbolizmą. Šitas padidintas simbolis turi kilti iš religinio gyvenimo, dvasinio patyrimo. Ir šitas labiau išsivysčiusios civilizacijos aukštesnis simbolizmas turi būti grindžiamas samprata apie Dievo Tėvystę ir savyje talpinti galingą žmogaus brolystės idealą.

87:7.7 (966.2) Senieji kultai buvo per daug egocentriniai; naujieji kultai turi gimti iš praktinės meilės. Naujasis kultas, kaip ir senasis, turi puoselėti jautrumą, patenkinti jausmus, ir skatinti ištikimybę; bet jis turi daryti daugiau: Jis turi skatinti dvasinę pažangą, išplėsti kosmines prasmes, didinti moralines vertybes, drąsinti visuomeninį vystymąsi, ir skatinti asmeninio religinio gyvenimo aukštą tipą. Naujasis kultas turi siūlyti gyvenimo aukščiausius tikslus, kurie yra tiek laikini, tiek ir amžini—visuomeniniai ir dvasiniai.

87:7.8 (966.3) Nė vienas kultas negali ilgai išsilaikyti ir prisidėti prie visuomeninės civilizacijos ir individualaus dvasinio pasiekimo pažangos, jeigu jis nėra grindžiamas biologine, visuomenine, ir religine šeimos svarba. Išliekantis kultas turi simbolizuoti tai, kas nenutrūkstamo ketimosi akivaizdoje yra pastovu; jis turi šlovinti tai, kas nuolat besikeičiančių visuomeninių metamorfozių srovę suvienija. Jis turi pripažinti tikrąsias prasmes, išaukštinti gražius santykius, ir šlovinti tikrojo kilnumo gerąsias vertybes.

87:7.9 (966.4) Bet didžiulis sunkumas ieškant naujo ir patenkinančio simbolizmo kyla dėl to, jog šiuolaikiniai žmonės, kaip grupė, laikosi mokslinio požiūrio, vengia prietarų, ir bjaurisi nemokšiškumu, nors kaip individai jie visi trokšta paslapties ir garbina tai, kas yra nežinoma. Nė vienas kultas negali išsilaikyti, jeigu jis neįprasmins kokios nors meistriškos paslapties ir neslėps kokio nors verto siekti nepasiekiamo dalyko. Priedo, naujasis simbolizmas turi būti ne tik reikšmingas grupei, bet taip pat prasmingas ir individui. Bet kokio naudingo simbolizmo formos turi būti tokios, kurias individas galėtų įsisavinti savo paties iniciatyva, ir kuriomis jis taip pat galėtų pasinaudoti kartu su savo bičiuliais. Jeigu tiktai naujasis kultas galėtų būti dinamiškas, o ne statiškas, tada jis tikrai į žmonijos vystymąsi galėtų įnešti tam tikrą vertingą indėlį, tiek žemiškąjį, tiek dvasinį.

87:7.10 (966.5) Bet kultas—ritualų, šūkių, ar tikslų simbolizmas—neveiks, jeigu jis bus perdaug sudėtingas. Ir turėtų būti reikalaujama pasišventimo, ištikimybės atsako. Kiekviena veiksminga religija būtinai sukuria atitinkamą simbolizmą, ir jos pasekėjai gerai padarytų, jeigu užkirstų kelią tokio ritualo išsikristalizavimui į varžančius, deformuojančius, ir slopinančius stereotipinius ritualus, kurie visam visuomeniniam, moraliniam, ir dvasiniam vystymuisi gali tiktai sukliudyti ir jį uždelsti. Nė vienas kultas negali išsilaikyti, jeigu moralinį augimą jis stabdo ir neskatina dvasinio vystymosi. Kultas yra tie skeleto griaučiai, ant kurių auga gyvas ir dinamiškas asmeninio dvasinio patyrimo kūnas—tikroji religija.

87:7.11 (966.6) [Pateikta Nebadono Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės.]





Back to Top