URANTIJOS KNYGA - 71 Dokumentas. Valstybės išsivystymas

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

71 Dokumentas. Valstybės išsivystymas



71 Dokumentas. Valstybės išsivystymas

71:0.1 (800.1) VALSTYBĖ yra civilizacijos naudinga evoliucija; ji išreiškia visuomenės grynąjį pelną, kuris lieka, atskaičius karo nuniokojimus ir kančias. Net ir valstybės valdymo menas yra paprasčiausiai sankaupinis metodas, nukreiptas į tai, kad būtų sureguliuota jėgos priešprieša tarp kovojančių genčių ir nacijų.

71:0.2 (800.2) Šiuolaikinė valstybė yra toji institucija, kuri išliko po ilgos kovos dėl valdžios grupėje. Galiausiai galingesnioji jėga įsiviešpatavo, ir ji sukūrė realų tvarinį—valstybę—kartu su moraliniu mitu, jog piliečiai absoliučiai įsipareigoja gyventi ir mirti už valstybę. Bet valstybės kilmė nėra dieviška; ji net nebuvo sukurta valiniu išmintingu žmogiškuoju veiksmu; ji yra grynai evoliucinė institucija, ir savo kilme buvo visiškai automatinė.

1. Embrionine valstybė

71:1.1 (800.3) Valstybė yra teritorinė visuomeninė reguliuojanti organizacija, ir stipriausią, efektyviausią, ir ilgalaikę valstybę sudaro viena nacija, kurios žmonės turi bendrą kalbą, papročius, ir institucijas.

71:1.2 (800.4) Ankstyvosios valstybės buvo mažos, ir visos atsirado dėl užkariavimų. Jos neatsirado savanoriškuose susivienijimuose. Daug jų įkūrė užkariautojai nomadai, kurie netikėtai užpuldavo taikius gyvulių augintojus ar sėslius žemdirbius, kad juos nugalėtų ir pavergtų. Tokios valstybės, atsiradusios kaip užkariavimų pasekmė, nori nenori, susiskirstė į sluoksnius: klasės buvo neišvengiamos, o klasiniai mūšiai visą laiką buvo selekcinio pobūdžio.

71:1.3 (800.5) Amerikos raudonųjų žmonių šiaurinės gentys niekada nebuvo pasiekusios tikrojo valstybingumo. Jos niekada nebuvo pažengusios toliau negu laisva genčių konfederacija, labai primityvi valstybės forma. Arčiausia prie jos buvo irokėzų federacija, bet šita šešių nacijų grupė niekada neveikė kaip tikra valstybė ir nesugebėjo išlikti, kadangi neturėjo kai kurių esminių dalykų, būdingų šiuolaikiniam nacionaliniam gyvenimui, tokių, kaip:

71:1.4 (800.6) 1. Privačios nuosavybės įgijimo ir paveldėjimo.

71:1.5 (800.7) 2. Miestų plius žemės ūkio ir gamybos.

71:1.6 (800.8) 3. Naudingų naminių gyvūnų.

71:1.7 (800.9) 4. Praktiškos šeimos organizacijos. Šitie raudonieji žmonės laikėsi matriarchato, o palikimas priklausydavo sūnėnams.

71:1.8 (800.10) 5. Konkrečios teritorijos.

71:1.9 (800.11) 6. Stipraus vykdomosios valdžios vadovo.

71:1.10 (800.12) 7. Belaisvių pavergimo—jie arba juos priimdavo į gentį, arba nužudydavo.

71:1.11 (800.13) 8. Lemiamų užkariavimų.

71:1.12 (800.14) Raudonieji žmonės buvo perdaug demokratiški; jie turėjo gerą valdymą, bet jis žlugo. Galiausiai jie būtų išvystę valstybę, jeigu nebūtų per anksti susidūrę su baltojo žmogaus labiau išsivysčiusia civilizacija, kuri naudojo graikų ir romėnų valdymo metodus.

71:1.13 (801.1) Sėkminga romėnų valstybė rėmėsi:

71:1.14 (801.2) 1. Patriarchatu

71:1.15 (801.3) 2. Žemdirbyste ir gyvūnų prijaukinimu.

71:1.16 (801.4) 3. Gyventojų sutankinimu—miestais.

71:1.17 (801.5) 4. Privačia nuosavybe ir žeme.

71:1.18 (801.6) 5. Vergove—piliečių klasėmis.

71:1.19 (801.7) 6. Silpnų ir atsilikusių tautų nukariavimu ir reorganizavimu.

71:1.20 (801.8) 7. Konkrečia teritorija su keliais.

71:1.21 (801.9) 8. Asmeniniais ir stipriais valdovais.

71:1.22 (801.10) Romėnų civilizacijos didžiulė silpnoji vieta ir vienas iš faktorių, galutinai sužlugdžiusių imperiją, buvo tariamai liberali ir pažangi nuostata, išvaduojanti iš tėvų globos jaunuolius, sulaukusius dvidešimt vienerių metų amžiaus, ir besąlygiškas mergaitės išlaisvinimas taip, kad ji turėjo laisvę ištekėti už savo pasirinkto vyro arba palikti namus tam, jog taptų amorali. Visuomenei žalos atnešė ne tiek pačios šitos reformos, kiek jų priėmimo staigus ir platus pobūdis. Romos žlugimas parodo, ko galima tikėtis, kada valstybė ima perdaug greitai plėstis, o viduje patiria nuosmukį.

71:1.23 (801.11) Embrioninė valstybė tapo įmanoma sumažėjus kraujo ryšiui ir padidėjus teritoriniam ryšiui, o tokias gentines federacijas paprastai tvirtai sucementuodavo užkariavimai. Nors suverenitetas, kuris iškyla virš visų nereikšmingų kovų ir grupinių skirtumų, yra būdingas tikrajai valstybei, bet, vis tik, daug klasių ir kastų išlieka vėlesnėse valstybės organizacijose kaip praeities dienų klanų ir genčių liekanos. Vėlesnės ir didesnės teritorinės valstybės ilgai ir žiauriai kovojo su šitomis mažesnėmis to paties kraujo klano grupėmis, gentinis valdymas buvo būtina perėjimo forma nuo šeimos valdžios į valstybės valdžią. Vėlesniaisiais laikais daug klanų išaugo iš prekybinių ir kitokių gamybinių susivienijimų.

71:1.24 (801.12) Jeigu valstybės suvienijimas žlunga, tai vėl nusiritama atgal į tokias sąlygas, kada buvo ikivalstybiniai valdymo metodai, kaip, pavyzdžiui, Europos viduramžių feodalizmas. Per šituos tamsiuosius amžius teritorinė valstybė sužlugo, ir vėl buvo sugrįžta prie smulkių feodalinių grupių, vėl atsirado klano ir genčių etapų vystymasis. Panašios pusiau valstybės egzistuoja net ir dabar Azijoje ir Afrikoje, bet nevisos jos yra evoliucinis sugrįžimas atgal; didelė jų dalis yra ateities valstybių embrioniniai branduoliai.

2. Atstovaujamojo valdymo evoliucija

71:2.1 (801.13) Demokratija, nors yra idealas, bet yra civilizacijos, ne evoliucijos produktas. Neskubėkite! rinkitės atsargiai! nes demokratijos pavojai yra:

71:2.2 (801.14) 1. Vidutinybės šlovinimas.

71:2.3 (801.15) 2. Menkos moralės ir menkų principų ir nemokšų valdovų pasirinkimas.

71:2.4 (801.16) 3. Nesugebėjimas suvokti visuomeninės evoliucijos fundamentalių faktų.

71:2.5 (801.17) 4. Visuotinės balsavimo teisės pavojus neišsilavinusios ir tingios daugumos rankose.

71:2.6 (801.18) 5. Vergavimas visuomenės nuomonei; dauguma nevisada yra teisi.

71:2.7 (802.1) Visuomenės nuomonė, bendra nuomonė, visada stabdė visuomenės vystymąsi; nepaisant šito, ji yra vertinga, kadangi, nors ir sulėtindama visuomeninę evoliuciją, bet ji iš tiesų išsaugo civilizaciją. Visuomenės nuomonės švietimas yra vienintelis patikimas ir tikras būdas, kaip paspartinti civilizaciją; jėga yra naudinga tiktai laikinai, o kultūrinis augimas vis labiau spartės, kada kulkos užleis vietą balsavimui. Visuomenės nuomonė, papročiai, yra pagrindinė ir stichinė energija visuomenės evoliucijoje ir valstybės vystymesi, bet tam, kad taptų valstybinės svarbos, savo išraiška ji turi būti neprievartinė.

71:2.8 (802.2) Visuomenės išsivystymo lygį tiesiogiai nulemia tas laipsnis, kuriuo visuomenės nuomonė išreikšta neprievartiniu būdu sugeba kontroliuoti asmeninį elgesį ir valstybės reguliavimą. Tikrai civilizuotas valdymas atsirado tada, kada visuomenės nuomonei buvo suteiktos asmeninės balsavimo teisės galios. Liaudies rinkimai nevisada gali išspręsti reikalus teisingai, bet jie išreiškia teisingą kelią net ir klaidingo pasirinkimo atveju. Evoliucija ne iš karto pasiekia aukščiausiojo laipsnio tobulumą, vietoje šito ji suteikia palyginamąjį ir besivystantį palaipsnį praktinį prisiderinimą.

71:2.9 (802.3) Atstovaujamojo valdymo praktinės ir efektyvios formos evoliucijoje yra dešimt laiptelių, arba etapų, ir jie yra tokie:

71:2.10 (802.4) 1. Asmens laisvė. Vergovė, baudžiava, ir visos žmogiškojo pavergimo formos turi išnykti.

71:2.11 (802.5) 2. Proto laisvė. Kol laisva tauta nėra lavinama—mokoma galvoti protingai ir planuoti išmintingai—tol laisvė paprastai pridaro daugiau žalos negu atneša naudos.

71:2.12 (802.6) 3. Įstatymo valdymas. Laisvė gali egzistuoti tiktai tada, kada žmogiškųjų valdovų norus ir užgaidas pakeičia įstatymo įgyvendinimas pagal priimtą fundamentalų įstatymą.

71:2.13 (802.7) 4. Žodžio laisvė. Atstovaujamasis valdymas neįsivaizduojamas be žmogiškųjų siekių ir nuomonių išraiškos visų formų laisvės.

71:2.14 (802.8) 5. Nuosavybės saugumas. Joks valdymas negalės ilgai išsilaikyti, jeigu jis nepajėgs užtikrinti teisės tam tikra forma turėti asmeninę nuosavybę. Žmogus trokšta teisės panaudoti, valdyti, dovanoti, parduoti, išnuomoti, ir palikti kaip palikimą savo asmeninę nuosavybę.

71:2.15 (802.9) 6. Teisė pateikti peticijas. Atstovaujamasis valdymas prisiima piliečių teisę, kad jie bus išgirsti. Teisė pateikti peticiją yra neatskiriama nuo laisvo piliečio.

71:2.16 (802.10) 7. Teisė valdyti. Neužtenka būti išgirstam; peticijos galia turi išsivystyti į realų poveikį vyriausybei.

71:2.17 (802.11) 8. Visuotinė balsavimo teisė. Atstovaujamasis valdymas reiškia protingą, sumanų, ir visuotinį elektoratą. Tokio valdymo pobūdį visada nulems tų, kurie jį sudaro, charakteris ir kompetencija. Civilizacijai vystantis, balsavimo teisė, nors išlikdama visuotinė abiems lytims, bus efektyviai modifikuota, pergrupuota, ir kitaip diferencijuota.

71:2.18 (802.12) 9. Visuomenės tarnų kontrolė. Joks pilietinis valdymas nebus naudingas ir efektyvus, jeigu piliečiai neturės ir nepanaudos išmintingų būdų, kuriais reguliuotų ir kontroliuotų pareigūnus ir visuomenės tarnus.

71:2.19 (802.13) 10. Išmintingi ir išlavinti atstovai. Demokratijos išlikimas priklauso nuo sėkmingo atstovaujamojo valdymo; ir tą sąlygoja tokia praktika, kada į valstybinius postus renkami tiktai tokie asmenys, kurie yra profesionaliai parengti, intelektualiai kompetentingi, visuomeniškai ištikimi, ir moraliai tinkami. Tiktai esant tokioms sąlygoms tautos vyriausybė, išrinkta tautos, ir tautai gali išsilaikyti.

3. Valstybingumo idealai

71:3.1 (803.1) Valdymo politinė arba administracinė forma turi mažai reikšmės, su sąlyga, jeigu ji suteikia pilietinės pažangos pagrindinius dalykus—laisvę, saugumą, išsilavinimą, ir visuomeninį koordinavimą. Visuomeninės evoliucijos kursą nulemia ne tai, kokia yra valstybė, bet būtent tai, ką ji daro. Pagaliau nė viena valstybė negali pranokti savo pačios piliečių moralinių vertybių, kurių pavyzdys ir yra jų pasirinkti vadovai. Nemokšiškumas ir savanaudiškumas tikrai sužlugdys net ir aukščiausio tipo valdymą.

71:3.2 (803.2) Kad ir kaip tai būtų apgailėtina, bet nacionalinis egoizmas buvo esminis visuomeniniam išlikimui. Iki pat šiuolaikinių laikų išrinktosios tautos doktrina buvo pagrindinis faktorius, sutvirtinantis gentį ir formuojantis naciją. Bet nė viena valstybė negali pasiekti idealių funkcionavimo lygių iki to meto, kol nėra įveiktos visos nepakantumo formos; jos visą laiką yra nepalankios žmogaus žengimui į priekį. Ir nepakantumą geriausia įveikti mokslo, prekybos, poilsio, ir religijos derinimu.

71:3.3 (803.3) Ideali valstybė funkcionuoja, kada ją veikia trys galingi ir suderinti postūmiai:

71:3.4 (803.4) 1. Meilės ištikimybė, kilusi iš žmogiškosios brolystės suvokimo.

71:3.5 (803.5) 2. Protingas patriotizmas, grindžiamas išmintingais idealais.

71:3.6 (803.6) 3. Kosminė įžvalga, aiškinama planetinių faktų, poreikių, ir tikslų požiūriu.

71:3.7 (803.7) Idealioje valstybėje įstatymų skaičius yra nedidelis, ir jie yra perėję iš negatyvaus tabu amžiaus į individualios laisvės pozityvų vystymąsi, atsirandantį dėl padidintos savikontrolės. Išaukštinta valstybė ne tik verčia savo piliečius dirbti, bet taip pat juos įtraukia į naudingą ir kilninantį vis augančio poilsio panaudojimą, kuris atsiranda dėl to, kad besivystantis mašinų amžius išlaisvina iš sunkaus darbo. Laisvalaikis turi sukurti, o taip pat ir suvartoti.

71:3.8 (803.8) Nė viena visuomenė nebūna pažengusi toli į priekį, jeigu ji leidžia tinginiauti arba yra pakanti skurdui. Bet skurdo ir priklausomybės niekada nebus įmanoma pašalinti, jeigu defektyvūs ir degeneruoti palikuonys bus laisvai remiami ir jeigu jiems bus leidžiama daugintis be jokių apribojimų.

71:3.9 (803.9) Morali visuomenė turėtų siekti tikslo išsaugoti savo piliečių savigarbą ir suteikti kiekvienam normaliam individui adekvačias galimybes saviraiškai. Toks visuomeninio pasiekimo planas sukurtų aukščiausios kategorijos kultūringą visuomenę. Visuomeninę evoliuciją turėtų skatinti tokia valdymo priežiūra, kuri reguliuojamąją kontrolę naudoja mažiausiu laipsniu. Ta valstybė yra geriausia, kuri koordinuoja daugiausia, o valdo mažiausia.

71:3.10 (803.10) Valstybingumo idealai turi būti pasiekiami evoliuciniu būdu, palaipsniu pilietinės sąmonės augimu, pareigos ir privilegijos tarnauti visuomenei suvokimu. Iš pradžių žmonės valdymo naštą prisiima kaip pareigą po to, kada pasibaigia politinių parsidavėlių administravimas, bet vėliau tokios tarnystės jie siekia kaip privilegijos, kaip didžiausios garbės. Bet kokio civilizacijos lygio statusą teisingai atspindi jos piliečių, kurie savo noru prisiima valstybės valdymo pareigas, kompetentingumo laipsnis.

71:3.11 (803.11) Tikroje sandraugoje miestų ir provincijų valdymo reikalus tvarko ekspertai, ir jie yra tvarkomi lygiai taip, kaip yra tvarkomos ir visos kitos žmonių ekonominių ir komercinių susivienijimų formos.

71:3.12 (803.12) Išsivysčiusiose valstybėse, politinė tarnystė yra gerbiama kaip aukščiausias piliečių atsidavimas. Išmintingiausių ir kilniausių piliečių didžiausias siekis yra nusipelnyti pilietinio pripažinimo, būti išrinktam arba paskirtam į kokį nors atsakingą valdymo postą, ir tiems, kurie tarnauja valstybinėje ir visuomeninėje tarnystėje, tokios vyriausybės suteikia aukščiausio pripažinimo apdovanojimus. Po jų išvardinta tvarka apdovanojimai yra suteikiami filosofams, švietėjams, mokslininkams, pramonininkams, ir kariškiams. Tėvams deramai atlygina jų vaikų pasiekimai, o grynai religiniai vadovai, būdami dvasinės karalystės ambasadoriai, savo tikruosius apdovanojimus gauna kitame pasaulyje.

4. Besivystanti civilizacija

71:4.1 (804.1) Ekonomika, visuomenė, ir valdymas turi vystytis dėl to, kad išliktų. Statinė padėtis evoliuciniame pasaulyje rodo smukimą; išlieka tiktai tos institucijos, kurios juda pirmyn su evoliucine srove.

71:4.2 (804.2) Pažangią besiplečiančios civilizacijos programą sudaro:

71:4.3 (804.3) 1. Individualių laisvių išsaugojimas.

71:4.4 (804.4) 2. Šeimos apsauga.

71:4.5 (804.5) 3. Ekonominio saugumo skatinimas.

71:4.6 (804.6) 4. Kelio užkirtimas ligoms.

71:4.7 (804.7) 5. Privalomas švietimas.

71:4.8 (804.8) 6. Privalomas įdarbinimas.

71:4.9 (804.9) 7. Naudingas laisvalaikio panaudojimas.

71:4.10 (804.10) 8. Rūpinimasis nelaimingaisiais.

71:4.11 (804.11) 9. Rasės pagerinimas.

71:4.12 (804.12) 10. Mokslo ir meno skatinimas.

71:4.13 (804.13) 11. Filosofijos—išminties—skatinimas.

71:4.14 (804.14) 12. Kosminės įžvalgos—dvasingumo—plėtimas.

71:4.15 (804.15) Ir šita pažanga civilizacijos veiklos srityse tiesiogiai veda į mirtingojo pastangas įgyvendinti aukščiausius žmogiškuosius ir dieviškuosius tikslus—žmogaus brolystės visuomeninį pasiekimą ir Dievo-sąmonės asmeninį statusą, kuris atsiskleidžia kiekvieno individo aukščiausio laipsnio troškimu vykdyti Tėvo danguje valią.

71:4.16 (804.16) Tikros brolystės atsiradimas pažymi, jog prasidėjo tokia visuomeninė tvarka, kurioje visi žmonės patiria palaimą nešdami vienas kito naštą; jie iš tikrųjų trokšta gyventi laikydamiesi auksinės taisyklės. Bet tokia ideali visuomenė negali egzistuoti, kada arba silpnieji, arba nedorieji lūkuriuoja, kad neteisingai ir nedorai pasinaudotų tais, kurių pagrindinis stimulas yra pasišventimas tarnauti tiesai, grožiui, ir gėriui. Esant tokiai situacijai praktiškas yra tiktai vienas kelias: Gyvenantieji pagal “auksinę taisyklę” gali įkurti pažangią visuomenę, kurioje jie gyvens remdamiesi savo idealais, tuo pačiu metu deramai apsigindami nuo savo intelektualiai ir moraliai tamsių draugų, kurie gali stengtis arba pasinaudoti jų taikingais polinkiais, arba į priekį besiveržiančią jų civilizaciją sugriauti.

71:4.17 (804.17) Idealizmas niekada negali išlikti besivystančioje planetoje, jeigu kiekvienoje kartoje šitie idealistai leidžiasi sunaikinami žmonijos žemesniosios kategorijos. Ir štai koks yra didysis idealizmo išmėginimas: Ar išsivysčiusi visuomenė gali palaikyti tokį karinio parengimo laipsnį, kuris ją apsaugotų nuo bet kokio karingų kaimynų užpuolimo, nepasiduodama pagundai šita karine jėga pasinaudoti puolamosiose operacijose prieš kitas tautas siekdama savanaudiškos naudos ar nacionalinio išaukštinimo tikslų? Nacionalinis išlikimas reikalauja parengties, o užkirsti kelią parengties ydingam peraugimui į agresiją gali tiktai vienintelis religinis idealizmas. Tiktai meilė, brolystė, sugeba užkirsti kelią tam, jog stiprusis neengtų silpnojo.

5. Konkurencijos evoliucija

71:5.1 (805.1) Konkurencija yra esminė visuomenės pažangai, bet konkurencija, nereguliuojama, pagimdo prievartą. Dabartinėje visuomenėje konkurencija palaipsniui išstumia karą tuo, kad ji nulemia individo vietą pramonėje, o taip pat apsprendžia ir pačių pramonės šakų išlikimą. (Žmogžudystė ir karas savo statusu skiriasi papročių požiūriu, žmogžudystę nuo savo ankstyvųjų dienų visuomenė draudė, tuo tarpu karo žmonija apskritai niekada nebuvo uždraudusi.)

71:5.2 (805.2) Ideali valstybė apsiima visuomenės elgesį reguliuoti tiktai tiek, kad iš konkurencijos tarp individų būtų pašalinta prievarta ir kad būtų užkirstas kelias neteisingumui asmeninės iniciatyvos atžvilgiu. Štai kokia yra didžioji valstybingumo problema: Kaip jūs galite garantuoti taiką ir ramybę pramonėje, mokesčių sumokėjimą tam, kad būtų paremta valstybės galia, ir tuo pačiu metu užkirsti kelią tokiai mokesčių sistemai, kuri tampa kliūtimi pramonės vystymuisi, o valstybė virsta parazitu ir tironu?

71:5.3 (805.3) Per bet kurio pasaulio ankstyvuosius amžius, besivystančiai civilizacijai konkurencija yra esminė. Žmogaus evoliucijai žengiant į priekį, bendradarbiavimas tampa vis efektyvesnis. Išsivysčiusiose civilizacijose bendradarbiavimas yra veiksmingesnis už konkurenciją. Ankstyvąjį žmogų konkurencija skatina. Ankstyvąją evoliuciją apibūdina tai, jog išlieka biologiškai tinkami, bet vėlesnes civilizacijas geriau vysto išmintingas bendradarbiavimas, supratingas draugiškumas, ir dvasinė brolystė.

71:5.4 (805.4) Tas tiesa, konkurencija pramonėje reikalauja daug išlaidų ir yra labai neefektyvi, bet nereikėtų pritarti nė vienam mėginimui šitą ekonomiškai nuostolingą eigą pašalinti, jeigu tokie pertvarkymai nors ir mažiausiu laipsniu pažeidžia bet kurią iš pagrindinių individo laisvių.

6. Pelno akstinas

71:6.1 (805.5) Šiandieninė siekianti pelno ekonomika yra pasmerkta, jeigu pelno akstinų nepapildys tarnystės akstinai. Negailestinga konkurencija, pagrįsta siauro mąstymo savuoju interesu, galiausiai griauna net ir tai, ką mėgina išsaugoti. Išskirtinis ir tik sau tarnaujantis pelno akstinas yra nesuderinamas su krikščionybės idealais—tuo labiau nesuderinamas su Jėzaus mokymais.

71:6.2 (805.6) Ekonomikoje, pelno motyvacija tarnystės motyvacijai yra tuo, kuo meilei yra baimė religijoje. Bet pelno motyvo nereikia sunaikinti arba pašalinti staiga; jis verčia daugelį šiaip jau tingių mirtingųjų intensyviai dirbti. Tačiau, nebūtina, kad šitas visuomeninės energijos sužadintojas amžinai savo tikslais būtų savanaudiškas.

71:6.3 (805.7) Ekonominės veiklos pelno motyvas iš viso yra žemas ir visiškai nevertas išsivysčiusios visuomenės kategorijos; nepaisant šito, jis yra nepakeičiamas faktorius visose ankstyvesnėse civilizacijos fazėse. Pelno motyvacijos nereikia iš žmonių atimti iki to laiko, kol jų tvirtai neužvaldė aukštesni nekomercinių motyvų tipai ekonominiuose siekiuose ir visuomeninėje tarnystėje—aukščiausios išminties, intriguojančios brolystės, ir dvasinio pasiekimo nuostabumo transcendentiniai akstinai.

7. Švietimas

71:7.1 (806.1) Tvirta valstybė remiasi kultūra, joje viešpatauja idealai, ir jos varomoji jėga yra tarnystė. Švietimo tikslas turėtų būti meistriškumo įgijimas, siekimas išminties, savojo aš suvokimas, ir dvasinių vertybių pasiekimas.

71:7.2 (806.2) Idealioje valstybėje švietimas tęsiasi visą gyvenimą, ir kartais jos piliečių pagrindiniu siekiu tampa filosofija. Tokios sandraugos piliečiai siekia pagilinti išmintį kaip įžvalgą į tai, kas yra žmogiškųjų santykių reikšmė, tikrovės prasmės, vertybių kilnumas, gyvenimo tikslai, ir kosminio likimo šlovė.

71:7.3 (806.3) Urantai turėtų gauti naujos ir daug kultūringesnės visuomenės suvokimą. Švietimas tikrai pakils į naujos vertės lygius nykstant grynai pelnu motyvuotos ekonomikos sistemai. Švietimas per ilgai buvo vietinio pobūdžio, militaristinis, aukštinantis ego, ir siekiantis sėkmės; galiausiai jis privalo tapti pasauliniu, idealistiniu, suvokiančiu savąjį aš, ir turinčiu kosminį suvokimą.

71:7.4 (806.4) Neseniai švietimas išsiveržė iš dvasininkijos kontrolės ir pateko į teisininkų ir verslininkų kontrolę. Galiausiai jis turi būti perduotas filosofams ir mokslininkams. Mokytojai turi būti laisvos būtybės, tikrieji lyderiai, kad pagaliau filosofija, išminties ieškojimas, galėtų tapti pagrindiniu švietimo siekiu.

71:7.5 (806.5) Švietimas yra gyvenimo reikalas; jis turi tęstis per visą gyvenimą tam, kad žmonija galėtų palaipsniui patirti mirtingojo išminties kylančius lygius, kurie yra:

71:7.6 (806.6) 1. Žinios apie daiktus.

71:7.7 (806.7) 2. Prasmių suvokimas.

71:7.8 (806.8) 3. Vertybių supratimas.

71:7.9 (806.9) 4. Darbo kilnumas—pareiga.

71:7.10 (806.10) 5. Tikslo motyvacija—moralė.

71:7.11 (806.11) 6. Meilė tarnystei—charakteris.

71:7.12 (806.12) 7. Kosminė įžvalga—dvasinis įžvalgumas.

71:7.13 (806.13) Ir tada, šitų pasiekimų dėka, daugelis pakils į mirtingojo proto pasiekimo galutinybę, Dievo-sąmonę.

8. Valstybingumo pobūdis

71:8.1 (806.14) Bet kokio žmogiškojo valdymo vienintelis šventas bruožas yra valstybės instituto padalinimas į vykdomosios, įstatymdavystės, ir teisminės funkcijų tris sferas. Visata yra administruojama pagal funkcijų ir valdžios atskyrimo planą. Be šitos veiksmingo visuomeninio reguliavimo arba pilietinio valdymo dieviškosios sampratos, mažai ką reiškia, kokią valstybės formą tauta gali pasirinkti tam, jog piliečiams užtikrintų nuolatinį vystymąsi į padidintos savikontrolės ir didesnės visuomeninės tarnystės tikslą. Tautos intelektualų įžvalgumą, ekonominę išmintį, visuomeninį protingumą, ir moralinę ištvermę patikimai atspindi valstybės institutas.

71:8.2 (806.15) Valstybingumo evoliucija nulemia vystymąsi iš vieno lygio į kitą, tokia tvarka:

71:8.3 (806.16) 1. Sukuriamas vykdomosios, įstatymų leidžiamosios, ir teisminės atšakų trigubas valdymas.

71:8.4 (806.17) 2. Visuomeninės, politinės, ir religinės veiklos laisvė.

71:8.5 (807.1) 3. Visų vergovės ir žmogiškojo pavergimo formų panaikinimas.

71:8.6 (807.2) 4. Piliečiams suteikiama galimybė kontroliuoti mokesčių lygį.

71:8.7 (807.3) 5. Visuotinės švietimo sistemos sukūrimas—mokymasis išsitęsia nuo lopšio iki kapo.

71:8.8 (807.4) 6. Tinkamas suderinimas tarp vietinės ir nacionalinės valdžios.

71:8.9 (807.5) 7. Mokslo skatinimas ir ligų nugalėjimas.

71:8.10 (807.6) 8. Deramas lyčių lygybės pripažinimas ir suderinta vyrų ir moterų veikla namuose, mokykloje, ir bažnyčioje, su moterų specializuota tarnyste pramonėje ir valdyme.

71:8.11 (807.7) 9. Sekinančios vergovės panaikinimas, išradus mašinas ir vėliau įsisavinus mašinų amžių.

71:8.12 (807.8) 10. Tarmių pašalinimas—visuotinės kalbos triumfas.

71:8.13 (807.9) 11. Karo pabaiga—nacionalinių ir rasinių skirtumų tarptautinis nagrinėjimas kontinentiniuose nacijų teismuose, kuriems vadovauja aukščiausiasis planetinis tribunolas, kuris automatiškai pasipildo periodiškai pasitraukiančiais į atsargą kontinentinių teismų vadovais. Kontinentiniai teismai turi valdžios galią; pasaulinis teismas yra patariamasis—moralinis.

71:8.14 (807.10) 12. Pasaulinio masto noras siekti išminties—filosofijos išaukštinimas. Pasaulinės religijos išsivystymas, kas taps pranašaujančiu ženklu prieš tai, kada planeta įžengs į šviesos ir gyvenimo ankstyvąsias fazes.

71:8.15 (807.11) Tai yra pažangaus valdymo būtinos sąlygos ir idealaus valstybingumo skiriamieji požymiai. Urantijai toli iki šitų išaukštintų idealų įgyvendinimo, bet civilizuotos rasės pradžią padarė—žmonija žengia link aukštesniųjų evoliucinių tikslų.

71:8.16 (807.12) [Parengta Nebadono Melkizedeko.]





Back to Top