URANTIJOS KNYGA - 59 Dokumentas. Jūrinės gyvybės era Urantijoje

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

III DALIS: Urantijos istorija

59 Dokumentas. Jūrinės gyvybės era Urantijoje



59 Dokumentas. Jūrinės gyvybės era Urantijoje

59:0.1 (672.1) MES MANOME, jog Urantijos istorija prasidėjo maždaug prieš vieną milijardą metų ir nusitęsė per penkias pagrindines eras:

59:0.2 (672.2) 1. Ikigyvybinė era tęsiasi per pirmuosius keturis šimtus penkiasdešimt milijonų metų, maždaug nuo to laiko, kada planeta pasiekė dabartinį dydį, iki gyvybės įkūrimo. Jūsų tyrinėtojai šitą periodą pavadino archeozoiniu.

59:0.3 (672.3) 2. Gyvybės aušros era, nusitęsia per kitus vieną šimtą penkiasdešimt milijonų metų. Šita epocha įsiterpia tarp iki tol buvusio ikigyvybinio arba kataklizminio amžiaus ir vėliau einančio labiau išsivysčiusios jūrinės gyvybės periodo. Jūsų tyrinėtojams šita era yra žinoma kaip proterozoinė.

59:0.4 (672.4) 3. Jūrinės gyvybės era nusidriekia per kitus du šimtus penkiasdešimt milijonų metų, ir jums geriausiai yra žinoma kaip paleozoinė.

59:0.5 (672.5) 4. Ankstyvosios sausumos gyvybės era trunka kitus vieną šimtą milijonų metų, ir yra žinoma kaip mezozoinė.

59:0.6 (672.6) 5. Žinduolių era užima paskutiniuosius penkiasdešimt milijonų metų. Šita nesenų laikų era yra žinoma kaip kenozoinė.

59:0.7 (672.7) Tokiu būdu jūrinės gyvybės era apima maždaug vieną ketvirtadalį jūsų planetinės istorijos. Ji gali būti smulkiau skirstoma į šešis ilgus periodus, kurių kiekvienam yra būdingi tam tikri gerai išreikšti procesai tiek geologinėse valdose, tiek biologinėse sferose.

59:0.8 (672.8) Kada prasideda šita era, tada jūrų dugną, didžiulius kontinentinius šelfus, ir didelį kiekį negilių netoli krantų esančių baseinų užpildo visli augalinė gyvybė. Gyvulinės gyvybės paprastesnės ir primityvesnės formos jau yra išsivysčiusios iš anksčiau buvusių augalinių organizmų, ir ankstyvieji gyvuliniai organizmai palaipsniui skynėsi sau kelią palei įvairių sausumos masyvų ilgas pakrantes tol, kol daugelyje vidinių jūrų ėmė knibždėte knibždėti primityvi jūrinė gyvybė. Kadangi iš šitų ankstyvųjų organizmų tiktai nedaugelis turėjo kevalą, todėl nedaugelis išsilaikė kaip suakmenėjusios liekanos. Nepaisant šito, arena yra parengta įvadiniams skyriams iš gyvybės dokumentus išsaugančios tos didžiosios “akmeninės knygos,” kuri taip metodiškai buvo rašoma per vėlesniuosius amžius.

59:0.9 (672.9) Šiaurės Amerikos kontinentas yra nuostabiai turtingas suakmenėjusiomis nuosėdomis, kurios apima visą jūrinės gyvybės erą. Pačius pirmuosius ir seniausiuosius sluoksnius nuo prieš tai ėjusio periodo vėlesniųjų sluoksnių skiria didelės erozinės nuosėdos, kurios šituos du planetos vystymosi etapus aiškiai atskiria.

1. Ankstyvoji jūrinė gyvybe sekliose jūrose : Trilobitų amžius

59:1.1 (673.1) Iki šito santykinės ramybės žemės paviršiuje periodo aušros, gyvybė apsiriboja vidinėmis jūromis ir vandenynų pakrante; iki šiol dar neišsivystė nė viena sausumos organizmo forma. Primityvūs jūriniai gyvūnai yra gerai įsitvirtinę ir pasirengę kitam evoliuciniam etapui. Iš šito pradinio gyvulinės gyvybės etapo tipiški išlikusieji yra amebos, atsiradusios prieš tai buvusio pereinamojo periodo pabaigoje.

59:1.2 (673.2) Prieš 400.000.000 metų jūrinė gyvybė, tiek augalinė, tiek gyvulinė, yra visiškai gerai išplitusi po visą pasaulį. Pasaulio klimatas tampa šiek tiek šiltesnis ir pastovesnis. Įvairių kontinentų jūrų pakrantes apsemia bendras potvynis, ypač Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Atsiranda nauji vandenynai, o senesnieji vandens baseinai labai padidėja.

59:1.3 (673.3) Augalinė gyvybė dabar pirmą kartą iššliaužia į sausumą ir greitai padaro ryškią pažangą prisitaikydama prie nejūrinės gyvenamosios aplinkos.

59:1.4 (673.4) Staiga ir be pereinamųjų protėvių pasirodė pirmieji daugialąsčiai gyvūnai. Trilobitai atsirado ir per amžius jie viešpatavo jūrose. Jūrinės gyvybės požiūriu tai yra trilobitų amžius.

59:1.5 (673.5) Vėlesnėje šito laiko segmento dalyje iš jūros iškilo didelė dalis Šiaurės Amerikos ir Europos. Žemės pluta buvo laikinai stabilizuota, kalnai, arba tiksliau aukšti sausumos iškilumai, kilo palei Atlanto ir Didžiojo vandenynų pakrantes, Vakarų Indijoje, ir pietinėje Europoje. Ištisas Karibų regionas buvo smarkiai iškilęs.

59:1.6 (673.6) Pieš 390.000.000 metų sausuma buvo vis dar iškilusi. Rytinės ir vakarinės Amerikos ir vakarinės Europos kai kuriose dalyse gali būti užtinkami akmens sluoksniai, pakloti per šituos laikus, ir būtent tai yra seniausios uolienos, kuriose yra suakmenėjusių trilobitų liekanų. Buvo daug į pirštus panašių ilgų įlankų, išsikišančių į sausumos masyvus, kuriose ir nusėdo šitos uolos, turinčios suakmenėjusios gyvybės liekanų.

59:1.7 (673.7) Per keletą milijonų metų Ramusis Vandenynas ėmė veržtis į Amerikos žemynus. Sausuma grimzdo iš esmės dėl plutos prisiderinimo, nors sausumos šoninis slinkimas, arba kontinentinis šliaužimas, taip pat buvo vienas iš faktorių.

59:1.8 (673.8) Prieš 380.000.000 metų Azija grimzdo, o visi kiti kontinentai trumpam iškilo. Bet šitai epochai vystantis, naujai atsirandantis Atlanto Vandenynas smarkiai skverbėsi į sausumą visose gretimose pakrantėse. Šiaurės Atlanto arba Arkties jūros tada buvo sujungtos su pietiniais Golfo vandenimis. Kada šita pietinė jūra įsiliejo į Apalačių įdubą, tada jo bangos rytuose dužo į tokius aukštus kalnus kaip Alpės, bet apskritai žemynai buvo neįdomios žemumos, visiškai neturinčios jokio vaizdinio grožio.

59:1.9 (673.9) Šitų amžių nuosėdiniai klodai yra keturių rūšių:

59:1.10 (673.10) 1. Konglomeratai—materija, nusodinta netoli pakrančių linijų.

59:1.11 (673.11) 2. Smiltainis—nuosėdos, susidariusios sekliuose vandenyse, bet ten, kur bangos buvo pakankamos, kad neleistų nusėsti dumblui.

59:1.12 (673.12) 3. Skalūnai—nuosėdos, susidariusios gilesniame ir ramesniame vandenyje.

59:1.13 (673.13) 4. Klintys—įskaitant trilobitų kriauklelių nuosėdas giliame vandenyje.

59:1.14 (673.14) Šitų laikų trilobitų suakmenėjusios liekanos turi tam tikrų bazinių bendrybių, kartu su tam tikromis gerai išreikštomis variacijomis. Ankstyvieji gyvūnai, išsivystę iš trijų pirminių gyvybės implantavimų, turėjo būdingus skiriamuosius bruožus; tie, kurie atsirado Vakarų pusrutulyje, šiek tiek skyrėsi nuo tų, kurie buvo iš Euroazinės grupės, ir nuo Australazijinio ar australiškojo-antarktinio tipo.

59:1.15 (674.1) Prieš 370.000.000 metų įvyko didžiulis ir beveik visos Šiaurės ir Pietų Amerikos nugrimzdimas, po to nuskendo Afrika ir Australija. Tiktai Šiaurės Amerikos kai kurios dalys išliko virš šitų seklių kambro jūrų. Po penkių milijonų metų šitos jūros traukėsi prieš kylančią sausumą. Bet visi šitie sausumos nuskendimo ir sausumos iškilimo reiškiniai buvo nedramatiški, vyko lėtai per milijonus metų.

59:1.16 (674.2) Šitos epochos sluoksniai, kuriuose yra suakmenėjusių trilobitų liekanų, pasiekia paviršių tai čia, tai ten per visus kontinentus, išskyrus centrinę Aziją. Daugelyje regionų šitos uolienos yra išsidėsčiusios horizontaliai, bet kalnuose jos yra pasvirusios ir iškraipytos dėl spaudimo ir susirangymo. Ir toks spaudimas, daugelyje vietų, pakeitė šitų nuosėdų pirminį pobūdį. Smiltainis buvo paverstas kvarcu, molinis skalūnas pavirto aspidiniu skalūnu, tuo tarpu kalkakmenis buvo paverstas marmuru.

59:1.17 (674.3) Prieš 360.000.000 metų sausuma vis dar kilo. Šiaurės ir Pietų Amerika buvo gana smarkiai iškilusi. Ėmė iškilti Vakarų Europa ir Britų salynas, išskyrus Velso dalis, kurios buvo giliai nugrimzdusios. Per šituos amžius nebuvo jokių didelių ledo dangų. Įsivaizduojamos ledyninės nuosėdos, atsirandančios sąsajoje su šitais sluoksniais Europoje, Afrikoje, Kinijoje, ir Australijoje, yra paaiškinamos izoliuotų kalnų ledynų arba vėlesnės prigimties ledyninių nuolaužų slinktimi. Pasaulio klimatas buvo okeaninis, ne žemyninis. Pietinės jūros buvo šiltesnės tada negu dabar, ir jos buvo nusidriekusios į šiaurę per Šiaurės Ameriką iki pat ašigalio regionų. Golfo srovė tekėjo per Šiaurės Amerikos centrinę dalį, nukrypdama į rytus, kad skalautų ir sušildytų Grenlandijos krantus, paversdama šitą ledu užklotą kontinentą tikru tropiniu Rojumi.

59:1.18 (674.4) Jūrinė gyvybė buvo labai panaši visame pasaulyje ir susidėjo iš jūros dumblių, vienaląsčių organizmų, paprasčiausių pinčių, trilobitų, ir kitų vėžiagyvių—krevečių, krabų, ir omarų. Šito periodo pabaigoje atsirado trys tūkstančiai vėžiagyvinių rūšių, iš kurių išliko tiktai du šimtai. Šitie gyvūnai atstovauja tokiai ankstyvosios gyvybės rūšiai, kuri iki šių laikų išliko iš esmės nepakitusi.

59:1.19 (674.5) Bet tarp gyvųjų tvarinių viešpatavo trilobitai. Jie buvo lyties gyvūnai, ir egzistavo daugelyje formų; būdami prasti plaukikai, jie tingiai plūduriuodavo vandenyje arba šliaužiodavo jūros dugnu, susiraitydami savigynai, kai juos užpuldavo vėliau atsiradę jų priešai. Jie išaugdavo nuo dviejų colių iki vienos pėdos ilgio, ir išsivystė į keturias atskiras grupes: mėsėdžius, žolėdžius, mišrius, ir “purvo ėdikus.” Pastarosios grupės sugebėjimas maitintis didele dalimi neorganine materija—buvo paskutinysis daugialąstis gyvūnas, kuris galėjo šitaip maitintis—paaiškina jų didžiulį pagausėjimą ir ilgą išlikimą.

59:1.20 (674.6) Toks buvo Urantijos biogeologinis vaizdas baigiantis pasaulio istorijos tam ilgam periodui, kuris apima penkiasdešimt milijonų metų, jūsų geologų pavadintu kambro vardu.

2. Kontinentinių potvynių pirmasis etapas : Bestuburių gyvūnų amžius

59:2.1 (674.7) Sausumos iškilimo ir sausumos nugrimzdimo periodiniai reiškiniai, būdingi šitiems laikams, visi buvo palaipsniai ir neįspūdingi, juos lydėjo nedideli ugnikalnių išsiveržimai arba ugnikalnių išsiveržimų iš viso nebuvo. Per visus šituos vienas po kito ėjusius sausumos iškilimus ir nusmukimus Azijos motininis kontinentas nevisiškai turėjo tokią pačią istoriją, kaip kitos sausumos dalys. Jis patyrė daug potvynių, panirdamas iš pradžių viena kryptimi, o vėliau kita, ypač savo istorijos pradžioje, bet jis neturi vienarūšių uolienų nuosėdų, kurias galima sutikti kituose žemynuose. Pastaraisiais amžiais Azija buvo stabiliausia iš visų sausumos masyvų.

59:2.2 (675.1) Prieš 350.000.000 metų buvo didžiojo potvynių periodo pradžia visiems žemynams, išskyrus centrinę Aziją. Sausumos masyvai vieną kartą po kito būdavo užliejami vandeniu; tiktai pakrančių aukštumos išliko virš šitų seklių, bet plačiai išplitusių vidinių jūrų su besikeičiančiomis krantų linijomis. Šitam periodui yra būdingi trys pagrindiniai potvyniai, bet dar jam nesibaigus, kontinentai vėl iškilo, bendras sausumos plotas buvo penkiolika procentų didesnis už dabartinį. Karibų regionas buvo labai smarkiai iškeltas. Europoje šitas periodas ryškiai nepasireiškė, nes sausumos svyravimai buvo mažesni, nors vulkaninis aktyvumas buvo didesnis.

59:2.3 (675.2) Prieš 340.000.000 metų buvo kitas didžiulis sausumos skendimas, išskyrus Aziją ir Australiją. Pasaulio vandenynų vandenys bendrai susimaišė. Tai buvo didis kalkakmenio amžius, didelę dalį šito akmens nusodino išskiriantys kalkes jūros dumbliai.

59:2.4 (675.3) Po kelių milijonų metų Amerikos kontinentų ir Europos didžiulės dalys ėmė kilti iš vandens. Vakarų pusrutulyje tiktai Ramiojo Vandenyno rankovė išliko virš Meksikos ir šiandieninių Uolinių Kalnų regionų, tačiau beveik baigiantis šitai epochai Atlanto ir Ramiojo vandenynų pakrantės vėl ėmė grimzti.

59:2.5 (675.4) Prieš 330.000.000 metų visame pasaulyje buvo santykinės ramybės laikotarpio pradžia su didžiuliu sausumos plotu vėl iškilusiu virš vandens. Šitame žemiškos ramybės įsigalėjime vienintelė išimtis buvo didžiojo Šiaurės Amerikos ugnikalnio išsiveržimas rytiniame Kentukyje, vieno iš galingiausių pavienių ugnikalnių veikimas, kokį pasaulis kada nors patyrė. Šito ugnikalnio pelenai užklojo penkių šimtų kvadratinių mylių plotą nuo penkiolikos iki dvidešimties pėdų sluoksniu.

59:2.6 (675.5) Prieš 320.000.000 metų buvo trečiasis didžiulis šito periodo potvynis. Šito potvynio vandenys apsėmė visą sausumą, kuri buvo paskandinta per ankstesnį potvynį, ir išsiplėtė tolyn visomis kryptimis per Amerikas ir Europą. Rytinė Šiaurės Amerika ir vakarinė Europa buvo nuo 10.000 iki 15.000 pėdų po vandeniu.

59:2.7 (675.6) Prieš 310.000.000 metų pasaulio sausumos masyvai vėl buvo gana iškilę, išskyrus Šiaurės Amerikos pietines dalis. Meksika iškilo, šitokiu būdu sukurdama Meksikos įlanką, kuri nuo to meto visą laiką savo tapatumą išsaugojo.

59:2.8 (675.7) Šito periodo gyvybė vystosi toliau. Pasaulis vėl tapo tylus ir santykinai ramus; klimatas išlieka švelnus ir pastovus; sausumos augalai migruoja vis toliau ir toliau nuo pakrančių. Gyvybės modeliai yra gerai išsivystę, nors šitų laikų suakmenėjusių augalų liekanų galima užtikti nedaug.

59:2.9 (675.8) Tai buvo didysis atskirų gyvulinių organizmų evoliucijos amžius, nors didelė dalis bazinių pakitimų, tokių, kaip perėjimas nuo augalo prie gyvūno, įvyko anksčiau. Jūrinė fauna išsivystė iki tokio taško, kuriame kiekvienas gyvybės tipas žemiau stuburinių pakopų suakmenėjęs išliko tose uolienose, kurios tuo metu nusėdo. Bet visi šitie gyvūnai buvo jūriniai organizmai. Dar nebuvo atsiradęs nė vienas sausumos gyvūnas, išskyrus nedaugelį kirminų tipų, kurie rausėsi per pakrantes, taip pat ir sausumos augalai dar nebuvo išplitę po kontinentus; ore dar tebebuvo per daug anglies dvideginio, kad būtų galėję egzistuoti kvėpuojantieji oru. Iš pat pradžių, visų gyvūnų, išskyrus kai kuriuos primityvesnius, egzistencija tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso nuo augalinės gyvybės.

59:2.10 (676.1) Trilobitai vis dar buvo labai paplitę. Šitų mažyčių gyvūnėlių egzistavo dešimtys tūkstančių modelių, ir jie buvo šiuolaikinių vėžiagyvių pirmtakai. Kai kurie trilobitai turėjo nuo dvidešimt penkių iki keturių tūkstančių mažyčių akučių; kiti turėjo neišsivysčiusias akis. Šitam periodui baigiantis, trilobitai, kartu su keliomis kitomis bestuburės gyvybės formomis, viešpatavo jūrose. Bet jie visiškai išnyko kito periodo pradžioje.

59:2.11 (676.2) Buvo plačiai išplitę išskiriantys klintis jūros dumbliai. Ankstyvųjų koralų protėvių egzistavo tūkstančiai rūšių. Buvo gausu jūros kirminų, ir buvo daugybė rūšių medūzų, kurios nuo to laiko yra išnykusios. Išsivystė koralai ir vėlesniųjų pinčių tipai. Buvo gerai išsivystę galvakojai, ir jie išliko kaip dabartiniai perliniai moliuskai, aštuonkojai, sepijos, ir kalmarai.

59:2.12 (676.3) Buvo daug rūšių kriauklinių gyvūnų, bet tuomet gynybos tikslams kriauklės nebuvo reikalingos tiek, kiek vėlesniaisiais amžiais. Senųjų jūrų vandenyse gyveno pilvakojai moliuskai, ir jie sudarė vienakriauklius moliuskus, krantines ir kitokias sraiges. Dvikriaukliai sraiginiai moliuskai išgyveno per įsiterpusius milijonus metų ir liko didele dalimi tokie, kokie buvo anuomet, ir jie sudaro gėlų vandenų ir jūrinius moliuskus, austres, ir geldutes. Taip pat išsivystė vienakriaukliai organizmai, ir šitie moliuskai gyveno tuose senuosiuose vandenyse panašiai, kaip jie gyvena ir šiandien; jie net turėjo savo kriauklių atverčiamas, rantytas, ir kitokių rūšių apsaugines konstrukcijas.

59:2.13 (676.4) Taip baigiasi jūrinės gyvybės antrojo didžiojo periodo, kuris jūsų geologams yra žinomas kaip ordovikas, evoliucinė istorija.

3. Antrasis didžiojo potvynio etapas : Koralų periodas — Pečiakojų amžius

59:3.1 (676.5) Prieš 300.000.000 metų prasidėjo kitas didžiulis sausumos užliejimo periodas. Senovės silūro jūrų įsibrovimas į pietus ir į šiaurę parengė viską, kad būtų apsemta didžioji dalis Europos ir Šiaurės Amerikos. Sausuma nebuvo labai aukštai iškelta virš jūros taip, kad nedaug buvo nuosėdų ties kranto linija. Jūrose knibždėte knibždėjo gyvių su klintinėmis kriauklėmis, ir šitų kriauklių nusėdimas ant jūros dugno, palaipsniui formavo labai storus kalkakmenių sluoksnius. Tai buvo pirmasis plačiai išplitęs kalkakmenių nusėdimas, ir jis praktiškai apėmė visą Europą ir Šiaurės Ameriką, bet ties žemės paviršiumi jo yra tiktai nedaugelyje vietų. Šito senųjų uolienų sluoksnio storis vidutiniškai siekia apie vieną tūkstantį pėdų, bet nuo to laiko didžiąją dalį šitų nuosėdų labai smarkiai deformavo klodų nusėdimai, antsprūdžiai, ir pasislinkimai, ir daug buvo paversta į kvarcą, skalūnus, ir marmurą.

59:3.2 (676.6) Šito periodo akmens sluoksniuose neužtinkama ugninių uolienų arba lavos, išskyrus pietinės Europos ir rytinio Maino didžiųjų ugnikalnių uolienas ir Kvebeko lavos tekėjimus. Ugnikalnių veikimas didžiąja dalimi buvo praeityje. Tai buvo nuosėdų didingo nusėdimo vandenyje aukščiausias taškas; kalnai formavosi mažai arba iš viso nesiformavo.

59:3.3 (676.7) Prieš 290.000.000 metų jūra iš žemynų didžiąja dalimi buvo pasitraukusi, o aplink plytėjusių vandenynų dugnas grimzdo. Sausumos masyvai mažai kuo pakito iki to laiko, kada vėl paniro į vandenį. Prasidėjo pirmieji kalnų judėjimai visuose kontinentuose, ir didžiausi iš šitų plutos iškilimų buvo Azijos Himalajai ir didieji Kaledonijos kalnai, nusidriekę nuo Airijos per Škotiją ir tolyn iki Špicbergeno.

59:3.4 (677.1) Būtent šito amžiaus nuosėdose yra surandama didelė dalis dujų, naftos, cinko, ir švino, dujos ir nafta susidaro iš milžiniškų augalinės ir gyvulinės materijos sankaupų, nusodintų prieš tai buvusio sausumos apsėmimo metu, tuo tarpu mineralinės nuosėdos susidarė dėl vandens nejudančių pelkinių masyvų nusėdimo. Didelė dalis druskinių uolienų nuosėdų priklauso šitam periodui.

59:3.5 (677.2) Trilobitų labai greitai mažėjo, ir arenos centrą užėmė didesni moliuskai, arba cefalopodai. Šitie gyvūnai išaugdavo iki penkiolikos pėdų ilgio ir vienos pėdos skersmens ir tapo jūrų šeimininkais. Šita gyvūnų rūšis atsirado staiga, ir įsiviešpatavo tarp jūrinės gyvybės.

59:3.6 (677.3) Šito periodo metu didžiulis ugnikalnių aktyvumas buvo Europos sektoriuje. Niekada per milijonų milijonus metų nebuvo tokių galingų ir plačiai paplitusių ugnikalnių išsiveržimų, kaip tas dabar vyko aplink Viduržemio įdubą ir ypač Britų salų kaimynystėje. Šitas lavos tekėjimas per Britų salų regioną šiandien atrodo kaip 25.000 pėdų storio besikaitaliojantys lavos ir uolų sluoksniai. Šitas uolienas nusodino periodiški lavos tekėjimai, kurie išplito po seklios jūros dugną, tokiu būdu paskleisdami uolienų nuosėdas, o vėliau visa tai buvo iškelta aukštai virš jūros. Galingi žemės drebėjimai vyko šiaurinėje Europoje, ypač Škotijoje.

59:3.7 (677.4) Okeaninis klimatas išliko švelnus ir vienodas, o šiltos jūros skalavo poliarinės sausumos krantus. Pečiakojų ir kitokios jūrinės gyvybės suakmenėjusios liekanos šitose nuosėdose gali būti užtinkamos iki pat Šiaurės ašigalio. Pilvakojai, pečiakojai, pintys, rifus formuojantys koralai tebegausėjo.

59:3.8 (677.5) Šios epochos pabaiga liudijo antrąjį silūro jūrų išplitimą su nauju pietinių ir šiaurinių vandenynų vandenų susimaišymu. Tarp jūrinės gyvybės viešpatauja galvakojai, nors palaipsniui vystosi ir diferencijuojasi šalutinės gyvybės formos.

59:3.9 (677.6) Prieš 280.000.000 metų kontinentai didele dalimi buvo iškilę po antrojo silūro apsėmimo. Šito nugrimzdimo uolienų nuosėdos Šiaurės Amerikoje yra žinomos kaip Niagaros kalkakmenis, nes būtent per šitą uolienų klodą dabar teka Niagaros krioklys. Šitas uolienų sluoksnis nusidriekia nuo rytinių kalnų iki Misisipės slėnio regiono, bet toliau į vakarus nebesitęsia, suka į pietus. Keletas sluoksnių driekiasi per Kanadą, Pietų Amerikos dalis, Australiją ir didžiąją dalį Europos, šitos Niagaros rūšies uolienų vidutinis storis yra maždaug šeši šimtai pėdų. Betarpiškai ant Niagaros nuosėdų daugelyje regionų gali būti randama konlomeratų, molinių skalūnų, ir uolinės druskos rinkinys. Tai antrinio nusėdimo sankaupa. Šita druska nusistovėjo didžiuliuose užutekiuose, kurie pakaitomis tai atsiverdavo jūrai, tai nuo jos atsiskirdavo taip, kad garavimas vyko druskai nusėdant kartu su tirpale buvusia kita materija. Kai kuriuose regionuose šitų druskinių uolienų dugnas yra septyniasdešimties pėdų storio.

59:3.10 (677.7) Klimatas yra pastovus ir švelnus, ir jūrinės gyvybės suakmenėjusios liekanos nusėda arktiniuose regionuose. Bet iki šitos epochos pabaigos jūros tampa tokiomis sūriomis, kad mažai kokia gyvybė išgyvena.

59:3.11 (677.8) Artėjant silūro paskutiniojo užliejimo pabaigai, labai smarkiai padidėja echinodermų—akmens lelijų—skaičius, kaip tą rodo krinoidinių klintakmenių nuosėdos. Trilobitai beveik išnyko, ir moliuskai tebelieka jūrų monarchai; koralinių rifų formavimasis labai pagausėja. Per šitą amžių palankesnėse vietose atsiranda pirmieji primityvūs vandens skorpionai. Greitai po šito, ir staiga, pasirodo tikrieji skorpionai—realiai kvėpuojantys oru.

59:3.12 (678.1) Šitie įvykiai užbaigia jūrinės gyvybės trečiąjį periodą, apimantį dvidešimt penkis milijonus metų, ir jūsų tyrinėtojams žinomą silūro vardu.

4. Didysis sausumos iškilimo etapas : Vegetatyvinis sausumos gyvybės periodas : Žuvų amžius

59:4.1 (678.2) Per amžius trukusioje kovoje tarp sausumos ir vandens, ilgiems periodams jūra santykinai tapdavo nugalėtoja, bet sausumos pergalės laikai buvo kaip tik priešakyje. Ir žemynų judėjimai nebuvo pasislinkę taip toli, jog, kartais, praktiškai visa pasaulio sausuma buvo sujungta siauromis sąsmaukomis ir siaurais sausumos tiltais.

59:4.2 (678.3) Kada sausuma iškyla po paskutiniojo silūro užtvindymo, tada pasibaigia svarbus pasaulio vystymosi ir gyvybės evoliucijos periodas. Tai yra naujojo amžiaus žemėje aušra. Nuogas ir nepatrauklus ankstesniųjų laikų peizažas tampa aprengtu vešlia augmenija, ir netrukus atsiras pirmieji nuostabūs miškai.

59:4.3 (678.4) Šito amžiaus jūrinė gyvybė buvo labai įvairi dėl ankstyvos rūšių segregacijos, bet vėliau visi šitie skirtingi tipai laisvai susimaišė ir susijungė. Pečiakojus, anksti pasiekusius savo išsivystymo aukščiausią tašką, pakeitė artropodai, ir pasirodė pirmieji polipai. Bet iš visų didžiausias įvykis buvo staigus žuvų šeimos atsiradimas. Tai tapo žuvų amžiumi, tą pasaulio istorijos periodą apibūdina stuburinių gyvūnų tipas.

59:4.4 (678.5) Prieš 270.000.000 metų visi kontinentai buvo iškilę virš vandens. Per milijonų milijonus metų nebuvo tokios didžiulės dalies sausumos virš vandens vienu metu, tai buvo viena didingiausių sausumos iškilimo iš vandens epochų per visą pasaulio istoriją.

59:4.5 (678.6) Po penkių milijonų metų Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos, Afrikos, šiaurinės Azijos, ir Australijos sausumos teritorijos buvo trumpam apsemtos, Šiaurės Amerikoje panirimas vienu ar kitu metu buvo beveik visiškas; ir dėl to susidarė klintakmenio sluoksniai, turintys nuo 500 iki 5.000 pėdų storio. Šitos įvairios devono jūros buvo nusidriekusios iš pradžių viena kryptimi, o po to kita kryptimi taip, kad didžiulė arktinė Šiaurės Amerikos vidinė jūra surado išėjimą į Ramųjį vandenyną per šiaurinę Kaliforniją.

59:4.6 (678.7) Prieš 260.000.000 metų, kada šita sausumos depresijos epocha artėjo prie pabaigos, Šiaurės Amerikoje iš dalies buvo išplitusios jūros, kurios tuo pačiu metu buvo susietos su Ramiojo, Atlanto, Arkties vandenynų, ir Golfo srovės vandenimis. Pirmojo devono potvynio šitų vėlesniųjų etapų nuosėdos siekia vidutiniškai vieną tūkstantį pėdų storio. Koraliniai rifai, apibūdinantys šituos laikus, rodo, kad vidinės jūros buvo skaidrios ir seklios. Tokios koralų nuosėdos yra matomos ant Ohajo upės krantų netoli Luisvilio, Kentukio valstijoje, ir siekia maždaug vieną šimtą pėdų storio, apimdamos daugiau negu du šimtus rūšių. Šitie koralų klodai nusidriekia per Kanadą ir šiaurinę Europą iki arktinių regionų.

59:4.7 (678.8) Po šitų nugrimzdimų didelė dalis pakrančių buvo žymiai iškelta taip, kad ankstyvosios nuosėdos buvo padengtos dumblu ir skalūnu. Taip pat yra raudono smiltainio sluoksnis, kuris apibūdina vieną iš devono nusodinimų, ir šitas raudonas sluoksnis tęsiasi per didelę žemės paviršiaus dalį, ir yra surandamas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Rusijoje, Kinijoje, Afrikoje, ir Australijoje. Tokios raudonos nuosėdos reiškia sausringas arba pusiau sausringas sąlygas, bet šitos epochos klimatas buvo vis dar švelnus ir pastovus.

59:4.8 (679.1) Per visą šitą periodą sausuma į pietryčius nuo Cincinačio salos išliko gerokai iškilusi virš vandens. Bet didžioji vakarinės Europos dalis, įskaitant ir Britų salas, buvo apsemta. Velse, Vokietijoje, ir kitose Europos vietose devono uolienos yra 20.000 pėdų storio.

59:4.9 (679.2) Prieš 250.000.000 metų atsirado žuvų šeima, stuburiniai, vienas iš svarbiausiųjų žingsnių visoje ikižmogiškojoje evoliucijoje.

59:4.10 (679.3) Artropodai, arba vėžiagyviai, buvo pirmųjų stuburinių protėviai. Žuvų šeimos pirmtakai buvo du modifikuotų antropodų protėviai; vienas turėjo ilgą kūną, jungusį galvą ir uodegą, tuo tarpu kitas buvo be stuburo, be žandikaulio iki-žuvis. Bet šitie preliminarūs tipai buvo greitai sunaikinti, kada žuvys, pirmieji gyvūnų pasaulio stuburiniai, staiga atsirado iš šiaurės.

59:4.11 (679.4) Didelė dalis iš stambiausių tikrųjų žuvų priklauso šitam amžiui, kai kurios rūšys, turinčios dantis, buvo nuo dvidešimt penkių iki trisdešimties pėdų ilgio; šiandieniniai rykliai yra tų senųjų žuvų išlikę atstovai. Turinčios plaučius ir šarvus žuvys pasiekė savo evoliucinio išsivystymo aukščiausią tašką, ir prieš pasibaigiant šitai epochai, žuvys prisitaikė tiek prie gėlo, tiek prie sūraus vandens.

59:4.12 (679.5) Nuosėdose, kurios susidarė šitam periodui artėjant prie pabaigos, galima surasti žuvų dantų ir skeletų kaulų ištisus sluoksnius, o turtingi suakmenėję klodai yra išsidėstę išilgai Kalifornijos pakrantės, kadangi daug Ramiojo vandenyno apsaugotų įlankų nusidriekė į šito regiono sausumą.

59:4.13 (679.6) Žemėje greitai plito sausumos augmenijos naujos kategorijos. Anksčiau nedaug augalų augo sausumoje, išskyrus pakraščius prie pat vandens. Dabar, ir staiga, atsirado visli paparčių šeima ir sparčiai išplito sausumos paviršiuje, kuris greitai kilo visose pasaulio dalyse. Greitai išsivystė medžių tipai, dviejų pėdų storio ir keturiasdešimties pėdų aukščio; vėliau, atsirado lapai, bet šitos ankstyvosios rūšys turėjo tiktai užuomazginę lapiją. Buvo daug mažesnių augalų, bet jų suakmenėjusių liekanų neužtinkama, kadangi juos paprastai sunaikindavo dar anksčiau atsiradusios bakterijos.

59:4.14 (679.7) Kada sausuma kilo, tada Šiaurės Amerika susijungė su Europa sausumos tiltais, nusitęsusiais iki Grenlandijos. Ir šiandien Grenlandija po savo lediniu užklotu turi šitų ankstyvųjų sausumos augalų liekanų.

59:4.15 (679.8) Prieš 240.000.000 metų sausuma tiek Europos, tiek Šiaurės ir Pietų Amerikos dalyse ėmė skęsti. Šitas nugrimzdimas žymėjo paskutiniojo ir mažiausiai išplitusio iš devono potvynių pradžią. Arktinės jūros vėl pajudėjo į pietus per didžiąją dalį Šiaurės Amerikos, Atlantas apsėmė didžiulę dalį Europos ir vakarinę Aziją, tuo tarpu pietinė Ramiojo vandenyno dalis apsėmė didžiąją dalį Indijos. Šitas potvynis artinosi lėtai ir lygiai taip lėtai traukėsi. Katskilo kalnai išilgai vakarinio Hudsono upės kranto yra vienas didžiausių šitos epochos geologinių monumentų, kurie yra surandami Šiaurės Amerikos paviršiuje.

59:4.16 (679.9) Prieš 230.000.000 metų jūros toliau traukėsi. Didelė dalis Šiaurės Amerikos buvo virš vandens, ir didžiulis ugnikalnių aktyvumas buvo Šv. Lorenso upės regione. Karališkasis kalnas, prie Monrealio, yra vieno iš tokių ugnikalinių išgraužtas kaklelis. Šitos ištisos epochos nuosėdos yra gerai matomos Šiaurės Amerikos Apalačių kalnuose, kur Saskvihanos upė perpjovė slėnį, apnuoginusį šituos nuoseklius sluoksnius, kurie pasiekė daugiau negu 13.000 pėdų storį.

59:4.17 (680.1) Žemynų kilimas tęsėsi, o atmosfera buvo vis labiau prisotinama deguonies. Žemėje išplito didžiuliai vieno šimto pėdų aukščio ir tų dienų ypatingų medžių paparčių miškai, tylūs miškai; nebuvo girdėti jokio garso, net lapo šnarėjimo, nes tokie medžiai lapų neturėjo.

59:4.18 (680.2) Ir šitaip baigėsi vienas ilgiausių jūrinės gyvybės evoliucijos periodų, žuvų amžius. Šitas pasaulio istorijos periodas tęsėsi beveik penkiasdešimt milijonų metų; jūsų tyrinėtojams tapo žinomas devono vardu.

5. Plutos slinkimo etapas : Papartinių miškų karbono periodas : Varlių amžius

59:5.1 (680.3) Žuvų atsiradimas ankstesniojo periodo metu pažymi jūrinės gyvybės evoliucijos aukščiausiąjį tašką. Nuo šio momento sausumos gyvybės evoliucija tampa vis svarbesnė. Ir šitas periodas prasideda tokia aplinka, kuri yra beveik idealiai parengta pirmųjų sausumos gyvūnų atsiradimui.

59:5.2 (680.4) Prieš 220.000.000 metų didelė dalis žemyninės sausumos teritorijų, įskaitant ir didžiąją dalį Šiaurės Amerikos, buvo virš vandens. Sausumoje buvo gausu turtingos augmenijos; iš tiesų tai buvo paparčių amžius. Atmosferoje vis dar tebebuvo anglies dvideginio, bet jo vis mažėjo.

59:5.3 (680.5) Tuoj po šito Šiaurės Amerikos centrinė dalis buvo apsemta, susidarė dvi didžiulės vidinės jūros. Tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenynų pakrančių aukštumos buvo išsidėsčiusios kaip tik už šiandieninių pakrančių ruožų. Šitos dvi jūros netrukus susijungė, sumaišydamos savo gyvybės skirtingas formas, ir šitos jūrinės faunos sąjunga rodė spartų ir visą pasaulį apėmusį jūrinės gyvybės smukimą ir vėlesnio sausumos gyvybės periodo pradžią.

59:5.4 (680.6) Prieš 210.000.000 metų šilto vandens arktinės jūros buvo užliejusios didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Europos. Pietų poliaus vandenys apsėmė Pietų Ameriką ir Australiją, tuo tarpu tiek Afrika, tiek Azija buvo aukštai iškilusios.

59:5.5 (680.7) Kada jūros buvo pasiekusios aukščiausią tašką, tada staiga įvyko naujas evoliucinis vystymasis. Netikėtai, atsirado pirmieji sausumos gyvūnai. Buvo daug rūšių tokių gyvūnų, kurie galėjo gyventi sausumoje arba vandenyje. Šitos oru kvėpuojančios amfibijos išsivystė iš antropodų, kurių plaukimo pūslės išsivystė į plaučius.

59:5.6 (680.8) Iš sūrių jūrų vandenų ant sausumos iššliaužė sraigės, skorpionai, ir varlės. Šiandien varlės kiaušinius vis dar deda į vandenį, o jų jaunikliai iš pradžių egzistuoja kaip mažos žuvytės, buožgalviai. Šitas periodas galėtų būti gerai žinomas kaip varlių amžius.

59:5.7 (680.9) Tuoj po šito iš pradžių atsirado vabzdžiai ir, kartu su vorais, skorpionais, tarakonais, svirpliais, ir skėriais, greitai pasklido po pasaulio žemynus. Laumžirgiai turėjo trisdešimt colių dydį per išskleistus sparnus. Išsivystė vienas tūkstantis tarakonų rūšių, o kai kurie užaugdavo iki keturių colių ilgio.

59:5.8 (680.10) Dvi grupės dygiaodžių ypač gerai išsivystė, ir tikrovėje jie yra šitą epochą nurodančios suakmenėjusios liekanos. Didžiuliai moliuskais mintantys rykliai taip pat labai išsivystė, ir daugiau negu penkis milijonus metų jie viešpatavo vandenynuose. Klimatas vis dar buvo švelnus ir vienodas; jūrinė gyvybė buvo mažai pakitusi. Vystėsi gėlų vandenų žuvys, o trilobitai artėjo prie išnykimo. Koralai pasitaikydavo retai, o didžiąją dalį klintakmenių darė jūrų lelijos. Statybinių kalkakmenių plonesnis sluoksnis buvo nusodintas per šitą epochą.

59:5.9 (681.1) Didelės dalies vidinių jūrų vandenys turėjo tiek daug klinčių ir kitokių mineralų, kad labai smarkiai įtakojo daugelio jūrinių rūšių pažangą ir vystymąsi. Pagaliau jūros išsivalė dėl didžiulių akmens nuosėdų, kai kuriose vietose turinčių cinko ir švino.

59:5.10 (681.2) Šito ankstyvojo karbono amžiaus nuosėdos yra nuo 500 iki 2.000 pėdų storio, susidedančios iš smiltainio, skalūno, ir kalkakmenio. Seniausieji sluoksniai turi suakmenėjusių tiek sausumos, tiek jūros gyvūnų ir augalų, kartu su didžiuliu kiekiu žvirgždo ir vandens baseinų nuosėdų. Šituose senesniuose sluoksniuose mažai surandama pramoninės anglies. Šitos nuosėdos per visą Europą yra labai panašios į tas nuosėdas, kurios buvo nusodintas per visą Šiaurės Ameriką.

59:5.11 (681.3) Šitos epochos pabaigoje Šiaurės Amerikos sausuma ėmė kilti. Buvo trumpa pertrauka, ir jūra vėl sugrįžo, apsemdama maždaug pusę savo ankstesniojo dugno ploto. Tai buvo trumpas potvynis, ir netrukus didžioji dalis sausumos buvo gerokai iškilusi virš vandens. Pietų Amerika vis dar buvo sujungta su Europa per Afriką.

59:5.12 (681.4) Šita epocha paliudijo Vogezo, Juodojo Miško, ir Uralo kalnų pradžią. Kitų ir senesniųjų kalnų liekanos yra sutinkamos po visą Didžiąją Britaniją ir Europą.

59:5.13 (681.5) Prieš 200.000.000 metų prasidėjo iš tikrųjų aktyvūs karbono periodo etapai. Per ankstesniuosius dvidešimt milijonų metų iki pat šito meto formavosi ankstyvieji anglies klodai, bet dabar vyko daug didesnė anglies susidarymo veikla. Realios anglies nusodinimo epochos trukmė buvo truputėlį daugiau negu dvidešimt penki milijonai metų.

59:5.14 (681.6) Sausuma periodiškai kildavo ir grimzdavo dėl jūros lygio pasikeitimo, kurį sukeldavo vykstantys procesai vandenynų dugne. Šita nepastovi plutos būsena—sausumos smukimas ir kilimas—kartu su pakrančių pelkių vešlia augmenija, įnešė savo indėlį, kad būtų sukurti didžiuliai anglies klodai, dėl kurių šitas periodas yra žinomas karbono pavadinimu. Ir klimatas vis dar buvo švelnus visame pasaulyje.

59:5.15 (681.7) Anglies sluoksniai kaitaliojosi su skalūnu, akmens uoliena, ir konglomeratu. Šitie anglies klodai centrinėje ir rytinėje Jungtinių Valstijų dalyse skiriasi storiu nuo keturiasdešimties iki penkiasdešimties pėdų. Bet didelė dalis šitų klodų buvo išplauta per vėlesniuosius sausumos pakilimus. Kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos dalyse anglies sluoksniai yra 18.000 pėdų storio.

59:5.16 (681.8) Medžių šaknų buvimas, kada jie augo molyje, kuris dabar yra po šiandieniniais anglies klodais, rodo, jog anglis susidarė tiksliai ten, kur ji yra dabar surandama. Anglis yra vešlios augmenijos, kuri augo klampynėse ir pelkių krantuose šitame tolimame amžiuje, vandenyje išsilaikiusios ir spaudimo modifikuotos liekanos. Anglies sluoksniai dažnai turi tiek dujų, tiek naftos. Durpių klodai, senosios augalinės liekanos, pavirstų į kokią nors anglies rūšį, jeigu juos paveiktų reikalingas spaudimas ir karštis. Antracitą paveikė didesnis spaudimas ir karštis negu kitas anglies rūšis.

59:5.17 (681.9) Šiaurės Amerikoje anglies sluoksniai įvairiuose kloduose, kurie pažymi, kiek kartų sausuma grimzdo ir kilo, svyruoja nuo dešimties kartų Ilinojuje, dvidešimties kartų Pensilvanijoje, trisdešimt penkių kartų Alabamoje, iki septyniasdešimt penkių kartų Kanadoje. Anglies kloduose yra surandama tiek gėlo vandens, tiek druskingo vandens suakmenėjusios gyvybės liekanų.

59:5.18 (682.1) Per šitą epochą Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnai buvo aktyvūs, kilo tiek Andai, tiek Uolinių kalnų pietiniai protėviai. Didžiuliai Atlanto ir Ramiojo vandenynų aukšti pakrančių regionai pradėjo grimzti, galiausiai tapo tokie išgraužti ir nugrimzdę, jog abiejų vandenynų pakrančių zona pasitraukė apytikriai į dabartines pozicijas. Šito potvynio klodų storis vidutiniškai siekia apie vieną tūkstantį pėdų.

59:5.19 (682.2) Prieš 190.000.000 metų Šiaurės Amerikos karbono jūra išsiplėtė vakarų kryptimi per dabartinių Uolinių kalnų regioną, pasiekdama Ramųjį Vandenyną per šiaurinę Kaliforniją. Anglis ir toliau nusodinama po Amerikų ir Europos visą teritoriją, sluoksnis po sluoksnio, kada pakrančių sausuma per šituos pakrančių svyravimų amžius kilo ir grimzdo.

59:5.20 (682.3) Prieš 180.000.000 metų atėjo karbono periodo pabaiga, per kurį anglis buvo susidariusi visame pasaulyje—Europoje, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, ir Amerikose. Baigiantis anglies susidarymo periodui, Šiaurės Amerika į rytus nuo Misisipės slėnio kilo, ir šitos sekcijos didžioji dalis nuo to momento visą laiką išliko iškilusi virš jūros. Šitas sausumos pakilimo periodas pažymi Šiaurės Amerikos šiuolaikinių kalnų pradžią, tiek Apalačių regione, tiek vakaruose. Ugnikalniai buvo aktyvūs Aliaskoje ir Kalifornijoje ir kalnus formuojančiuose regionuose Europoje ir Azijoje. Rytinę Ameriką ir vakarinę Europą jungė Grenlandijos žemynas.

59:5.21 (682.4) Sausumos iškilimas ėmė keisti ankstesniųjų amžių jūrinį klimatą ir dėl to palaipsniui pradėjo formuotis mažiau švelnus ir labiau besikeičiantis žemyninis klimatas.

59:5.22 (682.5) Šitų laikų augalai turėjo sporas, ir vėjas galėjo jas išnešioti toli ir plačiai. Karbono medžių kamienai paprastai būdavo septynių pėdų skersmens ir dažnai vieno šimto dvidešimt penkių pėdų aukščio. Dabartiniai paparčiai yra tikri šitų praėjusiųjų amžių reliktai.

59:5.23 (682.6) Apskritai, tai buvo vystymosi epochos gėlų vandenų organizmams; ankstesnioji jūrinė gyvybė mažai kuo pasikeitė. Bet šito periodo svarbus bruožas buvo varlių ir daugelio jų pusbrolių staigus atsiradimas. Anglies amžiaus gyvybės bruožai buvo paparčiai ir varlės.

6. Klimato pereinamasis etapas : Seklinių augalų periodas : Biologinių sukretimų amžius

59:6.1 (682.7) Šitas periodas pažymi jūrinės gyvybės pagrindinio evoliucinio vystymosi pabaigą ir pereinamojo periodo pradžią, kuris vedė į vėlyvesniuosius sausumos gyvūnų amžius.

59:6.2 (682.8) Šitas amžius buvo vienas iš didžiausių gyvybės nuskurdinimų. Tūkstančiai jūrinių rūšių žuvo, o sausumos gyvybė dar nebuvo įsitvirtinusi. Tai buvo biologinių sukrėtimų laikas, tas amžius, kada gyvybė nuo žemės paviršiaus ir iš vandenynų gelmių beveik išnyko. Jūrinės gyvybės ilgai erai artėjant prie pabaigos, žemėje buvo daugiau negu vienas šimtas tūkstančių gyvių rūšių. Šitam pereinamajam periodui baigiantis, buvo išlikę mažiau negu penki šimtai.

59:6.3 (682.9) Šito naujo periodo ypatumai buvo ne tiek dėl žemės plutos atvėsimo ar dėl to, jog ugnikalnių veikla ilgam buvo nutrūkusi, kiek dėl paprastų ir anksčiau egzistavusių poveikių neįprasto susijungimo—jūrų sumažėjimo ir milžiniškų sausumos masyvų didėjančio iškilimo. Ankstesniųjų laikų švelnus jūrinis klimatas nyko, ir greitai formavosi žvarbesnis žemyninio tipo oras.

59:6.4 (683.1) Prieš 170.000.000 metų didieji evoliuciniai pakitimai ir priderinimai vyko visame žemės paviršiuje. Sausuma kilo per visą pasaulį, kada vandenynų dugnas grimzdo. Atsirado izoliuotų kalnų virtinės. Šiaurės Amerikos rytinė dalis buvo aukštai virš jūros; vakarinė dalis lėtai kilo. Žemynuose buvo daug didelių ir mažų druskingų ežerų ir daug vidinių jūrų, kurias su vandenynais jungė siauri sąsiauriai. Šito pereinamojo periodo klodai savo storiu svyruoja nuo 1.000 iki 7.000 pėdų.

59:6.5 (683.2) Žemės pluta per šituos sausumos iškilimus smarkiai susilankstė. Tai buvo žemynų iškilimo laikas, išskyrus tai, jog išnyko kai kurie sausumos tiltai, įskaitant ir tuos kontinentus, kurie tokį ilgą laiką buvo sujungę Pietų Ameriką su Afrika ir Šiaurės Ameriką su Europa.

59:6.6 (683.3) Palaipsniui vidiniai ežerai ir jūros džiuvo visame pasaulyje. Pradėjo atsirasti izoliuoti kalnai ir regioniniai ledynai, ypač pietiniame pusrutulyje, ir daugelyje regionų šitų vietinių ledo formuočių ledynų nuosėdos gali būti randamos net tarp kai kurių viršutinių ir vėlesniųjų anglies nuosėdų. Atsirado du nauji klimatiniai faktoriai—apledėjimas ir sausringumas. Didelė dalis žemės aukštesnių regionų buvo tapę sausringais ir nualintais.

59:6.7 (683.4) Per visus šituos klimato pasikeitimo laikus taip pat įvyko didžiulės variacijos sausumos augaluose. Iš pradžių atsirado sėkliniai augalai, ir jie suteikė geresnį maisto aprūpinimą vėliau pagausėjusiai sausumos gyvulinei gyvybei. Vabzdžiai pasikeitė radikaliai. Išsivystė ramybės pakopos, kad patenkintų sustabdyto aktyvumo poreikius žiemos arba sausros metu.

59:6.8 (683.5) Tarp sausumos gyvūnų varlės savo išsivystymo aukščiausią tašką buvo pasiekusios ankstesniajame amžiuje ir sparčiai nyko, bet jos išgyveno, nes galėjo ilgai gyventi net ir džiūstančiuose baseinuose ir tvenkiniuose tais tolimaisiais ir nepaprastai sunkiais laikais. Per šitą varlių nykimo amžių, Afrikoje, įvyko pirmasis žingsnis varlių evoliucijoje į roplius. Ir kadangi sausumos masyvai vis dar buvo sujungti, tai šitas ikiroplinis tvarinys, kvėpuojantis oru, išplito po visą pasaulį. Iki šito laiko atmosfera buvo pasikeitusi tiek, kad nuostabiai pasitarnavo tam, kad palaikytų gyvūnų kvėpavimą. Būtent tuoj po to, kada pasirodė šitos ikiroplinės varlės, Šiaurės Amerika buvo laikinai izoliuota, atkirsta nuo Europos, Azijos, ir Pietų Amerikos.

59:6.9 (683.6) Palaipsnis vandenynų vandenų atvėsimas daug prisidėjo prie vandenyno gyvybės sunaikinimo. Tų amžių jūriniai gyvūnai laikinai prisiglaudė trijose palankiose prieglaudose: dabartiniame Meksikos įlankos regione, Indijoje Gango užutėkyje, ir Viduržemio jūros baseino Sicilijos įlankoje. Ir būtent iš šitų trijų regionų naujosios jūrinės rūšys, atsiradusios, kad susidurtų su nepalankiomis sąlygomis, vėliau pasklido, kad pripildytų jūras.

59:6.10 (683.7) Prieš 160.000.000 metų sausumą didžiąja dalimi dengė augmenija, prisitaikiusi paremti sausumos gyvulinę gyvybę, o atmosfera buvo tapusi ideali gyvūnų kvėpavimui. Šitaip baigiasi jūrinės gyvybės sumažinimo periodas ir išbandantys biologinių sukrėtimų laikai, kada buvo atsikratyta visų gyvybės formų, išskyrus tas, kurios turėjo išlikimo vertės ir kurios dėl to turėjo teisę būti planetinės evoliucijos prasidedančių amžių greičiau besivystančios ir labai diferencijuotos gyvybės protėviais.

59:6.11 (684.1) Šito biologinių sukrėtimų periodo pabaiga, jūsų tyrinėtojams žinomo permės vardu, taip pat pažymi ilgos paleozoinės eros pabaigą, kuri apima vieną ketvirtį planetos istorijos, du šimtus penkiasdešimt milijonų metų.

59:6.12 (684.2) Milžiniškas gyvybės vandenyno lopšys Urantijoje savo tikslą įgyvendino. Per tuos ilgus amžius, kada sausuma buvo netinkama gyvybei, iki to meto, kada atmosferoje buvo pakankamai deguonies, kad palaikytų aukštesnius sausumos gyvūnus, tada jūra globojo ir maitino ankstyvąją sferos gyvybę. Dabar biologinė jūros reikšmė vis labiau mažėja, nes evoliucijos antrasis etapas pradeda vystytis sausumoje.

59:6.13 (684.3) [Pateikta Nebadono Gyvybės Nešėjo, vieno iš narių iš pirminio korpuso, paskirto Urantijai.]





Back to Top