URANTIJOS KNYGA - 42 Dokumentas. Energija — protas ir materija

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

II DALIS: Vietinė visata

42 Dokumentas. Energija — protas ir materija



42 Dokumentas. Energija — protas ir materija

42:0.1 (467.1) VISATOS pagrindas yra materialus ta prasme, jog energija yra visos egzistencijos bazė, ir grynąją energiją valdo Visuotinis Tėvas. Jėga, energija, yra tas vienintelis dalykas, kuris stovi kaip amžinasis monumentas, demonstruodamas ir įrodydamas Visuotinio Absoliuto egzistavimą ir buvimą. Šita milžiniška energijos srovė, sklindanti iš Rojaus Buvimų, niekada nebuvo nutrūkusi, niekada nebuvo sustojusi; niekada nėra buvę pertraukos begaliniame rėmime.

42:0.2 (467.2) Visatos energijos manipuliavimas visą laiką vyksta sutinkamai su Visuotinio Tėvo asmenine valia ir visaišminčiais mandatais. Šitą pasireiškiančios energijos ir cirkuliuojančios energijos asmeninį valdymą modifikuoja Amžinojo Sūnaus lygiaverčiai veiksmai ir sprendimai, o taip pat Sūnaus ir Tėvo suvienyti tikslai, kuriuos įgyvendina Bendrai Veikiantysis. Šitos dieviškosios būtybės veikia asmeniškai ir kaip individai; jos taip pat veikia per asmenis ir galias beveik beribio skaičiaus pavaldinių, kurių kiekvienas skirtingai išreiškia amžinąjį ir dieviškąjį tikslą visatų visatoje. Bet šitos funkcinės ir laikinos dieviškosios galios modifikacijos ar transmutacijos jokiu būdu nesumažina tokio teiginio tiesos, jog visą jėgą-energiją galutinai valdo asmenis Dievas, gyvenantis visų daiktų centre.

1. Rojaus jėgos ir energijos

42:1.1 (467.3) Visatos pagrindas yra materialus, bet gyvybės esmė yra dvasinė. Dvasių Tėvas taip pat yra visatų protėvis; Pirminio Sūnaus amžinasis Tėvas taip pat yra pirminio modelio, Rojaus Salos, amžinybės šaltinis.

42:1.2 (467.4) Materija—energija—nes jos yra ne kas kita, kaip tos pačios kosminės tikrovės skirtingi pasireiškimai, kadangi visatos reiškinys yra neatskiriamas nuo Visuotinio Tėvo. “Iš jo susideda visi daiktai.” Gali pasirodyti, jog materija išreiškia vidinę energiją ir demonstruoja savyje talpinamas galias, bet gravitacinės linijos, esančios tose energijose, kurios yra susijusios su visais šitais fiziniais reiškiniais, atsiranda iš, ir priklauso nuo, Rojaus. Ultimatonas, pirminė matuojama energijos forma, Rojų turi kaip savo branduolį.

42:1.3 (467.5) Yra tokia energijos forma, nežinoma Urantijoje, kuri yra natūrali materijoje ir kuri yra visuotinėje erdvėje. Kada šitas atradimas bus pagaliau padarytas, tada tikrai fizikai pajus, kad jie įminė, beveik bent jau, materijos paslaptį. Ir tuo jie bus tikrai vienu žingsniu priartėję prie Kūrėjo; tuo bus tikrai įvaldę dar vieną dieviškojo metodo aspektą; bet jokiu būdu jie nebus suradę Dievo, taip pat jie tikrai nebus nustatę materijos egzistencijos ar natūralių dėsnių veikimo be Rojaus kosminio metodo ir be motyvuojančio Visuotinio Tėvo tikslo.

42:1.4 (468.1) Net ir po dar didesnės pažangos ir tolimesniųjų atradimų, po to, kada Urantija milžiniškai pažengs tolyn į priekį, lyginant su dabartinėmis žiniomis, nors jūs ir turėtumėte pasiekti materijos elektrinių vienetų energetinių apsisukimų kontrolę tokiu laipsniu, kad keistumėte jų fizinius pasireiškimus—net ir po visos tokios įmanomos pažangos, mokslininkai tikrai amžinai liks bejėgiai, kad sukurtų bent vieną materijos atomą arba sukurtų bent vieną energijos kvantą, arba prie materijos kada nors pridėtų tai, ką mes vadiname gyvybe.

42:1.5 (468.2) Energijos sukūrimas ir gyvybės padovanojimas yra Visuotinio Tėvo ir jo partnerių Kūrėjų asmenybių išimtinės teisės. Energijos ir gyvybės upė yra nenutrūkstamas išliejimas iš Dievybių, visuotinė ir suvienyta Rojaus jėgos srovė, pasklindanti tolyn po visą erdvę. Šita dieviškoji energija persmelkia visą kūriniją. Jėgos organizatoriai inicijuoja tuos pakeitimus ir sukuria erdvės-jėgos tas modifikacijas, kurios atsiranda energijoje; energijos reguliuotojai transmutuoja energiją į materiją; tokiu būdu gimsta materialūs pasauliai. Gyvybės Nešėjai negyvoje materijoje inicijuoja tokius procesus, ką mes vadiname gyvybe, materialia gyvybe. Morontiniai Energijos Prižiūrėtojai lygiai taip dirba pereinamose sferose tarp materialių ir dvasinių pasaulių. Aukščiausieji dvasiniai Kūrėjai pradeda panašius procesus dieviškosiose energijos formose, ir ten sukuria išmintingos gyvybės aukščiausias dvasines formas.

42:1.6 (468.3) Energija išteka iš Rojaus, sumodeliuota pagal dieviškąją tvarką. Energija—grynoji energija—turi dieviškosios organizacijos prigimtį; ji yra sumodeliuota pagal tų trijų Dievų, apjungtų viename, kaip jie veikia visatų visatos būstinėje, panašumą. Ir visa jėga yra įjungta į grandines Rojuje, išeina iš Rojaus Buvimų ir sugrįžta į juos, ir iš esmės yra bepriežastinės Priežasties—Visuotinio Tėvo—pasireiškimas; ir be Tėvo niekas neegzistuotų, kas iš tikrųjų egzistuoja.

42:1.7 (468.4) Jėga, atsiradusi iš savaime egzistuojančios Dievybės, pati savaime yra amžinai egzistuojanti. Jėga-energija yra nežūstanti, nesunaikinama; šitie Begaliniojo pasireiškimai gali patirti neribotų transmutacijų, begalinių transformacijų, ir amžinų metamorfozių; bet jokia prasme ar laipsniu, net ir mažiausiai įsivaizduojamu laipsniu, tikrai negalėtų ir niekada negalės išnykti. Bet energija, nors ir atsirandanti iš Begaliniojo, nėra pasireiškianti be galo; šiandien suvokiama pagrindinė visata turi išorines ribas.

42:1.8 (468.5) Energija yra amžina, bet nėra begalinė; ji visą laiką reaguoja į Begalybės visaapimantį grybšnį. Amžinai jėga ir energija juda; išėjusios iš Rojaus, jos turi ten sugrįžti; nors amžių amžiai būtų reikalingi tam, jog būtų užbaigta nustatyta grandinė. Kas yra kilęs iš Rojaus Dievybės, to galutinis tikslas gali būti tiktai Rojus arba Dievybės likimas.

42:1.9 (468.6) Ir visa tai patvirtina mūsų tikėjiimą, jog visatų visata yra apskritiminė, tam tikra prasme apribota, bet tvarkinga ir toli nusidriekianti. Jeigu būtų ne taip, tuomet anksčiau ar vėliau kuriame nors taške atsirastų energijos sumažėjimo įrodymų. Visi dėsniai, organizacijos, administravimas, ir visatos tyrinėtojų liudijimai—viskas rodo, jog egzistuoja begalinis Dievas, bet, vis dar, ribinė visata, begalinės egzistencijos cirkuliariškumas, yra beveik beribė, bet, vis tik, ribinė, kaip kontrastas begalybei.

2. Visuotinės nedvasinės energetinės sistemos : (fizinės energijos)

42:2.1 (469.1) Iš tikrųjų anglų kalboje sunku surasti atitinkamus žodžius, kurie pavadintų ir kurie apibūdintų tuos įvairius jėgos ir energijos—fizinės, protinės, ar dvasinės—lygius. Šituose pasakojimuose mes iš viso negalime laikytis jūsų priimtų jėgos, energijos, ir galios apibrėžimų. Kalba yra tokia skurdi, jog mes šituos terminus turime vartoti daugeliu reikšmių. Pavyzdžiui, šitame dokumente žodis energija yra vartojamas pažymėti visas reiškininio judesio, veiksmo, ir potencialo fazes ir formas, tuo tarpu žodis jėga yra taikomas ikigravitaciniams, o žodis galia yra taikomas pogravitaciniams energijos etapams.

42:2.2 (469.2) Tačiau, aš tikrai stengsiuosi sumažinti koncepcinį supainiojimą, patardamas priimti kosminės jėgos, atsirandančios energijos, ir visatos galios—fizinės energijos—tokią klasifikaciją:

42:2.3 (469.3) 1. Erdvės potencialas. Tai yra neabejotinas Beribio Absoliuto laisvas buvimas erdvėje. Šitos sąvokos ekstencija žymi visatos jėgos-erdvės potencialą, neatskiriamą nuo Beribio Absoliuto funkcinės visumos, tuo tarpu šitos sąvokos intencija rodo kosminės tikrovės— visatų—visumą, kuri pasklido link amžinybės iš niekada neprasidedančios, niekada nesibaigiančios, niekada nejudančios, niekada nesikeičiančios Rojaus Salos.

42:2.4 (469.4) Tie reiškiniai, kurie yra vietiniai Rojaus žemutinei daliai, galbūt apima absoliučios jėgos buvimo ir veikimo tris zonas: Beribio Absoliuto ašinę zoną, pačios Rojaus Salos zoną, ir tam tikrų neidentifikuotų išlyginančių ir kompensuojančių agentūrų ar funkcijų įsiterpiančią zoną. Šitos trys koncentrinės zonos yra kosminės tikrovės Rojaus ciklo centras.

42:2.5 (469.5) Erdvės potencialas yra ikitikrovė; ji yra Beribio Absoliuto sfera, ir reaguoja tiktai į asmeninį Visuotinio Tėvo grybšnį, nepaisant to, jog atrodo, kad ją gali modifikuoti Pirminių Pagrindinių Jėgos Organizatorių buvimas.

42:2.6 (469.6) Uversoje, erdvės potencialas yra apibūdinamas kaip ABSOLIUTA.

42:2.7 (469.7) 2. Pirminė jėga. Ji išreiškia pirmąjį bazinį pakeitimą erdvės potenciale ir gali būti Beribio Absoliuto viena iš apatinio Rojaus funkcijų. Mes žinome, jog erdvės buvimas, pasklindantis iš apatinio Rojaus, tam tikru būdu yra modifikuotas, palyginus su į vidų įeinančiu erdvės buvimu. Bet nežiūrint bet kokių tokių galimų ryšių, toji atvirai pripažinta erdvės potencialo transmutacija į pirminę jėgą yra gyvų Rojaus jėgos organizatorių įtampos-buvimo pirminis diferencijuojantis veikimas.

42:2.8 (469.8) Pasyvi ir potenciali jėga tampa aktyvi ir pirminė reaguodama į pasipriešinimą, kurį sukelia Pirminių Atsiradusių Pagrindinių Jėgos Organizatorių buvimas erdvėje. Dabar jėga pereina iš išskirtinai Beribio Absoliuto sferos į tokias valdas, kuriose yra daugialypis reagavimas—reagavimas į tam tikrus pirminius judėjimus, inicijuotus Veiksmo Dievo, ir po šito, į tam tikrus kompensuojamuosius judėjimus, kylančius iš Visuotinio Absoliuto. Pirminė jėga atrodo, jog reaguoja į transcendentinį priežastingumą proporcingai absoliutumui.

42:2.9 (469.9) Kartais apie pirminę jėgą yra kalbama kaip apie grynąją energiją; Uversoje ją mes vadiname SEGREGATA.

42:2.10 (470.1) 3. Atsirandančios energijos. Pirminių jėgos organizatorių pasyvus buvimas yra pakankamas tam, kad erdvės potencialą transformuotų į pirminę jėgą, ir būtent tokiame sužadintame erdvės lauke tie patys jėgos organizatoriai pradeda savo pirmines ir aktyvias operacijas. Pirminė jėga yra nulemta, kad energijos pasireiškimo sferose pereitų per dvi atskiras transmutacijos fazes, prieš tapdama visatos energija. Šitie du atsirandančios energijos lygiai yra:

42:2.11 (470.2) a. Galingoji energija. Tai yra galinga-kryptinga, masę judinanti, galingai įtempta, ir priverstinai reaguojanti energija—gigantiškos energetinės sistemos, kurias išjudino pirminių jėgos organizatorių veikla. Šita pirminė arba galingoji energija iš pradžių aiškiai nereaguoja į Rojaus trauką, bet galbūt rodo tokį bendros masės arba erdvės kryptingą reagavimą į kolektyvinę grupę absoliučių poveikių, sklindančių iš apatinės Rojaus dalies. Kada energija pasiekia pirminio reagavimo į Rojaus apskritiminio ir absoliučios traukos grybšnio lygį, tada pirminiai jėgos organizatoriai užleidžia vietą savo antrinių partnerių veikimui.

42:2.12 (470.3) b. Gravitacinė energija. Dabar atsirandanti energija, kuri reaguoja į gravitaciją, turi visatos energijos potencialą ir tampa visos visatos materijos aktyviu protėviu. Šita antrinė arba gravitacinė energija yra energijos vystymosi produktas, kuris atsirado dėl to, jog Transcendentinių Pagrindinių Jėgos Organizatorių Padėjėjai sukėlė spaudimą ir įsitempimo kryptis. Reaguodama į šitų jėgos manipuliuotojų darbą, erdvės energija greitai pereina iš galingosios į gravitacinę stadiją, šitokiu būdu imdama tiesiogiai reaguoti į Rojaus (absoliučios) gravitacijos apskritiminį grybšnį, tuo pačiu metu atskleisdama tam tikrą potencialą reaguoti į linijinės gravitacijos traukimą, kuris yra neatskiriamas nuo netrukus pasirodysiančios energijos ir materijos elektroninių ir poelektroninių pakopų materialios masės. Atsiradus reagavimui į gravitaciją, Pagrindinių Jėgos Organizatorių Partneriai gali pasitraukti iš erdvės energetinių ciklonų, bet su sąlyga, jog į šitą veiklos sritį yra paskiriami Visatos Energijos Reguliuotojai.

42:2.13 (470.4) Mes visiškai nesame tikri dėl to, kokios yra tikslios priežastys, sukeliančios jėgos evoliucijos ankstyvąsias pakopas, bet mes suvokiame išmintingą Galutiniojo veikimą atsirandančios energijos pasireiškimo abiejuose lygiuose. Galingoji ir gravitacinė energijos, kada į jas žiūrima kolektyviai, tada Uversoje apie jas kalbama kaip apie ULTIMATĄ.

42:2.14 (470.5) 4. Visatos energija. Erdvės jėga buvo pakeista į erdvės energiją, o tada į gravitacinio valdymo energiją. Tokiu būdu fizinė energija buvo prinokinta iki tokio taško, kada ją galima nukreipti į energetinius kanalus ir priversti tarnauti visatos Kūrėjų daugialypiams tikslams. Šitą darbą didžiojoje visatoje—organizuotuose ir apgyvendintuose kūriniuose—atlieka įvairiapusiai fizinės energijos reguliuotojai, centrai, ir kontrolieriai. Šitie Visatos Energijos Reguliuotojai imasi daugiau ar mažiau visiškai valdyti dvidešimt vieną energijos fazę iš trisdešimties energijos fazių, kurios sudaro septynių supervisatų dabartinę energetinę sistemą. Šita galios-energijos-materijos sfera yra Septinkarčio išmintingos veiklos valda, veikianti esant Aukščiausiojo laiko-erdvės virškontrolei.

42:2.15 (470.6) Uversoje visatos energijos sferą mes laikome GRAVITA.

42:2.16 (470.7) 5. Havonos energija. Koncepcine prasme šitas pasakojimas eina link Rojaus taip, kaip buvo atskleidžiama transmutuojanti erdvė-jėga, lygis po lygio, iki laiko ir erdvės visatų energijos-galios darbinio lygio. Toliau einant link Rojaus, yra sutinkama kita energijos ikiegzistencinė fazė, kuri yra būdinga centrinei visatai. Čia evoliucinis ciklas atrodo, jog atsigręžia atgal pats į save; energija-galia rodos pradeda skrieti atgal link jėgos, bet tokios jėgos, kurios prigimtis yra visiškai nepanaši į erdvės potencialo ir pirminės jėgos prigimtį. Havonos energijos sistemos nėra dualios; jos yra trivienės. Tai yra Bendrai Veikiančiojo, funkcionuojančio Rojaus Trejybės vardu, egzistencialios energijos sfera.

42:2.17 (471.1) Uversoje šitos Havonos energijos yra žinomos kaip TRIATA.

42:2.18 (471.2) 6. Transcendentinė energija. Šita energetinė sistema veikia viršutiniame Rojaus lygyje ir iš viršutinio Rojaus lygio, ir tiktai sąsajoje su absonitinėmis tautomis. Uversoje ji yra vadinama TRANOSTA.

42:2.19 (471.3) 7. Monota. Energija yra artimai gimininga dieviškumui, kada tai būna Rojaus energija. Mes linkę tikėti, jog monota yra Rojaus gyva, nedvasinė energija—Pirminio Sūnaus gyvos, dvasinės energijos kopija amžinybėje—tuo yra paaiškinama Visuotinio Tėvo nedvasinė energetinė sistema.

42:2.20 (471.4) Mes negalime pateikti skirtumo tarp Rojaus dvasios ir Rojaus monotos prigimties; jos matomai yra panašios. Jos turi skirtingus pavadinimus, bet vargu ar daug ką galima jums pasakyti apie tokią tikrovę, kurios dvasiniai ir nedvasiniai pasireiškimai yra atsikiriami tiktai pavadinimu.

42:2.21 (471.5) Mes žinome, jog ribiniai tvariniai gali pasiekti Visuotinio Tėvo garbinimo patyrimą per Dievo Septinkarčio ir Minties Derintojų tarnavimą, bet mes abejojame, jog kokia nors ikiabsoliuti asmenybė, net energijos reguliuotojai, gali suvokti Pirmojo Didžiojo Šaltinio ir Centro energetinę begalybę. Dėl vieno dalyko mes esame tikri: Jeigu energijos reguliuotojai gerai žino erdvės jėgos metamorfozių metodą, tai šitos paslapties mums likusiems jie neatskleidžia. Būtent mano nuomonė yra tokia, kad jėgos organizatorių veikimą jie suvokia ne iki galo.

42:2.22 (471.6) Tie patys energijos reguliuotojai yra energetiniai katalizatoriai; tai yra, jie savo buvimu sukelia tai, jog energija skaidytųsi, organizuotųsi, ar susijungtų į struktūrinius vienetus. Ir visa tai rodo, jog turėtų būti kažkas, kas yra neatskiriamas nuo energijos ir ją priverčia šitokiu būdu veikti šitų energetinių esybių akivaizdoje. Nebadono Melkizedekai jau seniai tokį reiškinį, kada kosminė jėga virsta visatos energija pavadino viena iš septynių “dieviškumo begalybių.” Ir tai bus daugiausia, kiek šituo klausimu jūs pažengsite į priekį per savo kilimą vietinėje visatoje.

42:2.23 (471.7) Nepaisant mūsų nesugebėjimo iki galo suvokti kosminės jėgos kilmės, pobūdžio, ir transmutacijų, vis vien mes esame iki galo susipažinę su atsirandančios energijos visomis elgesio fazėmis nuo tų laikų, kada ji tiesiogiai ir neklystamai ėmė reaguoti į Rojaus gravitacijos veikimą—maždaug tuo metu, kada pradėjo veikti supervisatos energijos reguliuotojai.

3. Materijos klasifikacija

42:3.1 (471.8) Visose visatose, išskyrus centrinę visatą, materija yra identiška. Materijos fizinės savybės priklauso nuo ją sudarančių elementų sukimosi greičio, besisukančių elementų skaičiaus ir dydžio, jų atstumo nuo branduolinio kūno arba erdvinio materijos turinio, o taip pat nuo tam tikrų jėgų, kurios Urantijoje dar nėra atrastos, buvimo.

42:3.2 (471.9) Įvairiose saulėse, planetose, ir erdvės kūnuose yra dešimt didžiųjų materijos skyrių:

42:3.3 (472.1) 1. Ultimatoninė materija—materialios egzistencijos pirminiai fiziniai vienetai, energijos dalelytės, kurios sudarys elektronus.

42:3.4 (472.2) 2. Subelektroninė materija—saulės superdujų sprogstanti ir atstumianti stadija.

42:3.5 (472.3) 3. Elektroninė materija—materialaus diferencijavimo elektrinė stadija—elektronai, protonai, ir įvairūs kiti vienetai, sudarantys elektroninių grupių įvairias struktūras.

42:3.6 (472.4) 4. Subatominė materija—materija, plačiai egzistuojanti karštų saulių viduje.

42:3.7 (472.5) 5. Suskaidyti atomai—surandami auštančiose saulėse ir visoje erdvėje.

42:3.8 (472.6) 6. Jonizuota erdvė—atskiri atomai, netekę išorinių (chemiškai aktyvių) elektronų dėl elektrinės, terminės, ar rentgeno spindulių veiklos arba dėl tirpiklių veiklos.

42:3.9 (472.7) 7. Atominė materija—elementų organizavimo cheminė stadija, molekulinės arba matomos materijos sudedamieji vienetai.

42:3.10 (472.8) 8. Materijos molėkuline stadija—tokia materija, kokia egzistuoja Urantijoje įprastomis sąlygomis santykinai stabilios materializacijos stadijoje.

42:3.11 (472.9) 9. Radioaktyvi materija—sunkiųjų elementų irimo tendencija ir veikla vidutinio karščio ir sumažinto gravitacinio spaudimo sąlygomis.

42:3.12 (472.10) 10. Suirusi materija—santykinai pastovi materija, surandama šaltų ir negyvų saulių viduje. Šitoji materijos forma nėra visiškai pastovi; yra vis dar tam tikras ultimatoninis, net elektroninis aktyvumas, bet šitos dalelytės yra labai arti viena prie kitos, o jų sukimosi greitis yra smarkiai sulėtintas.

42:3.13 (472.11) Pateikta materijos klasifikacija yra daugiau susijusi su materijos organizacija, o ne su jos formomis, kurias mato sukurtos būtybės. Ji taip pat neatsižvelgia nei į tuos etapus, kurie buvo prieš atsirandančią energiją, nei į amžinuosius materializavimus Rojuje ir centrinėje visatoje.

4. Energijos ir materijos transmutacijos

42:4.1 (472.12) Šviesa, karštis, elektra, magnetizmas, chemiškumas, energija, ir materija—kilme, pobūdžiu, ir likimu—yra vienas ir tas pas dalykas, kartu su kitomis materialiomis realybėmis dar neatrastomis Urantijoje.

42:4.2 (472.13) Mes ne iki galo suprantame tuos beveik begalinius pasikeitimus, kuriuos gali patirti fizinė energija. Vienoje visatoje ji pasirodo kaip šviesa, kitoje visatoje ji pasirodo kaip šviesa plius karštis, dar kitoje, kaip energijos formos, nežinomos Urantijoje; po neapsakomų milijonų metų ji gali vėl pasirodyti kaip judrios, augančios elektros energijos ar magnetinės energijos kažkokia forma; o dar vėliau ji gali vėl pasirodyti kitoje visatoje kaip besikeičiančios materijos, patiriančios seriją metamorfozių, kokia nors forma, kad po šito ji iš išorės fiziškai išnyktų toje sferoje vykstant kokiems nors didžiuliams kataklizmams. Ir tada, po nesuskaičiuojamų amžių ir beveik begalinių klajonių per gausybę visatų, ta pati energija gali vėl iš naujo pasirodyti ir savo formą ir potencialą pakeisti daug kartų; ir šitokiu būdu šitos transformacijos iš tikrųjų tęsiasi per vienas po kito einančius amžius ir per nesuskaičiuojamas sferas. Šitaip materija skrieja tolyn, patirdama laiko transmutacijas, bet visada ji skrieja tiksliai pagal amžinybės ratą; net jeigu jai ilgai ir trukdoma sugrįžti į savo šaltinį, ji visą laiką reaguoja į jį, ir ji amžinai juda pirmyn tuo keliu, kurį nustatė Begalinė Asmenybė, kuri ją ir paskleidė.

42:4.3 (473.1) Energijos centrai ir jų partneriai didele dalimi yra susiję su tuo darbu, kada ultimatonai yra transmutuojami į elektrono grandines ir apsisukimus. Šitos unikalios būtybės kontroliuoja ir sujungia energiją sumaniai manipuliuodamos materializuotos energijos bazinius vienetus, ultimatonus. Jie yra energijos šeimininkai, kada ji cirkuliuoja šitoje primityvioje būsenoje. Bendraudami su fiziniais kontrolieriais jie sugeba efektyviai valdyti ir reguliuoti energiją net ir po to, kada ji buvo transmutuota į elektrinį lygį, vadinamąjį elektroninį etapą. Bet jų veikimo spektras būna milžinišku laipsniu apribotas, kada elektroniškai organizuota energija įskrieja į atominių sistemų sūkurius. Po tokio materializavimo, šitos energijos patenka į visišką linijinės gravitacijos traukiančios energijos grybšnį.

42:4.4 (473.2) Gravitacija teigiamai veikia energijos centrų ir fizinių kontrolierių galios trasas ir energetinius kanalus, bet tos būtybės turi tik neigiamą ryšį su gravitacija—demonstruoja savo antigravitacines savybes.

42:4.5 (473.3) Visoje erdvėje, pasireiškia šaltis ir kitokie poveikiai kūrybiškai organizuodami ultimatonus į elektronus. Karštis yra elektroninio aktyvumo matas, tuo tarpu šaltis tiktai rodo, jog nėra karščio—santykinę energijos ramybę—erdvės visuotinės jėgos-įkrovos būseną, su sąlyga, jog nebūtų nei atsirandančios energijos, nei organizuotos materijos, ir kad į gravitaciją jos nereaguotų.

42:4.6 (473.4) Gravitacijos buvimas ir veikimas yra tai, kas užkerta kelią teorinio absoliutaus nulio atsiradimui, kadangi tarpžvaigždinė erdvė neturi absoliutaus nulio temperatūros. Per visą organizuotą erdvę yra reaguojančios į gravitaciją energetinės srovės, energijos grandinės, ir ultimatoninė veikla; taip pat ir organizuojančios elektronus energijos. Iš esmės kalbant, erdvė nėra tuščia. Net Urantijos atmosfera vis labiau išretėja, kol nutolus maždaug tris tūkstančius mylių ji ima peraugti į vidutinę erdvės materiją šitoje visatos sekcijoje. Beveik tuščiausia žinoma erdvė Nebadone turėtų apie vieną šimtą ultimatonų—vieno elektrono ekvivalentą—kiekviename kubiniame colyje. Toks materijos išretėjimas yra laikomas praktiškai tuščia erdve.

42:4.7 (473.5) Temperatūra—karštis ir šaltis—yra antrinis faktorius, energijos ir materijos evoliucijos sferose nusileidžiantis tiktai gravitacijai. Ultimatonai nuolankiai paklūsta temperatūriniams kraštutinumams. Žemos temperatūros yra palankios tam tikroms elektroninio susidarymo ir atominio susijungimo formoms, tuo tarpu aukštos temperatūros skatina įvairių rūšių atomų skaidymąsi ir materijos suirimą.

42:4.8 (473.6) Veikiama tam tikrų vidinių saulės būsenų karščio ir spaudimo visa materija, išskyrus primityviausius materijos junginius, gali būti suskaidyta. Karštis šitokiu būdu gali didele dalimi nugalėti gravitacijos stabilumą. Bet joks žinomas saulės karštis ar spaudimas negali ultimatonų sugrąžinti atgal į galingąją energiją.

42:4.9 (473.7) Degančios saulės gali materiją transformuoti į įvairių formų energiją, bet tamsieji pasauliai ir visa išorinė erdvė elektroninį ir ultimatoninį aktyvumą gali sulėtinti iki tokio taško, kai šitos energijos yra paverčiamos į sferų materiją. Tam tikri uždaro tipo elektroniniai susivienijimai, o taip pat ir didelė dalis branduolinės materijos bazinių susivienijimų, yra suformuojami atviros erdvės nepaprastai žemų temperatūrų sąlygomis, o vėliau išauga susijungdami su besimaterializuojančios energijos sankaupomis.

42:4.10 (473.8) Per visą šitą niekada nesibaigiančią energijos ir materijos metamorfozę, mes turime atsižvelgti į gravitacinio spaudimo poveikį ir į ultimatoninių energijų antigravitacinį elgesį, esant tam tikroms temperatūros, skriejimo greičio, ir apsisukimų greičio sąlygoms. Temperatūra, energijos srovės, atstumas, ir gyvų jėgos organizatorių ir energijos reguliuotojų buvimas taip pat turi poveikio visiems energijos ir materijos transmutaciniams reiškiniams.

42:4.11 (474.1) Masės padidėjimas materijoje yra lygus energijos padidėjimui, padalintam iš šviesos greičio kvadrato. Dinamiškumo prasme, tas darbas, kurį gali atlikti materija ramybės būsenoje, yra lygus tai energijai, kuri yra išeikvota atgabenant jos sudedamąsias dalis iš Rojaus, atėmus jėgų pasipriešinimą, įveiktą judėjimo metu, ir materijos dalių tarpusavio trauką.

42:4.12 (474.2) Materijos ikielektroninių formų egzistavimą rodo du švino atominiai svoriai. Pirminės formacijos švinas sveria šiek tiek daugiau už tą šviną, kuris atsiranda urano irimo procese, išspinduliuojant radį; ir šitas atominių svorių skirtumas išreiškia realų energijos nuostolį skylant atomui.

42:4.13 (474.3) Santykinį materijos vientisumą užtikrina tas faktas, jog energiją galima absorbuoti arba išlaisvinti tiktai tiksliai tokiais kiekiais, kuriuos Urantijos mokslininkai yra pavadinę kvantais. Šita išmintinga sąlyga materialiose sferose tarnauja tam, kad palaikytų šitas visatas kaip veikiančius koncernus.

42:4.14 (474.4) Įeinantis ar išeinantis energijos kiekis, kada elektroninės ar kitokios padėtys pasikeičia, visuomet būna “kvantas” ar koks nors jo kartotinis, bet tokių energijos vienetų vibracinį ar panašų į bangas elgesį visiškai nulemia konkrečių materialių struktūrų dydžiai. Tokios panašios į bangas energijos pulsavimas yra 860 kartų didesnis už ultimatonų, elektronų, atomų, ar kitokių šitaip veikiančių vienetų skersmenį. Niekada nesibaigianti painiava, kuri lydi kvanto elgesio banginės mechanikos stebėjimą, kyla dėl to, jog energijos bangos viena kitą užkloja: Dvi viršūnės gali susijungti tam, kad sudarytų dvigubo aukščio viršūnę, tuo tarpu viršūnė ir įduba gali susijungti, šitokiu būdu sukeldamos abipusį anuliavimą.

5. Banginės energijos pasireiškimai

42:5.1 (474.5) Orvontono supervisatoje yra vienas šimtas banginės energijos oktavų. Iš energijos pasireiškimų šito vieno šimto grupių, šešiasdešimt keturios yra visiškai arba iš dalies atpažintos Urantijoje. Saulės spinduliai sudaro keturias oktavas supervisatos skalėje, matomi spinduliai sudaro vieną oktavą, keturiasdešimt šeštąją šitoje serijoje. Vėliau eina ultravioletinė grupė, tuo tarpu dešimčia oktavų aukščiau yra rentgeno spinduliai, po jų eina radžio gama spinduliai. Trisdešimt dviemis oktavomis aukščiau už saulės matomą šviesą yra išorinės erdvės energijos spinduliai, taip dažnai maišomi su jų asocijuotomis labai energizuotomis smulkiausiomis materijos dalelytėmis. Po to, einant skale žemyn nuo matomos saulės šviesos, yra infraraudonieji spinduliai, o trisdešimčia oktavų žemiau yra radijo laidų perdavimo grupė.

42:5.2 (474.6) Į bangas panašios energijos pasireiškimus—Urantijos dvidešimtojo amžiaus mokslinio išsivystymo požiūriu—galima būtų klasifikuoti į tokias dešimt grupių:

42:5.3 (474.7) 1. Infraultimatoniniai spinduliai — ultimatonų apsisukimai ties tokia riba, kada jie pradeda įgauti konkrečią formą. Tai atsirandančios energijos pirmoji pakopa, kurioje į bangas panašius reiškinius galima nustatyti ir išmatuoti.

42:5.4 (474.8) 2. Ultimatoniniai spinduliai. Energijos sutelkimas į smulkiausias ultimatonų sferas erdvės turinyje sukuria vibracijas, kurias galima nustatyti ir išmatuoti. Ir likus daug laiko iki fizikai kada nors atras ultimatoną, jie neabejotinai nustatys šitų spindulių reiškinius, nes jie krenta ant Urantijos. Šitie trumpi ir galingi spinduliai išreiškia ultimatonų pirminę veiklą, kada jie būna sulėtinami iki tokio taško, kur pakeičia kryptį į materijos elektroninį organizavimą. Ultimatonams jungiantis į elektronus, vyksta kondensacija, ir dėl šito kaupiasi energija.

42:5.5 (475.1) 3. Trumpieji erdvės spinduliai. Jie yra trumpiausi iš visų grynai elektroninių vibracijų ir išreiškia šitos materijos formos ikiatominę stadiją. Šitų spindulių atsiradimui reikalinga ypatingai aukšta arba žema temperatūra. Tokių erdvės spindulių yra dvi rūšys: viena rūšis lydi atomų susidarymą, o kita rūšis pažymi atomų irimą. Didžiausiais kiekiais jie yra išspinduliujami iš tankiausios supervisatos plokštumos, Paukščių Tako, kuri taip pat yra ir išorinių visatų tankiausia plokštuma.

42:5.6 (475.2) 4. Elektroninė stadija. Šitoji energijos stadija yra viso materializavimo pagrindas septyniose supervisatose. Kada elektronai iš išorinių energijos orbitų pereina į vidines, tada visada yra išspinduliuojami energijos kvantai. Elektronų orbitų pakeitimas sukelia šviesos energijos labai apibrėžtų ir vienodų išmatuojamų dalelyčių išmetimą arba absorbavimą, tuo tarpu susidūrimo metu atskiras elektronas visada netenka šviesos- energijos dalelytės. Panašios į bangas energijos pasireiškimai taip pat lydi ir teigiamo krūvio kūnų ir kitų elektroninės stadijos elementų veiklą.

42:5.7 (475.3) 5. Gama spinduliai — tai yra spinduliavimai, kurie apibūdina atominės materijos spontanišką suirimą. Šitą elektroninio aktyvumo formą geriausiai iliustruoja tie reiškiniai, kurie yra susiję su radžio suirimu.

42:5.8 (475.4) 6. Rentgeno spindulių grupė. Kitas žingsnis, lėtinant elektronus, sukuria saulės rentgeno spindulių įvairias formas, kartu su dirbtinai sukurtais rentgeno spinduliais. Elektroninė įkrova sukuria elektros lauką; judėjimas sukelia elektros srovę; ši srovė sukuria magnetinį lauką. Kada elektronas yra staiga sustabdomas, tuo sukeltas elektromagnetinis sąmyšis sukuria rentgeno spindulį; šis rentgeno spindulys yra tas sutrikdymas. Saulės rentgeno spinduliai yra identiški tiems rentgeno spinduliams, kurie yra mechaniškai sukurti žmogaus kūno vidaus tyrimui, išskyrus tai, kad jie yra truputėlį ilgesni.

42:5.9 (475.5) 7. Ultravioletiniai arba cheminiai saulės šviesos ir įvairios mechaninės produkcijos spinduliai.

42:5.10 (475.6) 8. Balta šviesa — visa matoma saulių šviesa.

42:5.11 (475.7) 9. Infraraudonieji spinduliai— elektroninio aktyvumo lėtėjimas dar arčiau priartėja prie suvokiamos karščio stadijos.

42:5.12 (475.8) 10. Herco bangos— Urantijoje šitos energijos yra naudojamos radijo transliacijoms.

42:5.13 (475.9) Iš šitų visų dešimties panašių į bangas energetinės veiklos fazių, žmogaus akis gali reaguoti tiktai į vieną oktavą, į įprastos saulės šviesos visą šviesą.

42:5.14 (475.10) Vadinamasis eteris yra tiesiog bendras pavadinimas, pažymintis erdvėje vykstančių jėgos ir energijos veiklų grupę. Ultimatonai, elektronai, ir kitos masinės energijos sankaupos yra materijos vienodos dalelytės, ir keliaudamos erdve jos iš tikrųjų juda pirmyn tiesiomis linijomis. Šviesą ir visas kitas atpažįstamas energijos pasireiškimų formas sudaro konkrečių energijos dalelyčių, judančių tiesiomis linijomis, seka, išskyrus tuos atvejus, kada jas modifikuoja gravitacija ir kitokios įsiterpiančios jėgos. Tai, kad šitos energetinių dalelyčių procesijos, kada būna stebimos, atrodo kaip banginiai reiškiniai yra dėl visos erdvės nediferencijuotos jėgos apdangalo, hipotetinio eterio, pasipriešinimo ir dėl suvienytų materijos sankaupų tarpgravitacinės įtampos. Erdvė materijos tarpeliuose tarp dalelyčių, kartu su energijos spindulių pirminiu skriejimo greičiu, sukuria daugelio energijos-materijos formų banguojančią išvaizdą.

42:5.15 (476.1) Erdvės turinio sužadinimas sukelia panašią į bangas reakciją į greitai judančių materijos dalelyčių praėjimą, lygiai taip, kaip praplaukiantis laivas vandenyje sukelia skirtingos amplitudės ir skirtingo intervalo bangas.

42:5.16 (476.2) Pirminės jėgos elgesys iš tiesų sukelia tokius reiškinius, kurie daugeliu atvejų yra analogiški jūsų postuluojamam eteriui. Erdvė nėra tuščia; visos erdvės sferos sūkuriais skrieja ir neria tolyn per pasklidusios jėgos-energijos milžinišką vandenyną; taip pat ir erdvės turinys nėra tuščias be atomų. Nepaisant šito, nėra jokio eterio, ir būtent tai, jog šito hipotetinio eterio ir nėra, apgyvendintą planetą įgalina išvengti įkritimo į saulę, o savo orbita skriejančiam elektronui pasipriešinti, kad neįkristų į branduolį.

6. Ultimatonai, elektronai, ir atomai

42:6.1 (476.3) Nors visuotinės jėgos erdvės įkrova yra vienoda ir nediferencijuota, bet atsiradusios energijos organizavimas į materiją sukelia energijos telkimą į konkrečių dydžių ir nustatyto svorio pavienes mases— tikslų reagavimą į gravitaciją.

42:6.2 (476.4) Vietinė arba linijinė gravitacija pradeda veikti iki galo, kada atsiranda atominis materijos organizavimas. Ikiatominė materija į gravitaciją šiek tiek reaguoja, kada ją veikia rentgeno spinduliai ir kitokios panašios energijos, bet joks išmatuojamas linijinės gravitacijos traukimas laisvų, nesujungtų, ir nepakrautų elektroninės energijos dalelyčių ar neapjungtų ultimatonų neveikia.

42:6.3 (476.5) Ultimatonai veikia traukdami vienas kitą, reaguodami tiktai į apskritiminės Rojaus gravitacijos traukimą. Nereaguodami į linijinę gravitaciją jie šitokiu būdu būna išlaikomi visuotinės erdvės dreife. Ultimatonai gali padidinti apsisukimų greitį iki tokio lygio, kad pasiektų dalinę antigravitaciją, bet jie negali, be jėgos organizatorių ir energijos reguliuotojų pagalbos, pasiekti tokio kritinio greičio, kad prarastų individualumą, sugrįžtų į galingosios energijos pakopą. Natūraliomis sąlygomis, ultimatonai fizinę egzistenciją praranda tiktai tada, kada dalyvauja vėstančių ir mirštančių saulių galutiniame suirime.

42:6.4 (476.6) Ultimatonai, Urantijoje nežinomi, per fizinio aktyvumo daugelį fazių lėtėja tol, kol pasiekia tokią besisukančią energiją, kuri turi išskirtines teises organizuoti elektronus. Ultimatonai turi tris judėjimo rūšis: bendrą pasipriešinimą kosminei jėgai, individualius antigravitacinio potencialo apsisukimus, ir vieno šimto tarpusavyje susietų ultimatonų pozicijas elektrono viduje.

42:6.5 (476.7) Abipusė trauka išlaiko drauge vieną šimtą ultimatonų elektrono sudėtyje; ir niekada nebūna nei daugiau, nei mažiau kaip vienas šimtas ultimatonų tipiškame viename elektrone. Vieno ultimatono ar daugiau ultimatonų praradimas tipišką elektrono tapatumą sugriauna, tokiu būdu sukurdamas vieną iš dešimties elektrono modifikuotų formų.

42:6.6 (476.8) Ultimatonai neskrieja orbitomis ar sūkuriais grandinėse elektrono viduje, bet jie iš tikrųjų išsisklaido ar susigrupuoja sutinkamai su sukimosi aplink savo ašį greičiu, šitaip nulemdami skirtingus elektronų dydžius. Šitas pats ultimatonų skriejimo greitis, besisukant aplink savo ašį, nulemia elektroninių vienetų kelių tipų teigiamas ar neigiamas reakcijas. Visiškas elektroninės materijos išskaidymas ir sugrupavimas, kartu su energijos-materijos neigiamų ir teigiamų kūnų elektriniu diferencijavimu, kyla dėl šitų įvairių funkcijų, kurias atlieka medžiagą sudarančių ultimatonų tarpusavio ryšys.

42:6.7 (477.1) Kiekvieno atomo skersmuo yra šiek tiek daugiau negu 1/100.000.000-ninė colio dalis, tuo tarpu elektronas sveria truputį daugiau negu mažiausio atomo, vandenilio, 1/2.000-oji dalis. Teigiamas protonas, būdingas atomo branduoliui, nors gali būti ne didesnis už neigiamą elektroną, bet sveria beveik du tūkstančius kartų daugiau.

42:6.8 (477.2) Jeigu materijos masė būtų padidinta tiek, kad elektrono masė prilygtų uncijos vienai dešimtajai daliai, tuomet, proporcingai padidinus dydį, tokio elektrono tūris prilygtų visos žemės tūriui. Jeigu protono—tūkstantį aštuonis šimtus kartų sunkesnio už elektroną— tūris būtų padidintas iki smeigtuko galvutės dydžio, tuomet, santykinai, smeigtuko galvutė pasiektų skersmenį, prilygstantį Žemės orbitos aplink Saulę skersmeniui.

7. Atominė materija

42:7.1 (477.3) Visos materijos sandara yra pagal saulės sistemos tvarką. Kiekvienos mažiausios energetinės visatos centre yra santykinai stabili, palyginti stacionari, materialios egzistencijos branduolinė dalis. Šitas centrinis vienetas yra apdovanotas triguba pasireiškimo galimybe. Apsupdami šitą energijos centrą aplink skrieja begaline gausa, bet nepastoviomis orbitomis, energijos vienetai, kuriuos galima kažkiek palyginti su tomis planetomis, kurios apjuosia kokių nors žvaigždinių grupių saulę, panašiai, kaip jūsų pačių saulės sistemoje.

42:7.2 (477.4) Atomo viduje elektronai sukasi aplink centrinį protoną maždaug santykinai tokioje pačioje erdvėje, kokią turi planetos saulės sistemos erdvėje, skriedamos aplink saulę. Lyginant su realiuoju dydžiu, tarp atomo branduolio ir vidinės elektronų grandinės santykinai yra toks pat atstumas kaip ir tarp vidinės planetos, Merkurijaus, ir jūsų saulės.

42:7.3 (477.5) Elektronų apsisukimai aplink savo ašį ir jų orbitiniai skriejimo greičiai aplink atomo branduolį pranoksta žmogaus vaizduotę, nekalbant jau apie juos sudarančiųjų ultimatonų skriejimo greičius. Radžio teigiamos dalelytės išskrenda į erdvę dešimt tūkstančių mylių per sekundę greičiu, tuo tarpu neigiamos dalelės pasiekia greitį, kuris artimas šviesos greičiui.

42:7.4 (477.6) Vietinės visatos yra dešimtainės sandaros. Dualioje visatoje yra tiktai vienas šimtas erdvės energijos atskiriamų atominių materializacijų; tokia yra maksimaliai įmanoma materijos organizacija Nebadone. Šitą vieną šimtą materijos formų sudaro įprasta serija, kurioje aplink centrinį ir santykinai kompaktišką branduolį sukasi nuo vieno iki vieno šimto elektronų. Būtent šitas tvarkingas ir patikimas įvairių energijų susivienijimas ir sudaro materiją.

42:7.5 (477.7) Ne kiekviename pasaulyje galima pamatyti vieną šimtą atpažįstamų elementų paviršiuje, bet jie yra kažkur, buvo kažkur, ar yra evoliucijos procese. Sąlygos, kurioms esant susiformavo planeta, o vėliau vystėsi, nulemia tai, kiek iš to vieno šimto atomų tipų bus matoma. Sunkesniųjų atomų nerandama daugelio pasaulių paviršiuje. Net Urantijoje žinomi sunkesnieji elementai rodo polinkį suskilti, kaip tą iliustruoja radžio elgesys.

42:7.6 (477.8) Atomo stabilumas priklauso nuo elektriškai neaktyvių neutronų skaičiaus centriniame kūne. Cheminis elgesys visiškai priklauso nuo laisvai besisukančių elektronų aktyvumo.

42:7.7 (478.1) Orvontone niekada nebuvo įmanoma natūraliai surinkti į vieną atominę sistemą daugiau negu vieną šimtą orbitinių elektronų. Kada į orbitinį lauką būdavo dirbtinai įvedamas vienas šimtas ir vienas elektronas, tada visada beveik tą patį akimirksnį įvykdavo centrinio protono suirimas kartu su elektronų ir kitų išlaisvintų energijų smarkiu paskleidimu.

42:7.8 (478.2) Nors atomai gali turėti nuo vieno iki vieno šimto orbitinių elektronų, bet tiktai didesniųjų atomų dešimt išorinių elektronų sukasi aplink centrinį branduolį kaip aiškūs ir atskiri kūnai, vientisai ir kompaktiškai aplink skriedami tiksliomis ir aiškiomis orbitomis. Tuos trisdešimt elektronų, kurie yra arčiausia centro, labai sunku pastebėti ir nustatyti kaip atskirus ir organizuotus kūnus. Šita pati santykinė elektronų elgesio priklausomybė nuo branduolio artumo yra visuose atomuose, nepriklausomai nuo to, kiek juose būtų elektronų. Kuo arčiau branduolys, tuo mažesnis elektrono individualumas. Elektrono energijos, panašios į bangas, išsiskleidimas gali pasklisti į išorę tiek, kad užimtų atomų visas mažesnes orbitas; tai ypač pasakytina apie tuos elektronus, kurie yra arčiausia prie atomo branduolio.

42:7.9 (478.3) Tie trisdešimt elektronų, kurių orbita yra labiausiai viduje, turi savo individualybę, bet jų energetinės sistemos turi polinkį susimaišyti, nusidriekdamos nuo elektrono prie elektrono ir beveik nuo orbitos prie orbitos. Kiti trisdešimt elektronų sudaro antrąją šeimą, arba energetinę zoną, ir turi besivystančią individualybę, materijos kūnus daug labiau valdančius juos lydinčias energetines sistemas. Kiti trisdešimt elektronų, trečioji energetinė zona, yra dar daugiau individualizuoti ir skrieja aiškesnėmis ir konkretesnėmis orbitomis. Paskutinieji dešimt elektronų, esantys tiktai dešimtyje sunkiausiųjų elementų, turi savo nepriklausomą orumą, ir, dėl to, gali daugiau ar mažiau laisvai išvengti motininio branduolio kontrolės. Esant minimaliems temperatūros ir spaudimo pakitimams, šitos ketvirtosios ir labiausiai išorinės elektronų grupės nariai pabėgs iš centrinio branduolio grybšnio, kaip tą parodo urano ir giminingų elementų spontaniškas suirimas.

42:7.10 (478.4) Pirmuosius dvidešimt septynis atomus, tuos, kuriuose yra nuo vieno iki dvidešimt septynių orbitinių elektronų, galima lengviau suvokti negu likusiuosius. Nuo dvidešimt aštuntojo ir tolyn į viršų mes vis daugiau ir daugiau susiduriame su Beribio Absoliuto tariamo buvimo nenuspėjamumu. Bet tam tikras elektronų nenuspėjamumas yra dėl skirtingų skriejimo greičių sukantis aplink savo ašį ir dėl nepaaiškintos natūralios ultimatonų tendencijos “būriuotis.” Kiti poveikiai—fizinis, elektrinis, magnetinis, ir gravitacinis—taip pat veikia, kad sukurtų skirtingą elektronų elgesį. Todėl atomai yra panašūs į asmenis, kas susiję su nuspėjamumu. Statistikai gali skelbti dėsnius, kurie valdo didžiulį skaičių tiek atomų, tiek asmenų, bet ne atskirą individualų atomą ar asmenį.

8. Atomų sukibimas

42:8.1 (478.5) Nors gravitacija yra vienas iš kelių faktorių, susijusių su atomo mažytės energetinės sistemos išlaikymu draugėje, bet šituose baziniuose fiziniuose vienetuose ir tarp jų taip pat yra galinga ir nežinoma energija, jų bazinės sandaros ir galutinio elgesio paslaptis, jėga, kurią Urantijoje dar reikės atrasti. Šita visuotinė įtaka persmelkia visą erdvę, kuri yra šitoje mažytėje energetinėje organizacijoje.

42:8.2 (478.6) Atomo tarpelektroninė erdvė nėra tuščia. Per visą atomą šita tarpelektroninė erdvė yra sužadinama panašiais į bangas pasireiškimais, kurie yra tobulai sinchronizuoti su elektronų skriejimo greičiu ir ultimatonų apsisukimais. Šitą jėgą nevisiškai valdo jums žinomi teigiamos ir neigiamos traukos dėsniai; todėl jos elgesys kartais yra nenuspėjamas. Šita neįvardinta įtaka atrodo, jog yra Beribio Absoliuto reakcija erdvėje-jėgoje.

42:8.3 (479.1) Atomo branduolio pakrautus protonus ir nepakrautus neutronus draugėje išlaiko mezotrono, materijos dalelytės, 180 kartų sunkesnės už elektroną, abipusis veikimas. Be šitokio sutvarkymo elektrinė įkrova, kurią turi protonai, atomo branduolį sugriautų.

42:8.4 (479.2) Atomai yra sudaryti taip, jog nei elektrinės, nei gravitacinės jėgos negalėtų branduolio išlaikyti nesuirusio. Branduolio vientisumą išlaiko abipusis sujungiantis mezotrono veikimas, kuris pakrautas ir nepakrautas dalelytes sugeba išlaikyti draugėje dėl pranašesnės jėgos-masės energijos ir dėl tokio veikimo, kuris priverčia protonus ir neutronus nuolat keisti vietas. Mezotronas sukelia branduolio dalelyčių tokią elektrinę įkrovą, kad jos nenutrūkstamai šaudo pirmyn ir atgal tarp protonų ir neutronų. Per vieną neišmatuojamą sekundės dalį konkreti branduolinė dalelė būna pakrautu protonu, o per kitą dalį būna nepakrautu neutronu. Ir šitie energetinės būsenos kaitaliojimaisi yra tokie neįsivaizduojamai greiti, jog elektrinė įkrova neturi jokios galimybės veikti kaip griaunantis poveikis. Šitokiu būdu mezotronas iš tikrųjų veikia kaip dalelė “energijos nešėja,” kuri milžinišku laipsniu prisideda prie branduolinio atomo stabilumo.

42:8.5 (479.3) Mezotrono buvimas ir veikimas taip pat paaiškina kitą atominę mįslę. Kada atomai tampa radioaktyviūs, tada jie išspinduliuoja daug daugiau energijos negu galima būtų tikėtis. Šitas radiacijos perteklius atsiranda dėl to, jog suskyla “energijos nešėjas” mezotronas, kuris tuomet tampa tiesiog elektronu. Mezotroninį suirimą taip pat lydi tam tikrų mažyčių nepakrautų dalelių išmetimas.

42:8.6 (479.4) Mezotronas paaiškina kai kurias surišančias atomo branduolio savybes, bet jis nepaaiškina nei kodėl susitelkia protonai prie protonų, nei kodėl elektronai traukia elektronus. Šita paradoksali ir galinga jėga, išlaikanti atomo vientisumą, yra tokia energijos forma, kuri Urantijoje dar nėra atrasta.

42:8.7 (479.5) Šitie mezotronai dideliais kiekiais surandami erdvės spinduliuose, kurie taip nenutrūkstamai smelkiasi į jūsų planetą.

9. Naturfilosofija

42:9.1 (479.6) Ne vien tik religija yra dogmatiška; natūrfilosofija lygiai taip pat linksta į dogmatiškumą. Kada žinomas religijos mokytojas samprotavo, jog skaičius septyni gamtai yra pagrindinis dėl to, jog žmogaus galvoje yra septynios skylės, jeigu jis būtų daugiau žinojęs apie chemiją, tada jis būtų galėjęs ginti tokį įsitikinimą, pagristą fizinio pasaulio tikru reiškiniu. Visose fizinėse laiko ir erdvės visatose, nepaisant energijos dešimtainės sandaros visuotinio pasireiškimo, egzistuoja visą laiką esantis priminimas apie septinkartės elektroninės organizacijos ikimaterinę realybę.

42:9.2 (479.7) Skaičius septyni yra bazinis centrinei visatai ir dvasinei sistemai, kurią sudaro įgimtų charakterio savybių perteikimas, bet skaičius dešimt, dešimtainė sistema, yra būdingas energijai, materijai, ir materialiai kūrinijai. Nežiūrint šito, atominis pasaulis iš tikrųjų demonstruoja tam tikrus periodiškus požymius, kurie pasikartoja grupėmis po septynis—šito materialaus pasaulio apgamą, kuris rodo jo toli esančią dvasinę kilmę.

42:9.3 (480.1) Chemijos srityje šitą kūrybinės sandaros septinkartį pastovumą išreiškia panašių fizinių ir cheminių savybių pasikartojimas kas septynis atskirtus periodus, kada baziniai elementai yra surikiuoti į eilę pagal savo atominį svorį. Kada Urantijos cheminiai elementai yra šitaip surikiuoti į eilę, tada bet kokia kokybė ar savybė turi polinkį pasikartoti septynetais. Šitas periodinis kitimas septynetais pasikartoja silpnėjančiu laipsniu ir su variacijomis per visą cheminių elementų lentelę, o ryškiausiai yra pastebimas pirmosiose arba lengvesnėse atominėse grupėse. Pradedant bet kuriuo elementu, pastebėjus kokią nors vieną savybę, tokia savybė keisis šešiuose iš eilės toliau einančiuose elementuose, bet pasiekus aštuntąjį, ji turės polinkį vėl atsirasti, tai yra, aštuntasis chemiškai aktyvus elementas yra panašus į pirmąjį, devintas į antrąjį ir taip toliau. Toks fizinio pasaulio faktas neklystamai rodo, jog yra protėvinės energijos septinkartė sandara ir pažymi laiko ir erdvės kūrinių septinkarčio skirtingumo fundamentalią tikrovę. Žmogus taip pat turėtų pastebėti, jog natūralus spektras turi septynias spalvas.

42:9.4 (480.2) Bet nevisos natūrfilosofijos prielaidos yra pagrįstos; pavyzdžiui, hipotetinis eteris, kuris rodo išradingą žmogaus mėginimą savo neišmanymą apie erdvės reiškinius suvienyti. Visatos filosofija negali būti grindžiama vadinamojo mokslo stebėjimais. Jeigu tokios metamorfozės nebūtų galima stebėti, tai mokslininkas šią galimybę, jog drugelis išsirita iš vikšro, būtų linkęs paneigti.

42:9.5 (480.3) Fizinis stabilumas, susietas su biologiniu elastingumu, gamtoje yra tiktai dėl beveik begalinio išmintingumo, kurį turi kūrinijos Pagrindiniai Architektai. Jokia išmintis, mažesnė už transcendentinę, niekada negalėtų sukurti materijos vienetų, kurie tuo pačiu metu būtų tokie stabilūs ir tokie efektyviai lankstūs.

10. Visuotinės nedvasinės energetinės sistemos : (Materialaus proto sistemos)

42:10.1 (480.4) Begalinė santykinės kosminės tikrovės apimtis nuo Rojaus monotos absoliutumo iki erdvės potencialo absoliutumo leidžia manyti, jog yra tam tikra ryšių evoliucija Pirmojo Šaltinio ir Centro nedvasinėse realybėse—tose realybėse, kurias slepia erdvės potencialas, apreiškia monota, ir laikinai atskleidžia tarpiniai kosminiai lygiai. Šitas amžinas energijos ciklas, kuris grandine yra sujungtas su visatų Tėvu, yra absoliutus, ir, kadangi yra absoliutus, jo negalima išplėsti nei kiekybiškai, nei kokybiškai; nepaisant šito, Pirminis Tėvas net ir dabar—kaip ir visada—save realizuoja nuolat besiplečiančioje laiko-erdvės, ir laiką-erdvę pranokusioje, prasmių arenoje, besikeičiančių ryšių arenoje, kurioje energija-materija vis labiau paklūsta gyvosios ir dieviškosios dvasios virškontrolei gyvo ir asmenio proto patirtinių pastangų dėka.

42:10.2 (480.5) Visuotinės nedvasinės energijos yra iš naujo apjungtos į ne-Kūrėjo protų gyvas sistemas įvairiuose lygiuose, kai kurie iš jų galėtų būti pavaizduoti taip:

42:10.3 (480.6) 1. Proto tipai, esantys iki pagalbinių proto dvasių. Šitas proto lygis yra nepatirtinis ir apgyvendintuose pasauliuose jam tarnauja Pagrindiniai Fiziniai Kontrolieriai. Tai yra mechaninis protas, materialios gyvybės pačių primityviausių formų intelektas, kurio negalima mokyti, bet nemokomas protas veikia daugelyje lygių šalia primityvios planetinės gyvybės lygio.

42:10.4 (481.1) 2. Proto tipai, atitinkantys pagalbines proto dvasias. Tai vietinės visatos Motinos Dvasios tarnavimas per savo septynias pagalbines proto dvasias materialaus proto mokomame (nemechaniniame) lygyje. Šitame lygyje materialus protas turi: ikižmogiškąjį (gyvulinį) intelektą pirmose penkiose pagalbinėse dvasiose; žmogiškąjį (moralų) intelektą septyniose pagalbinėse dvasiose; viršžmogiškąjį (tarpinio tvarinio) intelektą paskutinėse dviejose pagalbinėse dvasiose.

42:10.5 (481.2) 3. Besivystantis morontinis protas — besivystančių asmenybių besiplečianti sąmonė vietinės visatos kylančiųjų karjeroje. Tai yra vietinės visatos Motinos Dvasios padovanojimas kartu su Sūnumi Kūrėju. Šitas proto lygis pažymi gyvybės apvalkalo morontinio tipo organizaciją, sintezę to, kas yra materialu ir kas yra dvasiška, kurią įgyvendina vietinės visatos Morontinės Energijos Prižiūrėtojai. Morontinis protas veikia skirtingai reaguodamas į 570 morontinės gyvybės formų, atskleisdamas didėjantį asociatyvų sugebėjimą jungtis su kosminiu protu aukštesniuose pasiekimo lygiuose. Tai yra mirtingųjų tvarinių evoliucinis kelias, bet Visatos Sūnus ir Visatos Dvasia taip pat padovanoja ir nemorontinės kategorijos protą vietinių kūrinių nemorontiniams vaikams.

42:10.6 (481.3) Kosminis protas. Tai septinkartis laiko ir erdvės įvairus protas, kurio vienai fazei tarnauja kiekviena iš septynių Pagrindinių Dvasių vienoje iš septynių supervisatų. Kosminis protas apima visus ribinio proto lygius ir patirtiškai derinasi su Aukščiausiojo Proto evoliucinio dieviškumo lygiais ir transcendentiškai derinasi su absoliutaus proto egzistencialiais lygiais—tiesioginėmis Bendrai Veikiančiojo grandinėmis.

42:10.7 (481.4) Rojuje, protas yra absoliutus; Havonoje, absonitinis; Orvontone, ribinis. Protas visada pažymi gyvo tarnavimo buvimą-veiklumą, plius įvairias energetines sistemas, ir tai yra tiesa kalbant apie proto visus lygius ir visas rūšis. Bet už kosminio proto ribų vis sunkiau pavaizduoti proto ryšius su nedvasine energija. Havonos protas yra ikiabsoliutus, bet virševoliucinis; būdamas egzistencialus-patirtinis, jis yra arčiau to, kas yra absonitinis, už bet kokią nors kitą jums apreikštą koncepciją. Rojaus protas pranoksta žmogaus suvokimo ribas; jis yra egzistencialus, neerdvinis, ir nelaikinis. Nepaisant šito, visus šiuos proto lygius nustelbia Bendrai Veikiančiojo visuotinis buvimas—proto Dievo Rojuje proto gravitacijos grybšnis.

11. Visatos mechanizmai

42:11.1 (481.5) Įvertinant ir suvokiant protą, reikėtų prisiminti, jog visata nėra nei mechaniška, nei magiška; ji yra proto kūrinys ir dėsnio mechanizmas. Bet nors praktiniame pritaikyme gamtos dėsniai veikia ten, kas atrodo turėtų būti dvasinės ir fizinės dualistinės sferos, bet tikrovėje jos yra viena. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos materializacijos pirminė priežastis, ir tuo pačiu metu pirmasis ir galutinis visų dvasių Tėvas. Rojaus Tėvas visatose už Havonos pasirodo asmeniškai tiktai kaip gryna energija ir gryna dvasia—kaip Minties Derintojai ir kiti panašūs fragmentai.

42:11.2 (481.6) Mechanizmai absoliučiai nekontroliuoja visos kūrinijos; visatų visata in toto yra proto suplanuota, proto sutverta, ir proto administruojama. Bet visatų visatos dieviškasis mechanizmas iš viso yra perdaug tobulas, kad moksliniai žmogaus ribinio proto metodai galėtų pamatyti bent pėdsaką begalinio proto viešpatavimo. Nes šitas kuriantis, kontroliuojantis, ir paremiantis protas nėra nei materialus protas, nei tvarinio protas; tai yra dvasinis protas, veikiantis dieviškosios tikrovės kūrėjo lygiais ir iš dieviškosios tikrovės kūrėjo lygių.

42:11.3 (482.1) Sugebėjimas visatos mechanizmuose pastebėti ir atrasti protą visiškai priklauso nuo tiriančiojo proto, įsitraukusio į tokią stebėjimo užduotį, sugebėjimo, užmojo, ir potencialo. Laiko-erdvės protai, organizuoti iš laiko ir erdvės energijų, yra pavaldūs laiko ir erdvės mechanizmams.

42:11.4 (482.2) Judėjimas ir visatos gravitacija yra visatų visatos neasmenių laiko-erdvės mechanizmų aspektai dvyniai. Dvasiai, protui, ir materijai reagavimo į gravitaciją lygiai yra visiškai nepriklausomi nuo laiko, bet tiktai tikrovės tikri dvasiniai lygiai yra nepriklausomi nuo erdvės (neerdviniai). Visatos aukščiausieji proto lygiai—dvasinio proto lygiai—taip pat gali būti neerdviniai, bet materialaus proto, tokio, kaip žmogaus proto, lygiai reaguoja į visatos gravitacijos abipusį veikimą, šitą reagavimą prarasdami tiktai proporcingai susitapatinimui su dvasia. Dvasinės tikrovės lygiai yra atpažįstami pagal jų dvasinį turinį, o dvasingumas laike ir erdvėje yra matuojamas atvirkščiai proporcingai reagavimui į linijinę gravitaciją.

42:11.5 (482.3) Reagavimas į linijinę gravitaciją yra nedvasinės energijos kiekybinis matas. Bet kokia masė—organizuota energija—paklūsta šitam grybšniui, išskyrus tai, kiek ją veikia judėjimas ir protas. Linijinė gravitacija yra makrokosmoso artimo veikimo sukabinanti jėga, tam tikra prasme panašiai kaip atomo viduje sukabinančios jėgos yra mikrokosmoso artimo veikimo jėgos. Fizinė materializuota energija, organizuota kaip vadinamoji materija, negali judėti erdve nekeisdama reagavimo į linijinę gravitaciją. Nors toks reagavimas į gravitaciją yra tiesiog proporcingas masei, bet įsiterpianti erdvė jį modifikuoja tiek, jog galutinė pasekmė yra tai, kas tik apytiksliai priartėja prie to, ką atvirkščiai proporcingai išreiškia nuotolio kvadratas. Galiausiai erdvė nurungia linijinę gravitaciją dėl to, kad joje egzistuoja antigravitaciniai poveikiai, kuriuos sukelia didelis skaičius viršmaterialių jėgų, kurios veikia tam, kad gravitacijos veikimą ir visas reakcijas į gravitacijos veikimą neutralizuotų.

42:11.6 (482.4) Nepaprastai sudėtingi ir atrodantys labai automatiški kosminiai mechanizmai visada turi tendenciją paslėpti viduje gyvenančio prigimtį suteikiančio arba kuriančio proto buvimą nuo bet kokių ir visų protingų būtybių, kurios yra daug žemesnės už paties mechanizmo prigimties ir sugebėjimo visatos lygius. Dėl to yra neišvengiama, jog aukščiausieji visatos mechanizmai žemesnės kategorijos tvariniams turi atrodyti kaip neturintys proto. Vienintelė įmanoma tokios išvados išimtis būtų prielaida, jog protingumas yra stebinančiame matomai save išlaikančios visatos reiškinyje—bet tai filosofijos, o ne realaus patyrimo sfera.

42:11.7 (482.5) Kadangi visatą koordinuoja protas, tai fiksuotas mechanizmų pastovumas neegzistuoja. Besivystančios evoliucijos reiškinys, susijęs su kosminiu savęs išlaikymu, yra visuotinis. Visatos evoliucinis potencialas yra neišsemiamas spontaniškumo begalybėje. Žengimą pirmyn į harmoningą vienybę, didėjančią patirtinę sintezę, užklotą ant visą laiką augančio ryšių sudėtingumo, gali įgyvendinti tiktai turintis tikslą ir viešpataujantis protas.

42:11.8 (482.6) Kuo aukštesnis visatos protas, susijęs su bet kokiu visatos reiškiniu, tuo sunkiau žemesniems proto tipams jį atrasti. O kadangi visatos mechanizmo protas yra kuriantis dvasinis protas (net ir Begaliniojo protingumas), tai jo niekada neatras arba nepamatys visatos žemesniojo lygio protai, tuo labiau iš visų protų žemiausias, žmogaus protas. Besivystantis gyvulinis protas, nors natūraliai yra Dievo ieškantis, bet vienas atskirai ir savaime nėra Dievą pažįstantis.

12. Modelis ir forma — proto viešpatavimas

42:12.1 (483.1) Mechanizmų evoliucija rodo ir pažymi kuriančiojo proto paslėptą buvimą ir viešpatavimą. Mirtingojo intelekto sugebėjimas suvokti, sumanyti, ir kurti automatinius mechanizmus demonstruoja žmogaus proto aukštesnes, kūrybines, ir tikslines savybes kaip viešpataujančią įtaką planetoje. Protas visada linksta į:

42:12.2 (483.2) 1. Materialių mechanizmų kūrimą.

42:12.3 (483.3) 2. Paslėptų paslapčių atradimą.

42:12.4 (483.4) 3. Nutolusių situacijų tyrinėjimą.

42:12.5 (483.5) 4. Protinių sistemų formulavimą.

42:12.6 (483.6) 5. Išminties tikslų siekimą.

42:12.7 (483.7) 6. Dvasinių lygių pasiekimą.

42:12.8 (483.8) 7. Dieviškųjų likimų-aukščiausiojo, galutiniojo, ir absoliutaus—įgyvendinimą.

42:12.9 (483.9) Protas visada yra kūrybingas. Atskiro gyvūno, mirtingojo, morontiečio, dvasinio kylančiojo, ar pasiekusiojo užbaigtumą proto dovana visada yra kompetentinga sukurti tinkamą ir naudingą kūną gyvai tvarinio tapatybei. Bet asmenybės reiškinio buvimas arba tapatybės modelis, kaip toks, nėra energijos, fizinės, protinės, ar dvasinės, pasireiškimas. Asmenybės forma yra gyvos būtybės modelinis aspektas; ji pažymi energijų konfigūraciją, ir šitai, plius gyvybė ir judejimas, yra tvarinio egzistencijos mechanizmas.

42:12.10 (483.10) Net ir dvasinės būtybės turi formą, ir šitos dvasinės formos (modeliai) yra realūs. Net dvasinių asmenybių aukščiausiasis tipas turi formas—asmenybės buvimus visomis prasmėmis analogiškus Urantijos mirtingųjų kūnams. Beveik visos būtybės, kurios yra sutinkamos septyniose supervisatose, turi formas. Bet šita bendroji taisyklė turi keletą išimčių: Minties Derintojai atrodo turi būti be formos tol, kol nesusilieja su savo mirtingųjų partnerių išliekančiomis sielomis. Atsiskyrusieji Žinianešiai, Trejybės Įkvėptosios Dvasios, Begalinės Dvasios Asmeniniai Padėjėjai, Gravitacijos Žinianešiai, Transcendentiniai Registruotojai, ir kai kurie kiti taip pat neturi matomos formos. Bet jie yra tipiški toms kelioms išimtims; didžioji dauguma turi bona fide asmenybės formas, formas, kurios turi individualias savybes ir kurios yra atpažįstamos ir asmeniškai atskiriamos.

42:12.11 (483.11) Kosminio proto ryšys ir pagalbinių proto dvasių tarnavimas sukuria tinkamą fizinį tabernakulį besivystančiai žmogiškajai būtybei. Lygiai taip ir morontinis protas individualizuoja morontinę formą visiems išlikusiems mirtingiesiems. Kaip mirtingas kūnas yra asmeniškas ir būdingas kiekvienai žmogiškajai būtybei, taip ir morontinė forma tikrai bus labai individuali ir adekvačiai būdinga tam kuriančiajam protui, kuris joje viešpatauja. Nėra dviejų morontinių formų, kurios viena į kitą būtų labiau panašios negu du žmogiškieji kūnai. Morontinės Energijos Prižiūrėtojai suteikia, o patarnaujantys serafimai parūpina, nediferencijuotą morontinę medžiagą, su kuria morontinė gyvybė gali pradėti veikti. Ir po morontinio gyvenimo paaiškės, jog dvasinės formos lygiai taip yra skirtingos, asmenės, ir būdingos jų viduje gyvenantiems atitinkamiems dvasiniams protams.

42:12.12 (483.12) Materialiame pasaulyje jūs galvojate apie kūną taip, kad jis turi dvasią, bet mes žiūrime į dvasią taip, kad ji turi kūną. Materialios akys yra iš tikrųjų iš dvasios gimusios sielos langai. Dvasia yra architektas, protas yra statybininkas, kūnas yra materialus pastatas.

42:12.13 (484.1) Fizinės, dvasinės, ir protinės energijos, kaip tokios ir savo grynuose būviuose, nevisiškai tarpusavyje sąveikauja kaip reiškininių visatų aktualai. Rojuje šios trys energijos yra lygiavertės, Havonoje jos yra koordinuotos, tuo tarpu visatų ribinės veiklos lygiuose turi būti sutinkami materialaus, protinio, ir dvasinio viešpatavimo visi spektrai. Laiko ir erdvės neasmenėse situacijose, atrodo, jog dominuoja fizinė energija, bet taip pat pasirodo, jog, kuo labiau dvasinio proto veikimas artėja prie tikslo dieviškumo ir veiksmo aukštybės, tuo labiau dvasinė fazė tampa viešpataujanti; kad galutiniame lygmenyje dvasinis protas gali tapti viešpataujančiu beveik iki galo. Absoliučiame lygyje dvasia tikrai yra viešpataujanti. Ir iš čia tolyn į išorę per laiko ir erdvės sferas, kur tik yra dieviškoji dvasinė tikrovė, kada tik veikia tikrasis dvasinis protas, ten visada yra tendencija sukurti materialią ar fizinę tos dvasinės tikrovės kopiją.

42:12.14 (484.2) Ši dvasia yra kuriančioji tikrovė, ši fizinė kopija yra tos dvasinės tikrovės laiko-erdvės atspindys, dvasinio proto kūrybinio veiksmo fizinė pasekmė.

42:12.15 (484.3) Protas valdo materiją visur, net ir taip, kaip savo ruožtu jis reaguoja į galutinę dvasinę virškontrolę. O kai dėl mirtingojo žmogaus, tai tiktai toks protas, kuris pats laisvai atsiduoda tam, jog būtų valdomas dvasios, gali tikėtis po laiko-erdvės mirtingosios egzistencijos išlikti kaip Aukščiausiojo, Galutiniojo, ir Absoliuto: Begaliniojo, amžinojo dvasinio pasaulio nemirtingas vaikas.

42:12.16 (484.4) [Pateikta Galingojo Žinianešio, savo pareigas atliekančio Nebadone, ir paprašius Gabrieliui.]





Back to Top