URANTIJOS KNYGA - 10 Dokumentas. Rojaus Trejybė

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

I DALIS: Centrinė visata ir supervisatos

10 Dokumentas. Rojaus Trejybė



10 Dokumentas. Rojaus Trejybė

10:0.1 (108.1) AMŽINŲJŲ Dievybių Rojaus Trejybė padeda Tėvui išvengti asmenybės absoliutumo. Trejybė Dievo begalinės asmeninės valios beribę išraišką tobulai sujungia su Dievybės absoliutumu. Amžinasis Sūnus ir įvairūs dieviškosios kilmės Sūnūs, kartu su Bendrai Veikiančiuoju ir jo visatos vaikais, efektyviai suteikia Tėvo išlaisvinimą iš tų apribojimų, kurie priešingu atveju yra neatskiriami nuo pirmumo, tobulumo, nekintamumo, amžinybės, visuotinybės, absoliutumo, ir begalybės.

10:0.2 (108.2) Rojaus Trejybė veiksmingai pasirūpina Dievybės amžinosios prigimties visiška išraiška ir tobulu apreiškimu. Trejybės Stacionarūs Sūnūs lygiai taip suteikia visišką ir tobulą dieviškojo teisingumo atskleidimą. Trejybė yra Dievybės vienybė, ir šitoji vienybė amžinai remiasi į trijų pirminių ir lygiaverčių ir bendrai egzistuojančių asmenybių, Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus, ir Dievo Dvasios, dieviškojo vienumo absoliučius pamatus.

10:0.3 (108.3) Iš dabartinės situacijos amžinybės apskritime, žiūrint atgal į begalinę praeitį, visatos reikaluose mes galime atrasti tiktai vieną neišvengiamą neišvengiamumą, ir tai yra Rojaus Trejybė. Aš manau, jog Trejybė buvo neišvengiama. Kada aš žvelgiu į laiko praeitį, dabartį, ir ateitį, tada aš negalvoju, jog visoje visatų visatoje, kas nors dar kita galėjo būti neišvengiama. Dabartinė pagrindinė visata, žiūrint į jos retrospektyvą ar perspektyvą, yra neįsivaizduojama be Trejybės. Dėl to, kad yra Rojaus Trejybė, mes galime postuluoti, jog visa ką galima įgyvendinti vienas su kitu besikaitaliojančiais būdais arba net daugybe būdų, bet be Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Trejybės mes nesugebame suvokti, kaip Begalinysis gali pasiekti trikartį ir lygiavertį įsiasmeninimą absoliutaus Dievybės vienumo akivaizdoje. Jokia kita kūrinio samprata neprilygsta to absoliutumo, kuris yra neatskiriamas nuo Dievybės vienybės, sujungtos su valinio išlaisvinimo pilnatve, kuri yra neatkiriama nuo trikarčio Dievybės įasmeninimo, tobulumo Trejybės standartams.

1. Pirmojo Šaltinio ir Centro savęs paskleidimas

10:1.1 (108.4) Atrodytų, jog Tėvas, amžinybės praeityje, pradėjo giluminio savęs paskleidimo politiką. Kažkas yra tokio, kas yra neatskiriama nuo Visuotinio Tėvo nesavanaudiškos, kupinos meilės, ir mylimos prigimties, ir dėl tos priežasties jis sau pačiam pasilieka tiktai tas galias ir tą valdžią, kurių matomai jam neįmanoma perduoti arba padovanoti.

10:1.2 (108.5) Visuotinis Tėvas iš viso atsisakė kiekvienos savo dalies, kurią buvo galima padovanoti kuriam nors kitam Kūrėjui arba tvariniui. Savo dieviškiesiems Sūnums ir jiems pavaldžioms protingoms būtybėms jis atidavė visą galią ir visą valdžią, kurią buvo galima atiduoti. Jis iš tikrųjų savo Sūnums Aukščiausiesiems Valdovams, atitinkamose jų visatose, perdavė visas administracinės valdžios teises, kurias buvo galima perduoti. Vietinės visatos reikaluose kiekvieną Sūnų Kūrėją Aukščiausiąjį Valdovą padarė lygiai tokiu pačiu tobulu, kompetentingu, ir autoritetingu, koks yra Amžinasis Sūnus pirminėje ir centrinėje visatoje. Jis atidavė, iš tikrųjų padovanojo, tą orumą ir šventumą, kurį turi asmenybė, visą save ir visas savo savybes, viską, ko jis matomai galėjo atsisakyti, visais įmanomais būdais, per visus amžius, visose vietose, ir kiekvienam asmeniui, ir kiekvienoje visatoje, išskyrus savo centrinės gyvenamosios vietos visatą.

10:1.3 (109.1) Dieviškoji asmenybė nėra egocentriška; savęs paskleidimas ir dalinimasis asmenybe yra būdingas dieviškosios laisvos valios savajam aš. Tvariniai trokšta bendravimo su kitais asmeniais tvariniais; Kūrėjai jaučia poreikį pasidalinti dieviškumu su savo visatos vaikais; Begaliniojo asmenybė yra atskleidžiama kaip Visuotinis Tėvas, kuris dalinasi būties tikrove ir savojo aš lygybe su dviem lygiavertėmis asmenybėmis, Amžinuoju Sūnumi ir Bendrai Veikiančiuoju.

10:1.4 (109.2) Kai dėl žinių apie Tėvo asmenybę ir dieviškuosius požymius, tai mes visada būsime priklausomi nuo Amžinojo Sūnaus apreiškimų, nes, kada kūrimo bendras veiksmas buvo įgyvendintas, kada Dievybės Trečiasis Asmuo ėmė egzistuoti kaip asmenybė ir įvykdė savo dieviškųjų tėvų sujungtas sąvokas, tada Tėvas nustojo egzistuoti kaip beribė asmenybė. Atsiradus Bendrai Veikiančiajam ir materializavus kūrinijos centrinį branduolį, įvyko tam tikri amžinieji pasikeitimai. Dievas save kaip absoliučią asmenybę atidavė savo Amžinajam Sūnui. Šitokiu būdu Tėvas iš tikrųjų padovanoja “begalybės asmenybę” savo vieninteliam sukurtam Sūnui, tuo tarpu jie abu padovanoja savo amžinos sąjungos “bendrą asmenybę” Begalinei Dvasiai.

10:1.5 (109.3) Dėl šitų ir kitų priežasčių, kurios pranoksta ribinio proto suvokimą, žmogiškajam tvariniui nepaprastai sunku suvokti Dievo begalinę tėviškąją asmenybę, išskyrus tai, kaip ji yra visuotinai apreikšta Amžinajame Sūnuje ir, su Sūnumi, visuotinai veikia Begalinėje Dvasioje.

10:1.6 (109.4) Kadangi Dievo Rojaus Sūnūs lankosi evoliuciniuose pasauliuose, o kartais net ten gyvena mirtingojo materialaus kūno pavidalu, ir kadangi šitie savęs padovanojimai įgalina mirtingąjį žmogų iš tiesų kažką sužinoti apie dieviškosios asmenybės prigimtį ir charakterį, todėl iš tikrųjų planetinių sferų tvariniai šitų Rojaus Sūnų savęs padovanojimuose turi ieškoti tikros ir patikimos informacijos, susijusios su Tėvu, Sūnumi, ir Dvasia.

2. Dievybės įasmeninimas

10:2.1 (109.5) Sutrejybinimo būdu Tėvas atsisako tos beribės dvasinės asmenybės, kokia yra Sūnus, bet, šitaip padarydamas, jis pats paverčia save šito paties Sūnaus Tėvu, ir šituo jis pats turi neribotą potencialą, kad taptų visų vėliau sukurtų, atsiradusių, ar kitaip įasmenintų protingų valinių tvarinių tipų dieviškuoju Tėvu. Kaip absoliuti ir beribė asmenybė Tėvas gali veikti tiktai kaip Sūnus ir su Sūnumi, bet kaip asmenis Tėvas jis asmenybę toliau dovanoja protingų valinių tvarinių skirtingų lygių įvairioms gausybėms, ir jis amžinai palaiko kupino meilės bendravimo asmeninius ryšius su šita milžiniška visatos vaikų šeima.

10:2.2 (109.6) Tėvui padovanojus savo paties pilnatvę savo Sūnaus asmenybei, ir kada šitas savojo aš padovanojimo veiksmas yra užbaigtas ir tobulas, tada iš begalinės galios ir prigimties, šitaip egzistuojančių Tėvo-Sūnaus sąjungoje, amžinieji partneriai bendrai padovanoja tas savybes ir požymius, kurie sukuria dar kitą tokią būtybę kaip jie patys; ir šitoji bendra asmenybė, Begalinė Dvasia, užbaigia Dievybės egzistencialų įasmeninimą.

10:2.3 (110.1) Be Sūnaus negali būti Dievo tėvystės. Be Dvasios negali būti Antrojo ir Trečiojo Asmenų brolystės. Trys asmenys yra mažiausia visuomeninė grupė, bet iš viso to didelio skaičiaus priežasčių šitoji yra pati mažiausioji, dėl kurios reikėtų tikėti Bendrai Veikiančiojo neišvengiamumu.

10:2.4 (110.2) Pirmasis Šaltinis ir Centras yra begalinė tėvo asmenybė, neribotas asmenybės šaltinis. Amžinasis Sūnus yra beribis asmenybės absoliutas, ta dieviškoji būtybė, kuri per visą laiką ir amžinybę išlieka kaip Dievo asmenės prigimties tobulas apreiškimas. Begalinė Dvasia yra bendra asmenybė, amžinai trunkančios Tėvo-Sūnaus sąjungos unikali asmenė pasekmė.

10:2.5 (110.3) Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė yra begalybės asmenybė atėmus Amžinojo Sūnaus absoliučią asmenybę. Trečiojo Šaltinio ir Centro asmenybė yra išlaisvintos Tėvo asmenybės ir absoliučios Sūnaus asmenybės sąjungos superpapildanti pasekmė.

10:2.6 (110.4) Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia yra unikalūs asmenys; nė vienas nėra dublikatas, kiekvienas yra originalus; visi yra suvienyti.

10:2.7 (110.5) Tiktai Amžinasis Sūnus patiria dieviškosios asmenybės ryšio pilnatvę, sąmoningai suvokia tiek sūnystę su Tėvu, tiek tėvystę Dvasiai, ir dieviškąją lygybę tiek su Tėvu-protėviu, tiek su Dvasia-partneriu. Tėvui yra žinomas tas patyrimas, kad jis turi tokį Sūnų, kuris yra jam lygus, bet Tėvas nepažįsta jokių protėvinių antecedentų. Amžinasis Sūnus turi sūnystės patyrimą, asmenybės protėviškumo supratimą, ir tuo pačiu metu Sūnus sąmoningai suvokia, jog yra vienas iš bendrų tėvų Begalinei Dvasiai. Begalinė Dvasia sąmoningai suvokia dvigubą asmenybės protėvystę, bet nėra tėvas lygiavertei Dievybės asmenybei. Su Dvasia Dievybės įasmeninimo egzistencialus ciklas pasiekia užbaigtumą; Trečiojo Šaltinio ir Centro pirminės asmenybės yra patirtinės ir yra septynios.

10:2.8 (110.6) Aš esu kilęs iš Rojaus Trejybės. Aš pažįstu Trejybę kaip suvienytą Dievybę; aš taip pat žinau, jog Tėvas, Sūnus, ir Dvasia egzistuoja ir veikia savo konkrečiose asmeninėse pareigose. Aš tvirtai žinau, kad jie ne tiktai veikia asmeniškai ir kolektyviai, bet taip pat koordinuoja savo veiklas įvairiose grupuotėse taip, kad galiausiai jie funkcionuoja septyniuose vienaskaitiniuose ir daugiskaitiniuose ranguose. O kadangi šitie septyni susivienijimai išsemia galimybes tokiam dieviškajam deriniui, tai neišvengiama, jog visatos realybės tikrai atsiranda septyniose vertybių, prasmių, ir asmenybių variacijose.

3. Dievybės trys asmenys

10:3.1 (110.7) Nepaisant to, jog yra tiktai viena Dievybė, bet yra trys aiškūs ir dieviški Dievybės įasmeninimai. Kai dėl žmogaus apdovanojimo dieviškaisiais Derintojais, tai Tėvas sakė: “Sutverkime mirtingąjį žmogų pagal mūsų pačių atvaizdą.” Urantijiečių raštuose nuolat iškyla užuomina apie daugiskaitinės Dievybės veiksmus ir poelgius, aiškiai pripažįstant šių trijų Šaltinių ir Centrų egzistavimą ir veikimą.

10:3.2 (110.8) Mes esame mokomi, jog Trejybės susivienijime Sūnus ir Dvasia palaiko tuos pačius ir lygius ryšius su Tėvu. Amžinybėje ir kaip Dievybės jie neabejotinai palaiko, bet laike ir kaip asmenybės jie tikrai atskleidžia labai skirtingos prigimties ryšius. Žvelgiant iš Rojaus išorėn į visatas, šitie ryšiai iš tikrųjų atrodo, jog yra labai panašūs, bet, kada žvelgiama iš erdvės sferų, tada jie atrodo, jog yra gana skirtingi.

10:3.3 (111.1) Dieviškieji Sūnūs iš tikrųjų yra “Dievo Žodis,” bet Dvasios vaikai tikrai yra “Dievo Veiksmas.” Dievas kalba per Sūnų ir, su Sūnumi, veikia per Begalinę Dvasią, tuo tarpu visose visatos veiklose Sūnus ir Dvasia yra nuostabiai broliški, dirbantys kaip du lygūs broliai, reikšdami susižavėjimą ir meilę garbiam ir dieviškai gerbiamam bendram Tėvui.

10:3.4 (111.2) Tėvas, Sūnus, ir Dvasia yra tikrai lygūs prigimtimi, lygiaverčiai būtimi, bet jų veikloje visatose yra aiškūs skirtumai, o kada veikia atskirai po vieną, tada kiekvienas Dievybės asmuo yra akivaizdžiai apribotas absoliutumo srityje.

10:3.5 (111.3) Visuotinis Tėvas iki savo asmenybės, galių, ir požymių savanoriško atsisakymo, kas sukūrė Sūnų ir Dvasią, atrodo, jog buvo (filosofiškai mąstant) beribė, absoliuti, ir begalinė Dievybė. Bet toks teorinis Pirmasis Šaltinis ir Centras be tokio Sūnaus nė viena šio žodžio prasme negalėjo būti laikomas Visuotiniu Tėvu; tėvystė nėra reali be sūnystės. Dar daugiau, Tėvas, buvęs absoliutus visumos prasme, kažkokiu amžinai nutolusiu momentu turėjo egzistuoti vienas. Bet jis niekada neturėjo tokios vienatvės egzistencijos; Sūnus ir Dvasia abu yra kartu amžini su Tėvu. Pirmasis Šaltinis ir Centras visuomet buvo, ir amžinai bus, Pirminio Sūnaus amžinasis Tėvas ir, su Sūnumi, Begalinės Dvasios amžinasis protėvis.

10:3.6 (111.4) Mes matome, jog Tėvas atidavė visus tiesioginius absoliutumo pasireiškimus, išskyrus absoliučią tėvystę ir absoliučią valią. Mes nežinome, ar valia yra neatskiriama Tėvo savybė; mes tik galime pastebėti, kad savosios valios jis neatidavė. Tokia valios begalybė turėjo būti amžinai neatskiriama nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro.

10:3.7 (111.5) Padovanodamas asmenybės absoliutumą Amžinajam Sūnui, Visuotinis Tėvas išvengia asmenybės absoliutumo pančių, bet šitaip darydamas, jis žengia tokį žingsnį, kuris amžiams padaro neįmanomu tai, kad jis veiktų vienas kaip asmenybės absoliutas. Ir galutinai įasmeninus kartu egzistuojančią Dievybę—Bendrai Veikiantįjį—atsiranda šių trijų dieviškųjų asmenybių lemiama trinarė tarpusavio priklausomybė, kas susiję su Dievybės absoliutaus veikimo visuma.

10:3.8 (111.6) Dievas yra v isų asmenybių visatų visatoje Tėvas-Absoliutas. Tėvas asmeniškai yra absoliutus veiksmo laisve, bet laiko ir erdvės visatose, sutvertose, tveriamose, ir tose, kurios dar bus sutvertos, Tėvas nėra pastebimai absoliutus kaip visuminė Dievybė kitaip negu Rojaus Trejybė.

10:3.9 (111.7) Pirmasis Šaltinis ir Centras už Havonos ribų fenomenaliose visatose veikia šitaip:

10:3.10 (111.8) 1. Kaip kūrėjas, per Sūnus Kūrėjus, savo anūkus.

10:3.11 (111.9) 2. Kaip kontrolierius, per Rojaus gravitacijos centrą.

10:3.12 (111.10) 3. Kaip dvasia, per Amžinąjį Sūnų.

10:3.13 (111.11) 4. Kaip protas, per Bendrai Veikiantįjį.

10:3.14 (111.12) 5. Kaip Tėvas, palaiko ryšį su visais tvariniais per savo asmenybės grandinę.

10:3.15 (111.13) 6. Kaip asmuo, jis tiesiogiai veikia per visą kūriniją savo išskirtiniais fragmentais—Minties Derintojais mirtingajame žmoguje.

10:3.16 (111.14) 7. Kaip visuminė Dievybė, jis veikia tiktai Rojaus Trejybėje.

10:3.17 (112.1) Visuotinio Tėvo visi šitie jurisdikcijos atsisakymai ir perdavimai yra visiškai savanoriški ir savo paties prisiimti. Visagalis Tėvas sąmoningai prisiima šituos visatos valdžios apribojimus.

10:3.18 (112.2) Amžinasis Sūnus atrodo, jog veikia su Tėvu kaip vienas visais dvasiniais atžvilgiais, išskyrus Dievo fragmentų padovanojimus ir kitokią ikiasmenę veiklą. Taip pat Sūnus nėra betarpiškai susijęs nei su materialių tvarinių intelektualia veikla, nei su materialių visatų energijų veikla. Kaip absoliutas Sūnus veikia kaip asmuo ir tiktai dvasinės visatos sferoje.

10:3.19 (112.3) Begalinė Dvasia yra stebinančiai visuotinė ir neįtikėtinai visapusė visose savo operacijose. Ji veikia proto, materijos, ir dvasios srityse. Bendrai Veikiantysis atstovauja Tėvo-Sūnaus susivienijimui, bet jis taip pat veikia ir pats atskirai. Jis nėra tiesiogiai susijęs su fizine trauka, dvasine trauka, ar asmenybės grandine, bet daugiau ar mažiau dalyvauja visose kitose visatų veiklose. Nors akivaizdžiai priklausoma nuo trijų egzistencialių ir absoliučių gravitacijos kontrolių, bet pasirodo, jog Begalinė Dvasia turi tris virškontroles. Šitas trigubas apdovanojimas yra panaudojamas daugeliu būdų tam, kad būtų pranokti ir matomai neutralizuoti net pirminių jėgų ir energijų pasireiškimai, net iki absoliutumo viršgalutinių ribų. Tam tikrose situacijose šitos virškontrolės absoliučiai pranoksta net ir kosminės tikrovės pirminius pasireiškimus.

4. Dievybės Trejybės sajunga

10:4.1 (112.4) Iš visų absoliučių susivienijimų, Rojaus Trejybė (pirmoji trivienybė) yra unikali kaip asmenės Dievybės išskirtinis susivienijimas. Dievas veikia kaip Dievas tiktai Dievo ir tų, kurie gali pažinti Dievą, atžvilgiu, bet kaip absoliuti Dievybė jis veikia tiktai Rojaus Trejybėje ir visatos visumos atžvilgiu.

10:4.2 (112.5) Amžinoji Dievybė yra tobulai suvienyta; nepaisant šito, yra trys tobulai individualizuoti Dievybės asmenys. Rojaus Trejybė padaro įmanoma tai, kad vienu ir tuo pačiu metu būtų išreikšta Pirmojo Šaltinio ir Centro ir jo amžinųjų lygiaverčių partnerių charakterio bruožų ir begalinių galių visa įvairovė ir nepadalintos Dievybės visatos funkcijų visa dieviškoji vienybė.

10:4.3 (112.6) Trejybė yra begalinių asmenų susivienijimas, veikiantis neasmeniu pavidalu, bet nepažeidžiantis asmenybės. Toks pavyzdys yra primityvus, bet tėvas, sūnus, ir anūkas gali sudaryti kolektyvinį junginį, kuris būtų neasmenis, bet nežiūrint šito, paklustų jų asmeninei valiai.

10:4.4 (112.7) Rojaus Trejybė yra reali. Ji egzistuoja kaip Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Dievybės sąjunga; ir vis tik Tėvas, Sūnus, ar Dvasia, arba bet kurie du iš jų, gali veikti šitos pačios Rojaus Trejybės atžvilgiu. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia gali bendradarbiauti ne-Trejybės maniera, bet ne kaip trys Dievybės. Kaip asmenys jie gali bendradarbiauti taip, kaip jiems patinka, bet tai nėra Trejybė.

10:4.5 (112.8) Visą laiką prisiminkite, jog tai, ką daro Begalinė Dvasia, yra Bendrai Veikiančiojo funkcija. Tiek Tėvas, tiek Sūnus veikia jame, per jį, ir kaip jis. Bet būtų bergždžia mėginti išaiškinti Trejybės paslaptį: trys kaip vienas ir viename, ir vienas kaip du ir veikiantis už du.

10:4.6 (112.9) Trejybė su visuminiais visatos reikalais yra tiek susijusi, jog į ją turime atsižvelgti stengdamiesi paaiškinti bet kokio izoliuoto kosminio įvykio ar asmenybės ryšio visumą. Trejybė veikia visuose kosmoso lygiuose, o mirtingąjį žmogų apriboja ribinis lygis; todėl žmogus turi pasitenkinti Trejybės kaip Trejybės ribine samprata.

10:4.7 (113.1) Kaip mirtingasis materialiame kūne jūs tikrai turėtumėte žvelgti į Trejybę sutinkamai su savo individualiu apsišvietimu ir harmonijoje su savo proto ir sielos reakcijomis. Jūs galite labai mažai ką žinoti apie Trejybės absoliutumą, tačiau kada kilsite Rojaus link, tada jus dažnai nustebins Trejybės aukštybės ir galutinybės, jeigu ne absoliutumo, vienas po kito einantys atskleidimai ir netikėti atradimai.

5. Trejybės funkcijos

10:5.1 (113.2) Asmenės Dievybės turi savybes, bet vargu ar galima kalbėti apie Trejybę kaip turinčią savybių. Šitas dieviškųjų būtybių susivienijimas tinkamiau galėtų būti laikomas tokiu, kuris turi funkcijas, tokias, kaip teisingumo administravimo, visumos nuostatų, suderinto veikimo, ir kosminės virškontrolės. Šitos funkcijos yra tikrai aukščiausiosios, galutinės, ir (tarp Dievybės ribų) absoliučios visur, kiek tai yra susiję su visomis gyvomis asmenybės vertybių realybėmis.

10:5.2 (113.3) Rojaus Trejybės funkcijos nėra vien tiktai paprasčiausia Tėvo akivaizdaus dieviškumo apdovanojimo suma, plius tos ypatingos savybės, kurios yra unikalios Sūnaus ir Dvasios asmeninėje egzistencijoje. Dėl trijų Rojaus Dievybių Trejybės susivienijimo kyla naujų prasmių, vertybių, energijų, ir potencialų evoliucija, atsiradimas, ir sudievinimas visuotiniam apreiškimui, veiksmui, ir administravimui. Gyvieji susivienijimai, žmogiškosios šeimos, visuomeninės grupės, ar Rojaus Trejybė nėra padidinamos tiesiog aritmetiniu susumavimu. Grupės potencialas visada yra nepalyginamai didesnis už grupę sudarančių individų savybių aritmetinę sumą.

10:5.3 (113.4) Trejybė turi unikalų Trejybės požiūrį į praeities, dabarties, ir ateities visą visatą. Ir apie Trejybės funkcijas geriausiai galima mąstyti, atsižvelgiant į Trejybės požiūrį į visatą. Tokie požiūriai yra vienu ir tuo pačiu metu, ir jų gali būti daug dėl bet kokios atskiros situacijos arba įvykio:

10:5.4 (113.5) 1. Požiūris į Ribinį. Trejybės maksimalus savęs apribojimas yra jos požiūris į ribinį. Trejybė nėra asmuo, taip pat ir Aukščiausioji Būtybė nėra išskirtinis Trejybės įasmeninimas, bet Aukščiausioji Būtybė yra arčiausias priartėjimas prie Trejybės galios-asmenybės sukoncentravimo, kurį gali suvokti ribiniai tvariniai. Dėl to apie Trejybę ribinio atžvilgiu kartais yra kalbama kaip apie Aukštybės Trejybę.

10:5.5 (113.6) 2. Požiūris į Absonitą. Rojaus Trejybė atsižvelgia į tuos egzistencijos lygius, kurie yra daugiau negu ribiniai, bet mažiau negu absoliutūs, ir šitas ryšys kartais yra vadinamas Galutinybės Trejybe. Nei Galutinysis, nei Aukščiausioji Būtybė iki galo neatstovauja Rojaus Trejybei, bet ribota prasme ir savo atitinkamuose lygiuose atrodo, jog kiekvienas atstovauja Trejybei vystantis patirtinei galiai ikasmenių erų metu.

10:5.6 (113.7) 3. Rojaus Trejybės Absoliutus Požiūris absoliučių egzistencijų atžvilgiu ir kulminaciją pasiekiantis veikiant visuminei Dievybei.

10:5.7 (113.8) Trejybės Begalinysis apima Pirmojo Šaltinio ir Centro visų trivienybės ryšių lygiavertį veiksmą—nesudievintą, o taip pat ir sudievintą—ir dėl to yra labai sunkiai suvokiamas asmenybėms. Mąstydami apie Trejybę kaip apie begalinę, neignoruokite septynių trivienybių; šituo galima būtų išvengti tam tikrų supratimo sunkumų, ir kai kuriuos paradoksus galima būtų iš dalies išsklaidyti.

10:5.8 (114.1) Bet aš nemoku tokios kalbos, kuri man leistų perteikti apribotam žmogiškajam protui Rojaus Trejybės visą tiesą ir amžiną reikšmę ir tų trijų begalinio tobulumo būtybių niekada nesibaigiančio tarpusavio susivienijimo prigimtį.

6. Trejybės Stacionarūs Sūnūs

10:6.1 (114.2) Visi įstatymai kyla iš Pirmojo Šaltinio ir Centro; jis yra įstatymas. Dvasinio įstatymo administravimas yra neatskiriamas nuo Antrojo Šaltinio ir Centro. Įstatymo apreiškimas, dieviškųjų statutų skelbimas ir aiškinimas yra Trečiojo Šaltinio ir Centro funkcija. Įstatymo pritaikymas, teisingumas, yra Rojaus Trejybės sritis ir yra vykdomas tam tikrų Trejybės Sūnų.

10:6.2 (114.3) Teisingumas yra neatskiriamas nuo Rojaus Trejybės visuotinės aukščiausios valdžios, bet gėris, gailestingumas, ir tiesa yra dieviškųjų asmenybių, kurių Dievybės sąjunga sudaro Trejybę, tarnavimas visatoje. Teisingumas nėra Tėvo, Sūnaus, ar Dvasios požiūris. Teisingumas yra šitų meilės, gailestingumo, ir tarnavimo asmenybių Trejybės požiūris. Nė viena iš Rojaus Dievybių neprižiūri teisingumo administravimo. Teisingumas niekada nebūna asmeninis požiūris; visada jis yra daugiskaitinė funkcija.

10:6.3 (114.4) Įrodymą, dorumo (teisingumo, suderinto su gailestingumu) pagrindą, suteikia Trečiojo Šaltinio ir Centro, Tėvo ir Sūnaus bendrojo atstovo visoms valdoms ir visos kūrinijos intelektualių būtybių protams, asmenybės.

10:6.4 (114.5) Nuosprendis, galutinis teisingumo pritaikymas, sutinkamai su tais įrodymais, kuriuos pateikė Begalinės Dvasios asmenybės, yra Trejybės Stacionarių Sūnų, būtybių, turinčių suvienytą Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios prigimtį, darbas.

10:6.5 (114.6) Šitoji Trejybės Sūnų grupė apima tokias asmenybes:

10:6.6 (114.7) 1. Sutrejybintus Aukštybės Sūnus.

10:6.7 (114.8) 2. Dienų Amžinuosius.

10:6.8 (114.9) 3. Dienų Senuosius.

10:6.9 (114.10) 4. Dienų Tobuluosius.

10:6.10 (114.11) 5. Dienų Nesenuosius.

10:6.11 (114.12) 6. Dienų Sąjungas.

10:6.12 (114.13) 7. Dienų Ištikimuosius.

10:6.13 (114.14) 8. Išminties Tobulintojus.

10:6.14 (114.15) 9. Dieviškuosius Patarėjus.

10:6.15 (114.16) 10. Visuotinius Cenzorius.

10:6.16 (114.17) Mes esame trijų Rojaus Dievybių, veikiančių kaip Trejybė, vaikai, nes man tenka priklausyti šitos grupės dešimtajai kategorijai, Visuotiniams Cenzoriams. Šitos kategorijos neišreiškia Trejybės požiūrio visuotine prasme; jie šitą kolektyvinį Dievybės požiūrį išreiškia tiktai vykdomojo nuosprendžio—teisingumo—sferose. Jie buvo Trejybės specialiai sumanyti tiksliai tokiam darbui, kuriam jie ir yra paskirti, o Trejybę jie išreiškia tiktai tose funkcijose, kurioms jie ir buvo įasmeninti.

10:6.17 (115.1) Dienų Senieji ir jų partneriai, kilę iš Trejybės, priima teisingą aukščiausiojo teisingumo nuosprendį septynioms supervisatoms. Centrinėje visatoje tokios funkcijos egzistuoja tiktai teoriškai; ten teisingumas yra savaime akivaizdus tobulume, o Havonos tobulumas padaro neįmanoma bet kokią disharmonijos galimybę.

10:6.18 (115.2) Teisingumas yra kolektyvinė teisumo mintis; gailestingumas yra jo asmeninė išraiška. Gailestingumas yra meilės požiūris; tikslumas apibūdina įstatymo veikimą; dieviškasis nuosprendis yra nešališkumo siela, visada atitinkanti Trejybės teisingumą, visada įgyvendinanti Dievo dieviškąją meilę. Kada jie yra visiškai suvokiami ir iki galo suprantami, tada Trejybės teisus teisingumas ir Visuotinio Tėvo gailestinga meilė sutampa. Bet žmogus dieviškojo teisingumo taip iki galo nesupranta. Tokiu būdu šioje Trejybėje, taip, kaip į tai žvelgtų žmogus, Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmenybės yra suderintos lygiavertei meilės ir įstatymo tarnystei laiko patirtinėse visatose.

7. Aukštybės virškontrolė

10:7.1 (115.3) Dievybės Pirmasis, Antrasis, ir Trečiasis Asmenys vienas su kitu yra lygūs, ir jie yra vienas. “Viešpats mūsų Dievas yra vienas Dievas.” Amžinųjų Dievybių dieviškojoje Trejybėje yra tikslo tobulumas ir įgyvendinimo vienovė. Tėvas, Sūnus, ir Bendrai Veikiantysis iš tikrųjų ir dieviškai yra vienas. Apie tokią tiesą yra parašyta: “Aš esu pirmasis ir aš esu paskutinysis, ir be manęs nėra jokio kito Dievo.”

10:7.2 (115.4) Taip, kaip mirtingajam viskas atrodo ribiniame lygyje, tai Rojaus Trejybė, kaip ir Aukščiausioji Būtybė, rūpinasi tiktai visuma—visa planeta, visa visata, visa supervisata, visa didžiąja visata. Šis visumos požiūris egzistuoja, kadangi Trejybė yra Dievybės visuma, o taip pat ir dėl daugelio kitų priežasčių.

10:7.3 (115.5) Aukščiausioji Būtybė yra kažkas mažiau ir kažkas kitoniška negu Trejybė, veikianti ribinėse visatose; bet tarp tam tikrų ribų ir neužbaigto energijų įasmeninimo dabartinės eros laikotarpiu, šitoji evoliucinė Dievybė iš tikrųjų pasirodo tam, kad atspindėtų Aukštybės Trejybės požiūrį. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia asmeniškai neveikia su Aukščiausiąja Būtybe, bet dabartiniame visatos amžiuje jie bendradarbiauja su ja kaip Trejybė. Mes suprantame, kad jie palaiko panašų ryšį ir su Galutiniuoju. Mes dažnai galvojame, koks bus asmeninis ryšys tarp Rojaus Dievybių ir Dievo Aukščiausiojo, kada jis bus galutinai išsivystęs, bet šito mes iš tikrųjų nežinome.

10:7.4 (115.6) Mes nemanome, jog Aukštybės virškontrolę būtų galima visiškai nuspėti. Dar daugiau, šitą nenuspėjamumą pasirodo, jog apibūdina tam tikras besivystantis neužbaigtumas, neabejotinai Aukščiausiojo neužbaigtumo ir ribinės reakcijos į Rojaus Trejybę neužbaigtumo skiriamasis ženklas.

10:7.5 (115.7) Mirtingojo protas tuoj pat gali pagalvoti apie tūkstantį dalykų—katastrofiškus fizinius įvykius, baisiausias avarijas, siaubingas katastrofas, skausmingas ligas, ir pasaulinio masto nelaimes—ir klausti, ar tokie atsitikimai nėra nematomu ryšiu abipusiškai susieti su šitokiu galimu Aukščiausiosios Būtybės veikimu. Atvirai sakant, mes šito nežinome; mes nesame iš tikrųjų įsitikinę. Bet mes tikrai matome, jog, laikui einant, visos šitos sunkios ir daugiau ar mažiau paslaptingos situacijos visada pasitarnauja visatų gerovei ir pažangai. Gali būti, jog egzistencijos aplinkybės ir nepaaiškinami gyvenimo vingiai Aukščiausiosios Būtybės funkcijos ir Trejybės virškontrolės dėka visi yra perpinti į didžiulės vertybės prasmingą modelį.

10:7.6 (116.1) Kaip Dievo sūnus jūs galite pastebėti asmeninę meilės nuostatą visuose Dievo Tėvo veiksmuose. Bet jūs nevisada sugebėsite suprasti, kiek daug Rojaus Trejybės veiksmų visatoje prisideda prie individo gerovės erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Amžinybei žengiant į priekį Trejybės veiksmai bus atskleisti kaip visiškai prasmingi ir apmąstyti, bet nevisada jie tokie atrodo laiko tvariniams.

8. Trejybė, pranokstanti ribinio suvokimą

10:8.1 (116.2) Daug tiesų ir faktų, susijusių su Rojaus Trejybe, galima suvokti tiktai iš dalies, kada yra pripažįstama tokia funkcija, kuri pranoksta ribinį suvokimą.

10:8.2 (116.3) Būtų nepatartina aptarinėti Galutinybės Trejybės funkcijas, bet būtų galima atskleisti, jog Dievas Galutinysis yra toks Trejybės pasireiškimas, kurį suvokia transcendentalai. Mes esame linkę manyti, jog pagrindinės visatos suvienijimas yra Galutiniojo atsirandantis veiksmas ir galbūt atspindi kai kuriuos, bet nevisus, Rojaus Trejybės absonitinės virškontrolės aspektus. Galutinysis yra ribotas Trejybės pasireiškimas absonito atžvilgiu tiktai ta prasme, kaip Aukščiausioji Būtybė šitaip iš dalies išreiškia Trejybę ribinio atžvilgiu.

10:8.3 (116.4) Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia yra, tam tikra prasme, visuminės Dievybės sudėtinės asmenybės. Jų sąjunga Rojaus Trejybėje ir Trejybės absoliuti funkcija prilygsta visuminės Dievybės funkcijai. Ir toks Dievybės užbaigimas pranoksta tiek ribinio, tiek absonito ribas.

10:8.4 (116.5) Nors nė vienas atskiras Rojaus Dievybių asmuo iš tikrųjų neužpildo viso Dievybės potencialo, bet jį užpildo kolektyviai visi trys. Trys begaliniai asmenys atrodo, jog yra tas minimalus būtybių skaičius, kuris reikalingas tam, kad sužadintų visuminės Dievybės—Dievybės Absoliuto—ikiasmenį ir egzistencialų potencialą.

10:8.5 (116.6) Mes pažįstame Visuotinį Tėvą, Amžinąjį Sūnų, ir Begalinę Dvasią kaip asmenis, bet aš asmeniškai nepažįstu Dievybės Absoliuto. Aš myliu ir garbinu Dievą Tėvą; aš gerbiu ir reiškiu pagarbą Dievybės Absoliutui.

10:8.6 (116.7) Aš kartą gyvenau visatoje, kur tam tikra būtybių grupė mokė, jog užbaigtieji, amžinybėje, galiausiai turės tapti Dievybės Absoliuto vaikais. Bet aš nelinkęs tenkintis šitokiu paslapties, kuri gaubia užbaigtųjų ateitį, sprendimu.

10:8.7 (116.8) Užbaigtumo Korpusas vienija, tarp kitų, tuos laiko ir erdvės mirtinguosius, kurie pasiekė tobulumą visur, kas yra susiję su Dievo valia. Kaip tvariniai ir tarp tvarinio potencialo ribų jie iki galo ir iš tikrųjų pažįsta Dievą. Šitokiu būdu suradę Dievą, kaip visų tvarinių Tėvą, šitie užbaigtieji turi kažkada pradėti viršribinio Tėvo ieškojimą. Bet šitas ieškojimas sudaro Rojaus Tėvo absonitinės prigimties galutiniųjų savybių ir charakterio suvokimą. Amžinybė atskleis, ar toks pasiekimas yra įmanomas, bet mes esame įsitikinę, net jeigu užbaigtieji ir iš tiesų suvoks šitą dieviškumo galutinumą, bet jie tikriausiai nesugebės pasiekti absoliučios Dievybės viršgalutiniųjų lygių.

10:8.8 (116.9) Gali būti, jog užbaigtieji iš dalies ir pasieks Dievybės Absoliutą, bet net jeigu tikrai ir pasiektų jį, vis tiek amžinybių amžinybėje Visuotinio Absoliuto problema toliau intriguos, gaubs paslaptimi, glumins, ir mes iššūkį kylantiems ir progresuojantiems užbaigtiesiems, nes mes suvokiame, jog Visuotinio Absoliuto kosminių ryšių gelmės nesuvokiamumas turės polinkį augti proporcijomis, toliau plečiantis materialioms visatoms ir jų dvasiniam administravimui.

10:8.9 (117.1) Tiktai begalybė gali atskleisti Tėvą-Begalinįjį.

10:8.10 (117.2) [Parengta Visuotinio Cenzoriaus, veikiančio pagal įgaliojimą iš Dienų Senųjų, gyvenančių Uversoje.]





Back to Top