URANTIJOS KNYGA - 7 Dokumentas. Amžinojo Sūnaus ryšys : su visata

(UF-LIT-001-2004-1)

URANTIJOS KNYGA   

I DALIS: Centrinė visata ir supervisatos

7 Dokumentas. Amžinojo Sūnaus ryšys : su visata



7 Dokumentas. Amžinojo Sūnaus ryšys : su visata

7:0.1 (81.1) PIRMINIS Sūnus visą laiką rūpinasi Tėvo amžinojo tikslo dvasinių aspektų įgyvendinimu, kada jis vis labiau atsiskleidžia besivystančių visatų, turinčių gyvų būtybių daugybę grupių, reiškiniuose. Mes ne iki galo suvokiame šitą amžinąjį planą, bet Rojaus Sūnus be abejonės jį suvokia iki galo.

7:0.2 (81.2) Sūnus yra panašus į Tėvą tuo, kad jis stengiasi iš savęs padovanoti viską, kas yra įmanoma, savo lygiaverčiams Sūnums ir jiems pavaldiems Sūnums. Ir šis Sūnus turi tokią pačią Tėvo savęs dalinimo prigimtį neribotai save padovanodamas Begalinei Dvasiai, veikiančiai kartu su jais.

7:0.3 (81.3) Kaip dvasinių realybių parėmėjas, Antrasis Šaltinis ir Centras yra Rojaus Salos, kuri taip nuostabiai paremia visus materialius daiktus, amžinasis atsvaras. Šitokiu būdu iš tiesų Pirmasis Šaltinis ir Centras yra amžinai apreikštas centrinės Salos nuostabių modelių materialiu grožiu ir Amžinojo Sūnaus dieviškosios asmenybės dvasinėmis vertybėmis.

7:0.4 (81.4) Amžinasis Sūnus yra dvasinių realybių ir dvasinių būtybių milžiniškos kūrinijos tikrasis parėmėjas. Dvasinis pasaulis yra Sūnaus įprotis, asmeninis elgesys, o dvasinės prigimties neasmenės realybės visada reaguoja į Absoliutaus Sūnaus tobulos asmenybės valią ir tikslą.

7:0.5 (81.5) Tačiau, Sūnus nėra asmeniškai atsakingas už visų dvasinių asmenybių elgesį. Asmenio tvarinio valia yra santykinai laisva, ir dėl to nulemia tokių valinių būtybių veiksmus. Todėl laisvos valios dvasinis pasaulis nevisada tikrai išreiškia Amžinojo Sūnaus charakterį, net taip, kaip ir gamta Urantijoje nėra tikrasis Rojaus ir Dievybės tobulumo ir nekintamumo atspindys. Bet nesvarbu, kas galėtų apibūdinti žmogaus arba angelo laisvos valios veiksmą, vis vien visų dvasinių realybių visuotinės gravitacijos kontrolės Sūnaus amžinasis grybšnis toliau lieka absoliutus.

1. Dvasinės gravitacijos grandine

7:1.1 (81.6) Viskas, ką galima pasakyti apie Dievo imanentiškumą, apie jo buvimą visur, visagališkumą, ir visažinumą, lygiai tiek pat galima pasakyti ir apie Sūnų dvasinėse sferose. Gryna ir visuotinė visos kūrinijos dvasinė gravitacija, šitoji išskirtinai dvasinė grandinė, veda tiesiai atgal į Antrojo Šaltinio ir Centro asmenį Rojuje. Jis vadovauja visų tikrų dvasinių vertybių to visą laiką esančio ir neklystančio dvasinio grybšnio kontrolei ir veikimui. Šitokiu būdu iš tikrųjų Amžinasis Sūnus įgyvendina absoliučią dvasinę aukšiausiąją valdžią. Jis tiesiogine prasme visas dvasines realybes ir visas sudvasintas vertybes laiko tarsi savo saujoje. Visuotinės dvasinės gravitacijos kontrolė yra visuotinė dvasinė aukščiausioji valdžia.

7:1.2 (82.1) Šitoji dvasinių dalykų gravitacijos kontrolė veikia nepriklausomai nuo laiko ir erdvės; dėl to iš tiesų perduodama dvasinė energija nesumažėja. Dvasinė gravitacija niekada nenukenčia dėl laiko uždelsimo, taip pat jos nesusilpnina erdvė. Ji nesumažėja sutinkamai su jos perdavimo atstumo kvadratu; grynos dvasinės energijos grandinių neuždelsia materialios kūrinijos masė. Ir šitas grynos dvasinės energijos laiko ir erdvės pranokimas yra neatskiriamas nuo Sūnaus absoliutumo; jis yra ne dėl Trečiojo Šaltinio ir Centro antigravitacinių jėgų įsiterpimo.

7:1.3 (82.2) Dvasinės realybės reaguoja į dvasinės gravitacijos centro traukiamąją galią sutinkamai su jų kokybine verte, su jų dvasinės prigimties realiu laipsniu. Dvasinė substancija (kokybė) lygiai taip reaguoja į dvasinę gravitaciją, kaip fizinės materijos (kiekybės) organizuota energija reaguoja į fizinę gravitaciją. Dvasinės vertybės ir dvasinės jėgos yra realios. Asmenybės požiūriu, dvasia yra kūrinio siela; materija yra iliuzinis fizinis kūnas.

7:1.4 (82.3) Dvasinės grandinės reakcijos ir svyravimai visą laiką tiksliai atitinka dvasinių vertybių turinį, individo arba pasaulio kokybinį dvasinį statusą. Traukianti galia akimirksniu reaguoja į bet kokios visatos situacijos ar planetinės sąlygos vertę dvasios viduje ar šalia dvasios. Kiekvieną kartą, kada kokia nors dvasinė realybė aktualizuojasi visatose, šitas pasikeitimas sukelia būtinybę, kad dvasinė grandinė tiesiogiai ir nedelsiant prisiderintų iš naujo. Tokia nauja dvasia iš tiesų yra Antrojo Šaltinio ir Centro dalis; ir tiesiog tiek užtikrintai, kiek mirtingasis žmogus tampa sudvasinta būtybe, jis pasieks šį dvasinį Sūnų, dvasinės gravitacijos centrą ir šaltinį.

7:1.5 (82.4) Sūnaus dvasinio traukimo galia mažesniu laipsniu yra neatskiriama nuo sūnystės daugelio Rojaus kategorijų. Nes tarp absoliučios dvasinės gravitacijos grandinės ribų iš tikrųjų egzistuoja tos vietinės dvasinės traukos sistemos, kurios veikia kūrinijos mažesniuose vienetuose. Tokie dvasinės gravitacijos ikiabsoliutūs sukoncentravimai yra laiko ir erdvės asmenybių Kūrėjų dieviškumo dalis, ir turi abipusį ryšį su Aukščiausiosios Būtybės atsirandančia patirtine virškontrole.

7:1.6 (82.5) Dvasinės gravitacijos traukimas ir reagavimas į ją veikia ne tiktai visatoje kaip visumoje, bet taip pat net ir tarp individų ir individų grupių. Dvasinio sąryšio jėga egzistuoja tarp bet kokio pasaulio, rasės, nacijos, ar tikinčiųjų individų grupės dvasingų ir sudvasintų asmenybių. Tiesioginis dvasinės prigimties traukimas egzistuoja tarp dvasingai mąstančių asmenų, turinčių panašų skonį ir troškimus. Terminas giminingos dvasios yra ne vien tiktai vaizdinė kalbos priemonė.

7:1.7 (82.6) Kaip Rojaus materiali gravitacija, taip Amžinojo Sūnaus dvasinė gravitacija yra absoliuti. Nuodėmė ir maištas gali trukdyti vietinės visatos grandinių veikimui, bet niekas negali sustabdyti Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos. Liuciferio maištas sukėlė daug pakitimų jūsų apgyvendintų pasaulių sistemoje ir Urantijoje, bet mes nepastebime, jog dėl to įvestas jūsų planetos dvasinis karantinas būtų bent mažiausiu laipsniu paveikęs Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasios ar susietos dvasinės gravitacijos grandinės buvimą ir veikimą.

7:1.8 (82.7) Visas didžiosios visatos dvasinės gravitacijos grandinės reakcijas galima numatyti. Mes atpažįstame Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasios visus veiksmus ir reagavimus, ir matome, kad jie yra patikimi. Sutinkamai su gerai žinomais dėsniais, mes galime išmatuoti ir iš tiesų matuojame dvasinę gravitaciją lygiai taip, kaip žmogus mėgina apskaičiuoti ribinės fizinės gravitacijos pasireiškimus. Yra nekintantis Sūnaus dvasios reagavimas į visus dvasinius dalykus, būtybes, ir asmenis, ir šitas reagavimas visada būna sutinkamai su visų tokių dvasinių vertybių aktualybės laipsniu (tikrovės kokybiniu laipsniu).

7:1.9 (83.1) Bet šalia šitos pačios patikimos ir numatomos Amžinojo Sūnaus dvasinio buvimo funkcijos, taip pat yra sutinkami tokie reiškiniai, kurie savo reakcijomis nėra taip iš anksto nuspėjami. Tokie reiškiniai galbūt pažymi Dievybės Absoliuto lygiavertį veiksmą atsirandančių dvasinių potencialų sferose. Mes žinome, kad Amžinojo Sūnaus dvasios buvimas yra didingos ir begalinės asmenybės įtaka, bet mes vargu ar laikome tas reakcijas, susijusias su Dievybės Absoliuto numanomais veikimais, asmenėmis.

7:1.10 (83.2) Žvelgiant asmenybės požiūriu ir į asmenis, tai Amžinasis Sūnus ir Dievybės Absoliutas atrodo, jog yra susieti tokiu būdu: Amžinasis Sūnus viešpatauja aktualių dvasinių vertybių valdose, tuo tarpu Dievybės Absoliutas atrodo, jog persmelkia milžinišką potencialių dvasinių vertybių sferą. Dvasinės prigimties visa aktuali vertybė prieglobstį suranda Amžinojo Sūnaus gravitacijos grybšnyje, bet jeigu ji yra potenciali, tuomet akivaizdžiai prisiglaudžia Dievybės Absoliuto buvime.

7:1.11 (83.3) Dvasia atrodo, kad iškyla iš Dievybės Absoliuto potencialų; besivystanti dvasia abipusį ryšį suranda Aukščiausiojo ir Galutiniojo patirtiniuose ir neužbaigtuose grybšniuose; galiausiai dvasia suranda galutinį likimą Amžinojo Sūnaus dvasinės grandinės absoliučiame grybšnyje. Tai pasirodo, jog yra patirtinės dvasios ciklas, bet egzistenciali dvasia yra neatskiriama nuo Antrojo Šaltinio ir Centro begalybės.

2. Amžinojo Sūnaus administracija

7:2.1 (83.4) Rojuje Pirminio Sūnaus buvimas ir asmeninė veikla yra giluminė, absoliuti dvasine prasme. Kada mes vykstame iš Rojaus per Havoną į septynių supervisatų valdas, tada mes pastebime vis mažiau ir mažiau Amžinojo Sūnaus asmeninės veiklos. Po-Havonos visatose Amžinojo Sūnaus buvimas yra įasmenintas Rojaus Sūnuose, sąlygojamas Aukščiausiojo ir Galutiniojo patirtinių realybių, ir koordinuotas su Dievybės Absoliuto neapribotu dvasiniu potencialu.

7:2.2 (83.5) Centrinėje visatoje Pirminio Sūnaus asmeninis veikimas yra pastebimas šio amžinojo kūrinio nuostabioje dvasinėje harmonijoje. Havona yra taip nuostabiai tobula, jog šito modelio visatos dvasinis statusas ir energijos būsenos yra tobuloje ir nuolatinėje pusiausvyroje.

7:2.3 (83.6) Supervisatose Sūnus nebūna ir negyvena asmeniškai; šituose kūriniuose jis palaiko tiktai viršasmenį atstovavimą. Šitie Sūnaus dvasios pasireiškimai nėra asmeniai; jų nėra Visuotinio Tėvo asmenybės grandinėje. Mes nežinome nė vieno geresnio vartotino termino, kaip tik juos pavadinti viršasmenybėmis; ir jos yra ribinės būtybės; jos nėra nei absonitinės, nei absoliučios.

7:2.4 (83.7) Amžinojo Sūnaus administravimas supervisatose, būdamas išimtinai dvasinis ir viršasmenis, nėra pastebimas tvariniams asmenybėms. Nepaisant šito, Sūnaus asmeninio poveikio visur prasiskverbiantis dvasinis raginimas yra sutinkamas Dienų Senųjų sferų visų sektorių veiklos kiekvienoje fazėje. Tačiau vietinėse visatose mes pastebime Amžinąjį Sūnų asmeniškai esantį Rojaus Sūnų asmenyse. Čia begalinis Sūnus dvasiškai ir kūrybiškai veikia lygiaverčių Sūnų Kūrėjų didingo korpuso asmenyse.

3. Amžinojo Sūnaus ryšys su individu

7:3.1 (84.1) Laiko mirtingieji, kildami vietinėje visatoje, į Sūnų Kūrėją žiūri kaip į Amžinojo Sūnaus asmeninį atstovą. Bet, kada jie pradeda kilti supervisatos mokymo režimu, tada laiko piligrimai vis daugiau pastebi Amžinojo Sūnaus įkvepiančios dvasios dieviškąjį buvimą, ir jie sugeba patirti naudos, pasiimdami šitą dvasinio energizavimo veikimą. Havonoje šie kylantieji dar sąmoningiau suvokia Pirminio Sūnaus viską persmelkiančios dvasios mylintį apkabinimą. Nė viename etape per visą mirtingojo kilimą Amžinasis Sūnus tikrai negyvena laiko piligrimo prote ar sieloje, bet jo geradarystė yra amžinai arti, ir visą laiką rūpinasi laiko besivystančiųjų vaikų gerove ir dvasiniu saugumu.

7:3.2 (84.2) Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos traukimas sudaro išliekančiųjų žmogiškųjų sielų neatskiriamą nuo Rojaus kilimo paslaptį. Visos tikrosios dvasinės vertybės ir visi bona fide sudvasinti individai yra laikomi Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos nuolatiniame grybšnyje. Pavyzdžiui, mirtingojo protas pradeda savo karjerą kaip materialus mechanizmas, ir galiausiai yra įtraukiamas į Užbaigtumo Korpusą kaip beveik ištobulinta dvasios egzistencija, kurią vis mažiau veikia materiali gravitacija ir kuri atitinkamai per visą šitą patyrimą vis labiau reaguoja į dvasinės gravitacijos traukimo į vidų akstiną. Dvasinės gravitacijos grandinė tiesiogine prasme traukia žmogaus sielą link Rojaus.

7:3.3 (84.3) Dvasinės gravitacijos grandinė yra pagrindinis kanalas, perduodantis tikinčios žmogaus širdies nuoširdžią maldą iš žmogiškosios sąmonės lygio į Dievybės aktualią sąmonę. Tą, kas jūsų prašymuose išreiškia tikrai dvasinę vertybę, sugriebs visuotinė dvasinės gravitacijos grandinė ir nedelsiant ir tuo pačiu metu perduos visoms su tuo susijusioms dieviškosioms asmenybėms. Kiekviena užsiims tuo, kas priklauso jos asmeninei sričiai. Dėl to jūsų praktiniame religiniame patyrime yra nesvarbu, adresuojant savo nuolankius prašymus, ar jūs įsivaizduojate savo vietinės visatos Sūnų Kūrėją ar Amžinąjį Sūnų visų daiktų centre.

7:3.4 (84.4) Dvasinės gravitacijos grandinės skiriamasis veikimas matomai galėtų būti palygintas su nervų sistemos funkcijomis materialiame žmogiškajame kūne: Pojūčiai keliauja į vidų nervų takais; kai kuriuos sulaiko ir į juos reaguoja žemesnieji automatiniai stuburo smegenų centrai; kiti eina toliau į žemesniųjų smegenų mažiau automatiškus, bet įpročiu ištreniruotus centrus, tuo tarpu ateinantys svarbiausi ir gyvybiški signalai akimirksniu pereina per šituos subordinuotus centrus ir nedelsiant yra užregistruojami aukščiausiuose žmogiškosios sąmonės lygiuose.

7:3.5 (84.5) Bet kiek daug daugiau tobulesnės yra dvasinio pasaulio nuostabios priemonės! Jeigu kas nors kyla jūsų sąmonėje, kas yra kupinas aukščiausiosios dvasinės vertybės, kada tam jūs kartą suteikiate išraišką, tada nė viena jėga visatoje negali užkirsti kelio tam, kad tai būtų akimirksniu perduota tiesiai visos kūrinijos Absoliučiai Dvasios Asmenybei.

7:3.6 (84.6) Ir priešingai, jeigu jūsų nuolankūs prašymai yra grynai materialūs ir visiškai sukoncentruoti į savąjį aš, tai neegzistuoja jokio plano, pagal kurį tokios nevertos maldos galėtų surasti prieglobstį Amžinojo Sūnaus dvasinėje grandinėje. Bet kokio prašymo turinys, kuris nėra “padiktuotas dvasios,” negali surasti jokios vietos visuotinėje dvasinėje grandinėje; tokie grynai savanaudiški ir materialūs pageidavimai sužlunga; jie nepakyla tikrųjų dvasinių vertybių grandinėmis. Tokie žodžiai yra kaip “pučiamos dūdos ir skambantis cimbolas.”

7:3.7 (85.1) Būtent motyvuojanti mintis, dvasinis turinys, nuolankų meldimą padaro galiojančiu. Žodžiai yra beverčiai.

4. Dieviškojo tobulumo planai

7:4.1 (85.2) Amžinasis Sūnus yra visą laiką trunkantis ryšys su Tėvu, sėkmingai įgyvendinant žengimo į priekį dieviškąjį planą: visuotinį planą dėl valinių tvarinių sukūrimo, evoliucijos, kilimo, ir tobulinimo. Ir, dieviškąja ištikimybe, šis Sūnus yra amžinai lygus su Tėvu.

7:4.2 (85.3) Tėvas ir jo Sūnus yra kaip vienas formuluojant ir vykdant šitą gigantiško pasiekimo planą, vystant laiko materialias būtybes iki amžinybės tobulumo. Šitas projektas erdvės kylančiųjų sielų dvasiniam pakėlimui yra bendras Tėvo ir Sūnaus kūrinys, ir jie, bendradarbiaudami su Begaline Dvasia, yra įsitraukę į savo dieviškojo tikslo bendrą įgyvendinimą.

7:4.3 (85.4) Šitas tobulumo pasiekimo dieviškasis planas apima tris unikalias, nors turinčias nuostabų abipusį ryšį, visuotinės užduoties dalis:

7:4.4 (85.5) 1. Progresinio Pasiekimo Planą. Tai yra Visuotinio Tėvo planas dėl evoliucinio kilimo, tokia programa, kurią be išlygų priėmė Amžinasis Sūnus, kada jis prisijungė prie Tėvo pasiūlymo, “Sutverkime mirtinguosius tvarinius pagal mūsų pačių atvaizdą.” Šitoji nuostata vystyti laiko tvarinius apima tai, kad Tėvas padovanoja Minties Derintojus ir materialius tvarinius apdovanoja asmenybės išskirtinėmis teisėmis.

7:4.5 (85.6) 2. Savęs Padovanojimo Planas. Kitas visuotinis planas yra didis Tėvo apreiškimo planas, kurį vykdo Amžinasis Sūnus ir jo lygiaverčiai Sūnūs. Tai yra Amžinojo Sūnaus pasiūlymas, ir jį sudaro tai, kad Dievo Sūnus jis padovanoja evoliuciniams kūriniams, kad ten įasmenintų ir koncentruotų, kad įkūnytų ir paverstų realia Tėvo meilę ir Sūnaus gailestingumą visų visatų tvariniams. Neatskiriamas nuo savęs padovanojimo plano ir, kaip šito meilės tarnavimo laikinas bruožas, Rojaus Sūnūs veikia kaip reabilituotojai to, ką suklaidintų tvarinių valia pastatė į dvasinį pavojų. Kada tik ir kur tik įvyksta uždelsimas pasiekimo plano veikime, jeigu maištas, kartais, iškreiptų ar sukomplikuotų šitą planą, tuomet iš tikrųjų ima aktyviai veikti savęs padovanojimo plano nepaprastosios padėties nuostatos. Rojaus Sūnūs yra pasižadėję ir pasiruošę veikti kaip gelbėtojai, vykti į pačias tas maišto valdas ir ten atstatyti šių sferų dvasinį statusą. Ir tokią didvyrišką tarnystę iš tikrųjų atliko lygiavertis Sūnus Kūrėjas Urantijoje, sąsajoje su savo patirtinio savęs padovanojimo karjera gaunant aukščiausiąją valdžią.

7:4.6 (85.7) 3. Gailestingumo Tarnavimo Planas. Kada pasiekimo planas ir savęs padovanojimo planas buvo suformuluotas ir paskelbtas, tada Begalinė Dvasia, viena ir pati, suplanavo ir pradėjo vykdyti gailestingumo tarnavimo milžinišką ir visuotinę užduotį. Šitoji tarnystė yra tokia esminė tiek pasiekimo, tiek savęs padovanojimo užduočių praktiniam ir efektyviam įvykdymui, ir visos Trečiojo Šaltinio ir Centro dvasinės asmenybės turi gailestingumo tarnystės dvasią, kuri tokiu dideliu laipsniu yra Trečiojo Šaltinio ir Centro prigimties dalis. Ne tiktai kurdama, bet taip pat ir administruodama Begalinė Dvasia veikia tikrai ir tiesiogine prasme kaip Tėvo ir Sūnaus bendrasis vykdytojas.

7:4.7 (86.1) Amžinasis Sūnus yra tvarinio kilimo Tėvo visuotinio plano asmeninis patikėtinis, dieviškasis saugotojas. Paskelbęs visuotinį mandatą, “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš,” Tėvas patikėjo šitos milžiniškos užduoties įgyvendinimą Amžinajam Sūnui; ir Amžinasis Sūnus šitą dieviškąjį planą puoselėja drauge su savo dieviškuoju partneriu, Begaline Dvasia. Šitokiu būdu Dievybės iš tikrųjų veiksmingai bendradarbiauja kūrimo, kontrolės, evoliucijos, apreiškimo, ir tarnavimo—ir jeigu reikia, atstatymo ir reabilitavimo—darbe.

5. Savęs padovanojimo Dvasia

7:5.1 (86.2) Amžinasis Sūnus be apribojimų prisijungė prie Visuotinio Tėvo, kada visai kūrinijai buvo perduodamas tas nuostabus nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas yra jūsų Tėvas Havonoje.” Ir visą laiką nuo to meto, tas pakvietimas-paliepimas motyvavo milžiniškos Amžinojo Sūnaus ir jo lygiaverčių ir asocijuotų Sūnų šeimos visus išlikimo planus ir savęs padovanojimo projektus. Ir per šituos pačius savęs padovanojimus Dievo Sūnūs visiems evoliuciniams tvariniams tapo “tuo keliu, ta tiesa, ir tuo gyvenimu.”

7:5.2 (86.3) Amžinasis Sūnus negali tiesiogiai palaikyti ryšio su žmogiškosiomis būtybėmis, kaip tą daro Tėvas ikiasmenių Minties Derintojų dovanos dėka, bet Amžinasis Sūnus prie sukurtų asmenybių iš tiesų priartėja dieviškosios sūnystės daugeliu žemyn nusidriekiančių palaipsnių pakopų dėka, kol jis gali stovėti žmogaus akivaizdoje ir, kartais, kaip pats žmogus.

7:5.3 (86.4) Amžinojo Sūnaus grynai asmenė prigimtis negali fragmentuotis. Amžinasis Sūnus tarnauja kaip dvasinė įtaka arba kaip asmuo, jis niekada netarnauja kitaip. Sūnui neįmanoma tapti tvarinio patyrimo dalimi ta prasme, kaip ja tampa Tėvas-Derintojas, bet Amžinasis Sūnus kompensuoja šitą apribojimą savęs padovanojimų būdu. Ką Visuotiniam Tėvui reiškia fragmentuotų esybių patyrimas, tą Amžinajam Sūnui reiškia Rojaus Sūnų įsikūnijimo patyrimai.

7:5.4 (86.5) Amžinasis Sūnus neateina pas mirtingąjį žmogų kaip dieviškoji valia, kaip Minties Derintojas, gyvenantis žmogaus prote, bet Amžinasis Sūnus iš tiesų atėjo pas mirtingąjį žmogų Urantijoje, kada jo Sūnaus, Nebadono Mykolo, dieviškoji asmenybė įsikūnijo Jėzaus iš Nazareto žmogiškojoje prigimtyje. Tam, kad įgytų sukurtų asmenybių patyrimą, Dievo Rojaus Sūnūs turi įgauti tokių tvarinių pačią tą prigimtį ir savo dieviškąsias asmenybes įkūnyti kaip tuos pačius realius tvarinius. Įsikūnijimas, Sūnaringtono paslaptis, yra Sūnaus metodas, kaip išvengti priešingu atveju viską apimančių asmenybės absoliutumo pančių.

7:5.5 (86.6) Seniai seniai Amžinasis Sūnus padovanojo save centrinio kūrinio kiekvienai iš grandinių tam, kad būtų apšviesti ir vystomi Havonos visi gyventojai ir piligrimai, įskaitant ir laiko kylančiuosius piligrimus. Nė per vieną iš šitų septynių savęs padovanojimų jis tikrai neveikė nei kaip kylantysis, nei kaip havonietis. Jis egzistavo kaip jis pats. Jo patyrimas buvo unikalus; jo patyrimas nebuvo su žmogumi ar kitu piligrimu ar kaip žmogus ar kitas piligrimas, bet tam tikru būdu jis buvo asociatyvus viršasmene prasme.

7:5.6 (86.7) Taip pat jis iš tiesų neperėjo per tai, kas įsiterpia tarp Havonos vidinės grandinės ir Rojaus krantų. Jam, absoliučiai būtybei, neįmanoma sustabdyti asmenybės sąmonės, kadangi jame sutelktos visos dvasinės gravitacijos linijos. Ir šitų savęs padovanojimų laikotarpiais dvasinio švytėjimo centrinis Rojaus prieglobstis nebuvo susilpnintas, o Sūnaus visuotinės dvasinės gravitacijos grybšnis nebuvo sumažėjęs.

7:5.7 (87.1) Amžinojo Sūnaus savęs padovanojimai Havonoje pranoksta žmogiškosios vaizduotės ribas; jie buvo transcendentiniai. Jis papildė visos Havonos patyrimą tada ir vėliau, bet mes nežinome, ar jis papildė savo egzistencialios prigimties tariamą patirtinį pajėgumą. Tai būtų Rojaus Sūnų savęs padovanojimo paslapties sfera. Tačiau, mes tikrai manome, jog kad ir ką Amžinasis Sūnus įgavo šitų savęs padovanojimo misijų metu, nuo to meto jis tą išsaugojo visą laiką; bet mes nežinome, kas tai yra.

7:5.8 (87.2) Kad ir kiek mums būtų sunku suvokti Dievybės Antrojo Asmens savęs padovanojimus, bet mes tikrai suvokiame tą savęs padovanojimą, kurį Havonoje įgyvendino Amžinojo Sūnaus vienas iš Sūnų, kuris tiesiogine prasme perėjo per centrinės visatos grandines ir realiai patyrė tai, kas sudaro kylančiojo pasirengimą Dievybės pasiekimui. Tai buvo pirminis Mykolas, pirmagimis Sūnus Kūrėjas, ir jis perėjo per kylančiųjų piligrimų gyvenimo patyrimus iš grandinės į grandinę, su jais asmeniškai nukeliaudamas kiekvieno apskritimo etapą Grandfandos, pirmojo iš mirtingųjų, pasiekusio Havoną, dienomis.

7:5.9 (87.3) Kad ir ką kitką šitas pirminis Mykolas apreiškė, bet jis Pirminio Sūnaus Motinos transcendentinį savęs padovanojimą Havonos tvariniams padarė realų. Tokį realų, jog kiekvienas laiko piligrimas, kuris įtemptai dirba, kad nukeliautų Havonos grandinėmis, yra amžiams dar labiau padrąsintas ir sustiprintas tvirto žinojimo, kad Dievo Amžinasis Sūnus septynis kartus atsisakė Rojaus galios ir šlovės tam, jog dalyvautų laiko-erdvės piligrimų patyrimuose progresinio Havonos pasiekimo septyniose grandinėse.

7:5.10 (87.4) Amžinasis Sūnus yra pavyzdinis įkvėpimas visiems Dievo Sūnums jų savęs padovanojimo tarnavime per visas laiko ir erdvės visatas. Lygiaverčiai Sūnūs Kūrėjai ir asocijuotieji Sūnūs Arbitrai, su kitomis sūnystės neapreikštomis kategorijomis, visi turi šitą nuostabų norą padovanoti save tvarinio gyvybės įvairioms kategorijoms ir pačių tų tvarinių pavidalu. Todėl, dvasioje ir kadangi yra prigimties, o taip pat ir kilmės giminingumas, tampa teisinga, jog Amžinasis Sūnus, padovanodamas Dievo kiekvieną Sūnų erdvės pasauliams, šituose padovanojimuose, per šituos padovanojimus, ir šitais padovanojimais, visatų protingiems valiniams tvariniams padovanoja ir save.

7:5.11 (87.5) Dvasia ir prigimtimi, jeigu ne visomis savybėmis, kiekvienas Rojaus Sūnus yra Pirminio Sūnaus dieviškai tobulas portretas. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, kas tik matė Rojaus Sūnų, tas matė Dievo Amžinąjį Sūnų.

6. Rojaus Dievo Sūnūs

7:6.1 (87.6) Žinių stoka apie gausų skaičių Dievo Sūnų yra didžiulio susipainiojimo šaltinis Urantijoje. Ir šitas neišmanymas išlieka, nežiūrint tokių teiginių, kaip toks įrašas apie šitų dieviškųjų asmenybių konklavą: “Kada Dievo Sūnūs skelbė džiaugsmą, ir visos Ryto Žvaigždės dainavo kartu.” Kas tūkstantmetį sektoriaus standartiniu laiku įvairios dieviškųjų Sūnų kategorijos susirenka į savo periodines konklavas.

7:6.2 (87.7) Amžinasis Sūnus yra gailestingumo ir tarnystės garbinamų savybių, kurios taip su kaupu apibūdina besileidžiančiųjų Dievo Sūnų visas kategorijas, kada jos veikia visoje kūrinijoje, asmenis šaltinis. Visą dieviškąją prigimtį, jeigu ne visą savybių begalybę, Amžinasis Sūnus būtinai perduoda tiems Rojaus Sūnums, kurie išvyksta iš amžinosios Salos, kad jo dieviškąjį charakterį apreikštų visatų visatai.

7:6.3 (88.1) Pirminis ir Amžinasis Sūnus yra Visuotinio Tėvo “pirmosios” užbaigtos ir begalinės minties palikuonis-asmuo. Kiekvieną kartą, kada Visuotinis Tėvas ir Amžinasis Sūnus bendrai projektuoja naują, originalią, identišką, unikalią, ir absoliučią asmeninę mintį, tą patį akimirksnį šita kūrybinė idėja yra tobulai ir galutinai įasmeninama naujo ir originalaus Sūnaus Kūrėjo būtybe ir asmenybe. Šitie Sūnūs Kūrėjai dvasine prigimtimi, dieviškąja išmintimi, ir lygiaverte kūrybine galia, potencialiai yra lygūs su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi.

7:6.4 (88.2) Sūnūs Kūrėjai išvyksta iš Rojaus į laiko visatas, ir bendradarbiaudami su Trečiojo Šaltinio ir Centro kontroliuojančiomis ir kūrybinėmis agentūromis, užbaigia progresinės evoliucijos vietinių visatų organizavimą. Šitie Sūnūs nėra susieti su materijos, proto, ir dvasios centrine ir visuotine kontrole, ir tokia kontrole jie nesirūpina. Dėl to iš tikrųjų jų kūrybinius veiksmus apriboja Pirmojo Šaltinio ir Centro ir jo lygiaverčių Absoliutų ikiegzistencija, pirmenybė, ir viršenybė. Šitie Sūnūs sugeba administruoti tiktai tą, ką sukuria jie. Absoliutus administravimas yra neatsiejamas nuo egzistencijos pirmumo ir neatskiriamas nuo buvimo amžinybės. Tėvas išlieka pirminis visatose.

7:6.5 (88.3) Didele dalimi taip, kaip Sūnus Kūrėjus įasmenina Tėvas ir Sūnus, taip Sūnus Arbitrus įasmenina Sūnus ir Dvasia. Būtent šitie Sūnūs, tvarinio įsikūnijimo patyrimuose, užsitarnauja teisę tarnauti išlikimo teisėjais laiko ir erdvės kūriniuose.

7:6.6 (88.4) Tėvas, Sūnus, ir Dvasia taip pat susivienija, kad įasmenintų įvairiapusius Sutrejybintus Sūnus Mokytojus, kurie raižo didžiąją visatą kaip dieviškieji mokytojai visoms asmenybėms, žmogiškosioms ir dieviškosioms. Ir yra didžiulis skaičius kitokių Rojaus sūnystės kategorijų, kurios nebuvo pateiktos Urantijos mirtingųjų dėmesiui.

7:6.7 (88.5) Tarp Pirminio Sūnaus Motinos ir šitų Rojaus Sūnų gausybių, pasklidusių po visą kūriniją, yra tiesioginis ir išskirtinis bendravimo kanalas, toks kanalas, kurio veikimas yra neatskiriamas nuo dvasinio giminingumo savybės, kuri juos suvienija beveik absoliutaus dvasinio bendravimo ryšiais. Šita tarpsūnystės grandinė visiškai skiriasi nuo dvasinės gravitacijos visuotinės grandinės, kuri taip pat yra sukoncentruota Antrojo Šaltinio ir Centro asmenyje. Visi Dievo Sūnūs, kurie kyla iš Rojaus Dievybių asmenų, tiesiogiai ir nuolat palaiko ryšį su Amžinuoju Sūnumi Motina. Ir toks ryšys įvyksta akimirksniu; jis nepriklauso nuo laiko, nors kartais jį sąlygoja erdvė.

7:6.8 (88.6) Amžinasis Sūnus visą laiką ne tiktai turi tobulas žinias apie Rojaus sūnystės visų kategorijų statusą, mintis, ir daugialypę veiklą, bet taip pat jis tobulai žino viską, kas turi dvasinės vertės, kuri egzistuoja visų tvarinių širdyse amžinybės pirminiame centriniame kūrinyje ir lygiaverčių Sūnų Kūrėjų antriniuose laiko kūriniuose.

7. Aukščiausiasis Tėvo apreiškimas

7:7.1 (88.7) Amžinasis Sūnus yra Visuotinio Tėvo dvasios ir asmenybės užbaigtas, išskirtinis, visuotinis, ir baigiamasis apreiškimas. Visos žinios ir informacija apie Tėvą turi ateiti iš Amžinojo Sūnaus ir jo Rojaus Sūnų. Amžinasis Sūnus yra iš amžinybės, ir visiškai ir be jokio dvasinio apribojimo yra vienas su Tėvu. Dieviškąja asmenybe jie yra lygiaverčiai; dvasine prigimtimi jie yra lygūs; dieviškumu jie yra tapatūs.

7:7.2 (89.1) Dievo charakterio iš esmės niekaip negalima pagerinti Sūnaus asmenyje, nes dieviškasis Tėvas yra be galo tobulas, bet tam, kad būtų atskleidžiamas tvarinių būtybėms, tai tas charakteris ir asmenybė yra sustiprinami, atsisakant to, kas yra neasmenis ir nedvasinis. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra daug daugiau negu asmenybė, bet Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybės tėvo visos dvasinės savybės dvasiškai būna ir Amžinojo Sūnaus absoliučioje asmenybėje.

7:7.3 (89.2) Pirminis Sūnus ir jo Sūnūs yra įsitraukę į tai, kad visai kūrinijai pateiktų visuotinį apreiškimą apie Tėvo dvasinę ir asmenę prigimtį. Centrinėje visatoje, supervisatose, vietinėse visatose, ar apgyvendintose planetose būtent vienas iš Rojaus Sūnų apreiškia Visuotinį Tėvą žmonėms ir angelams. Amžinasis Sūnus ir jo Sūnūs apreiškia tvarinio prisiartinimo prie Visuotinio Tėvo kelią. Ir net mes, būdami aukštos kilmės, Tėvą suprantame daug visapusiškiau tada, kada studijuojame jo charakterio ir asmenybės atskleidimą Amžinajame Sūnuje ir Amžinojo Sūnaus Sūnuose.

7:7.4 (89.3) Tėvas nusileidžia žemyn pas jus kaip asmenybė tiktai per Amžinojo Sūnaus dieviškuosius Sūnus. Ir Tėvą jūs pasiekiate tuo pačiu gyvuoju keliu; jūs kylate pas Tėvą, vadovaujami šitų dieviškųjų Sūnų grupės. Ir tai yra tiesa, nepaisant to, kad pati jūsų asmenybė yra tiesioginė Visuotinio Tėvo dovana.

7:7.5 (89.4) Amžinojo Sūnaus toli nusidriekusioje dvasinio administravimo visoje šitoje plačiai išplėstoje veikloje neužmirškite, jog Sūnus yra asmuo lygiai taip tikrai ir realiai, kaip tikrai ir realiai asmuo yra Tėvas. Iš tikrųjų būtybėms, kurios vienu metu priklausė žmogiškajai kategorijai, visada bus lengviau priartėti prie Amžinojo Sūnaus negu prie Visuotinio Tėvo. Laiko piligrimams žengiant į priekį per Havonos grandines, jūs būsite kompetentingi pasiekti Sūnų likus daug laiko iki to, kada būsite pasirengę suvokti Tėvą.

7:7.6 (89.5) Gailestingumo Amžinojo Sūnaus charakterį ir gailestingą prigimtį jūs turėtumėte geriau suvokti tada, kada jūs apmąstote šitų dieviškųjų savybių apreiškimą, kurį kupina meilės tarnyste pateikė jūsų pačių Sūnus Kūrėjas, vienu metu Žmogaus Sūnus žemėje, dabar jūsų vietinės visatos išaukštintas aukščiausiasis valdovas—Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.

7:7.7 (89.6) [Sukurta Dieviškojo Patarėjo, paskirto suformuluoti šitą pareiškimą, pavaizduojantį Rojaus Amžinąjį Sūnų.]





Back to Top